Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Meilučio, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus (Kėdainiai) prokurorės Ingos Balkūnės ir nuteistųjų D. R. ir M. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, BK 65 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2023 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirta ir nesumokėta 1 546,05 Eur dydžio bauda ir D. R. paskirta galutinė subendrinta 90 parų arešto bausmė ir 1 546,05 Eur dydžio baudos bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio D. R. sulaikymo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

M. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, BK 65 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi paskirta nesumokėta 610,79 Eur dydžio baudos bausme ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir nesumokėta 500 Eur dydžio baudos bausme ir M. S. paskirta galutinė subendrinta 90 parų arešto bausmė ir 1 110,79 Eur dydžio baudos bausmė.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, D. R. ir M. S. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. R. ir M. S. Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jie 2023 m. rugpjūčio 28 d. apie 03.00 val., veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, bendrais tyčiniais veiksmais iš vyrių iškėlę duris, įsibrovė į patalpą – E. B. ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pasikėsino pagrobti svetimą – E. B. priklausantį turtą – bendros 20 Eur vertės dvi rankines pompas bei kitą ūkiniame pastate buvusį nustatytos vertės nenustatytą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užklupti savininkės E. B..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.1. D. R. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė įsibrovus į M. M. garažą) ir paskirti jam 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. D. R. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje (pasikėsinimas įvykdyti vagystę iš E. B. ūkinio pastato) numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. R. paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2023 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – 1 546,05 Eur ir D. R. paskirti galutinę subendrintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę ir 1 546,05 Eur dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti įkalinimo įstaigoje.

3.2. M. S. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystė įsibrovus į M. M. garažą) ir paskirti jam 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. M. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (pasikėsinimas įvykdyti vagystę iš E. B. ūkinio pastato) skirti bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 7 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. S. paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi paskirta ir neatlikta 610,79 Eur dydžio baudos bausme ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 500 Eur dydžio baudos bausme ir M. S. paskirti galutinę subendrintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę ir 1 110,79 Eur dydžio baudos bausmę. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti įkalinimo įstaigoje. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

7. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjas advokatas R. G. prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus ir atmesti prokurorės apeliacinį skundą. Prokurorė Inga Balkūnė prašė atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus ir tenkinti jos apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl M. M. turto pagrobimo

9. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, jog pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais, taip pat, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacines nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343- 719/2018). Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kad vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo svarbias ir esmines bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius D. R. ir M. S. išteisinimo dėl jiems inkriminuotos BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo motyvus.

10. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tai yra pareigą įrodyti asmens kaltumą nusikalstamos veikos padaryme turi šiuo atveju valstybės kaltintojas. Išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visi neaiškumai vertintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013 2K-171/2014).

11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, jog iš nukentėjusiosios M. M. garažo, esančio (duomenys neskelbtini) buvo pagrobti daiktai: keturios automobilio padangos su „Audi“ ratlankiais (200 Eur vertės), elektrinis trimeris „Vagner SDH Garden“ XL 25T (50 Eur vertės), karutis (50 Eur vertės), kurie vėliau buvo rasti prie E. B. sodybos teritorijos, kurioje E. B. nuteistuosius užtiko įsibrovusius ir į jos daržinę. Vis dėlto, įvertinus baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju nepakanka įrodymų D. R. ir M. S. kaltės dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo konstatavimui.

12. Sutiktina su prokurorės skundo argumentais, kad abi nusikalstamos veikos buvo padarytos tą pačią naktį, analogišku būdu įsibraunant į patalpas, kurios sąlyginai nedideliu atstumu nutolusios viena nuo kitos – yra tame pačiame kaime. Taip pat nustatyta, kad iš M. M. sodyboje esančio garažo pagrobti daiktai buvo rasti nukentėjusiosios E. B. kieme, kur, netoliese esančioje daržinėje nukentėjusioji E. B. ir užtiko nuteistuosius, įsibrovusius į jos pačios daržinę. Taip pat, pas E. B. kieme buvo rasta dildė, kuria, kaip teigia prokurorė, galimai buvo padaryti įbrėžimai ir ant M. M. garažo durų. Pagal E. B. paaiškinimus, šią dildę M. S. jos akivaizdoje ištraukė iš daržinės durų ir numetė į žolę. Tačiau nagrinėjamu atveju, sutiktina ir su skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, kad aptartos aplinkybės teleidžia daryti prielaidą, kad abi nusikalstamas veikas padarė tie patys asmenys, tai yra D. R. ir M. S.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, be paminėtų sutapimų, nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent D. R. ir M. S. įsibrovę į patalpą pagrobė M. M. turtą.

13. Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės argumentais, kad baudžiamojo proceso metu apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų E. J., J. V., B. U. parodymai, bei ant M. M. garažo durų rasti įbrėžimai patvirtina D. R. ir M. S. kaltę dėl M. M. turto pagrobimo.

14. Vertinant prokurorės argumentus pažymėtina, kad liudytojos E. J., J. V. ir B. U. yra policijos pareigūnės, kurios apie analizuojamą įvykį sužinojo iš nukentėjusiųjų E. B. ir M. M.. Pačios liudytojos įvykio nematė ir jokių aplinkybių, pagrindžiančių D. R. ir M. S. dalyvavimą ar nedalyvavimą M. M. turto grobime, nenurodė.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji D. R. ir M. S. neprisipažino kaltais, padarę nusikalstamą veiką M. M. atžvilgiu. Nukentėjusioji M. M. teisiamojo posėdžio metu aiškiai nurodė nežinanti, kas galėjo iš garažo pagrobti jai priklausančius daiktus. Parodymų patikrinimo vietoje metu M. M. taip pat nenurodė, kas galėjo padaryti vagystę iš jos garažo. Parodymų patikrinimo metu tik buvo rasti įbrėžimai ant durų kairio šono, taip pat įlenkimai esantys ant durų ir tai, kad nebebuvo garažo spynos. Nukentėjusioji E. B., nors patvirtino, kad savo daržinėje užtiko nuteistąjį D. R. su jai nepažįstamu vyru ir, kad už durų ąselės buvo užkištas gelžgalis, kurį su D. R. buvęs vyras jos akivaizdoje ištraukė ir numetė į žoles, o kitą rytą prie savo kiemo rado kaimynės daiktus, kitų aplinkybių, pagrindžiančių, kad būtent nuteistieji, pagrobė ir turtą iš M. M. garažo, nenurodė.

16. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad nusikalstama veika M. M. atžvilgiu buvo padaryta tuo pačiu metu kaip ir nusikalstama veika E. B. atžvilgiu, taip pat akivaizdu, kad buvo nulaužta garažo spyna ir įsibrauta į patalpą, o M. M. daiktai buvo rasti prie E. B. kiemo, kuriame naktį nuteistieji buvo įsibrovę į E. B. daržinę. Tačiau vien tik šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina to, kad niekas kitas be D. R. ir M. S. negalėjo pagrobti M. M. turto. Teisėjų kolegija negali sutikti su prokurorės pozicija, kad liudytojos B. U. parodymai patvirtina nuteistųjų kaltę. Apklausiama liudytoja patvirtino, kad išvadas, jog abi nusikalstamas veikas padarė nuteistieji, ji padarė remdamasi nusikalstamų veikų padarymo laiko sutapimu, aplinkybe, kad pavogti daiktai buvo rasti prie E. B. kiemo, bei vizualiai apžiūrėjus M. M. garažo duris, kuriose matėsi įbrėžimai, galimai padaryti E. B. surasta dilde. Ir visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad šios liudytojos išvados yra vertinamojo pobūdžio, išvestinės iš pačios liudytojos subjektyvaus situacijos suvokimo, todėl pačios savaime, nesant objektyvių kaltės įrodymų, negali būti vertinamos kaip D. R. ir M. S. kaltę pagrindžiantys duomenys.

