- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-23
- Bylos Nr.
- e2A-219-739/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03415-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- R. V., G. V.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7394-452/2022 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams R. V. ir G. V. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų R. V. ir G. V. solidariai 8983,66 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 30 d. įvyko eismo įvykis, transporto priemonės VW Golf valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, draudėja atsakovė R. V.. Draudimo sutarties pagrindu kompensuodama minėto eismo įvykio metu padarytą nuostolį, ieškovė išmokėjo 8983,66 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė pažymėjo, kad eismo įvykio metu transporto priemonės VW Golf valdytojas G. V. buvo neblaivus, o R. V., perduodama jai priklausančios transporto priemonės valdymą, arba sudarydama sąlygas nekliudomai pasiimti ir valdyti jai priklausančią transporto priemonę, nesielgė kaip atsargi ir rūpestinga automobilio savininkė. Jos veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme. Esant visoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, už žalą, padarytą eismo įvykyje, solidariai atsakingi G. V. ir R. V..
Atsiliepimas
3. Atsakovė R. V. (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-34895 matyti, jog atlikus ikiteisminį tyrimą nebuvo surinkti duomenys, kurie būtų paneigę G. V. aiškinimą, jog automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu vairavo tyrimu nenustatytas Dainius, todėl 2021 m. gegužės 25 d. priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą G. V. atžvilgiu nutraukti. Pažymėjo, kad ieškovei yra žinoma, jog atsakovas G. V. sutinka, kad jis įvykio metu buvo transporto priemonės valdytojas, nes automobiliu VW Golf naudojosi teisėtai, remdamasis žodine panaudos sutartimi, tačiau neigia eismo įvykio metu vairavęs automobilį. Atsakovė nurodė, kad automobilio perdavimas sūnui valdyti yra teisėtas ir neprieštarauja nei įstatymams, nei draudimo sutarčiai. Kad atsakovas perduos kitam asmeniui automobilį, ji nežinojo, nes gyveno Vokietijoje. Sūnus automobilį priėmė, naudojosi, rūpinosi, todėl laikytinas transporto priemonės valdytoju, kaip ir asmuo, vardu (duomenys neskelbtini), vairavęs automobilį eismo įvykio metu. Aiškino, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė privalėtų grąžinti ieškovei jos sumokėtas sumas, ieškinyje neišdėstyti konkretūs neteisėti atsakovės veiksmai, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su vairuotojo (duomenys neskelbtini) veiksmais eismo įvykio metu ir jo padaryta žala bei ieškovės išmokėtomis draudimo išmokomis tretiesiems asmenims. Be to, įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes draudimo išmoka UAB „MogoLT“ padaryta 2020 m. gruodžio 10 d., Panevėžio miesto savivaldybei – 2020 m. gruodžio 11 d., P. M. – 2020 m. gruodžio 14 d. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti. Ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, kurios duotų pagrindą teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl dalies išmokėtų išmokų priteisimo.
