Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. T. prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 120 286 Lt žalos, susijusios su priskaičiuotų dividendų netekimu; 1 902 150 Lt žalos, susijusios su tyčiniu akcijų sužlugdymu; 100 000 Lt neturtinės žalos dėl neleistinai ilgo teismo proceso, prarastos sveikatos, patyčių šeimoje ir visuomenėje (iš viso – 2 122 436 Lt, t. y. 619 544 Eur). Ieškinyje nurodė, kad ieškovas turėjo 14,2 proc. AB „Mažeikių elektrotechnika“ (toliau – Bendrovė) akcijų. Kontrolinį Bendrovės akcijų paketą (50,7 proc. visų akcijų) turėjo valstybės institucijos – Valstybės turto fondas (toliau – Turto fondas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – Sodra). Dėl šių institucijų kaltės Bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto. Kitos valstybės institucijos – prokuratūra ir teismai – užvilkino civilinę bylą dėl tyčinio bankroto ir baudžiamąją bylą dėl nusikalstamo bankroto, todėl baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamasis buvo Bendrovės valdybos pirmininkas ir direktorius S. K. (S. K.), 2006 m. birželio 26 d. suėjo senaties terminas. Dėl tokio valstybės institucijų aplaidumo ieškovas patyrė turtinės žalos, nes negavo dividendų ir jo turimos akcijos neteko vertės, taip pat ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį privalo atlyginti valstybė.Atsakovė prašė ieškinį atmesti, nes nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, be to, taikytina ieškinio senatis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.Sprendime nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog S. K. buvo neteisėtai paskirtas Bendrovės vadovu. Bankroto procese visus esminius klausimus sprendžia įmonės kreditorių susirinkimas. Ieškovas, kaip Bendrovės kreditorius, turėjo teisę balsuoti įmonės kreditorių susirinkimuose, kontroliuoti bankroto administratorių veiklą, reikšti nušalinimus ar skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus teismui. Jeigu ieškovas ne visiškai realizavo šias savo teises, neigiamas pasekmes už tai turi prisiimti jis pats, o ne valstybė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ikiteisminio tyrimo institucijos vilkino bylos tyrimą ar atliko kokius nors kitokius neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad asmens civilinė atsakomybė gali atsirasti ir neįrodžius jo kaltės baudžiamojoje byloje. Todėl ieškovas turėjo teisę pateikti ieškinį žalą padariusiam asmeniui atskiroje byloje, nelaukdamas ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pabaigos. Teismas darė išvadą, kad neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valstybės institucijų veiksmai.Dėl žalos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog Bendrovės akcijų, kurios nebuvo pardavinėjamos biržoje, nominali vertė buvo lygi akcijų rinkos vertei. Ieškovo prašoma priteisti netektų dividendų suma yra tik hipotetinė, nes Bendrovė nebūtinai būtų ir toliau gavusi tokį pelną, nuo kurio ieškovas skaičiuoja dividendus, Bendrovė akcininkai nebūtinai būtų nusprendę išsimokėti dividendus, o ne investuoti juos į įmonės plėtrą ir kt. Ieškovas niekuo nepagrindė patirtos neturtinės žalos dydžio, neįrodė, kad jo sveikatos pablogėjimas atsirado būtent dėl akcijų netekimo, o ne dėl kokių nors kitokių veiksnių, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad jis patyrė didelę moralinę žalą šeimoje ir visuomenėje. Todėl teismas sprendė, kad nėra ir kitos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti – žalos.Teismas sutiko su atsakovės argumentais dėl ieškinio senaties taikymo. Teismo nutartis pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu įsiteisėjo 2006 m. spalio 5 d., todėl nuo šios dienos pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, nes laikytina, kad būtent tada ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų senaties terminas ieškiniams dėl žalos atlyginimo pateikti šioje byloje suėjo 2009 m. spalio 5 d. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2015 m. – jau praleidęs senaties terminą, tačiau jo atnaujinti neprašė. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, todėl teismas atmetė ieškinį ir dėl šios priežasties.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas J. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai. Valstybės, kaip Bendrovės kontrolinio akcijų paketo savininkės, institucijų (Turto fondo ir Sodros) balsais buvo išrinktas nekvalifikuotas Bendrovės vadovas, kuris tyčia privedė Bendrovę prie bankroto. Prokuratūros ir teismų sprendimais kaltinamasis S. K. buvo neteisingai apkaltintas apgavyste, o turėjo būti apkaltintas turto iššvaistymu stambiu mastu. Šios valstybės institucijos užvilkino bylą virš 12 metų, kol suėjo senaties terminas, todėl nebeliko jokio tyčinio bankroto kaltininko.Ieškovas savo reikalavimą pagrindžia dokumentu apie akcijų nominalią vertę, kurią jis už tas akcijas mokėjo, todėl reikalauja būtent tokios žalos atlyginimo. Teismas nenustatė, kad akcijų vertė yra kitokia. Privilegijuotoms akcijoms dividendai skaičiuojami pagal bendrovės įstatus – šiuo atveju 2 proc. nuo akcijų vertės. Tokių dividendų panaudojimas nepriklauso nuo akcininkų sprendimų. Privilegijuotų akcijų dividendų suma nėra hipotetinė, nes ji mokama taip pat kaip darbo užmokestis – atsiskaitymo laikotarpio pabaigoje. Skirtumas tik tas, kad įmonė būtinai turi gauti pelną. Jeigu pelno negaunama arba jo neužtenka išmokėti dividendams, tai neišmokėta suma pereina į kitą atsiskaitymo laikotarpį. Neturtinės žalos dydį patvirtina ieškovo sveikatos pablogėjimas, kuriam turėjo įtakos nervinis stresas, būtinumas 12 metų važinėti į teismą, rašyti pareiškimus ir skundus. Sveikatos netekimo dokumentai teismui yra pateikti kartu su ieškiniu.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Jeigu senaties terminas suėjo 2009 m. spalio 5 d., kaip nurodė teismas, tai teisėjai visiškai be reikalo nagrinėjo šią bylą. Ieškovas baudžiamąją bylą inicijavo tam, kad būtų išaiškintas kaltininkas. Baudžiamojoje byloje ieškovas pateikė ieškinį, bet kol kaltininkas nebuvo nustatytas, ieškovas negalėjo paduoti atskiro ieškinio. Ieškovas iš Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. neskundžiamo nutarties sužinojo apie baudžiamosios bylos nutraukimą dėl senaties termino suėjimo – tai yra tas momentas, kada ieškovas sužinojo apie tikrą savo teisių pažeidimą.Atsakovės Lietuvos valstybės atsiliepime prašoma skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodomi šie atsikirtimai:Bendrovės akcijos suteikia turtines ir neturtines teises, tačiau jos nėra padengtos turtu ir neužtikrina jų savininkui galimybės gauti kainą, lygią akcijų nominaliai vertei.Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo baigtas baudžiamasis procesas, tačiau klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartimi. Būtent Bendrovės bankrotas sukėlė apeliantui neigiamas pasekmes, t. y. atsirado žala. Todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Apeliantas reikalauja valstybės civilinės atsakomybės, t. y. atlyginti turtinę žalą, atsiradusią jam dėl to, kad Bendrovės kontrolinį akcijų paketą valdžiusios valstybės institucijos paskyrė nekvalifikuotą vadovą, kuris tyčia privedė Bendrovę prie bankroto, ir dėl to apelianto turėtos Bendrovės akcijos neteko vertės, apeliantui nebuvo išmokėti dividendai. Be to, apeliantas reikalauja atlygint jam neturtinę žalą, kurią patyrė dėl to, kad baudžiamasis procesas dėl nusikalstamo bankroto buvo vilkinamas ir nutrauktas suėjus senaties terminui, apeliantas tapo neįgaliu, patyrė patyčias šeimoje ir visuomenėje.Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 straipsnio 2–4 dalys). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė dviejų būtinų sąlygų atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Apeliantas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, todėl teisėjų kolegija toliau atskirai pasisako dėl kiekvienos iš minėtų sąlygų.

Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų

Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Apeliantas teigia, kad Turto fondas ir Sodra, kaip Bendrovės akcininkai, 1998 metais vykusiame Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime negalėjo balsuoti už S. K. paskyrimą Bendrovės vadovu (valdybos pirmininku), nes šis asmuo pagal savo kvalifikaciją nebuvo tinkamas kandidatas eiti šias pareigas. Toks argumentas atmestinas visų pirma todėl, kad apeliantas jam padarytą žalą kildina iš Bendrovės bankroto. Už Bendrovės veiklą bei jos privedimą prie bankroto atsakingi yra Bendrovės valdymo organai, o ne dalyviai. Tai yra konstatuota įsiteisėjusiomis pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nutartimis, kuriomis Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu (b. l. 80–87). Antra, apeliantas, investuodamas į Bendrovės akcijas, prisiėmė riziką prarasti savo investuotas lėšas tuo atveju, jeigu verslas bankrutuotų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad apeliantas, nesutikdamas su S. K. paskyrimu eiti Bendrovės vadovo pareigas, kaip akcininkas turėjo teisę ginčyti tokį visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą įstatymų nustatyta tvarka (1998 m. galiojusios redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje nėra duomenų apie Bendrovės akcininkų sprendimo paskirti S. K. Bendrovės vadovu nuginčijimą, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad šis sprendimas yra teisėtas. Apeliantas nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Turto fondas ir Sodra, tuo metu balsuodami už tokį sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad valstybės institucijų balsų dauguma paskirtas vadovas privedė Bendrovę prie bankroto, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė kaip Bendrovės akcininkė veikė neteisėtai civilinės atsakomybės aspektu (CK 6.246 straipsnis).Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis minėta tuo metu galiojusia ABĮ norma, apeliantas taip pat turėjo teisę apskųsti teismui Bendrovės valdybos ar administracijos vadovo sprendimus ar veiksmus, kurie pažeidžia įstatymus, Bendrovės įstatus, akcininko turtines ir neturtines teises. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas dėl Bendrovės valdymo organų sprendimų ir veiksmų, kol Bendrovei dar nebuvo iškelta bankroto byla, kreipėsi į Turto fondą ir Sodrą, taip pat į kitas institucijas, bet ne į teismą. Kadangi pats apeliantas laiku nesiėmė tinkamu būdu ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, jam tenka su tuo susiję neigiami padariniai.Apeliantas jam padarytą žalą taip pat sieja su prokuratūros ir teismų neteisėtu neveikimu vilkinant baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamo bankroto virš 12 metų, kol suėjo senaties terminas ir, pasak apelianto, nebeliko jokio tyčinio bankroto kaltininko. Dėl šio argumento pažymėtina, kad šiuo atveju svarbus yra pats Bendrovės tyčinio bankroto faktas, kuris buvo konstatuotas civilinio proceso tvarka išnagrinėtoje byloje. Kaip minėta, teismų nutartyse, kuriomis Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, yra nurodyti už tai atsakingi asmenys. Baudžiamojo proceso dėl nusikalstamo bankroto inicijavimas nėra kliūtis kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Apeliantas nepagrindžia, kaip, jo teigimu, neteisingai suformuluotas kaltinimas S. K., ar baudžiamojo proceso nutraukimas suėjus senaties terminui yra susiję su apeliantui padaryta žala, kuri atsirado dėl Bendrovės bankroto. Juolab, kad šioje byloje apeliantas reikalauja žalos atlyginimo ne iš S. K., bet iš valstybės.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų.

Dėl turtinės žalos

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neįrodė ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Teisėjų kolegija su tokia išvada iš dalies nesutinka.Apeliantas patirtą turtinę žalą grindė jo įsigytų Bendrovės akcijų nuvertėjimu ir negautais dividendais. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantas buvo įsigijęs Bendrovės išleistų privilegijuotųjų vardinių akcijų (186 480 vnt.) ir paprastųjų vardinių akcijų (337 960 vnt.), akcijų nominali vertė – 5 Lt (b. l. 34). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ABĮ 35 straipsnio 4–6 dalyse buvo reglamentuota privilegijuotųjų akcijų savininko teisė gauti dividendus. Akivaizdu, kad Bendrovei bankrutavus jos akcijos neteko vertės, o už privilegijuotąsias akcijas apeliantas negavo dividendų. Tokie asmens turtiniai praradimai pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį laikytini žala (nuostoliais). Taigi, pats apeliantui padarytos turtinės žalos faktas iš esmės šioje byloje yra įrodytas.Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės argumentus, konstatavo, kad apeliantas neįrodė žalos dydžio, t. y. tikrosios akcijų vertės ir negautų dividendų dydžio. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas pateikė savo skaičiavimus dėl jo patirtų nuostolių, todėl teismas, spręsdamas, kad prašomų priteisti nuostolių dydis apskaičiuotas neteisingai, turėtų nustatyti, koks yra tikrasis faktiškai patirtų nuostolių dydis. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau padarytą išvadą, kad apeliantas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, ir todėl nėra pagrindo taikyti atsakovei civilinės atsakomybės, šiuo atveju nebėra būtinybės nustatyti apeliantui padarytos turtinės žalos dydį.

