Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5058-275/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Liumeksis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Vilniaus parkai“, prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į 88 procentus rekonstruojamo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iš atsakovės ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones rekonstruojamam pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), jį areštuojant, uždraudžiant atsakovei UAB „Vilniaus parkai“ daryti bet kokio pobūdžio pakeitimus viešajame registre ir padarant įrašą viešajame registre dėl minėto turto nuosavybės teisių perleidimo tretiesiems asmenims draudimo. Nurodė, kad atsakovė yra vienintelė rekonstruojamo pastato savininkė, todėl ji turi visas galimybes perleisti rekonstruojamą pastatą tretiesiems asmenims arba kitaip jį suvaržyti. Be to, ieškovės nuomone, tikėtina, jog atsakovė gali siekti perleisti rekonstruojamo pastato statybas tretiesiems asmenims ar sudaryti panašaus pobūdžio sutartis, kurios buvo sudarytos su ieškove, dėl rekonstruojamo pastato perleidimo ar kitokio suvaržymo. Nurodė, kad atsakovė taip pat gali įregistruoti 51 procentą pastato baigtumą kaip savo nuosavybę, dėl ko teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi ieškovės UAB „Liumeksis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių realių duomenų, pagrindžiančių, jog atsakovė ėmėsi veiksmų pastatui perleisti ar turi ketinimų tai padaryti, taip pat nepateikė svarių argumentų, kurie leistų teigti, kad priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, jo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovės įstatinį kapitalą sudaro 711 596,34 Eur, įmonei priklauso devyni didelės vertės nekilnojamojo turto objektai, nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų nemoki ar turėtų įsiskolinimų kreditoriams, sprendė, jog atsakovės turimo turto pakaktų ieškovės reikalavimui patenkinti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė duomenų ir apie tai, kad ieškinio tenkinimo atveju nebūtų galima įvykdyti išieškojimo iš įmonei priklausančio turto. Todėl teismas sprendė nesant pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė UAB „Liumeksis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Ieškovės prie ieškinio pateikti duomenys (priedas Nr. 2 ir Nr. 3) patvirtina, kad atsakovė, elgdamasi nesąžiningai, neturėdama savo vardu išduoto jokio statybas leidžiančio dokumento bei neinvestavusi jokių lėšų, išimtinai savo vardu įregistravo rekonstruoto pastato – kavinės-šašlykinės 3 proc. baigtumą, nors bet kokie iki tol buvę susitarimai tarp ieškovės ir atsakovės tokios galimybės nenumatė. Kadangi atsakovė elgėsi nesąžiningai, yra pagrindas manyti, kad ji gali imtis ir kitų priemonių, siekdama išvengti savo įsipareigojimų vykdymo.Viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose yra duomenų, kad: atsakovė nevykdo veiklos; Vilniaus miesto savivaldybės taryboje yra įregistruotas 2016 m. balandžio 1 d. projektas Nr. A1-491 „Dėl UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo“; atsakovei iškelta civilinių bylų. Todėl yra pagrindas spręsti, jog ginčo turtas bet kuriuo metu gali būti suvaržytas, bet kokia forma perleistas ar perimtas trečiųjų asmenų.Teismas nevertino prejudicinę galią turinčių faktų, konstatuotų Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-1215-661/2017, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2536/2013. Taip pat neatsižvelgė į ginčo esmę – ieškovė siekia nuosavybės teisės pripažinimo į savo lėšomis ir jėgomis sukurtą konkretų daiktą, o ne nuostolių atlyginimo.Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą neturi jokios teisinės reikšmės atsakovės įstatinio kapitalo dydis, nes ieškovė į kitus nekilnojamojo turto objektus nepretenduoja.Ieškovės reikalavimo suma sudaro daugiau nei ketvirtadalį į atsakovės balansą įtraukto turto vertės, todėl neabejotinai tokia reikalavimo suma atsakovei yra reikšmingai didelė.Ieškovės reikalavimo suma nustatyta, vadovaujantis pastato kadastro byloje užfiksuotais duomenimis, tačiau ji neatitinka į daikto sukūrimą investuotų pinigų sumų ir ne mažiau nei 1,5 karto viršija atsakovės įstatinį kapitalą. Kadangi ieškovės reikalavimo suma didelė, o atsakovė akivaizdžiai piktybiškai siekia išvengti savo įsipareigojimų vykdymo, byloje nesant duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, taip pat kitus finansinius įsipareigojimus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas neabejotinai gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.Ieškovės prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neturėtų jokio neigiamo poveikio atsakovės interesams.Atsakovė UAB „Vilniaus parkai“ atsiliepime prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:Atsakovei priklauso didelės vertės turtas, todėl ji būtų pajėgi įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti esant ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė ketina perleisti turtą. Be to, atsakovės valdyba, priimdama sprendimą dėl ginčo turto perleidimo, privalėtų gauti visuotinio akcininko susirinkimo sutikimą, taigi, būtų būtinas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas. Apie ketinimą perleisti ginčo turtą ieškovei taptų žinoma iš viešos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos darbotvarkės, taigi, tokiu atveju ji galėtų kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Ieškovė nepagrindė ieškinio reikalavimų nei įrodymų, nei teisiniu pagrindu.Ginčo pastatai visada (nuo 1993 m. sausio 12 d.) buvo įregistruoti atsakovės nuosavybės teise. Ieškovė ne kartą