4. Atsakovas G. V. pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Teigė, kad ieškovė, atsakovais nurodydama R. V. ir G. V., nenurodė, kad automobilį VW Golf būtų vairavę abu ar vienas kuris nors iš jų, o atlikus ikiteisminį tyrimą nebuvo surinkti duomenys, kurie būtų paneigę atsakovo aiškinimą, kad automobilį VW Golf eismo įvykio metu vairavo tyrimu nenustatytas (duomenys neskelbtini). Sutiko, kad jis buvo transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nes automobiliu VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi teisėtai, remdamasis žodine panaudos su motina R. V. sudaryta sutartimi. Apie tai, kad jis, būdamas transporto priemonės valdytoju, perduos automobilį kitam asmeniui, R. V. nežinojo, nes gyveno Vokietijoje, kur buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Aiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 30 d. jam patikėtą ir valdomą automobilį perdavė blaiviam asmeniui, būdamas įsitikinęs, jog šis asmuo gali vairuoti transporto priemonę. Tuo pačiu pripažino, kad būdamas transporto priemonės valdytoju, prieš eismo įvykį perduodamas automobilį vairuoti asmeniui vardu (duomenys neskelbtini), neįsitikino šio asmens gebėjimu saugiai vairuoti, nepaklausė jo anketinių duomenų ir todėl nėra galimybės traukti jį į civilinę atsakomybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš R. V. ir G. V. solidariai 8983,66 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8983,66 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugpjūčio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 657,58 Eur bylinėjimosi išlaidas akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“; priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei 22,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
6. Teismas vertino, kad ieškovės teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką iš atsakovų atsirado nuo to momento, kai ieškovė sumokėjo paskutinę draudimo išmokos dalies sumą, t. y. nuo 2021 m. liepos 29 d. Sprendė, kad nuo šio momento ieškovė įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovams ir regreso tvarka reikalauti atsakovų atlyginti žalą, atitinkamai nuo tada prasidėjo ir ieškinio senaties terminas, kuris, pasak teismo, nagrinėjamoje byloje nebuvo praleistas.
7. Konstatavo, kad byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą esant labiau tikėtina, kad eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo būtent atsakovas G. V., ir vairavo neblaivus, kaip nurodyta po įvykio, t. y. 2020 m. rugsėjo 1 d. išduotoje policijos pažymoje. Nors atliekant ikiteisminį tyrimą G. V. neigė aplinkybę, teigdamas, kad automobilį vairavo pažįstamas asmuo (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokių duomenų tam, kad šį asmenį būtų galima identifikuoti.
8. Sprendė, kad atsakovas, gindamasis nuo ieškovės pareikšto reikalavimo, nagrinėjamu atveju, turėjo pareigą įrodyti, kad nėra kaltas dėl eismo įvykio, tačiau į nagrinėjamą civilinę į bylą įrodymų, priešingų ieškovės pateiktiems, nepateikė, negalėjo nurodyti, jo teigimu, transporto priemonę vairavusio (duomenys neskelbtini) asmens duomenų, nuo 2020 m. rugpjūčio 30 d. nedėjo pastangų šį asmenį surasti, taip pat nepateikė jokių duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad eismo įvykio metu buvo neblaivus. Atsakovo poziciją teismas vertino kaip pasirinktą būdą išvengti civilinės atsakomybės. Teismas atkreipė dėmesį, kad vykdant baudžiamąjį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas ir institucija, atliekanti ikiteisminio tyrimo veiksmus, turėjo pareigą įrodyti, kad asmuo padarė veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 4 dalyje, tuo tarpu civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai. Nurodė, kad baudžiamosios atsakomybės nebuvimas pats savaime nereiškia ir civilinės atsakomybės negalimumo.
9. Teismas sprendė, kad atsakovė, būdama transporto priemonės VW Golf savininkė, nesielgė pakankamai rūpestingai ir atsakingai bei neužtikrino, kad transporto priemonės nevairuotų neblaivūs asmenys (šiuo atveju – atsakovas G. V.), todėl dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos yra ne tik transporto priemonę vairavusio G. V., bet ir jos savininkės kaltės. Teismas atkreipė dėmesį, kad R. V. patvirtino aplinkybę, jog jai priklausantį automobilį sūnus G. V. valdė teisėtai, žodinės panaudos sutarties pagrindu.
10. Nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. žala nebūtų atsiradusi atsakovei užtikrinus tinkamą transporto priemonės apsaugą bei atsakovės neteisėti veiksmai (šiuo atveju, rūpestingumo ir atsakingumo, valdant didesnio pavojaus šaltinį, pareigos nesilaikymas) nėra per daug nutolę nuo žalos kilimo momento, todėl sprendė, kad atsakovei R. V. kyla solidarioji atsakomybė už atsakovo G. V. eismo įvykiu sukeltą žalą, priteisiant solidariai iš abiejų atsakovų 8983,66 Eur draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė R. V. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
11.1. Teigia, kad ieškovė nenurodė jokių konkrečių atsakovės veiksmų, lemiančių žalos atsiradimo faktą. Be kita ko, nepateikė ir įrodymų, įrodančių atsakovės vengimą tinkamai rūpintis transporto priemone, teismui nepateikti duomenys ir įrodymai apie tai kokie atsakovės veiksmai įtakojo žalos atsiradimą, nepateikti duomenys ir įrodymai apie atsiradusios žalos priežastinį ryšį, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė, gyvendama Vokietijoje, būtų žinojusi ar perdavusi neblaiviam asmeniui transporto priemonę ir būtų turėjusi galimybę užkirsti kelią tokiam eismui įvykiui.
11.2. Mano, kad ieškovė privalėjo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kadangi, pasak apeliantės, šiuo atveju, neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo) nenustatyta, t. y. nenustatyta vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, todėl darytina išvada, kad ieškovė nepagrįstai kėlė atsakovei reikalavimą atlyginti žalą.
11.3. Apeliantės teigimu, vertinant atsakovų neteisėtus veiksmus, pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į oficialius rašytinius įrodymus t. y. 2021 m. gegužės 25 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. nutarimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-34895-20, kuris tiek de facto tiek de jure patvirtina, jog G. V. nevairavo transporto priemonės, tad ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Kadangi dėl šio įvykio nėra G. V. kaltės, teismas negalėjo atsakovams priteisti solidariai atlyginti padarytą žalą, nes jie nepažeidė draudimo sutarties sąlygų. Mano, kad nesant G. V. neteisėtų veiksmų, R. V. negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes šioje civilinėje byloje ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie tai, jog R. V. perdavė transporto priemonę neblaiviems asmenims ir dėl šios priežasties įvyko eismo įvykis.
11.4. Apeliantė mano, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams pateikti, nes ieškinio senaties eiga skaičiuojama ne nuo išmokų išmokėjimo dienos, bet nuo žalos dydžio sužinojimo momento. Teigia, kad netgi skaičiuojant nuo sumų išmokėjimo dienos, ieškinio senatis privalėjo būti taikoma taip: 6874 eurų draudimo išmokai UAB „Mogo LT“ išmokėtai dar 2020 m. gruodžio 10 d.; 580,10 eurų išmokai Panevėžio miesto savivaldybei – 2020 m. gruodžio 11 d., kai pretenzija pateikta 2020 m. lapkričio 16 d., 504 eurų išmokai P. M. – 2020 m. gruodžio 14 d. Nors 300,17 Eur išmoką už S. L. sveikatos sutrikdymą ir 725,39 Eur už G. L. sveikatos sutrikdymą sumokėta 2021 m. liepos 29 d. Apeliantė pažymi, jog paskutiniai mokėjimai 2021 m. liepos 29 d. per se nenurodo kada buvo gautas valstybinio socialinio draudimo pranešimas/pretenzija dėl padarytos žalos dydžio, nes sprendime dėl draudimo išmokos nurodoma, jog „Raštiško pranešimo data: 2020 09 01“. Kadangi S. L. ir G. L. pretenzijos pateiktos 2020 m. spalio 26 d., tad ieškovei visas padarytos žalos dydis buvo žinomas mažiau nei po dviejų mėnesių nuo eismo įvykio dienos, todėl ieškinio reikalavimų pateikimo momentu buvo praleistas ieškinio senaties terminas.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017 ir teigia, kad ieškovė draudimo išmoką pagal draudimo sutartį išmokėjo dalimis, taigi, ji turėjo teisę teisėtai pareikšti ieškinį ir pretenzijas atsakovams dėl visos išmokėtos draudimo išmokos sumokėjimo. Apeliaciniame skunde netinkamai interpretuojamos ir taikomos teisės normos, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pažeidęs materialinės teisės, reglamentuojančios ieškinio senatį, normas.
