Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 31 d.) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. P. paskirtas laisvės atėmimas keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į A. P. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. spalio 15 d. 16.15 val. iki 2018 m. spalio 16 d. 12.01 val. (viena para) ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trejų metų terminui, jį skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas A. P. priklausantis automobilis „Audi 80 “, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. P. nuteistas už tai, kad 2018 m. spalio 15 d., apie 16.10 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo savo automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kai alkoholio kiekio matuokliu jam buvo nustatytas 3,23 promilių girtumas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti, o prokuroras – tenkinti dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, t. y. iš nuteistojo A. P. konfiskuoti ne automobilį „Audi 80“, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme, prašoma ją sušvelninti, taip pat keliamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo taikymo pagrįstumo klausimas.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyvių išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad minėtose apeliacinio skundo ribose keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8. Skundžiamu nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui (BK 281 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 31 d.), už kurio padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. P. už šio nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimą šešiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir nuteistajam paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą keturiems mėnesiams.

9. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. P. bausmę ir nustatydamas jos dydį, bausmės skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose, pagrįstai bei teisingai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. P., atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes – padarytos veikos pavojingumo laipsnį, jos padarymo aplinkybes (A. P. vairavo transporto priemonę, kai jam nustatytas 3,23 promilių neblaivumo laipsnis, taip keldamas didelę grėsmę eismo saugumui, kitų asmenų sveikatai, gyvybei), kaltės formą (tyčinis nusikaltimas), į kaltinamojo asmenybę – nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, anksčiau teistas devynis kartus, Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu teistas už analogišką nusikalstamą veiką arešto bausme, baustas administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tuo pačiu už transporto priemonių vairavimą neturint teisės vairuoti ir esant neblaiviam, taip pat nors yra jauno amžiaus, tačiau niekada nėra oficialiai dirbęs ir kt.

11. Priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kartu turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017). Šiuo atveju, bylos duomenys rodo, jog A. P. viso ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, iš karto po įvykio atsisakė duoti kraujo tyrimą, dvejose apklausose (2018 m. spalio 16 d. apklausa (1 t. b. l. 151), bei 2019 m. kovo 7 d. jam pareiškus galutinį įtarimą ir paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (1 t. b. l. 166) kėlė kitokią įvykio versiją – tvirtino, kad transporto priemonę vairavo ne jis, o jo sugyventinė A. M., pastaroji taipogi viso ikiteisminio tyrimo metu – apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir teisėją metu minėtą A. P. versiją palaikė. Dėl ko byloje buvo atliekamos liudytojų apklausos, akistatos bei eilė kitų procesinių veiksmų ir tikrosios įvykio aplinkybės buvo nustatytos remiantis būtent liudytojų parodymais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgus į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. P. kaltės pripažinimas teisme buvo formalus, sąlygotas byloje surinktų įrodymų visumos ir nelaikytinas savanorišku savo kaltės pripažinimu ir juo labiau nuoširdžiu gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam už aptariamos nusikalstamos veikos padarymą skirdamas griežčiausią sankcijoje nustatytą bausmę – laisvės atėmimą ir jos trukmę nustatydamas lygią šios bausmės vidurkiui, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Dėl to pripažįstama, jog nuteistajam A. P. paskirta laisvės atėmimo šešiems mėnesiams bausmė, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, savo rūšimi bei trukme nėra aiškiai per griežta ar neteisinga. Šiuo atveju jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, ar sumažinti jos trukmę, nėra. Nors nuteistojo gynėja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu kėlė klausimą ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. prašė nuteistajam atidėti bausmės vykdymą, tačiau įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes, A. P. padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę – ne kartą teistas už įvairių nusikalstamų veikų padarymą, tuo pačiu baustas ir pačiomis griežčiausiomis bausmėmis, aptariamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą – transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam ir kt., kas rodo, jog jis yra nusikalsti linkusi asmenybė, iš ankstesnių teistumų ir teisių suvaržymų bausmių vykdymo metu išvadų nedaro ir toliau ignoruoja visuomenėje priimtas normas, nesilaiko įstatymų, atlikęs bausmes daro naujas nusikalstamas veikas. Bausmės tikslus – atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo – galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme, ją atliekant realiai, kadangi baudžiamojo poveikio priemonių, ribojančių apelianto elgesį ir turinčių pataisomąjį poveikį, nepakanka jo asmenybei taisyti.

13. Nuteistasis skunde nesutinka su baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio „Audi 80“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)) konfiskavimu, nurodydamas, kad šis automobilis nėra jo asmeninė nuosavybė, todėl jo konfiskavimas yra negalimas. Toks nuteistojo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

14. Iš VĮ „Regitra“ išrašo matyti, kad automobilis „Audi 80“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įregistruotas D. B. vardu (1 t., b. l. 26). Tačiau kaip nustatyta bylos duomenimis –D. B. ir A. P. pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartimi (1 t. b. l. 25), D. B., A. P. parodymais, ir kt., 2018 m. spalio 15 d. 11.00 val. D. B. minėtą automobilį pardavė A. P.. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent A. P. yra automobilio „Audi 80“ savininkas. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynybos bei prokuroro nurodyta aplinkybė, jog A. P. už automobilį D. B. nėra atsiskaitęs – nėra pilnai sumokėjęs pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytos pinigų sumos – 200 Eur, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl automobilio konfiskavimo iš A. P. nekeičia. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad D. B. A. P. pardavė, o pastarasis iš jos nupirko automobilį „Audi 80“, tokia abiejų šalių suderinta valia yra išreikšta rašytinėje automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje, kuri taipogi nėra ginčijama. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš karto po pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo D. B. perdavė automobilį A. P., taigi po šio jis automobilį jau valdė, naudojo kaip savą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 straipsnio 1 dalį, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, jog jeigu sutartyje nėra išlygų ar kitokių sąlygų dėl nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011). Šiuo atveju A. P. ir D. B. sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nustatyto kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ar kitų sąlygų, pavyzdžiui, kad nuosavybės teisė pereina daikto įgijėjui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą ir pan. Įvertinusi visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. P. laikė automobilio „Audi 80“ savininku ir tinkamai, vadovaudamasis BK 72 straipsnio nuostatomis, jį iš pastarojo konfiskavo.

15. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.