- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-18
- Bylos Nr.
- 2A-1885-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-00432-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- I. A.
- Atsakovas
- R. D., A. B.
- Kategorijos
- 2.5.8.4Preliminarioji sutartis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3442-808/2014 pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovams R. D. ir A. B. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. A. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti galiojančia bei patvirtinti, pripažįstant pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, ieškovės bei atsakovų R. D. ir A. B. 2005 m. spalio 6 d. sudarytą preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį su pratęsimu pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį iki 2007 m. spalio 6 d. dėl parduodamo 600 kv. m. ploto žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinio pastato 611p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2005 m. spalio 6 d. sudarė preliminarią sutartį dėl nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo už 200 000 Lt. Sutarties sudarymo metu atsakovei R. D. lygiomis dalimis buvo sumokėta 70 000 Lt, o likusi dalis – 130 000 Lt – turėjo būti sumokėta pagrindinės sutarties sudarymo dieną. 2006 m. vasario 27 d. ieškovė kartu su atsakovu A. B. atsakovei R. D. sumokėjo 130 000 Lt. Sutarties termino pratęsimo dieną (2006 m. rugsėjo 25 d.) atsakovei R. D. buvo paskolinta 110 000 Lt. Preliminarios sutarties 4.6 punktu atsakovė R. D. buvo įsipareigojusi iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos atlikti eilę veiksmų, todėl su ja ir buvo suderintas pagrindinės sutarties pasirašymo terminas – 2007 m. spalio 6 d., taip pat atsakovės R. D. prašymu ieškovė padėjo ruošti detalųjį planą. Ieškovės nuomone, sudaryta preliminari sutartis turi būti pripažinta pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi (CK 1.93 str. 4 d.), nes tam yra visos sąlygos: sandoris yra dvišalis, sandorio sąlygos yra įvykdytos, tačiau viena iš šalių – A. B., vengė pasirašyti pagrindinę sutartį, 2008 m. gruodžio 15 d. neatvykdamas pas notarą notaro nurodytą dieną. Ieškovė nurodė, kad atsakovė R. D. nekliudo pasirašyti pagrindinę sutartį. Tačiau ieškovės santykiai su atsakovu A. B. yra blogi, pastarasis nepagrįstai reikalauja nustatyti žemės sklypo dalis ir naudojimosi jomis tvarką, nors pasirašius pagrindinę sutartį, turto dalys būtų idealios (lygios). Šiuo metu ieškovė ir atsakovas A. B. nėra ginčijamo turto bendraturčiai, nes nuosavybė VĮ „Registrų centras“ 2008 m. lapkričio 28 d. yra įregistruota atsakovės R. D. vardu. Ieškovės teigimu, atsakovas A. B. nėra nutraukęs preliminarios sutarties, todėl jam galioja visos sutarties sąlygos ir atsakomybė prieš pardavėją. Atsakovas, būdamas nesąžiningas, nevykdo savo prievolių ir bando išstumti ieškovę iš bendro turto valdymo ir naudojimo, nors į minėtą turtą ieškovė yra investavusi savo lėšas.
Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tarp ieškovės ir vienos iš preliminarios sutarties šalių yra susiklostę sudėtingi santykiai, nes atsakovo netenkina šios Sutarties sąlygų visetas. Su ieškove vyko ilgalaikės derybos dėl sąlygų (atsakovo turėtų išlaidų už atliktus statybos darbus bei pirktas medžiagas), kurios iki šiol su ieškove nėra išspręstos, o neišsprendus ginčo tarp vienos iš sutarties šalių dalyvių, nėra pagrindo reikalauti, kad ikisutartiniai santykiai transformuotųsi į sutartinius. Byloje ginčas yra kilęs tarp vieną sutarties šalį sudarančių dviejų subjektų, todėl CK 6.165 straipsnyje numatyti reikalavimai nelaikytini suderintais nesant vienos iš šalių pritarimo, suderintos šalį sudarančių subjektų valios, t. y. vienas iš šalies dalyvių gali nuspręsti nesudaryti Pagrindinę sutartį iš karto, bet susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, o nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti ją natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Šalių 2005 m. spalio 6 d. sudaryta preliminari sutartis atitinka visus tokios sutarties požymius (CK 6.165 str. 1-3 dalys), o 2006 m. rugsėjo 25 d. papildomu susitarimu Sutarties terminas buvo pratęstas iki 2007 m. spalio 6 d., tačiau iki nurodyto termino šalys nesudarė pagrindinės sutarties. Tokiu atveju, pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia ir todėl preliminari sutartis negali būti patvirtinta (CK 1.93 str. 4 d.). Atsakovas taip pat nurodė, kad sudarant preliminarią sutartį nebuvo identifikuotas sutarties objektas, t. y. nebuvo sandorio privalomos sudėtinės dalies – patvirtinto žemės sklypo plano ir kt. duomenų, o nesant pagrindinės sutarties objekto – žemės sklypo, atidalinto teisės aktų nustatyta tvarka iš atsakovų žemės sklypo ir suformuoto kaip atskiro objekto, dėl kurio tarėsi ginčo šalys, buvo sudaryta negaliojanti preliminari sutartis, todėl negalėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra CK 6.309 straipsnio 1 dalyje nurydytų aplinkybių viseto, o konkrečiu atveju perduoti pinigai neatliko mokėjimo-atsiskaitymo funkcijos.