12.2. Pasak ieškovės, visiškai nesutiktina su apeliantės argumentu, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą turi prejudicinę galią šioje byloje, nes ieškovė ikiteisminiame tyrime neturėjo jokio procesinio statuso, nebūdama to tyrimo proceso dalyviu, ji negalėjo ir teikti skundų dėl šio nutarimo ir atitinkamai šiame nutarime nurodytos aplinkybės negali būti laikomos nekvestionuotinomis. Be to, baudžiamojoje byloje, siekiant asmenį patraukti atsakomybėn, turi būti surinkti neginčijami asmens kaltės įrodymai, o iš nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas G. V. atžvilgiu buvo nutrauktas ne todėl, kad buvo nustatyta, jog atsakovas nevairavo transporto priemonės, o dėl tos priežasties, jog nesurinkta pakankamai įrodymų šiai aplinkybei įrodyti.
Šalies argumentai
12.3. Ieškovės teigimu, iš apeliantės nurodytos situacijos galima būtų daryti išvadą, kad tarp atsakovų susiklostė panaudos teisiniai santykiai, tačiau panaudos sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji yra registruota. Duomenų, kad tai buvo padaryta, nėra. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, paremtas kasacinio teismo praktika ir tinkamu materialinės teisės normų taikymu, kad atsakovė, būdama transporto priemonės VW Golf savininkė, nesielgė pakankamai rūpestingai ir atsakingai bei neužtikrino, kad transporto priemonės nevairuotų neblaivūs asmenys (šiuo atveju – atsakovas G. V.), todėl dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos yra ne tik transporto priemonę vairavusio G. V., bet ir jos savininkės kaltės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Byloje nustatyta, kad ieškovė – draudimo bendrovė, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų R. V. ir G. V. solidariai 8983,66 Eur išmokėtą draudimo išmoką, paaiškino, kad G. V., būdamas neblaivus, vairavo R. V. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, todėl įrodinėjo, kad atsakovų prievolė šiuo atveju yra solidari. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad, labiau tikėtina, jog transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo neblaivus G. V., o R. V. nebuvo pakankamai rūpestinga ir atsargi, kad užtikrintų, jog transporto priemonė nebūtų vairuojama neblaivaus asmens, ieškinį patenkino visiškai ir ieškovės išmokėtą draudimo išmokos sumą iš atsakovų ieškovei priteisė solidariai.
15. Apeliacinį skundą, šiuo konkrečiu atveju, pateikė tik R. V., prašydama panaikinti visą teismo sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei mano, kad ji nepagrįstai patraukta civilinėn atsakomybėn.
Dėl ginčo faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo
16. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, kad atsakovė R. V., transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė su ieškove 2020 m. balandžio 3 d. sudarė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/612610401; draudimo laikotarpis – nuo 2020 m. balandžio 4 d. iki 2021 m. balandžio 3 d. Galiojant šiai sutarčiai, 2020 m. rugpjūčio 30 d. įvyko eismo įvykis, kurį sukėlė transporto priemonės VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Ieškovė nuo eismo įvykio nukentėjusiems asmenims išmokėjo 8983,66 Eur sumą. Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduotos pažymos apie eismo įvykį (ROIK:07-20-9532868) teismas nustatė, kad atsakovas G. V. minėto eismo įvykio metu transporto priemonę VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo neblaivus, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2021 m. gegužės 25 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas G. V. atžvilgiu nutrauktas dėl to, kad nebuvo galimybių paneigti versijos, jog transporto priemonę vairavo nenustatytas asmuo (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, gindamasis nuo ieškovės pareikšto reikalavimo, nagrinėjamu atveju turėjo pareigą įrodyti, kad nėra kaltas dėl eismo įvykio, tačiau į nagrinėjamą civilinę į bylą įrodymų, priešingų ieškovės pateiktiems, nepateikė, negalėjo nurodyti, jo teigimu, transporto priemonę vairavusio (duomenys neskelbtini) asmens duomenų, nuo 2020 m. rugpjūčio 30 d. nedėjo pastangų šį asmenį surasti, taip pat nepateikė jokių duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad eismo įvykio metu buvo neblaivus.
