Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo X pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 3 punktą, 149 straipsnio 4 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Y civilinis ieškinys, kurio suma 10 000 eurų, paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. X buvo kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2011 m. pradžios iki 2015 m. vasario 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) name, automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajone, kitose tiksliai nenustatytose vietose, pasinaudodamas sesers Z, gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip dešimt kartų su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, o nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2017 m. rudens, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip dešimt kartų, su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška būkle dėl anksčiau jos patirtos seksualinės prievartos, anksčiau panaudoto fizinio smurto ir grasinimų panaudoti fizinį smurtą. Jis buvo kaltinamas šiais veiksmais sukėlęs nukentėjusiajai vidutinio sunkumo depresijos epizodą, išžaginęs mažametę bei nepilnametę nukentėjusiąją Z ir nesunkiai sutrikdęs jos sveikatą, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 3 punkte.

2. X buvo kaltinamas ir tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) name bei automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas mažametės sesers Y, gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, du kartus lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią. Šiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai potrauminio streso sutrikimą, išžagino mažametę nukentėjusiąją Y ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 3 punkte.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos klaidingomis, prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymuose nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais remdamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, o tai nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

10. Šiuo atveju apygardos teismas nustatė, kad byloje yra labai daug prieštaravimų dėl X kaltės įrodytumo ir jų nėra galimybės pašalinti teismo posėdžio metu. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018 ir kt.). Vadinasi, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra patikimai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą yra grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei teigiama prokuratūros skunde, byloje nėra pakankamai įrodymų X kaltei pagrįsti.

12. Skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų Y ir Z ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patikimi, nuoseklūs ir pakankami padarytoms nusikalstamoms veikoms įrodyti. Teismų praktikoje suformuluota, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų – parodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog įstatymo saugoma vertybė seksualinis neliečiamumas – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Neabejotina, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išteisintojo X veikas patvirtinančių ir paneigiančių įrodymų visumos, nukentėjusiųjų parodymus, susijusius su kitais byloje ištirtais įrodymais, pagrįstai įvertino kaip nepakankamus X kaltei pagrįsti.

13. Šioje byloje vertinant ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nukentėjusiųjų parodymus reikšmės turi ne tik šių parodymų nuoseklumas ar nenuoseklumas, kuris, kaip minėta, nagrinėjamu atveju vertinamas ne taip kategoriškai, tačiau visos byloje nustatytos aplinkybės, sukuriančios individualų nagrinėjamos situacijos foną. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji Y kardinaliai pakeitė savo parodymus ir davė priešingus parodymus tiems, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu. Dėl šio pokyčio apygardos teismas jos parodymus pagrįstai vertino kaip nenuoseklius. Esant pateiktoms dviem skirtingoms nukentėjusiosios įvykių versijoms, vadovautis vien ikiteisminio tyrimo metu duotais X kaltinančiais nukentėjusiosios Y parodymais būtų neobjektyvu.

13.1. Nukentėjusioji Z teismo posėdžio metu davė tokius pačius parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu ir tvirtino, kad X su ja atliko kaltinime nurodytus veiksmus. Z parodymuose nustatyta keletas nenuoseklumų, t. y. dėl to, kuri sesuo (ar abi) buvo užtikusi juos, kai X ją žagino, kokiame automobilyje ji buvo išžaginta, tačiau, kaip minėta, vertinant prievartą patyrusių mažamečių parodymus, šie neatitikimai vertinami ne taip griežtai. Vertinant Z parodymų patikimumą, šioje byloje reikšmę turi ir nukentėjusiosios charakterio bruožai ir asmenybės apibūdinimas. Liudytojos (duomenys neskelbtini) globos namų darbuotojos D. K., G. Z., R. K. apibūdino Z kaip konfliktišką mergaitę, linkusią meluoti, fantazuoti. Liudytoja S. G. nurodė, kad Z yra tekę gydyti, ją atveždavo dėl probleminio elgesio. Z tais laikais turėjo polinkį meluoti, apgauti, vagiliauti. Z ir anksčiau yra teigusi, kad yra patyrusi prievartą. 2011 m. buvo apkaltinusi išteisintąjį išžaginimu, bet gydytojai nustatė, kad ji neturėjo lytinių santykių, ir tyrimas nebuvo pradėtas. Z buvo apkaltinusi ir D. Z., kad ją išžagino, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Panevėžio apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarimas) (t. 4, b. l. 136–143). Be to, 2019 m. kovo 4 d. buvo priimtas Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą G. I. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimo požymių. Apklausta Z parodė, kad savo močiutei G. I. neturi jokių pretenzijų, nes ji prieš ją smurto nenaudojo. Anksčiau apklausiama kitoje byloje ją apkalbėjo, nes nelabai suprato, kas vyksta, buvo prigirdyta vaistų ir tuo metu labai pyko ant jos (t. 4, b. l. 127). Panašus Z elgesys kaltinant G. I. smurtu nurodytas ir 2019 m. gegužės 3 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės epikrizėje, kurioje užfiksuota, kad pacientė Y pasakojo, kad iki jos paguldymo į ligoninę (po vykusio teismo posėdžio) jos vyresnė sesuo gyveno pas močiutę, bet tą dieną močiutė jai liepė išsikraustyti. Tada Z močiutei iškvietė policiją, kad esą G. I. ją muša, o Y teigimu, „močiutė jos net nepalietė“. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į byloje esančių medicinos dokumentų duomenis, jog Z lytinis potraukis padidėjęs. Tokius duomenis patvirtina ir įvykis dėl Z seksualinio pobūdžio susirašinėjimo su nežinomu vyriškiu socialiniame tinkle „Facebook“. Šio įvykio aplinkybes patvirtino nepilnamečių reikalų inspektorė liudytoja A. B.. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo pozicija, kad remiantis Z parodymais X kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas negali būti neginčytinai pagrįsta. Taigi nėra pagrindo sutikti su prokuroro skundo argumentu, jog nukentėjusiųjų parodymai yra pakankami padarytoms nusikalstamoms veikoms įrodyti.