Atsiliepimas
Atsakovė R. D. nurodė esanti nepagrįstai įtraukta į bylą kaip atsakovė, nes esminis ginčas yra tarp pirkėjų – ieškovės ir atsakovo A. B.. Atsakovė netrukdo pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad iš atsakovės 2007 m. gruodžio 10 d. ir 2008 m. gegužės 14 d. pareiškimų ieškovei turinio seka, jog viena iš sutarties šalių, t. y. ieškovė, nebuvo įvykdžiusi visų savo prisiimtų įsipareigojimų, todėl atsakovė, suabejojusi ieškovės ketinimais dėl preliminarios sutarties vykdymo, siūlė abiem šalims palankiomis sąlygomis nutraukti sutartį grąžinant avansą. Minėtos aplinkybės, teismo nuomone, rodo, kad šalių išreikšta valia buvo nukreipta ne į susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį, o į susitarimą abiem šalims priimtinu būdu išspręsti ne tik preliminariosios sutarties nutraukimo, bet ir kitus atsakovę ir ieškovę siejančius finansinius klausimus taip pat ir dėl kitų, preliminariojoje sutartyje neminimų, objektų.
Teismas nurodė, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovė pardavėjai (atsakovei R. D.) sumokėjo visą preliminarioje sutartyje nurodytą kainą. Preliminariosios sutarties 3.2. punktu pardavėja patvirtino tik tai, kad jai yra sumokėta 70 000 Lt už pagal sutartį parduodamą turtą, įvertintą 200 000 Lt. Į bylą nepateikti neginčytini dokumentai, kurie patvirtintų ieškovės argumentus, kad atsakovei buvo sumokėti rankpinigiai. Ieškovės argumentas, kad atsakovei paskolinti 110 000 Lt laikytini apmokėjimu pagal preliminarią sutartį, yra neįrodytas leistinais įrodymais. Teismas sprendė, kad atsakovei sumokėti pinigai – 70 000 Lt – neatliko mokėjimo funkcijos už sutarties dalyką – nurodytą nekilnojamąjį turtą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad viena sutarties šalis kitai šaliai neperdavė valdyti sutarties objekto, o kita šalis nėra sumokėjusi visos daikto kainos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys buvo sudariusios pagrindinę sutartį, nes jos neatliko pagrindinei sutarčiai būtinų veiksmų. Taigi teismas padarė išvadą, kad šalys, sudarydamos 2006 m. rugsėjo 25 d. Susitarimą dėl 2006 m. spalio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties termino pratęsimo iki 2007 m. spalio 6 d., nesudarė pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, nes neįvykdė Sutartyje nurodytų sąlygų (Sutarties 4.6 p.). Šią aplinkybę, anot teismo, patvirtina ir atsakovės pareiškimai ieškovei (su kuria tarėsi dėl tam tikrų veiksmų atlikimo), rašyti jau pasibaigus Susitarime nurodytam terminui, pažymint, kad šalys buvo susitarusios ne dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, o dėl to, kad Susitarimas įstatymų reikalaujama forma bus patvirtintas ne vėliau 2007 m. spalio 6 d.. Teismas padarė išvadą, kad per atitinkamą terminą šalys, turėjusios aiškų tikslą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį Sutartyje nurodytomis sąlygomis, to nepadarė, nes vykdydamos susitarimą neatliko organizacinių veiksmų, sukuriančių prielaidas pagrindinės sutarties sudarymui. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovės vardu nuosavybės teisė į Sutartyje nurodomą turtą yra sukurta, tai padaryta jau pasibaigus terminui, iki kurio turėjo būti pasirašyta pagrindinė sutartis. Anot teismo, tikroji priežastis, kliudžiusi šalims sudaryti pagrindinę sutartį iki numatyto termino, buvo ne pardavėjos (atsakovės) veiksmai, bet pirkėjų – ieškovės I. A. ir A. B. – tarpusavio nesutarimai. Teismas nurodė, kad atsakovė turto paruošimo naudoti ar parduoti veiksmus arba kitus preliminariosios sutarties vykdymui būdingus organizacinius veiksmus atliko jau pasibaigus pagrindinės sutarties pasirašymo terminui, todėl nekilnojamasis daiktas pirkėjams neperduotas, nes nesilaikyta CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos.