18. Nors apeliantė nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, teigdama, kad teismas privalėjo remtis nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau baudžiamojoje byloje, kurioje buvo surašytas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, vertintos faktinės aplinkybės civilinės bylos kontekste neturi prejudicinės galios. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ikiteisminio tyrimo institucijų ir pareigūnų sprendimai bei nutarimai neturi prejudicinės galios civiliniame procese, o yra tik vieni iš rašytinių įrodymų, dažniausiai išvestiniai iš pareigūnų surinktų tiesioginių įrodinėjimo šaltinių – dokumentų, aktų, raštų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime padaręs labiau tikėtinas išvadas apie eismo įvykio metu transporto priemonę vairavusį asmenį, civiliniame procese galiojančių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė iš esmės nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu, nes juos vertina kitaip, tačiau argumentų ar įrodymų, paneigiančių Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduotoje pažymoje apie eismo įvykį (ROIK:07-20-9532868) užfiksuotas faktines aplinkybes, nepateikė, t. y. neteikė teismui duomenų apie asmenį, kuris, jos manymu, iš tiesų eismo įvykio metu vairavo jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. Svarbu ir tai, kad apeliacinio skundo atsakovas G. V. neteikė ir šių su jo atsakomybe susijusių faktinių aplinkybių iš esmės neginčija. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl skunde nurodomų proceso teisės normų pažeidimo.
Dėl solidarios transporto priemonės savininko atsakomybės
20. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme atsakovė R. V. nesutinka su ieškinio reikalavimais, kuriais ieškovė prašo taikyti atsakovų solidarią atsakomybę, t. y. priteisti už draudimo išmokas sumokėtas sumas ne tik iš žalą sukėlusio asmens, eismo įvykio metu vairavusio transporto priemonę, bet ir atsakovės – transporto priemonės savininkės.
21. Kaip matyti iš ieškinio reikalavimų, ieškovė teigė, kad R. V., perduodama jai priklausančios transporto priemonės valdymą, arba sudarydama sąlygas nekliudomai pasiimti ir valdyti jai priklausančią transporto priemonę, nesielgė kaip atsargi ir rūpestinga automobilio savininkė, tokie jos veiksmai, pasak ieškovės, atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme. Pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį dėl solidarios atsakovės atsakomybės patenkino remdamasis CK 6.270 straipsnio 3 dalimi. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad ieškovė nepateikė įrodymų, įrodančių atsakovės vengimą tinkamai rūpintis transporto priemone, teismui nepateikti duomenys ir įrodymai apie tai, kokie atsakovės veiksmai įtakojo žalos atsiradimą, nepateikti duomenys ir įrodymai apie atsiradusios žalos priežastinį ryšį, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė, gyvendama Vokietijoje, būtų žinojusi ar perdavusi neblaiviam asmeniui transporto priemonę ir būtų turėjusi galimybę užkirsti kelią tokiam eismui įvykiui.
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus materialinių teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, taikymo aspektu bei atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovės solidarios atsakomybes nėra pagrįsta.
23. Visų pirma, svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu reglamentuojama speciali situacija, kai teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda didesnio pavojaus šaltinio kontrolę dėl neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų. Teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kartu su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju solidarioji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl valdymo netekimo. Todėl siekiant taikyti solidariąją teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu visų pirma būtina nustatyti neteisėto užvaldymo faktą, o tik tuomet faktą, ar teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl tokio valdymo netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, žr. 17-22 punktus).