14. Prokuratūros skunde nurodytais liudytojų A. N., L. J., J. M. parodymais X kaltė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų negali būti įrodyta. Šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, netiesioginiai įrodymai apie tai, ką joms papasakojo nukentėjusioji Y. Visų jų šaltinis yra tas pats – Y. L. J. parodymai yra apie tai, ką jai apie Y situaciją perpasakojo kolegė A. N.. L. J. nukentėjusioji yra tik užsiminusi, kad ji Šiaulių respublikinėje ligoninėje yra tik dėl to, kad ją išprievartavo brolis, ir daugiau, pasak liudytojos, apie išžaginimą su Y jos nekalbėjo. Šių parodymų reikšmė yra papildanti nukentėjusiosios Y parodymus, tačiau teisme nukentėjusiajai pakeitus savo parodymus ir teismui jos pačios parodymus vertinant kaip nepatikimus, liudytojų A. N., L. J., J. M. parodymai, kaip savarankiški įrodymai, netenka įrodomosios vertės. Kaip minėta, remtis tik ikiteisminio tyrimo metu duotais Y parodymais, taip pat ir juos patvirtinančiais ir papildančiais liudytojų parodymais būtų neobjektyvu. Šių liudytojų parodymai neturi jokios įtakos analizuojant nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes Z atžvilgiu, nes minėtų liudytojų parodymai su jos atveju nėra susiję.

15. Prokuratūros skunde pabrėžiama, kad nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus patvirtina teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizių išvados. Teisėjų kolegijos vertinimu, VTPT Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 25 d.–lapkričio 16 d. Y ir Z teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizių aktai apibūdina psichologinę nukentėjusiųjų būseną, leidžia spręsti dėl jų polinkio meluoti ir fantazuoti, bet neįrodo, kad X su jomis atliko inkriminuojamus veiksmus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktuose nurodyta, kad išteisintojo veiksmus nukentėjusiosios iki šiol išgyvena kaip stresogeninius, žalojančiai paveikusius jų asmenybę. Ekspertizių aktuose daroma prielaida, kad poveikis nukentėjusiosioms atsirado būtent dėl išteisintojo veiksmų. Y ekspertizės akte jai konstatuotas potrauminio streso sutrikimas F43.1, atsiradęs dėl tiesioginio priežastinio ryšio su byloje nagrinėjamais įvykiais. Visgi toks priežastinis ryšys ekspertizės akte gali būti laikomas tik preziumuojamu, nes iš byloje esančių medicinos dokumentų (Vaikų ligoninė, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo 2015 m. gruodžio 22 d. epikrizė) (t. 3, b. l. 9) matyti, kad Y potrauminio streso sutrikimas buvo konstatuotas dar 2015 m. gruodžio 22 d. Taigi Y ši diagnozė buvo nustatyta dar iki byloje inkriminuojamų įvykių. Z ekspertizės akte jai konstatuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas F32.1, atsiradęs dėl tiesioginio priežastinio ryšio su byloje nagrinėjamais įvykiais. Iš byloje esančių medicinos dokumentų matyti, kad Z mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas buvo konstatuotas dar 2009 m. vasario 24 d.–kovo 20 d., o hiperkinezinis elgesio sutrikimas – 2009 m. rugsėjo 4 d.–28 d. Taigi Z taip pat turėjo psichologinių sveikatos problemų dar iki inkriminuojamo jos išžaginimo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisiamojo posėdžio metu komentuodama Y ekspertizės aktų išvadas ekspertė A. Š. išsakė galimybę, kad mergaitės (psichikos) sveikatos būklė galėjo pablogėti, nes ji buvo papildomai skriausta ir prieš aptariamus įvykius. Tokia galimybė negali būti nei patvirtinta, nei paneigta. Byla nagrinėjama neperžengiant pareikšto kaltinimo ribų, o pagal kaltinimą pirmas Y išžaginimo atvejis anksčiausiai galėjo įvykti 2016 m. gegužės 1 d., t. y. jau po potrauminio streso sutrikimo nustatymo, o Z – 2011 m., t. y. jau po 2009 m. konstatuotų hiperkinezinio elgesio sutrikimų, elgesio sutrikimų vaikystėje ir mišrių elgesio bei emocijų sutrikimų. Taigi priežastinis ryšys tarp Y išsivysčiusio potrauminio streso bei Z išsivysčiusio vidutinio sunkumo depresijos epizodo ir inkriminuotų nusikalstamų veikų yra nepagrįstas.

