- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-1201-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29500-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Ieškovas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
- 2.5.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje ieškovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei A. G. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 477,88 Eur skolos už būsto nuomą, 11,19 Eur delspinigių, 554,15 Eur skolos už šildymą, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas bei penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovo teigimu, atsakovė neatsiskaitė už būsto nuomą ir už šildymą, karštą vandenį bei su tuo susijusias paslaugas. Ieškovas prašė, esant Civilinio proceso kodekso nustatytiems pagrindams, priimti sprendimą už akių.
Atsakovei, vadovaujantis LR CPK 142 straipsnio reikalavimais, buvo išsiųstas pranešimas pateikti atsiliepimus į ieškinį, kurie buvo tinkamai įteikti. Tačiau atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 8 d. sprendimu už akių ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ iš atsakovės A. G. 1032,03 Eur nuostolių ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos 1032,03 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovė priverstinai iškeldinta iš ieškovui priklausančio buto 2015 m. vasario 25 d. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais nebuvo sudariusios nuomos sutarties ir kad atsakovė ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 25 d. be teisinio pagrindo naudojosi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis, kurias patikėjimo teise valdo ieškovas, teismas sprendė, jog šalių ginčas kvalifikuojamas kaip ginčas, kilęs iš deliktinių (atsakovės neteisėto naudojimosi butu), o ne iš sutartinių santykių. Dėl nurodytų atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė 1032,03 Eur nuostolių, t. y. 477,88 Eur negautų nuompinigių ir 554,15 Eur nuostolių už šildymą, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė šiuos nuostolius būtų atlyginusi ieškovui (CPK 178 straipsnis), todėl teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 1032,03 Eur nuostolių (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo ieškovo nurodytų delspinigių skaičiavimui, nes šalių teisiniai santykiai teismo kvalifikuojami kaip deliktiniai (dėl nuostolių atlyginimo), o ne sutartiniai (nuomos), ir šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl netesybų (CK 6.72 straipsnis). Todėl ieškovo prašymas dėl delspinigių priteisinimo buvo atmestas.
Apeliacinio skundo argumentai
Apeliantas (ieškovas) savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-08 sprendimą toje dalyje, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 11,19 Eur delspinigių ir šioje dalyje ieškinį patenkinti.
Nurodo, kad CK 6.258 str. 1 d. įtvirtinta, kad delspinigiai, kaip sutartinės atsakomybės forma, gali būti nustatomi sutartimi arba įstatymu. Nors tarp ieškovo ir atsakovės rašytine forma nuomos sutartis dėl gyvenamųjų patalpų, esančių Subačiaus g. 49-22, Vilniuje, nebuvo sudaryta, tačiau rašytinės sutarties nebuvimas nepaneigia tarp šalių buvusių prievolinių santykių, todėl atsakovė privalėjo laiku sumokėti už gautas paslaugas, o jai to nepadarius, ieškovas turėjo teisę skaičiuoti delspinigius. 1995-01-26 Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. 1-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius. Savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau savivaldybės institucijos ir administracija viešųjų paslaugų neteikia, jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai. Ieškovas yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurios tikslas yra tenkinti viešuosius interesus ir teikti viešąsias paslaugas. Įstatyme „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 str. 1 d. įtvirtina, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje kilo ginčas dėl delspinigių ieškovui priteisimo, nesant tarp šalių pasirašytai nuomos sutarčiai už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 25 d., kuomet atsakovė be teisinio pagrindo naudojosi Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl skolos už nuomą, šildymą, karštą vandenį priteisimą, tačiau atmetė reikalavimą dėl 11,19 Eur delspinigių priteisimo. Teismas sprendime nurodė, kad šalių teisiniai santykiai teismo kvalifikuojami kaip deliktiniai (dėl nuostolių atlyginimo), o ne sutartiniai (nuomos), ir šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl netesybų (CK 6.72 straipsnis), tai nėra teisinio pagrindo ieškovo nurodytų delspinigių skaičiavimui, todėl ieškovo prašymas dėl delspinigių priteisinimo buvo atmestas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 1995-01-26 Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. 1-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius.
Byloje nustatyta, kad atsakovė naudojosi Ieškovo teikiamomis gyvenamosios patalpos nuomos paslaugomis, tačiau už šias paslaugas laiku neatsiskaitė.
CK 6.71 str. nustato, kad netesybas gali nustatyti ne tik sutartis, bet ir įstatymas. 1995 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius (1 str.). Nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius.
Ieškovas yra savivaldybės įmonė, kurios pagrindinis tikslas yra administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas (SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatų 8 str.), todėl apeliantas pagrįstai pagal 1995 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ nuostatas apskaičiavo delspinigius atsakovei, laiku nesumokėjus už nuomos paslaugas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 11,19 Eur delspinigių (laikotarpis nuo 2014 m. 09 mėn. iki 2015 m. 02 mėn. pagal ieškovo paskaičiuotą delspinigių lentelę) priteisimo iš atsakovo.
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas, panaikinant šio sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimas dėl delspinigių tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
Tenkinus apeliacinį skundą valstybės naudai iš atsakovės priteistinas 15 Eur žyminis mokestis (CPK 96 str. 1 d.). Viso valstybei priteistina 38 Eur žyminio mokesčio pirmos ir apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, j. a. k. 124568293, iš atsakovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 1043,22 Eur nuostolių ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos 1043,22 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti valstybei iš atsakovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 38 Eur žyminio mokesčio pirmos ir apeliacinės instancijos teisme.