Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Astos Vailionės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėja) skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. A51-21437/24(3.3.2.26E-ENE) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), išbraukimo iš nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. sausio 12 d. prašymą išbraukti Pastatą iš nekilnojamojo turto, kuriam 2024 m. taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir Prašymas).

Pareiškėja skunde nurodė, jog ginčas tarp šalių vyksta dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir savivaldybė, atsakovė) nepagrįstai atsisakė pareiškėjos nuosavybės teise valdomą statinį, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas) išbraukti iš 2023 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto nekilnojamojo turto, kuriam 2024 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo (toliau – ir Sąrašas), kuris parengtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1-1010 patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis. Pareiškėjos nuomone, atsakovė, priimdama Sprendimą, pažeidė Tvarkos aprašą ir netinkamai įgyvendino juo nustatytas administracinio teisės akto priėmimo procedūras.

Paaiškino, kad Pastato statybos užbaigimo procedūrų įgyvendinimo metu, t. y. 2023 m. gruodžio 15 d. pareiškėja gavo savivaldybės pranešimą, kuriuo buvo informuojama, jog 2023 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-209 Pastatas buvo įtrauktas į Sąrašą ir Pastatui 2024 metais bus skaičiuojamas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, taip pat nurodyta, jog Pastatas gali būti išbrauktas iš sąrašo, jei ne vėliau kaip per 30 dienų bus pateikti dokumentai, įrodantys, kad turtas neatitinka Tvarkos apraše išvardytų kriterijų arba kad atitikimas kriterijams nulemtas vienos ar keleto Tvarkos aprašo 3.1-3.3. papunkčiuose išvardytų aplinkybių. Pažymėjo, kad vadovaujantis gautu pranešimu, 2024 m. sausio 12 d. pareiškėja pateikė Prašymą, kuriuo prašė atsakovės iš Sąrašo išbraukti nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) bei nurodė aplinkybes, susijusias su statinio statybos užbaigimo procedūromis, ir kilusiomis kliūtimis užbaigti Pastato įteisinimo procedūrą, taip pat pateikė argumentus ir juos pagrindžiančius dokumentus, kurių pagrindu Pastatas turėtų būti išbrauktas iš Sąrašo, tačiau pareiškėja gavo jai nepalankų atsakymą. Mano, kad Sprendimas yra priimtas netinkamai taikant Tvarkos aprašo nuostatas, t. y. Tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, jog „<...> Į Sąrašą neįrašomas nekilnojamasis turtas, jeigu atitikimas 2.1, 2.2 ir 2.3 papunkčiuose išvardytiems kriterijams yra nulemtas vienos ar keleto šių aplinkybių: <...> 3.2. kai dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų negalėjo būti atliktos nekilnojamojo turto statybos užbaigimo procedūros teisės aktų nustatyta tvarka, <...>; <...> 3.3. Sąrašo sudarymo metu nuo turto įsigijimo praėjo mažiau nei vieneri metai“ <...>. Pastebėjo, kad pareiškėja Prašyme paaiškino bei pateikė dokumentus, pagrindžiančius tai, jog Pastato statybos užbaigimo procedūra nebuvo užbaigta dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, bei tai, jog Sąrašo sudarymo metu nuo turto įsigijimo praėjo mažiau nei vieneri metai. Akcentavo, jog Pastato statybos užbaigimo procedūra nebuvo užbaigta dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, t. y. Projektuotojo veiksmai ir neveikimas, kuomet prieš atliekant statybos darbus nebuvo gauti visi reikalingi statybą leidžiantys dokumentai, akivaizdžiai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjos galimybei savalaikiai užbaigti Pastato statybos užbaigimo procedūras. Taip pat akcentavo, kad nors Prašyme buvo aiškiai nurodyta, kad nuosavybės teisę į Pastatą pareiškėja įgijo 2023 m. sausio 30 d., tuo tarpu Pastatas į Sąrašą įtrauktas 2023 m. spalio 26 d., t. y. praėjus mažiau nei 9 mėn. nuo Pastato įsigijimo dienos, tačiau savivaldybė šių aplinkybių niekaip nevertino ir nepagrindė, kodėl Pareiškėjo atveju netaiko Tvarkos apraše įtvirtintos išimties dėl netraukimo į sąrašą pastatų, kurie įsigyti prieš mažiau negu vienerius metus. Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovė Sprendime nurodo, jog Pastatas nuosavybės teise pareiškėjai priklauso nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d., pareiškėjai priklauso ne Pastatas, o statybos darbų rezultatas, kuris sudaro vos 4 proc. visų Pastato statybos darbų rezultato. Įregistravus pareiškėjos nuosavybės teises į 4 proc. baigtumo statybos darbų rezultatą, negali būti laikoma, kad tuo metu atsirado pareiškėjos nuosavybės teisė į turtą, kuris tuo metu faktiškai net nebuvo pastatytas ir jo net nebuvo. Nesutiko ir su tuo, kad atsakovė Pastatą įtraukė į Sąrašą Tvarkos aprašo 2.2 punkto pagrindu, t. y. nustačiusi, jog Pastato statyba nėra užbaigta, tačiau Pastatas yra faktiškai naudojamas, kadangi Tvarkos aprašo 7 punktas numato, jog Akte ne tik yra privaloma fiksuoti žodinius paaiškinimus (kas reiškia, kad pareiškėja turėjo teisę dalyvauti patikrinime vietoje ir teikti paaiškinimus), bet taip pat nei pareiškėja, nei jos atstovas nebuvo kviestas į savivaldybės atliktą patikrinimą vietoje, taip pat nebuvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus ar pastabas dėl fiksuojamų duomenų ar faktinio naudojimo, taip pat nebuvo pateiktas Aktas susipažinti ir pasirašyti ar pateikti kitas pastabas dėl jo turinio. Pažymėjo, kad atsakovė Sprendime iš esmės tik nurodė Tvarkos aprašo nuostatas, kurias taiko, tačiau nepateikė visiškai jokio nei faktinio, nei teisinio vertinimo dėl pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą Pastatą išbraukti iš Sąrašo, t. y. Sprendimas nėra pagrįstas nei tinkamu faktinių aplinkybių įvertinimu, nei tinkamu teisės aktų nuostatų pritaikymu, todėl mano, jog savivaldybė pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjos įsitikinimu, maksimalaus mokesčio tarifo taikymas esamoje situacijoje nėra nei teisingas, nei sąžiningas, nei proporcingas jos atžvilgiu, kadangi 3 proc. tarifas būtų taikomas už visus 2024 metus, nors Pastato statyba bus užbaigta artimiausiu metu. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus specialistai 2023 m. liepos 14 d. patikrino pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio metu nustatytas aplinkybes ir atliktas fotofiksacijas specialistai pateikė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte, kuriame užfiksuota, kad Pastato baigtumas pagal oficialius Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo tik 4 proc., aplink Pastatą buvo vykdomi teritorijos tvarkymo darbai, o pro Pastato langus antrame aukšte buvo matyti, kad Pastate yra įrengtos ir darbo vietos, patalpose dirba žmonės, o uždaroje aikštelėje pastatyti automobiliai. Teigė, kad Patikrinimo akte šį Pastatą specialistai nurodė kaip siūlomą traukti į Sąrašą, atsižvelgusi į siūlymą Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2023 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-209 „Dėl nekilnojamojo turto, kuriam 2024 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“, patvirtinto Sąrašą, kurio eilutėje Nr. 1 buvo įrašytas ir pareiškėjai priklausantis Pastatas. Pažymėjo, kad pareiškėja 2024 m. sausio 12 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė mananti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja net dvi Tvarkos aprašo 3 punkte numatytos išimtys, t. y. Pastato statybos užbaigimo procedūros negalėjo būti atliktos dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų (Tvarkos aprašo 3.2. punkte numatyta išimtis) bei Sąrašo sudarymo metu nuo Pastato įsigijimo buvo praėję mažiau nei vieneri metai (Tvarkos aprašo 3.3 punkte numatyta išimtis), todėl atitinkamai prašė, kad Pastatas būtų išbrauktas iš Sąrašo, tačiau nustačius, jog neegzistuoja jokie šias išimtis patvirtinantys duomenys, todėl skundžiamu Sprendimu pareiškėjos prašymas buvo atmestas. Pažymėjo, jog dėstydama apie neteisėtus projektuotojų veiksmus, pareiškėja nepateikė jokio kompetentingos institucijos sprendimo, kuriame projektuotojo neteisėti veiksmai iš tiesų būtų konstatuoti. Akcentavo, jog vertinant, ar gali būti taikoma Tvarkos aprašo 3.2 punkte numatyta išimtis dėl išbraukimo iš Sąrašo, atsakovė nėra nei įgaliota, nei kompetentinga vertinti, nustatinėti bei savo nuožiūra konstatuoti galimai neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo, tai gali konstatuoti tik teismas arba kita kompetentinga institucija. Pastebėjo ir tai, kad Nekilnojamojo turto registro išraše apie Pastatą Nr. 44/2013935 aiškiai matyti, kad Pastatas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas – pastatas, kurio nuosavybė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir įrašai apie Pastatą Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. Nurodė, kad niekur nėra įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą yra laikoma įgyta tik tada, kai šio nekilnojamojo daikto baigtumas pasiekia 100 proc.

Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad Pastato patikrinimas buvo atliktas nesudarius galimybės jai dalyvauti ir teikti paaiškinimus, kadangi kad nė viename iš ginčui aktualių teisės aktų – įskaitant ir Tvarkos aprašo 7 punktą – atsakovės specialistams, atliekantiems Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą „patikrinti, kaip statinių naudotojai vykdo šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatytus statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei statinių saugos reikalavimus“, nėra numatyta pareiga turto savininkus įspėti ar kitaip pranešti apie būsimą patikrinimą, kviesti juos į apžiūrą ar prašyti jų pateikti savo paaiškinimus, kadangi kai apžiūrėtą turtą yra nusprendžiama traukti į Sąrašą, šio turto savininkams yra sudaroma galimybė būti išklausytiems – Tvarkos aprašo 11 punktas numato, kad į Sąrašą įtraukto turto savininkai apie tai yra privalo būti informuojami atskiru pranešimu ir jiems yra sudaroma galimybė per 30 dienų pateikti visus savo paaiškinimus ir turimus dokumentus, jeigu su turto įtraukimu į Sąrašą savininkai nesutinka. Atsakovės nuomone, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus – Sprendime yra nurodytas tiek faktinis jo pagrindas (t. y. Pastatas pagal oficialius duomenis yra registruotas kaip nebaigtas statyti pastatas, nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. priklausantis pareiškėjai, o pagal 2023 m. liepos 14 d. atlikto patikrinimo duomenis šis pastatas yra naudojamas – įrengtos darbo vietos su kompiuteriais, stalais, o uždaroje aikštelėje statomi automobiliai), tiek teisinis pagrindas (t. y. Tvarkos aprašo 3.2 punktas, pagal kurį į Sąrašą traukiamas faktiškai naudojamas turtas, kurio statyba nėra užbaigta). Atitinkamai nurodyta, kad remiantis oficialiais duomenimis, Tvarkos aprašo 3 punkte numatytų išimčių taikymui pagrindo nėra. Neginčijo, jog pareiškėja galimai deda visas įmanomas pastangas tam, kad Pastato statybos procedūros būtų kuo greičiau užbaigtos, tačiau atkreipė dėmesį, kad tokių pastangų dėjimas yra (turėtų būti) savaime suprantamas sąžiningo statytojo elgesys, o ne pagrindas atleisti jį nuo mokestinės prievolės, be to nei vienas teisės aktai nenumato galimybės subjektui nuo nekilnojamojo turto mokesčio būti atleistam dėl kokių nors individualių, neformalių aplinkybių. Nors pareiškėja nurodo, kad artimiausiu metu Pastato statybos užbaigimo procedūra bus užbaigta, todėl maksimalus 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymas jos atžvilgiu neatitiktų protingumo, proporcingumo bei teisingumo principo, nes 3 proc. tarifas būtų taikomas už visus 2024 metus, nors Pastato statyba bus užbaigta artimiausiu metu, tačiau atsakovės įsitikinimu, tokie pareiškėjos teiginiai apskritai laikytini itin nekorektiškais, kadangi suponuoja pareiškėjos norą, jog privalomoje mokestinėje aplinkoje jai būtų sukurtos išskirtinės sąlygos, nepaisant mokesčių mokėtojų lygybės principo. Prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. A51-21437/24(3.3.2.26E-ENE), kuriuo netenkintas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. sausio 12 d. prašymas išbraukti Pastatą iš nekilnojamojo turto, kuriam 2024 m. taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2024 m. kovo 5 d., 2023 m. birželio 29 d. išrašų duomenis, pareiškėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nuosavybės teise priklauso statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas 4 procentai. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2023 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-209 „Dėl nekilnojamojo turto, kuriam 2024 metais taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“, patvirtino Sąrašą, kurio Nr. 1 eilutėje įtraukė ir pareiškėjai priklausantį Pastatą Tvarkos aprašo 2.2 punkto pagrindu.