17. Įvertinus baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu surinktus duomenis, akcentuotina tai, kad nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių D. R. ir M. S. kaltę dėl M. M. priklausančio turto pagrobimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nukentėjusioji M. M. į ikiteisminio tyrimo įstaigą su pareiškimu kreipėsi tik 2023 m. rugsėjo 4 d., tai yra praėjus savaitei laiko po įvykdyto turto pagrobimo (2023 m. rugpjūčio 28 d.). Surašant pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą, M. M. nurodė, kad į garažą buvo įsibrauta sugadinus garažo durų spyną (1t.b.l.13-16). Tik tada ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tai yra praėjus savaitei po nusikalstamos veikos buvo atlikta ir įvykio vietos apžiūra, kurios metu specialistas nedalyvavo, jokie pėdsakai nei garaže, nei ant garažo durų, nei ant kitų užrakto dalių nefiksuoti (1 t. b.l.33-39). E. B. kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausta taip pat praėjus savaitei po įvykio. Ji patvirtino, kad jau 2023 m. rugpjūčio 28 d. ji informavusi M. M. apie netoli kiemo rastus daiktus ir patvirtino, kad pastaroji šiuos daiktus atpažino kaip savo (1t.b.l.72-73). Bylos dokumentai patvirtina, kad 2023 m. rugsėjo 4 d. būtent E. B. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo metu pateikė pareigūnams Karutį, elektrinį trimerį ir 4 vnt. automobilio ratų (1 t. b.l. 83-88), kurie fiksuojami ir vėliau tą pačią dieną atliktos įvykio vietos apžiūros metu E. B. daržinėje, adresu (duomenys neskelbtini). Šios apžiūros metu specialistas nedalyvavo. Apžiūros protokole tyrėja nurodo, kad nuo karučio rankenų paimtas biologinis pėdsakas (1 t.b.l.89-94). Atlikus specialisto tyrimą, nustatyta, kad ant tyrimui pateikto tampono su nuoplova, nerasta žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tiriant DNR (1t.b.l.104-105). Tie patys daiktai (ratai, trimeris, karutis) dar kartą apžiūrėti ir 2023 m. rugsėjo 14 d., taip pat nedalyvaujant specialistui ir neieškant paliktų pėdsakų (1t.b.l.111-123). 2023 rugsėjo 14 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu E. B. parodė vietas, kur pamatė D. R. su bendrininku, kur buvo sudėti daiktai, kuriuos kėsintasi pagrobti, kur kitą dieną rado M. M. daiktus. Taip pat šio veiksmo metu E. B. pateikė metalinę dildę, kurią įvykio metu matė užkištą už ąsos. Parodymų patikrinimo metu bei vėlesnio šios dildės apžiūros metu specialistas nedalyvavo ir nebuvo ieškota pėdsakų nei įvykio vietoje, nei ant pateiktos dildės (2 t. b.l.60-74). Praėjus trims mėnesiams po įvykio, 2023 m. gruodžio 5 d. atliktas parodymų patikrinimas vietoje su nukentėjusiąja M. M., kuri parodė garažą, iš kurio buvo pagrobti jai priklausantys daiktai, nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio 28 d. rado pradarytas garažo duris, o garažo pakabinamos spynos, nerado. Būtent šio parodymų patikrinimo metu, nedalyvaujant specialistui, buvo apžiūrėtos ir garažo durys bei nustatyta, kad prie metalinių garažo durų ąselių, kur kabinama spyna, ant durų kairio šono matosi vertikalus vieno centimetro ilgio įbrėžimas skardoje. Apačioje ąselių matosi įlenkimas skardoje vieno centimetro pločio ir trijų centimetrų ilgio, toks pats įlenkimas fiksuotas ir dešinėje pusėje virš ąselių. Pažymėtina, kad šio parodymų patikrinimo vietoje metu specialistas taip pat nedalyvavo. Nors trasologiniai pėdsakai buvo aprašyti parodymų patikrinimo vietoje protokole, tačiau nebuvo atliktas trasologinis tyrimas, siekiant nustatyti šių pėdsakų susidarymo mechanizmą bei patikrinti, ar su E. B. pateikta dilde jie buvo padaryti. Pažymėtina, kad šiuo atveju reikalingas specialių žinių reikalaujantis tyrimas, o vien tik subjektyvi tyrėjos ar valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės nuomonė, kad įbrėžimai ant M. M. garažo durų padaryti pas E. B. rasta dilde, negali būti laikomi leistinais ir pakankamais nuteistųjų kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

18. Apeliaciniame skunde D. R. ir M. S. kaltė yra grindžiama netiesioginiais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija, įvertinus šiuos duomenis, sprendžia, kad jie nėra pakankami. Kaip jau minėta, liudytojos B. U. parodymai niekaip nepagrindžia nuteistųjų kaltės ir neeliminuoja tikimybės, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti ir kiti asmenys.