Dėl neturtinės žalos

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (išskyrus tam tikras išimtis, kai neturtinė žala atlyginama visais atvejais).Apeliantas prašo priteisti neturtinę žalą, nes 12 metų vilkinant baudžiamosios bylos dėl nusikalstamo bankroto nagrinėjimą jis patyrė stresą, pablogėjo jo sveikata. Minėtoje byloje apeliantas buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu (b. l. 159–160).Teisėjų kolegija sprendžia, kad neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju negalimas, nes jokie įstatymai nenustato, kad dėl ilgą laiką trunkančio baudžiamojo proceso jame dalyvaujantiems asmenims gali būti atlyginama neturtinė žala. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų reglamentuota CK 6.272 straipsnyje, kurio 3 dalyje nustatyta, kad be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Tačiau ši norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes joje nustatyta atsakomybė už žalą, padarytą asmeniui, kuriam inicijuotas baudžiamasis procesas, ir tik tam tikrais atvejai (dėl neteisėto nuteisimo, suėmimo ir kt.) (CK 6.272 straipsnio 1 dalis); bei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikri nepatogumai, sunkumai yra natūralus gyvenimo ir dalyvavimo civilinėje apyvartoje reiškinys ir ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2013). Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas medicininis dokumentas, patvirtinantis tam tikrus apelianto sveikatos sutrikimus (b. l. 38). Tačiau teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad apelianto sveikata pablogėjo būtent dėl užsitęsusio baudžiamosios bylos nagrinėjimo, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių. Sutiktina, kad dalyvavimas daugybėje teismo posėdžių, procesinių dokumentų ruošimas nukentėjusiajam asmeniui gali sukelti tam tikrų nepatogumų, streso, bet vien šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad apeliantui buvo padaryta neturtinė žala (CPK 185 str.).

Dėl ieškinio senaties

Teismas kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, teismas skaičiavo nuo 2006 m. spalio 5 d., kai įsiteisėjo teismo nutartis pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu.Apeliantas teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 m. balandžio 29 d., kai buvo priimta galutinė ir neskundžiama teismo nutartis nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamo bankroto suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Toks apelianto argumentas nepagrįstas, nes apeliantui, kaip minėta, žala atsirado dėl tyčinio Bendrovės bankroto. Įsiteisėjus galutinei teismo nutarčiai, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, šis momentas laikytinas senaties termino pradžia pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto reikalaujama priteisti žalos dalis dėl negautų dividendų sutampa su teismo patvirtintu apelianto finansiniu reikalavimu Bendrovės bankroto byloje (b. l. 32–33). Tyčinis bankrotas reglamentuojamas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnyje. Nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojus šio straipsnio pakeitimams, 7 dalyje nustatyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Taigi, daliai ieškovo reikalavimų senaties terminas skaičiuotinas nuo įmonės likvidavimo momento, kai galutinai paaiškėjo, kokia ieškovo kaip Bendrovės kreditoriaus reikalavimų dalis liko nepatenkinta bankroto procese. Iš Liteko duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartimi pripažinta, kad bankrutavusios Bendrovės veikla pasibaigė. Todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimą atlyginti žalą, kuri atsirado dėl negautų dividendų už privilegijuotąsias Bendrovės akcijas, apeliantas nepraleido. Kiti apelianto turtiniai reikalavimai, kildinami iš Bendrovės akcijų nuvertėjimo, atsakovei pareikšti praleidus sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi apeliantas šio termino atnaujinti neprašė ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, teismas teisingai nurodė, kad tai yra savarankiškas pagrindas atmesti šiuos reikalavimus.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų, taip pat dalį reikalavimų pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti. Tai yra pagrindai atmesti ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl žyminio mokesčio

Nustatyta, kad apeliantas nei už pareikštą ieškinį, nei už apeliacinį skundą nesumokėjo žyminio mokesčio. Ieškinyje apeliantas prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes jis yra senyvo amžiaus neįgalus pensininkas (b. l. 38–39), vaistams panaudojantis pusę savo pensijos, dėl Bendrovės tyčinio bankroto patyręs didelės žalos, todėl negalintis sumokėti žyminio mokesčio.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju, nors pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio neišsprendė atskira nutartimi, tačiau teisėja rezoliucijomis priėmusi tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą, iš esmės šį prašymą patenkino. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet tik iš dalies. Kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, neįpareigojo ieškovo sumokėti dalies žyminio mokesčio, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje bylos stadijoje būtų neteisinga priteisti iš apelianto dalį mokėtino žyminio už pareikštus reikalavimus, nes tai galėjo lemti asmens apsisprendimą ginti savo teises teismine tvarka (CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys, CKP 3 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.