24. Svarbu tai, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl to, kad transporto priemonė buvo užvaldyta su atsakovės, transporto priemonės savininkės, valia, pati atsakovė nurodė, kad ji transporto priemone nesinaudoja, nes yra išvykusi dirbti į kitą šalį, ką patvirtina atsakovės kartu su atsiliepimu pateikti rašytiniai įrodymai (DOK-42042), o eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdymą žodine panaudos sutartimi perleido atsakovui G. V., t. y. atsakovas G. V. eismo įvykio metu buvo teisėtas transporto priemonės valdytojas. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 2 dalimi teisėtas valdymas yra tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą priimančiojo asmens valiai; sandorį dėl transporto priemonės valdymo perdavimo sudarančių asmenų valia yra ribojama CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, 6.157 straipsnyje nustatytų sutarties laisvės principo ribų – imperatyviųjų teisės normų; valdymo perdavimas yra tada, kai valdymą įgyjantis asmuo įgauna teisę daryti transporto priemonei faktinį poveikį, savarankiškai priimti sprendimus dėl transporto priemonės naudojimo (net ir trumpą laiką).
25. Taigi, šiuo konkrečiu atveju nenustatyta, kad faktinis transporto priemonės valdytojas G. V. būtų užvaldęs transporto priemonę, su kuria buvo padaryta žala eismo įvykio metu, be asmens, tuo metu buvusio valdytojo, valios, o tai reiškia, kad valdymo teisė buvo perduota ir priimta laisva valia, o ne neteisėtai užvaldžius transporto priemonę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustačius neteisėto transporto priemonės užvaldymo fakto, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl teisėto transporto priemonės valdytojo kaltės dėl valdymo netekimo ir nustatyti solidariąją atsakovų atsakomybę pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iš atsakovės R. V. priteisti išmokų sumas, taikant solidarią atsakomybę kartu su atsakovu G. V. CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu, yra nepagrįsta, priimta pažeidžiant materialinės teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus, todėl yra neteisėta ir naikintina.
26. Nustačius, kad atsakovė R. V. nebuvo transporto priemonės valdytoja žalą sukėlusio eismo įvykio metu, priteisiant iš jos žalą turi būti nustatytas jos atsakomybės teisinis pagrindas. Iš ieškovės ieškinio reikalavimų matyti, kad ieškiniu solidari R. V. atsakomybė buvo kildinama iš bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, ieškovei nurodant, kad atsakovės veiksmuose egzistuoja neatsargi kaltė. Tai reiškia, kad ieškovė savo reikalavimus atsakovei reiškė pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles.
27. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
28. Svarbu tai, kad transporto priemonės perdavimas valdyti kitam asmeniui pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Nors Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (eismo įvykio metu galiojusi redakcija), be kita ko, numatyta, kad draudžiama vairuoti motorinę transporto priemonę, esant neblaiviam, ir duoti transporto priemonę vairuoti tokiam asmeniui, t. y. įstatymas imperatyviai draudžia perduoti valdyti transporto priemonę asmeniui, kuris yra neblaivus, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje siekiant nustatyti atsakovės neteisėtų veiksmų faktą privalu įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su transporto priemonės perdavimu valdyti kitam asmeniui. Pažymėtina, kad ieškovė šioje byloje neįrodinėjo fakto, kad atsakovė jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę perdavė tuo metu, kai jos sūnus buvo neblaivus, priešingai, byloje nustatyta, kad atsakovė ginčui aktualiu metu gyveno kitoje šalyje, ten dirbo, o jos transporto priemone nuolat naudojosi Lietuvoje gyvenantis sūnus – atsakovas. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė, išvykdama į užsienį ir perduodama žodine panaudos sutartimi automobilį savo sūnaus – atsakovo G. V., faktiniam valdymui, negalėjo numatyti, kad šis automobilį vairuos neblaivus. Apeliacinės instancijos vertinimu, į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų nei apie ankstesnį G. V. elgesį kelyje, t. y. nenustatyta anksčiau buvus atsakovo vairavimą esant neblaiviam, nei apie atsakovės galimybę, esant užsienyje, kontroliuoti atsakovo elgesį ar jos žinojimą, kad 2020 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas ketino vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad šioje konkrečioje byloje nebuvo nustatyti atsakovės R. V. neteisėti veiksmai civilinės atsakomybės požiūriu – viešosios teisės normose nustatytos pareigos neperduoti transporto priemonės neblaiviam asmeniui pažeidimas.
29. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Byloje nenustačius atsakovės R. V. neteisėtų veiksmų transporto priemonės perdavimo metu, nėra pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę už žalą, juo labiau konstatuoti esant galimybę taikyti solidarią atsakovų atsakomybę pagal ieškovės pareikštus reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atmetant ieškinio reikalavimų dalį R. V..
Dėl ieškinio senaties taikymo
30. Atmetus ieškinio reikalavimus atsakovės atžvilgiu kitu pagrindu, apeliantės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo nėra teisiškai reikšmingi ir nelemia teismo sprendimo dalies dėl atsakovės R. V. civilinės atsakomybės teisėtumo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 1.127 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta specialioji ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklė, nustatanti, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžia prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kadangi tikslus ieškovės patirtos žalos dydis paaiškėjo po to, kai visi nukentėję subjektai pateikė žalą pagrindžiančius dokumentus AB „Lietuvos draudimas“ ir jų pagrindu ieškovė atlygino šių asmenų patirtus nuostolius, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovės teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką atsirado nuo to momento, kai ieškovė sumokėjo paskutinę draudimo išmokos dalies sumą, t. y. nuo 2021 m. liepos 29 d., ir nuo to momento tapo aiški visa patirtos žalos suma. Kasacinio teismo konstatuota, kad draudikui neužkertamas kelias reikšti atgręžtinio reikalavimo po kiekvienos draudimo išmokos sumos dalies sumokėjimo, tačiau to daryti draudikas neįpareigojamas, o draudiko kreipimasis į teismą per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo atitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
31. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
32. Atmetus ieškovės reikalavimus atsakovės atžvilgiu, R. V. priklauso bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme atsakovė patyrė 1000 Eur išlaidų už advokato surašytą atsiliepimą į ieškinį (500 Eur) bei už advokato atstovavimą teisme (500 Eur). Atsakovės patirtos išlaidos už atsiliepimą į ieškinį, už atstovavimą teisme (2,5 val. trukę teismo posėdžiai, baigiamosios kalbos pasiruošimas) neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytų maksimalių sumų, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovės.
33. Kadangi sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinys G. V. atžvilgiu, paliekama nepakeista, tiek ieškovės, tiek valstybės turėtų išlaidų atlyginimas tenka atsakovui.
34. Pateikusi apeliacinį skundą atsakovė taip pat pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 202 Eur bylinėjimas išlaidas žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą apmokėti. Nors atsakovė prašė panaikinti visą teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, spręstina, kad atmetus ieškinio reikalavimus atsakovės atžvilgiu, jos apeliacinis skundas iš esmės buvo patenkintas, todėl 202 Eur atsakovės išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
35. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, iš dalies priėmė nepagrįstą teismo sprendimą, dėl ko apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pakeičiant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir atmetant ieškinio reikalavimus atsakovei R. V., tuo pačiu perskirstant bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8983,66 Eur (aštuonių tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 66 ct) draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8983,66 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugpjūčio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 657,58 Eur (šešių šimtų penkiasdešimt septynių eurų 58 ct) bylinėjimosi išlaidas akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834.
Priteisti iš G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 22,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, šias išlaidas sumokant į vieną iš pasirenkamų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 - AB „Swedbank“, LT78 7290 0000 0013 0151 – AB „Citadele“, LT74 4010 0510 0132 4763 – AB Luminor bank, LT05 7044 0600 0788 7175 – AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 – AB „Šiaulių bankas“, LT74 7400 0000 0872 3870 – Danske bank A/S Lietuvos filiale, LT42 7230 0000 0012 0025 – UAB „Medicinos bankas“, įmokos kodas 5662.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidas“.
Priteisti R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 202 Eur (dviejų šimtų dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.