19. Papildomai pabrėžtina, kad aiškinant in dubio pro reo (lt. abejojant – kaltinamojo viršus) principą, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių arba faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, kurios aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Tačiau pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių yra neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju matyti, kad byloje esantys netiesioginiai įrodymai nesudaro nuoseklios įrodymų grandinės, tik parodo kelis sutapimus, leidžiančius įtarti kad nusikalstamą veiką M. M. atžvilgiu padarė D. R. ir M. S., tačiau neginčijamai nepatvirtina nuteistųjų kaltės. Įvertinus objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti D. R. ir M. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos M. M. atžvilgiu padarymo, stygių, visos abejonės dėl padarytos nusikalstamos veikos yra vertinamos kaltinamųjų naudai.

20. Taigi, remiantis aptartais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad D. R. ir M. S. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo jį naikinti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Dėl pasikėsinimo pagrobti E. B. turtą

21. Skundžiamu nuosprendžiu D. R. ir M. S. yra nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 28 d. apie 03.00 val., veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, bendrais tyčiniais veiksmais iš vyrių iškėlę duris, įsibrovė į patalpą – E. B. ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pasikėsino pagrobti svetimą – E. B. priklausantį turtą – bendros 20 Eur vertės dvi rankines pompas bei kitą ūkiniame pastate buvusį nustatytos vertės nenustatytą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užklupti savininkės E. B..

22. Apeliaciniuose skunduose kaip ir bylos nagrinėjimo teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, abu nuteistieji nurodo, kad nepadarė nusikalstamos veikos, nurodo nesitarę dėl daiktų grobimo, o M. S. nurodo net nebuvęs ūkiniame pastate. Nuteistųjų nuomone, jie buvo pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį tik vadovaujantis nukentėjusiosios E. B. parodymais, kitų jų kaltę patvirtinančių duomenų byloje nėra. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir pažymi, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, BPK reikalavimų nepažeidė, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Išvadą, kad D. R. ir M. S., veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais iškėlę iš vyrių duris, įsibrovė į E. B. ūkinį pastatą ir pasikėsino pagrobti jai priklausantį turtą, apylinkės teismui leido padaryti būtent byloje surinktų įrodymų visuma, kurie buvo išsamiai išanalizuoti kiekvienas atskirai ir visumos kontekste susieti į sistemingą ir loginę grandinę.

23. Viso proceso metu tiek D. R., tiek M. S. neigė padarę BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. D. R. nurodė, kad naktį, jam kartu su draugais vartojant alkoholį, atėjo E. B. ir pareikalavo įdėti daržinės duris. Nuėjęs kartu su M. S. pamatė, kad durys yra išverstos, nemano, kad duris galėjo išversti vėjas. Įdėję duris grįžo į garažą gerti. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir M. S.. Vis tik, nurodytus nuteistųjų parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios E. B. parodymai. E. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad naktį pamačiusi daržinėje šviesą, kurios ten negalėjo būti, nes daržinėje elektros nėra. Priėjus daržinę, pamatė prie jos stovintį nepažįstamą asmenį, o daržinėje – kaimyną D. R.. Nors M. S. veido nukentėjusioji tamsoje nematė, tačiau nei M. S., nei D. R., neginčija, kad tą naktį jie laiką leido kartu, taip pat nurodo, kad kartu ėjo ir sutvarkyti ir E. B. daržinės duris. Kad D. R. ir M. S. buvo drauge, patvirtina ir liudytoju apklaustas su nuteistaisiais kartu tą naktį vartojęs alkoholį Ž. M.. Taigi, teisėjų kolegijai, nekyla abejonių, kad E. B., išėjusi į lauką patikrinti, kodėl iš daržinės sklinda šviesa, pirmą pamatė būtent M. S., o po to, daržinės viduje – D. R.. Savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusioji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje, ir akistatos bei teisiamojo posėdžio metu, vienodai nurodydama įvykio detales. Teisiamojo posėdžio metu apklausta M. M., nurodė, kad analogiškai apie įvykio aplinkybes E. B. pasakojo ir jai, patvirtindama, kad nakties metu savo daržinėje užtiko kaimyną D. R. su nepažįstamu vyru, o daržinės durys buvo iškeltos. Liudytojos E. J., J. V. ir B. U., kurios kaip pareigūnės tyrimo metu su E. B. atlikinėjo procesinius veiksmus, nurodė, kad bendraujant E. B., ji nebuvo apsvaigusi, nuosekliai pasakojo įvykio aplinkybes, jos elgesys buvo adekvatus situacijai. Remiantis aptartais argumentais, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios E. B. parodymais. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios duotų pagrindą manyti, kad E. B. turi tikslą apkalbėti nuteistuosius, tame tarpe ir M. S., kurio iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji net nepažinojo.

