Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė Kartanienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-489/2012

Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04582-2011-8

2012 m. gegužės 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams.

BK 64 straipsnio 1 dalies pagrindu skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę iš dalies sudėjus su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-01-06 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad, įsibrovęs į patalpą ir panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, t.y. jis, 2011-10-21, apie 11.20 val., turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, neturėdamas leidimo, savininkei L. R. nepastebėjus, užėjo į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tokiu būdu į jį įsibraudamas, ir tuojau pat panaudodamas fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad priėjęs R. B. pargriovė nukentėjusiąją L. R., trukdydamas šauktis pagalbos dengė jai burną ir sudavė jai ne mažiau dviejų smūgių į galvą, tokiais veiksmais nukentėjusiajai padarydamas poodinę kraujosruvą dešinio smilkinio priekinėje dalyje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, bandė iš jos drabužių kišenės pagrobti piniginę, kurioje buvo 1030 Lt grynųjų pinigų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi, be to, išgirdęs pagalbos šauksmą, atbėgo nukentėjusiosios sūnus, sutrukdęs baigti nusikaltimą, t.y. R. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Teismo posėdyje nuteistasis R. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad R. B. praeityje 9 kartus teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, ne kartą buvo baustas ir administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka. Skundžiamu teismo nuosprendžiu pastarasis taipogi yra nuteistas už nusikaltimą nuosavybei, padarytą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, kuris pagal įstatymą priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.). Be to, sprendžiant iš bylos dokumentų, nuteistasis linkęs piktnaudžiauti narkotinėmis medžiagomis, jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant opioidus, priklausomybės sindromas ( b. l. 93). Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistojo R. B. asmenybę ir leidžia teigti, kad jis socialiai pavojingas.

Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, jo įžūlų ir pavojingą visuomenei pobūdį, nuteistojo asmenybę, tai, kad R. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra, pagrįstai pastarajam paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra kiek didesnė nei straipsnio sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, be to, pastarajam taikė ir palankesnį paskirtos bausmės subendrinimo su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme būdą, t. y. dalinio sudėjimo būdą. R. B. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo. Vien vaiko turėjimo faktas nėra ta aplinkybė mažinanti jo, kaip asmens padariusio sunkų nusikaltimą, atsakomybę, juolab kad jokių duomenų, jog nuteistasis, kokiu nors būdu rūpintųsi savo vaiku nepateikta. Priešingai, pastarasis nevedęs, nedirba ir neturi legalių pajamų, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, todėl kalbėti apie jo kokius tai turimus teigiamus socialinius ryšius, nėra jokio pagrindo.

Apelianto argumentą neva tai jis dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, taipogi paneigia bylos aplinkybių visuma.

Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tuomet, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas dėl šio nusikaltimo tik iš dalies davė teisingus parodymus, siekdamas, kiek įmanoma sumažinti savo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsnį. Todėl toks R. B. požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, negali būti vertinamas kaip nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos veikos ir pripažintas kaip aplinkybė lengvinanti jo atsakomybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.