Taigi teismas sprendė, kad ieškovės, iki 2007 m. spalio 6 d. neįvykdžiusios savo prisiimtų įsipareigojimų, kylančių iš jos susitarimo su atsakove, reikalavimas esančiomis aplinkybėmis sudarytą sutartį laikyti pagrindine sutartimi prieštarautų imperatyvioms teisės normoms ir pažeistų ne tik šalių interesus, bet ir sutarties laisvės principą. Atsakovės veiksmai, pareiškus ieškovei apie Sutarties nutraukimą, teismo nuomone, rodo, kad vienos šalies netenkino Sutarties sąlygos ir ji neketina sudaryti pagrindinės sutarties. Teismas nurodė, kad išdėstyti faktai ir aplinkybės bei preliminariosios sutarties 6.1 punkte įtvirtintas šalių susitarimas, kad pardavėjai (atsakovei) Sutartyje aptartomis sąlygomis atsisakius parduoti minėtus daiktus, ieškovė ir atsakovas turi teisę šią Sutartį nutraukti ir atsiimti sumokėtus 70 000 Lt bei reikalauti dėl prievolės nevykdymo atsiradusius nuostolius, leidžia daryti išvadą, kad atsakovo A. B. neatvykimas pasirašyti Sutartį pas notarą nesudaro pagrindo ieškovei vienašališkai reikalauti sudaryti Pagrindinę sutartį (CK 6.217 str., 6.218 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė I. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas turėjo pripažinti, kad su atsakovais sudaryta preliminarioji sutartis atitiko CK 6.165 straipsnį. Pastaroji turėjo vertybės reikšmę, sutarta objekto kaina, atsakovei sumokėta 200 000 Lt. Jau sudarytoje preliminarioje sutartyje buvo aptartas pagrindinės sutarties sudarymas, perkamas objektas buvo perduotas, atsakovė visą laiką buvo už pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, bylos nagrinėjimo metu jos pasirašymui neprieštaravo. Sudarydamos preliminarią sutartį šalys turėjo subjektinę teisę įforminti mokėjimą kaip paskolą, tai atitiko jų interesus, niekada nebuvo reiškiami prieštaravimai dėl netinkamo atsiskaitymo už parduotą daiktą. Teismas nepasisakė, kuo ieškovė, būdama sutarties šalis, buvo nesąžininga. Iš ieškovės pusės nebuvo jokių trukdymų, priešingai, ieškovė atliko visus organizacinius veiksmus dėl detaliojo plano parengimo. Taigi sandorio sąlygos yra įvykdytos, parduotas turtas perduotas, tačiau juo naudojasi vienas pirkėjas A. B., nors pirko kartu su ieškove lygiomis dalimis. Teismo nurodytas atsakovės 2008 m. gegužės 14 d. pareiškimas buvo adresuotas abiem pirkėjams, o ne vien ieškovei. Teismo posėdyje ieškovė detaliai paaiškino, kad pati atsakovė R. D. nebuvo atidalijusi žemės sklypo, teismas pats pripažino, kad tai atsakovė neišsprendė organizacinių klausimų. Sudaryta preliminaria sutartimi nebuvo numatyta dar papildomų teisių ir pareigų, kurias reikėtų ateityje derinti, buvo atsiskaityta, notarine tvarka patvirtinta sutartis, apibrėžtas objektas ir jis perduotas, šiuo metu ūkinis pastatas rekonstruotas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį atsakovas A. B. prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ginčo susitarimo metu dar nebuvo pagrindinės sutarties objekto – žemės sklypo, atidalinto teisės aktų nustatyta tvarka iš atsakovų žemės sklypo ir suformuoto kaip atskiro objekto, dėl kurio pirkimo-pardavimo šalys tarėsi. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ginčo šalys sudarė tik organizacinę, preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nes, sutarties sudarymo metu nebuvus žemės pirkimo-pardavimo sutarties objekto, tokia pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta (Žemės įstatymo 14 str.). Be to, preliminarioje sutartyje šalys aiškiai išreiškė valią ateityje sudaryti pagrindinę sutartį ir nustatė terminą tokiai sutarčiai sudaryti, taip pat aptarė tam tikras pagrindinės sutarties sąlygas (sutarties dalyką, kainą ir kt.). Šalių santykių teisiniam kvalifikavimui nedaro įtakos ir aplinkybė, kad ieškovė sumokėjo rankpinigius, kuriuos ateityje planuota įskaičiuoti į daiktų pirkimo kainą. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.156 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Kasacinio teismo praktikoje preliminarioji sutartis įvardijama kaip organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Taigi, pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 7 p., 6.159 str., 6.165 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).
Paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2014, ir kt.). Tačiau jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.).
Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2005 m. spalio 6 d. šalių sudarytą sutartį kvalifikavo preliminariąja nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi ir, remdamasis CK 1.165 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teisėtai atsisakė ją patvirtinti kaip pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į šias aplinkybes: pirma, tai, kad sudaryta sutartis yra tik preliminarioji, nurodyta pačioje sutartyje, kuri patvirtinta notarine tvarka ir kurios prasmė bei pasekmės, remiantis sutarties nuostatomis, šalims buvo išaiškintos; antra, sutarties dalykas apibrėžtas kaip daikto savininkės (atsakovės R. D.) įsipareigojimas iki 2006 m. spalio 6 d. parduoti būsimiems pirkėjams (apeliantei ir atsakovui A. B.) sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, o būsimųjų pirkėjų – iki nurodyto termino nupirkti nekilnojamuosius daiktus, šios sutarties pagrindu sudarant daiktų pirkimo-pardavimo sutartį (Sutarties 2.1. p.), t. y. įtvirtintas aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę daiktų pirkimo-pardavimo – sutartį; trečia, sutartyje nustatytas terminas, per kurį pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta; ketvirta, sutartis sudaryta rašytine forma; penkta, sutartyje nustatyti daiktų savininkės (atsakovės R. D.) įsipareigojimai iki daiktų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos parengti, atitinkamose institucijose suderinti bei įregistruoti 1 820 kv. m. ploto žemės sklypo detalųjį planą ir atidalyti numatomą parduoti 600 kv. m. ploto žemės sklypo dalį su ūkiniu pastatu iš bendrosios dalinės nuosavybės, suformuojant atskirą turtinį vienetą (Sutarties 4.6. p.). Pastarosios aplinkybės atitinka kasacinio teismo praktiką, aiškinančią preliminariųjų sutarčių sudarymo priežastis, be kita ko, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu 600 kv. m. ploto žemės sklypas, kurį atsakovė R. D. ketino parduoti, o apeliantė bei atsakovas A. B. nupirkti, dar nebuvo suformuotas kaip atskiras civilinės apyvartos objektas. Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo, toks žemės sklypas buvo suformuotas tik 2008 m. balandžio 30 d. (1 t., b. l. 26-28). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad preliminariojoje sutartyje nurodyto sutarties objekto nebuvimas, įsipareigojimas jį sukurti ateityje taip pat yra preliminariąją sutartį kvalifikuojantis požymis, nesudarantis pagrindo tokią sutartį laikyti pagrindine sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).
Apeliaciniame skunde apeliantė savo ieškinio reikalavimą grindžia pinigų sumokėjimo ir turto perdavimo faktais.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti pagrindine sutartimi. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip nustatyta byloje, pagal preliminariąją sutartį atsakovei R. D. buvo sumokėta tik dalis daiktų kainos – 70 000 Lt, o 110 000 Lt atsakovei buvo paskolinta. Pastaroji aplinkybė taip pat patvirtina aplinkybę, kad 2005 m. spalio 6 d. šalys sudarė tik preliminariąją, o ne pagrindinę sutartį.
Pasisakydama dėl apeliantės argumento, kad turtas buvo perduotas, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju toks perdavimas įvyko.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015, ir kt.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti egzistavo objektyvios kliūtys – nebuvo suformuotas sutartyje nurodytas žemės sklypas, todėl, nors ir buvo atlikti apeliantės nurodomi veiksmai, turintys pirkimo-pardavimo sutarties požymių, tai, pagal teismų praktiką, nesudaro pagrindo šalių sudarytą sutartį kvalifikuoti ne kaip preliminariąją, o kaip pagrindinę sutartį.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškovei iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo buvo atidėtas 1 700 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Apeliacinį skundą atmetus, atidėtas žyminis mokestis priteisimas iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės I. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 492,35 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.