16. Prokuratūros skunde teigiama, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2018 m. vasario 22 d. išvada apie Y mergystės plėvėje esančius pažeidimus įrodo, kad X galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau remiantis 2018 m. vasario 22 d. išvada negalima konstatuoti, jog būtent dėl X neteisėtų veiksmų Y mergystės plėvėje atsirado nustatyti pažeidimai. Medicininė išvada nei patvirtina, nei paneigia X kaltę. Medicininės apžiūros metu nustatyta, kad įplyšimas daugiau nei 3 savaičių senumo, todėl nėra galimybės nustatyti tikslaus mergystės plėvės pažeidimo momento. Nukentėjusiosios mergystės plėvės pažeidimas yra dalinis, todėl lytinis aktas galėjo būti atliktas nevisiškai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, kad lytinių santykių su kitais asmenimis, išskyrus X, nėra turėjusi, o teismo posėdžio metu paaiškino, kad anksčiau (seniai) yra turėjusi lytinių santykių. Yra galimybė, kad nukentėjusioji mergystės plėvės pažeidimus galėjo pasidaryti pati arba jie galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių (traumos). 2018 m. balandžio 18 d. medicininėje specialisto išvadoje nurodyta, kad atlikus Z apžiūrą rasti seni, daugiau nei 2 savaičių mergystės plėvės pažeidimai, o po mergystės plėvės visiško sugijimo pasisakyti apie konkretų šių pažeidimų padarymo laiką nebeįmanoma. Z nurodė, kad, be brolio išžaginimo epizodų, 3 kartus turėjusi lytinius santykius su vyresniu 26 metų vyru, o praėjusias metais (2017 m.) draugavo su bendraklasiu, su kuriuo 3 ar 4 kartus turėjusi lytinių santykių. Kadangi tikslaus mergystės plėvės pažeidimo momento nustatyti neįmanoma, negalima tvirtinti, kad šie pažeidimai buvo padaryti X inkriminuojamų veikų laikotarpiu. Šio pobūdžio medicininės išvados yra reikšmingos įrodymų vertinimui tuomet, kai yra galimybė nustatyti tikslų mergystės plėvės plyšimo laiką, o nagrinėjamu atveju šios išvados tik patvirtina, jog nukentėjusiosios galėjo turėti lytinių santykių. Taigi šios išvados niekaip nepatvirtina, kad lytinius santykius nukentėjusiosios turėjo būtent su išteisintuoju.

17. Skunde argumentuojama, kad ginekologo A. U. 2018 m. sausio 8 d. išvada, jog Y nėra turėjusi lytinių santykių, nepagrįsta, nes iš medicinos dokumentų matyti, kad nukentėjusioji nebuvo apžiūrima ginekologinėje kėdėje ir jai makšties tyrimas nebuvo atliekamas. Ši išvada įrodymams vertinti neturi reikšmės, nes yra ankstesnė nei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2018 m. vasario 22 d. išvada, kurios metu nukentėjusioji buvo apžiūrėta ir nustatyti daliniai Y mergystės plėvės pažeidimai. Kaip minėta, anksčiau nustatyti sužalojimai neįrodo X kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

18. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad priešingai nei apygardos teismo išvada, Y dienoraščio turinys patvirtina, kad X padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kokios dienoraštyje aprašytos aplinkybės leidžia daryti tokią išvadą, prokuroras nedetalizavo ir apsiribojo formaliu apygardos teismo išvadai oponuojančiu teiginiu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir argumentais dėl Y dienoraščio turinio. Dienoraščio citatose nenurodomi konkretūs prievartiniai veiksmai ar elgesys Y atžvilgiu. Dienoraščio turinio vertinimas nuspėjant jo prasmę negali būti inkriminuojantis, nes būtų paremtas prielaidomis. Teismas pagrįstai įvertino ir aplinkybę, kad įrašai dienoraštyje apie X įskundimą daryti prieš Y viešai apkaltinant X išžaginimu. Nukentėjusioji pakeitusi parodymus teisme paaiškino, kad dienoraštyje nurodytos aplinkybės yra netiesa, o įvykis su X įskundimu buvo seniai suplanuotas. Šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad Y dienoraščio turinys patvirtina, jog X padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.