Taip pat nustatyta, kad apie Pastato įtraukimą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą Sąrašą pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informuota atsakovės 2023 m. gruodžio 15 d. pranešimu Nr. A51-197160/23(2.14.1.45E-FIN) ir paaiškinta apie tai, kad Pastatas gali būti išbrauktas iš Sąrašo, jei ne vėliau kaip per 30 dienų savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyriui bus pateikti dokumentai, įrodantys, kad turtas neatitinka Tvarkos apraše išvardytų kriterijų arba kad atitikimas kriterijams nulemtas vienos ar keleto Tvarkos aprašo 3.1-3.3. papunkčiuose išvardytų aplinkybių.

Pareiškėja, reaguodama į gautą atsakovės pranešimą, pateikė Prašymą, kuriame nurodė, kad Pastato statybos užbaigimo procedūros negalėjo būti atliktos dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų (Tvarkos aprašo 3.2. punkte numatyta išimtis) bei Sąrašo sudarymo metu nuo Pastato įsigijimo buvo praėję mažiau nei vieneri metai (Tvarkos aprašo 3.3 punkte numatyta išimtis), todėl prašė iš Sąrašo išbraukti nekilnojamojo turto objektą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. vasario 8 d. pareiškėja gavo Sprendimą, kuriuo atsakovė nurodė, kad pagrindo išbraukti Pastatą iš Sąrašo nėra, ir tik Pastato savininkui nustatyta tvarka įforminus Pastato statybos užbaigtumą, pastatas bus išbrauktas iš Sąrašo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (5 dalis).

Aiškindamas minėtas įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas VAĮ 10 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta (jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų), ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

Nagrinėjamu atveju, ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 1-1042 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2022 metams nustatymo“ bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1-1010 patvirtintas Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašas.

Kaip minėta, pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis Pastatas į Sąrašą buvo įtrauktas Tvarkos aprašo 2.2 punkto pagrindu, kai nekilnojamas turtas yra naudojamas, tačiau jo statyba nėra užbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. sausio 12 d. prašymu kreipėsi į atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją prašydama išbraukti Pastatą iš nekilnojamojo turto, kuriam 2024 m. taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo Tvarkos aprašo 3.2. punkto ir 3.3. punkto pagrindu.

Pagal Tvarkos aprašo 3.2. punktą nekilnojamas turtas į Sąrašą neįrašomas, kai dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų negalėjo būti atliktos nekilnojamojo turto statybos užbaigimo procedūros teisės aktų nustatyta tvarka, nekilnojamasis turtas buvo suniokotas bei šis faktas buvo konstatuotas kompetentingos institucijos išvadoje ir nuo įvykio praėjo mažiau nei šeši mėnesiai, taip pat kai Sąrašo sudarymo metu nuo turto įsigijimo praėjo mažiau nei vieneri metai (Tvarkos aprašo 3.3. punktas).

Teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir įvertinęs atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. A51-21437/24(3.3.2.26E-ENE), kuriuo pateiktas rašytinis atsisakymas išbraukti Pastatą iš nekilnojamojo turto, kuriam 2024 m. taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, konstatuoja, jog atsakovės nurodyti Pastato išbraukimo iš Sąrašo netenkinimo pagrindai nėra pakankamai teisiškai motyvuoti ir pagrįsti, t. y. Sprendime atsakovė visiškai neįvertino (nenagrinėjo) ir nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų argumentų dėl Tvarkos aprašo 3.2 punkto egzistavimo - nevertino pareiškėjos teiginių, kad statybos užbaigimo procedūra nebuvo atlikta dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, nors pati atsakovė 2023 m. gruodžio 15 d. pranešimu informavo pareiškėją dėl prašymo išbraukti Pastatą iš Sąrašo pateikimo ir Tvarkos aprašo 3.1. – 3.3. punktuose nurodytų aplinkybių pagrindimo. Sprendime nėra nurodyti teisiniai pagrindai, kurie leido atsakovei daryti išvadą, jog pareiškėjos pateikti /nepateikti įrodymai iš kurių būtų galima spręsti apie neteisėtus trečiųjų asmenų, t. y. projektuotojų, veiksmus, dėl kurių pareiškėja negalėjo laiku užbaigti Pastato statybos Prašymo teikimo metu bei nenurodytos jokios faktinės aplinkybės ir įrodymai Pastato neišbraukimui iš Sąrašo pagrįsti. Kaip minėta, pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punktą, kuris įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismas daro išvadą, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. A51-21437/24(3.3.2.26E-ENE) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), išbraukimo iš nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo“ priėmė pažeisdama pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, sprendimas įstatymo nustatytu būdu nemotyvuotas, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl negali būti laikomas pagrįstu, teisėtu ir teisingu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-213-438/2019).

Įvertinus skundžiamo administracinio akto (Sprendimo) neatitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams tuo aspektu, kad Sprendimas yra abstraktaus pobūdžio, nes nenurodyti, administracinio akto priėmimo pagrindiniai faktai, įrodymai ir individuali argumentacija, kurie pagal teisinį reglamentavimą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, kad asmuo galėtų ir turėtų suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, nes kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos (normų) paiešką, teisinį faktų vertinimą (kvalifikavimą) ir esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti, pripažintina, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo Sprendimo pripažinimui teisėtu.

Apibendrinus nurodytus argumentus, spręstina, kad atsakovė, priimdama ginčijamą administracinį aktą (Sprendimą), turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, pagrįstumą. Todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme tai yra pagrindas ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. A51-21437/24(3.3.2.26E-ENE) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), išbraukimo iš nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo“ panaikinti, nustačius, kad administracinis sprendimas yra nepagrįstas faktais, įrodymais ir individualia argumentacija (VAĮ 10 straipsnis), todėl teismui yra apsunkintos galimybės patikrinti tokio Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėja skundu taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti jos 2024 m. sausio 12 d. teiktą prašymą išbraukti Pastatą iš nekilnojamojo turto, kuriam 2024 m. taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo.

Teismui konstatavus, kad atsakovė priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, todėl minėtas pareiškėjos reikalavimas tenkintinas ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. sausio 12 d. prašymą išbraukti Pastatą iš nekilnojamojo turto, kuriam 2024 m. taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011), todėl teismas dėl kitų pareiškėjos skundo argumentų nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės teismo sprendimo priėmimui.

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus bei pateikia 2024 m. kovo 6 d. Mokėjimo nurodymą Nr. 29 iš kurio matyti, kad pareiškėja sumokėjo 23,00 Eur žyminį mokestį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

Kaip minėta, pareiškėjos pateiktas 2024 m. kovo 6 d. Mokėjimo nurodymas Nr. 29 patvirtina, kad pareiškėja už skundo padavimą sumokėdamas žyminį mokestį patyrė 23,00 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (ABTĮ 40 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. A51-21437/24(3.3.2.26E-ENE) „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), išbraukimo iš nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo“ ir įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. sausio 12 d. prašymą išbraukti pastatą iš nekilnojamojo turto, kuriam 2024 m. taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo.

Pareiškėjos prašymą dėl išlaidų atlyginimo patenkinti.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai 23,00 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.