Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-939-601/2009

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-07-08
Bylos Nr.: 2A-939-601/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Evaldas Burzdikas (pran.), Birutė Bobrel, Algirdas Remeika
Ieškovas: A. Ū.
Atsakovas: V. V. U., V. V.

Kategorijos

75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-939-601/2009Procesinio sprendimo kategorija 75.8; 75.6.2; 121.15; 121.18; 121.21 (S)

Pirmos instancijos teismo teisėja Virginija ŠeškuvienėKAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant ieškovui A. Ū., jo atstovui adv. Vytautui Merkšaičiui, atsakovei V. V. U., jos atstovei adv. Vidai Kisielienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. V. U. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-127-29/2009, pagal ieškovo A. Ū. patikslintą ieškinį atsakovei V. V. U. dėl santuokinio turto padalinimo ir pagal atsakovės V. V. U. priešieškinį ieškovui A. Ū. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu prašė padalinti santuokos metu įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, pripažįstant atsakovei V. V. U. asmeninės nuosavybės teises į šį butą, o ieškovui A. Ū. priteisti iš atsakovės 55 632 Lt piniginę kompensaciją (1 t., b. l 180-183). Atsakovės priešieškinį prašė atmesti.

Atsakovė priešieškiniu teismo prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį, priešieškinį tenkinti pilnai ir pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei V. V. U. asmeninės nuosavybės teise (1 t., b. l. 156-160).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino dalinai, priešieškinį atmetė. Teismas sprendime nustatė, kad 1991 m. gruodžio 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu (c. b. Nr.2-3096/91) buvo nutraukta santuoka tarp ieškovo A. Ū. ir atsakovės V. V. U. (1 t., b.l. 122, 68). Ištuokos akto įrašas Kauno miesto CMB padarytas 1992 m. liepos 10 d., įrašo Nr. 982 (2 t., b.l. 27, 1 t., b.l. 14), todėl remiantis SŠK 40 str. teismas laikė, jog santuoka tarp šalių pasibaigė 1992-07-10. Iš 1991-12-18 teismo sprendimo matyti, jog šalys, nutraukdamos santuoką, nesprendė santuokoje įgyto turto padalinimo. 1992-06-05 atsakovė ir Kauno miesto valdyba pasirašė ir notariškai patvirtino buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį pagal LR Butų privatizavimo įstatymą (1 t., b.l. 12) (atsakovės vyras ir dukros 1991-12-18 pasirašė sutikimą, kad pagrindinė nuomininkė V. V. U. pirktų butą) (1 t., b.l. 10). Be to, pati atsakovė 1991-12-18 teikdama prašymą Kauno miesto valdybai leisti privatizuoti ginčo butą, ieškovą A. Ū. nurodė kaip savo šeimos narį, sutuoktinį (1 t., b.l. 9). Teismas laikė, jog atsakovės argumentai, kad ji pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuotą butą įgijo asmeninėn nuosavybėn, nėra pagrįsti, neatitinka LAT Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo” bei šiuo nutarimu patvirtintoje teismų praktikos apibendrinimo apžvalgoje išdėstytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, pagal kurias butas įgytas privatizavus jį pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, pripažintinas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas atmetė, kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad butą ji privatizavo panaudodama savo asmenines lėšas, kadangi kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad butas buvo privatizuotas nepasibaigus santuokai tarp šalių, todėl laikytina, jog visas turtas, tame tarpe ir pajamos, šalių įgytos santuokos metu yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad lėšos skirtos buto privatizavimui buvo jos asmeninės. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, kad ieškovas pasirašydamas 1991-12-18 sutikimą dėl buto privatizavimo, jau tuo metu pripažino jai asmeninę nuosavybę į ginčo butą (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d., LAT 2002-05-02 nutartis c. b. Nr. 3K-7-311/2002). Teismas sprendė, jog nėra pagrindo remtis 1995-10-25 civilinėje byloje Nr. 2-7203/1995, pagal atsakovės ieškinį priimtu teismo sprendimu, kuriuo pripažinta, kad A. Ū. neteko teisių į gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra ydingas, kadangi vykstant teismo procesui, ieškovui ginčo butas priklausė bendrosios nuosavybės teise kartu su atsakove, todėl teismas negalėjo apriboti jo teisių į ginčo butą. Teismas nurodė, jog 2000-01-28 sudaryta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis tarp V. V. U. ir D. S. nesant bendraturčio A. Ū. sutikimo yra neteisėta, nes prieštarauja tuo metu galiojusiam įstatymui (1964 m. redakcijos CK 47 str.). Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog ginčo butas jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 2000-08-12 pirkimo-paradvimo sutarties pagrindu, pagal kurią D. S. perpardavė atsakovei ginčo butą už 20 000 Lt, kadangi pirmasis sandoris 2000-01-28 buvo sudarytas prieštaraujant įstatymui. Atsakovė, neigdama ieškovo teisę į ginčo butą, neišreiškė savo nuomonės dėl ieškovo pasirinkto bendro turto padalinimo būdo. Ieškovui A. Ū. su atsakove V. V. U. nutraukus santuoką (SŠK 40 str.), bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė (CK 3.100 str. 4 p.). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tapo bendraturčiais ir valdė bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės prašymą ieškovo reikalavimams taikyti trejų metų nuo santuokos nutraukimo ieškinio senatį. Teismas laikė, jog ieškinio senaties termino eiga minėtam reikalavimui pagal SŠK 10 str. 23 str. turi būti skaičiuojama ne nuo santuokos nutraukimo dienos, o nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. teisės naudotis, valdyti arba disponuoti šiuo turtu, pažeidimą. SŠK reikalavimams dėl bendrosios jungtinės santuokoje esančių sutuoktinių nuosavybės padalijimo senaties terminas nėra nustatytas. Ginčo butas šalių yra įgytas nepasibaigus jų santuokai, todėl šalys turi lygias teises į šį butą. Byloje nėra įrodymų, kad po santuokos nutraukimo iki 1999 m. pabaigos – 2000 m. pradžios ieškovui būtų trukdoma naudotis ar valdyti santuokinį turtą – butą. Ieškovas nurodo, kad konfliktas dėl naudojimosi ginčo butu prasidėjo apie 1999-2000 m. Šias aplinkybes pripažįsta abi šalys, tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: prijungta prie bylos Santakos PK medžiaga, šalių susirašinėjimo su Policijos komisariatais raštai (1 t., b.l. 108-117), teismo posėdyje apklaustų liudytojų M. A., A. O. M., N. B., V. A., J. M. parodymai. Liudytojai B. T. ir V. J. patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovas ginčo butu naudojosi iki 1999 m. Ieškovas nurodo, kad apie savo pažeistas teises į butą jis sužinojo tik 2000 m. sausio 25 d., gavęs iš policijos pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad jis neva yra praradęs teises į ginčo butą. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas apie savo pažeistas teises į butą būtų žinojęs anksčiau negu 2000 m. sausio 25 d., todėl teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2000-01-25, t.y. nuo tos dienos, kai ieškovas sužinojo apie savo subjektinės teisės pažeidimą į butą, todėl nėra pagrindo laikyti, jog ieškovas praleido senaties terminą santuokiniam turtui padalinti (SŠK 23 str. 3 d., 10 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 3.129 straipsnį reikalavimams dėl nekilnojamųjų daiktų, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo pareikšti ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, į buvusių sutuoktinių indėlius įsigyjant butą (ieškovas nepanaudojo savo vienkartinių išmokų buto įgijimui), į bendro turto išlaikymą ir jo priežiūrą nuo santuokos pasibaigimo iki šio turto padalinimo (ieškovas nepateikė įrodymų, kad per 16 metų būtų prisidėjęs prie buto išlaikymo, jo priežiūros), taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, daro išvadą, kad šalių dalys dalintiname santuokiniame turte nėra lygios ir kad yra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, pripažįstant atsakovei V. V. U. asmeninės nuosavybės teises į visą butą, o ieškovui A. Ū. priteisiant iš atsakovės ¼ dalį buto vertės. Ieškovas nurodė, kad ginčo buto vertė yra 111 264 Lt (1 t., b.l. 49), atsakovė neginčijo šios vertės, todėl teismas laikė, jog ji sutinka su tokiu ginčo buto įvertinimu. Tokiu būdu įvertinus visas nustatytas byloje aplinkybes ir remiantis išdėstytais motyvais teismas sprendė, kad ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės ¼ turto vertės piniginę kompensaciją, o atsakovės priešieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Kadangi ieškinys tenkintinas dalinai, o priešieškinis atmestas, bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai: iš atsakovės ieškovo naudai priteisė iš viso 2 035 Lt jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 834,48 Lt (1668,96 x50 %) sumokėto žyminio mokesčio, 1180 Lt (2360 x 50 %) už advokato suteiktas teisines paslaugas, 20,49 Lt (40,98 x 50 %) už pažymas iš Viešo registro apie turimą šalių turtą, taip pat iš šalių priteisė valstybės naudai išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu: iš ieškovo - 7,50 Lt (30:2 x 50%), iš atsakovės - 22,50 Lt (30-7,50).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti 2009-03-10 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo A. Ū. ieškinį atmesti, o atsakovės V. V. U. priešieškinį tenkinti. Motyvuose nurodo:

1) teismas netaikė CK 3.67 str., 3.127 str. nuostatų ir klaidingai susiejo turtinius teisinius santuokos nutraukimo padarinius su santuokos tarp šalių pabaiga, t. y. 1992 m. spalio 10 d., kadangi turtiniai teisiniai santuokos nutraukimo padariniai atsirado nuo tos dienos, kai sutuoktiniai nustojo gyventi kartu, nes ginčo butas atsakovės vardu ir asmeninėmis lėšomis (2 154 rublių asmeninių santaupų ir 15 509 rublių valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis) privatizuotas 1992-06-05 (po teismo sprendimo nutraukti santuoką paskelbimo), ieškovas ginčo bute negyvena ir šalys neveda bendro ūkio nuo 1991 m. kovo mėn., ką patvirtina įsiteisėję 1991-12-18 ir 1995-10-25 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimai bei byloje apklausti liudytojai: M. A., A. O. M., N. B., J. M., V. A.;

2) teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas vertindamas 2000-01-28 ir 2000-08-12 ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis sudarytas tarp atsakovės V. V. U. ir D. S., kurios yra teisėtos ir pagrįstos, ieškovas jų neginčijo. Sudarant 2000-01-28 sutartį, ieškovo sutikimas nebuvo reikalingas, kadangi butas yra atsakovės asmeninė nuosavybė ir minėtos sutartys neprieštarauja CK 47 str. (1964 m.). 2000-08-12 atsakovė įsigijo ginčo butą po santuokos nutraukimo todėl jis negali būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei dalijamas;

3) teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pagal SŠK 10 str. ir 23 str. 3 d. nėra pagrindo laikyti, jog ieškovas praleido senaties terminą santuokiniam turtui padalinti. Ieškovo ieškinio trijų metų senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl santuokinio turto padalijimo pasibaigė iki naujojo CK įsigaliojimo ir turi būti skaičiuojmas nuo 1991-12-18 teismo sprendimo arba vėliausiai nuo 1995-10-25 teismo sprendimo, kuris baigėsi 1998 m. spalio mėn. (SŠK 23 str. 3 d.);

4) teismo argumentas dėl ieškinio senaties netaikymo, vadovaujantis CK 3.129 str., prieštarauja paties straipsnio nuostatoms bei bendroms normoms reglamentuojančioms ieškinio senatį, kurios nenumato, jog ieškinio senatis nebūtų taikoma reikalavimams dėl nekilnojamųjų daiktų, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo;

Žemesnės instancijos teismas

5) teismas nepagrįstai nesirėmė 1995-10-25 įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo nustatyta, kad ieškovas nuo 1991 m. kovo mėn. neteko teisių į ginčo butą bei nepagrįstai nustatė, kad ieškovas apie šį teismo sprendimą sužinojo tik 2000 m., kadangi paskelbus spaudoje ieškovui buvo žinoma apie teismo posėdį;

6) teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.119 str., reglamentuojantį turto vertės nustatymą, kadangi apeliantė teismo posėdžio metu nesutiko su atsakovo nurodyta ginčo buto verte. Teismas nustatė ginčo buto vertę, vadovaujantis VĮ Registrų centro kadastro duomenų tvarkymo antros grupės vedėjos E. K. raštu Nr. 2331383, nors nenustatyta, jog ji turi licenciją vertinti nekilnojamąjį turtą. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad vidutinė ginčo buto vertė 2000-07-19 - 41 575 Lt, kuris laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir byloje nėra nuginčytas. Teismas turėjo nustatyti ginčo buto vertę santuokos nutraukimo metu 1992-07-10, kuris buvo įvertintas 17 663 rublių;

7) teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas vienur taiko tiek SŠK normas, o kitur pasisako, kad šioje byloje reikia vadovautis CK III knygos normomis, nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio Kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus;

8) teismas nepagrįstai vadovavosi LAT 2002-05-02 nutartimi c. b. Nr. 3K-7-311/2002, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos;

9) teismo sprendimas yra prieštaringas dėl lygių šalių turto dalių principo nustatymo, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog ieškovui iš atsakovės priteistina 1/4 dalis buto vertės, t. y. 55 632 Lt piniginė kompensacija, tuo tarpu rezoliucinėje dalyje nurodoma piniginės kompensacijos suma yra 27 816 Lt.;

10) iš sprendimo motyvų nėra aišku, kaip teismas vertina liudytojų parodymus, t. y., kuriuos atmeta, o kuriais remiasi.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti 2009-03-10 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-127-29/2009. Motyvuose nurodo:

1) butas buvo privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą nepasibaigus šalių santuokai todėl yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to ar jis įsigytas abiejų ar tik vieno iš sutuoktinių vardu;

2) 1995-10-25 teismo sprendimas priimtas ieškovui nedalyvaujant, be to, teismas negalėjo apriboti ieškovo teisių į ginčo butą, kadangi vykstant teismo procesui ieškovui ginčo butas priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su V. V. U.;

3) teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2000-01-25, ieškovui sužinojus apie jo subjektinės teisės pažeidimą į butą, todėl nėra pagrindo laikyti, jog ieškovas praleido senaties terminą santuokiniam turtui padalinti (SŠK 10 str.);

4) pagal CK 3.129 str., reikalavimams dėl nekilnojamų daiktų, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo pareikšti ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas;

5) teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo butas įsigytas iš bendrų lėšų - paskirtas iš ieškovo tuometinės (1972 m.) darbovietės.

Teismo posėdžio metu apeliantė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o ieškovas – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kad 1991 m. gruodžio 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civ. byloje Nr.2-3096/91 buvo nutraukta santuoka tarp ieškovo A. Ū. ir atsakovės V. V. U. (1 t. b. l. 122, 68). Santuokos metu įgytas turtas nesidalintas. Šio teismo sprendimo pagrindu ištuokos akto įrašas Kauno miesto CMB padarytas 1992 m. liepos 10 d., įrašo Nr.982 (2 t. b. l. 27, 1 tomas b. l. 14). 1992 m. gruodžio 18 d. atsakovė pateikė Kauno miesto valdybai pareiškimą dėl ginčo buto ((duomenys neskelbtini)) pirkimo, nuomininkais nurodydama ieškovą ir pilnamečius vaikus bei pateikė minėtų nuomininkų sutikimą, kad atsakovės vardu būtų perkamas ginčo butas (1 t. b. l. 9-10). Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1992 m. birželio 5 d. 1995 m. spalio 25 d. priimtas sprendimas, ieškovui nedalyvaujant, pripažinti jį netekus teisių į ginčo butą (1 t. b. l. 40, 41, 45). Apie šį sprendimą atsakovas sužinojo 2000 m. sausio 25 d. iš policijos pareigūnų, sprendžiant konfliktą dėl ginčo buto tarp jo ir atsakovės bei jos brolių. Ieškinys dėl ginčo buto padalijimo ir kompensacijos priteisimo paduotas teismui 2008 m. birželio 4 d.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ar ginčo butas buvo įgytas apeliantės asmeninėn nuosavybėn, ar kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ginčo butas įgytas 1992 m. birželio 5 d. privatizavus butą lengvatinėmis sąlygomis, todėl sprendžiant nuosavybės klausimus būtina atsižvelgti į nuo metu galiojusias butų privatizavimo įstatymo nuostatas bei Santuokos ir Šeimos kodeksą (toliau - SŠK). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis ( BtK 54 straipsnis, 1964 metų CK 330 straipsnis), taip pat ir šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 str. buvo numatyta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe ( SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 2 d. nutartis Nr. 3K-7-311/2002, 2003 m. gegužės 7 d. nutartis Nr. 3K-3-420/2003, 2009 m. gegužės 5 d. nutartis Nr. 3K-3-205/2009). Todėl nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu (nepriklausomai, už kurio iš sutuoktinių lėšas privatizuotas butas), toks butas neabejotinai turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo butas buvo įgytas (1992 m. birželio 5 d.) šalims būnant dar santuokoje, nes jų santuoka pasibaigė tik 1992 m. liepos 10 d., kada buvo įregistruotas santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos skyriuje (SŠK 40 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo butas šalių buvo įgytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 3.67 str. ir 3.127 str. nuostatų yra nepagrįstas, nes šios CK įstatymų nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai santuoka tarp šalių yra nutraukiama galiojant CK, o ne iki jo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d., 19 str. 25 str.). Tokiu būdu ir apeliantės nurodomos aplinkybės apie ieškovo negyvenimą ginčo bute jį privatizuojant, neturi įtakos kokia nuosavybės teise privatizuotas butas (asmenine, ar bendrąja jungtine). Apeliantės nurodomas 1995 m. spalio 20 d. teismo sprendimas, kuriuo, buvo pripažinta, kad ieškovas neteko teisių į ginčo butą, nepakeičia, atsiradusios iki to, ginčo buto nuosavybės teisės, ieškovas šiuo sprendimu neprarado nuosavybės teisių į ginčo butą.

Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad ieškovas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kurio pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo sprendimo nutraukti santuoką priėmimo dienos (1992 m. gruodžio 18 d.) arba nuo 1995 m. spalio 25 d. teismo sprendimo priėmimo dienos, nes paskelbus apie posėdį spaudoje yra laikoma, kad ieškovui apie posėdį yra žinoma. Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra CK 3.129 str. įtvirtintos santuokinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-449/2003). Tačiau ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigia iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to sprendžiant taikytinos teisės klausimą, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio ivilinio kodekso 3.129 str., kur numatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 str. 2 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį turtą, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-488/2001, 2006 m. spalio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-551/206, 2008 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-292/2008). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad ieškovas apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo 2000 m. sausio 25 d. (ieškinio senaties termino pradžia), kada jam buvo pranešta, kad jis yra praradęs nuosavybės teises į ginčo butą. Įrodymų, kad ieškovas būtų apie tai žinojęs anksčiau byloje nėra. Apeliantės nurodoma ieškinio senaties termino pradžia sprendimo nutraukti santuoko priėmimo data (1992 m. gruodžio 18 d.) yra nepagrįsta, nes santuokos nutraukimo metu turtas nebuvo dalijamas, o nurodoma ieškinio senaties termino pradžia 1995 m. spalio 25 d. teismo sprendimo priėmimo data – nepagrįsta, nes šis teismo sprendimas priimtas ieškovui nedalyvaujant bei nėra duomenų, jog jam būtų pranešta apie šį teismo sprendimą. Tai, kad laikraštyje buvo pranešta apie 1995 m. spalio 25 d. teismo posėdį, negali būti pagrindas pripažinti, jog ieškovas žinojo apie šį posėdį ir laikyti šią datą ieškinio senaties termino pradžia, juo labiau, kad nebuvo žinoma koks gi sprendimas bus priimtas tame posėdyje. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties pradžia ieškovo reikalavimui yra 2000 m. sausio 25 d. ir 3 metų ieškinio senaties terminas nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), todėl ieškovo reikalavimui, padalinti santuokoje įgytą ginčo butą, ieškinio senatis netaikoma.

Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad ieškovas turėjo ginčyti 2000 m. sausio 28 d. (parduotas) ir 2000 m. rugpjūčio 12 d. (nupirktas vėl) ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis. Pirma, ieškovas neprašo priteisti jam ginčo buto dalies, o prašo už jam tenkančią dalį kompensacijos. Antra, ginčo butas, įvykus dviems sandoriams, vėl tapo pradinio savininko (apeliantės) nuosavybe. Trečia, sudarytas sandoris yra niekinis, o tą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), nes jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (SŠK 21 str., 1964 m. CK 47 str., CK 1.5 str. 4 d., CK 1.78 str.). Sandorio sudarymo metu galiojusi SŠK 21 str. 4 d. numatė, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notarinis tvirtinimas ar registracija <…>, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu, o CK 47 str. 1 d. numatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja. 2000 m. sausio 28 d. sandorį sudarant ieškovo raštiško sutikimo nebuvo, todėl šis sandoris yra niekinis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo buto teisinis statusas nepasikeitė, todėl nebuvo būtinybės ginčyti minimus sandorius.

Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo buto vertę. CPK 178 str. Numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus <…>. Ieškovas nurodė, kad ginčo buto vertė yra 111 264 Lt ir tam pagrįsti pateikė rašytinį įrodymą - 2008 m. gegužės 27 d. VĮ Registrų centras pažymą dėl vidutinės rinkos vertės perskaičiavimo (1 t. b. l. 49). Procesinių ir kitų įstatymų normų, reglamentuojančių buto vertės pagal rinkos kainą nustatymą, nėra. Taigi buto vertė pagal rinkos kainą gali būti nustatoma remiantis bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, turto vertė gali būti nustatoma remiantis valstybės įmonės Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutartis dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis Nr. 3K-3-251/2006, 2008 m. sausio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-12/2008). Teisėjų kolegija, sprendžia, kad pateikta VĮ Registrų centras pažyma dėl vidutinės rinkos vertės perskaičiavimo yra tinkamas rašytinis įrodymas (CPK 177 str., 197 str.), kuriuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliantė neginčijo nurodytos ginčo buto vertės, nesutikimą išreiškė tik apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti nurodyta turto verte. Nėra pagrindo abejoti nustatyta ginčo buto turto verte ir apeliacinės instancijos teismui, nes nustatyta vertė teisėjų kolegijai neatrodo neteisinga. Nesutinkant su ginčo buto nurodoma verte apeliantė turėjo išreikšti tai savo atsikirtimuose į ieškinį bei teisminio nagrinėjimo metu ir pateikti šį nesutikimą pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 str.) ar prašyti skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, tačiau tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Apeliantės argumentas, kad teismas turėjo nustatyti ginčo buto vertę santuokos nutraukimo metu (1992-07-10), kuris buvo įvertintas 17 663 rublių, visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) bei neužtikrinantis ieškovui teisingo kompensavimo už jo turto dalį (pažymėtina, kad ieškovas neprieštaravo ir tam, kad jam liktų ginčo butas, o apeliantei kompensacija). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, kai šalys seniai nutraukę santuoką, o turto pasidalijimo klausimas sprendžiamas dabar, turi būti dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios buvusių sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines ar materialines teisės normas nustatant ginčo buto vertę.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad sprendime yra netikslumų nurodant priteistiną kompensacijos sumą, tačiau sprendžia, kad šie netikslumai yra neesminiai, nedarantys įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Respublikos CPK 328 str. numatyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta priteista kompensacijos suma 27 816 Lt, kas atitinka ginčo turto vertės ¼ dalį. Teismo sprendimo 8 lape, motyvuojamojoje dalyje, yra nurodyti motyvai, kodėl yra nukrypstama nuo dalintino turto lygių dalių principo, nurodant, kad ieškovui priteistina ¼ turto vertės. Nurodytas kompensacijos dydis 55 632 Lt vertintinas kaip rašymo apsirikimas ar aritmetinė klaida. Teismo sprendimo 9 lape, motyvuojamojoje dalyje, yra nurodyti motyvai, kodėl neturėtų būti nukrypstama nuo dalintino turto lygių dalių principo, taip pat vertintini, kaip rašymo apsirikimas, šių motyvų pagrindu nebuvo priimtas sprendimas, todėl dėl to tenkinti apeliacinį skundą, ir panaikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nėra pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinį skundą atmetus iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, atsakovui (CPK 88 str., 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. V. U., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų), ieškovui A. Ū., a. k. (duomenys neskelbtini) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Evaldas BurzdikasKolegijos teisėjai Birutė BobrelAlgirdas Remeika