24. Apeliaciniame skunde D. R. teigia, kad nesitarė su M. S. dėl svetimo turto grobimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. M. S. savo apeliaciniame skunde nurodė iš esmės analogišką argumentą, papildydamas, kad net nebuvo įėjęs į ūkinį pastatą, todėl negalėjo padaryti nusikalstamos veikos.

25. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, bendrininkavimas iš esmės yra padaromas bendromis dviejų ar daugiau asmenų, sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Minėta, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009 ir kt.).

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji E. B. D. R. užklupo jai priklausančio daržinės pastato viduje, jis buvo perdėjęs daiktus iš traktoriuko ant grindų, o M. S. – stovėjo prie iš vyrių išimtų durų lauke. Teisėjų kolegija vertindama šias aplinkybes, sprendžia, kad neabejotinai, tiek D. R., tiek ir M. S. suprato, kad nusikalstamą veiką kėsinasi įvykdyti bendrai. Šią išvadą taip pat patvirtina ir tai, kad vartodami alkoholį nuteistieji turėjo kartu nuspręsti ir nueiti iki E. B. ūkinio pastato, o ten – kartu nukelti duris nuo vyrių, ko padaryti vienam asmeniui nepavyktų. Taigi, darytina išvada, kad nuteistieji neabejotinai suprato ir savo kėsinimosi tikslą – siekį pagrobti svetimą turtą, o susitarimas veikti bendrai buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais.

27. Atmetami ir M. S. argumentai, kad jis negalėjo padaryti nusikalstamos veikos, nes nebuvo ūkiniame pastate, o tik stovėjo prie jo durų. Pažymėtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009). Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad nuteistųjų M. S. ir D. R. veika kėsinantis pagrobti E. B. turtą buvo padaryta bendrai sujungiant abiejų bendrininkų pastangas, kiekvienas bendrininkas suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą, suprato ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius, siekė bendrų pasekmių, todėl nepriklausomai nuo to, kad M. S. pats ir tiesiogiai nerealizavo visų nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, o realizavo tik dalį jų, laikytinas bendravykdytoju. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog M. S. ir D. R. nusikalstamą veiką pasikėsino įvykdyti veikdami bendrininkų grupėje.

28. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmos instancijos teismo išvadai, kad liudytojo Ž. M. parodymai vertintini kritiškai, kaip jo siekimas padėti D. R. ir M. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ž. M. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra prieštaravimų. Versiją, kad jam geriant kartu su draugais buvo atėjusi moteris, kuri prašė įdėti duris, liudytojas nurodė, tik teisme, o ikiteisminio tyrimo metu apie tai neužsiminė. Taip pat prieštaringai nurodė, kad jo atmintis trumpa, tačiau dėl nepaaiškinamų aplinkybių, po analizuojamo įvykio praėjus ilgesniam laiko tarpui jis atsiminė daugiau detalių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nėra patikimi taip pat dėl to, kad įvykio naktį jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip nurodo pats, būtent dėl to, neatsimenantis dalies aplinkybių.

29. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingas išvadas, įvertindamas nuteistųjų veiksmus kaip pasikėsinimą įvykdyti svetimą turto pagobimą, įsibrovus į patalpą. Pagrįstai pripažino, kad D. R. ir M. S. neabejotinai suvokė, jog veikdami kartu kėsinasi pagrobti svetimą turtą, numatė, kad jiems baigus nusikalstamą veiką, savininkas neteks savo turto, o nuteistieji turės galimybę svetimu turtu disponuoti pagal savo nuožiūrą, ir to norėjo. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo nuteistųjų atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl nuteistiesiems D. R. ir M. S. paskirtų bausmių

30. Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka ir su nuteistiesiems paskirtomis bausmių rūšimis ir dydžiais. Prašo, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje padarymą nuteistiesiems skirti ne maksimalias arešto bausmes, o 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistiesiems D. R. ir M. S. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

31. Nagrinėjamu atveju D. R. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe pasikėsino padaryti vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje (BK 11 straipsnio 4 dalis). BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) numatyta, kad už šio apysunkio nusikaltimo padarymą asmeniui gali būti skiriama bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Nuteistųjų atsakomybę švelninančių aplinkybių nenustatyta, o abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 13 punktas).

32. Skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmę D. R. taip pat buvo atsižvelgta į tai, jog anksčiau jis yra keturis kartus teistas, taip pat ir už pavojingas nusikalstamas veikas nuosavybei, teistumai neišnykę. 2017 m. spalio 6 d. nuosprendžiu paskirtos baudos nuteistasis iki šiol nėra sumokėjęs, daug kartų baustas už besikartojančių grubių administracinių nusižengimų padarymą. Nuteistasis paskirtų administracinių baudų nemoka, todėl paskirtos nuobaudos galioja, nedirba, nors yra darbingas, registruojasi Užimtumo tarnyboje. Atsižvelgta, kad D. R. registruotas priklausomybės ligų registre dėl psichikos ir elgesio sutrikimų dėl kelių narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimo, priklausomybės sindromo; nevedęs, turi keturis nepilnamečius vaikus. Įvertinęs tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, žalos nebuvo spėta padaryti, pirmosios instancijos teismas nusprendė D. R. parinkti ne griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, o arešto bausmę, paskiriant maksimalų bausmės dydį.

33. Skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmę M. S. taip pat buvo atsižvelgta į tai, jog anksčiau jis yra šešis kartus teistas, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, penki teistumai neišnykę, bausmių, paskirtų 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi ir 2023 m. balandžio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu neatlikęs, ne kartą teistas užsienyje, daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, tame tarpe ir už besikartojančius grubius administracinius nusižengimus, paskirtų administracinių baudų nemoka, todėl nuobaudos galioja, tvirtina vykdantis individualią veiklą, nevedęs, pakaltinamas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad M. S. nedaro išvadų, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, žalos padaryti nespėta, paskyrė M. S. ne pačią griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį, o maksimalią arešto bausmę.

34. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistiesiems paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistųjų asmenybės yra charakterizuojamos išimtinai neigiamai, jie abu yra ne kartą teisti, nusikalstamos veikos padarymo metu teistumai jų atžvilgiu nebuvo išnykę, abu yra ne kartą bausti už administracinių nusižengimų padarymą, paskirtų nuobaudų nemoka, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau buvo nustatytos dvi kiekvieno iš nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Šie duomenys išskirtinai neigiamai charakterizuoja nuteistuosius ir sudaro pagrindą svarstyti griežčiausios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies paskyrimą. Vis dėl to, teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o turto, kurį nuteistieji kėsinosi pagrobti vertė nėra didelė. Šios aplinkybės parodo mažesnį veikos pavojingumą visuomenei, į ką taip pat turi būti atsižvelgiama skiriant nuteistiesiems bausmę. Įvertinus tiek nuteistųjų asmenybes, tiek jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems paskirdamas maksimalią arešto bausmę teisingai ją individualizavo, todėl nėra pagrindo tenkinti prokurorės skundo reikalavimų ir nuteistiesiems skirti laisvės atėmimo bausmę.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

35. Kauno apygardos teisme 2024 m. gegužės 31 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra nurodoma, kad už advokato R. G. teiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistiesiems D. R. ir M. S. valstybės naudai priteistina suma sudaro 141,66 Eur sumą.

36. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima ir sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat ir į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. R. ir M. S. buvo nuteisti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistųjų skundai buvo atmesti, paliekant apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tačiau pabrėžtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ne tik pagal nuteistųjų skundus, bet ir pagal prokurorės skundą, kuris taip pat buvo atmestas. Būtinybę nuteistiesiems paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl minėtų aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. R., M. S. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus (Kėdainiai) prokurorės Ingos Balkūnės apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iš nuteistųjų D. R. ir M. S. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.