prašė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo įregistruoti ieškovės turimas nuosavybės teises į ginčo turtą, tačiau tai valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras atsisakė padaryti, konstatuodama, jog tokiems veiksmams nėra jokio teisinio pagrindo.Projektas dėl UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo nebuvo teiktas svarstymui, be to, jis nėra pasirašytas. Nutarta nespręsti likvidavimo klausimo, kol bus išspręstos visos einamosios bylos teismuose.Teismuose yra tik dvi bylos, kuriose UAB „Vilniaus parkai“ yra atsakovė, kitose bylose ji yra ieškovė.Ieškovės argumentai apie statybos darbus ir tariamai atliktas investicijas yra nepagrįsti (šiai dienai ieškovė nekilnojamojo turto registre yra įregistravusi 3 proc. atliktų statybos darbų), statybos darbų teisėtumas nėra patvirtintas, o pati statyba neteisėta.Lietuvos apeliaciniame teisme gauti UAB „Vilniaus parkai“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovė informavo teismą, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 9 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-2412-275/2018 ir ieškovės UAB „Liumekis“ ieškinį atmetė. Ši aplinkybė, anot atsakovės, patvirtina, kad ieškovė iš esmės tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimo, dėl ko skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti palikta nepakeista.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju apeliantė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo turtui – t. y. areštuoti rekonstruojamą pastatą, (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei UAB „Vilniaus parkai“ daryti bet kokio pobūdžio pakeitimus viešajame registre ir padarant viešajame registre įrašą dėl minėto turto nuosavybės teisių perleidimo tretiesiems asmenims draudimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog apeliantės ieškinys pirmosios instancijos teisme jau yra išnagrinėtas ir buvo priimtas 2018 m. sausio 9 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta ieškinį atmesti. Nors šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau jis leidžia daryti išvadą, jog ieškinys prima facie nėra pagrįstas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog apeliantė neįrodė egzistuojant ir kitai būtinai sąlygai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – t. y. jog egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ši sąlyga neįrodyta ir apeliacinėje instancijoje.Apeliantė atskirajame skunde minėtos sąlygos egzistavimą įrodinėja faktinėmis aplinkybėmis, kurios, anot jos, patvirtina atsakovės nesąžiningą elgesį jos atžvilgiu. Nurodo, kad atsakovė, elgdamasi nesąžiningai, neturėdama savo vardu išduoto jokio statybas leidžiančio dokumento bei neinvestavusi jokių lėšų, išimtinai savo vardu įregistravo rekonstruoto pastato – kavinės-šašlykinės 3 proc. baigtumą, nors bet kokie iki tol buvę susitarimai tarp apeliantės ir atsakovės tokios galimybės nenumatė. Tai, anot apeliantės, leidžia spręsti, jog atsakovė elgsis ir toliau nesąžiningai – sieks išvengti įsipareigojimų vykdymo. Tačiau šie argumentai yra susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės dalyku, todėl jie, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nevertinami. Be to, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje šie apeliantės teiginiai laikomi tik kaip subjektyvi jos nuomone, taigi, negali nei patvirtinti, nei paneigti atsakovės nesąžiningumo, taigi, ir galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atskirai nepasisako dėl apeliantės nurodytų faktinių aplinkybių, kurios konstatuotos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendime, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1215-661/2017, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2536/2013, nes jos taipogi susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės ir nevertinamos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimu. Be to, šios aplinkybės neįrodo egzistuojant galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei. Kita vertus, kaip jau minėta, byloje yra priimtas apeliantei nepalankus teismo sprendimas, kuris leidžia konstatuoti, jog ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryboje įregistruotas 2016 m. balandžio 1 d. projektas Nr. A1-491 „Dėl UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo“ neįrodo, jog šis projektas yra ar bus patvirtintas (prie atsiliepimo į atskirąjį skundą yra pridėtas VĮ Registrų centro išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovė šiuo metu nėra likviduojama), o apeliantės pateikti duomenys iš viešai prieinamo informacijos šaltinio (www.visalietuva.lt) negali būti laikomi tinkamais įrodymais pagrįsti teiginius, jog UAB „Vilniaus parkai“ nevykdo veiklos. Kita vertus, šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, ar yra duomenų leidžiančių spręsti apie tai, kad UAB „Vilniaus parkas“ ketina perleisti, paslėpti ginčo turtą ar kitokiu būdu suvaržyti nuosavybės teisę į šį turtą, tačiau apeliantė tokių duomenų į bylą nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant grėsmei, jog galimai apeliantei palankaus sprendimo priėmimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ką iš esmės ir pripažino pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi. Yra pagrindas sutikti su apeliante, jog atsakovės turtinė padėtis šiuo atveju neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, kadangi apeliantė prašė areštuoti konkretų turtą. Tačiau, kaip minėta šioje nutartyje, apeliantė neįrodė, jog egzistuoja sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo išspręstas iš esmės teisingai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.