- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- I1-6139-342/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01522-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovė) 5 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios nuo 2018-08-21 iki 2019-02-26.
Pareiškėjas nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) buvo nuo 2018-08-21 iki 2019-02-26 laikomas kamerose Nr. 14, 39, 59, 62, 22, 97, 52, 15, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas. Paaiškina, kad visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele ne aukštesne kaip 1,5 m., atskirta užuolaida. Mano, jog sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos, dėl ko kitų sulaikytųjų akivaizdoje jaučia diskomfortą, patiria pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą. Teigia, kad Šiaulių TI administracijos prašė gerinti privatumo sąlygas, tačiau buvo nurodyta, kad užtenka užuolaidos. Pažymi, kad administracijai nebuvo svarbu, kad užuolaidos nesuteikia tokio jausmo kaip tikrame tualete, kam nors užėjus tenka raudonuoti, nes jos pilnai neužsitraukia, lieka tarpas, per kurį kiti mato. Argumentuoja, jog nurodytos aplinkybės prieštarauja žmogiškumui, kalint tokiomis sąlygomis nėra atsižvelgta į orumo pažeidimus, yra pažemintas kitų akivaizdoje. Nurodo baldų užimamą plotą ir teigia, kad atėmus juos lieka 5 kv. m kameros ploto, kuriame galima judėti, ir padalinus jį iš kameroje kalinčių asmenų skaičiaus, pareiškėjui teko apie 2,50 kv. m ploto. Pabrėžia, kad nurodyti pažeidimą yra ne trumpalaikiai, o nuolatinis veiksmas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčo metu galiojusis teisės aktus vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodo kameras, kuriose periodiškai buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018-08-27 iki 2019-02-25. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 4 dienas buvo laikomas drausmės izoliatoriuje DI2, kuriame pareiškėjui teko 6,56 kv. m. gyvenamojo ploto, tačiau sąlygos šioje kameroje nėra šio skundo dalykas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –ir LVAT) praktiką. Vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m., pažymi, kad minėtuose teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau teisės aktuose nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Atkreipia dėmesį, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Mano, jog nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes nacionaliniai teisės aktai to nenumato. Daro išvadą, jog pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgia į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, todėl mano, kad baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
Teigia, kad teisės aktuose imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Pažymi, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių; visose kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Taip pat pažymi, kad nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Teigia, kad kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, sanitarinio mazgo įėjimas kamerose Nr. 14, 15, 52, 59, 97 atitvertas durimis, o kamerose Nr. 22, 39, 62 atitvertas užuolaidomis, kurios yra iki pat grindų, dengiančios visą įėjimo plotą. Paaiškina, kad iš nuotraukų matyti, kad sanitarinių mazgų užuolaidos yra tvarkingos, iki pat žemės. Tvirtina, jog kadangi jos iš sunkaus pluošto, nei skersvėjis, nei panašūs veiksniai jų judėjimo neįtakoja. Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis teismų praktika, bendros kameros erdvės atskyrimas nuo sanitarinių mazgų ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaida, paprastai laikomas tinkamu.
Nurodo, kad sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės, kurioje matyti, kad sanitarinių mazgų atitvarų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m. Daro išvadą, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra. Teigia, kad iš pridedamų nuotraukų taip pat matyti, kad per stebėjimo langelį pareiškėjo stebėjimas būnant sanitariniame mazge – neįmanomas.
Argumentuoja, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Mano, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Daro išvadą, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 (galiojęs iki 2019-03-06) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2019-03-05 įsakymas Nr. V-109 (galiojantis nuo 2019-03-06) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakymas Nr. V-124) nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017-05-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017-04-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017-04-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017 ir kt.).
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT 2016-10-20 sprendimu byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis minėtu EŽTT sprendimu byloje M. prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., LVAT 2018-07-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017 ir kt.).
Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2018-08-21 iki 2019-02-26. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2020-07-07 pažymos Nr. 60-18552, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2019-08-27 iki 2019-02-25. Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 14 (19,56 kv. m), 39 (22,93 kv. m), 59 (19,78 kv. m), 62 (17,01 kv. m), 22 (20,29 kv. m), 97 (19,01 kv. m), 52 (18,5 kv. m), 15 (18,85 kv. m), kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų. Atlikus aritmetinius skaičiavimus (kameros plotą padalinus iš kalinamų asmenų skaičiaus) nustatyta, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,77 kv. m iki 22,93 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Iš atsakovės atstovo pateiktų 2020-07-07 pažymos Nr. 60-18552, Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).
Teismas konstatuoja, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas: nebuvo atskiros patalpos, atitvertas ne iki lubų, nebuvo užtikrintas privatumas, asmuo visais atvejais matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančio pareigūno.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009-07-10 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš PDF plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,86 iki 2,32 m. Į bylą taip pat pateiktos kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgo zonas kamerose atitverti durimis, pakabintomis užuolaidomis. Taigi į bylą pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad besinaudojantis tualetu asmuo visais atvejais matomas kito asmens ar kameros duris atidariusio pareigūno, ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą įrengti kaip atskirą patalpą ar visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto ir kad sanitariniame mazge būtų įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020-03-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-687-756/2020 ir kt.). Pareiškėjo teiginys dėl privatumo neužtikrinimo abstraktus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kaip buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, kuo tas pasireiškė, ar tam turėjo įtakos ta aplinkybė, kad ne visose kamerose tualetas buvo atitvertas durimis. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas laiko, kad privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais minimaliai buvo užtikrintas, o dėl sanitarinių mazgų įrengimo Šiaulių TI kamerose neteisėtų atsakovo veiksmų nėra.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92 , 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.