Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1 A-234-350/2011

Teisėja Valentina Paliulionienė Baudžiamojo proceso Nr. 1-54-1-00030-2010-8

2011 m. balandžio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011-01-20 nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu pagal BK 164 str. ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2010-12-01 pagal 2008-03-20 Biržų rajono apylinkės teismo sprendimą vengė mokėti lėšas savo vaikų sūnaus Kipro, gim. (duomenys neskelbtini) , bei dukters Dominykos, gim. (duomenys neskelbtini) , išlaikymui kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis po 350 litų kiekvienam vaikui iki vaikų pilnametystės, R. J. naudai, dėl ko nukentėjusiajai R. J. įsiskolino 6640 Lt.

Nukentėjusioji R. J. atsikirtimuose į L. J. apeliacinį skundą prašo Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistu, L. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Nurodo, kad teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistasis L. J. tyčia vengė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Jei jis būtų rūpestingas ir atidus vaikų tėvas, nebūtų reikėję išlaikymo išieškoti antstolių pagalba. L. J. ūkininkauja, gauna ir turi pajamų. Tačiau nenurodo, dėl kokių priežasčių savo paties vaikams savalaikiai, periodiškai nemoka išlaikymo, kaip nustatyta teismo sprendimu. Akivaizdu, jog jis turi kitus reikšmingesnius jo vertinimui prioritetus nei vaikų poreikiai. Todėl teismas visiškai teisingai savo nuosprendyje konstatavo aplinkybes, susijusias su apelianto elgesiu, kuomet jam buvo pervesta pakankamai didelė piniginė suma.

Nukentėjusiajai nesuprantama, o nuteistasis niekuo nepagrindžia savo skundo argumentų, dėl kokių priežasčių, jam nemokant priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo, ji turi viena, padedama savo neįgalaus tėvo, išlaikyti du nepilnamečius vaikus.

Atkreipia dėmesį, jog ir po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nuteistasis vėl nebeteikia išlaikymo nepilnamečiams vaikams, nors tai daryti jam privalu.

Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės, kad jis nuo 2010-04-01 iki 2010-12-01 vengė pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo dviejų vaikų išlaikymui. Apelianto skundo argumentas, kad jis jam nustatytos pareigos išlaikyti vaikus nevengė, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

BK 164 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių, asmuo atsako už piktybinį vengimą išlaikyti vaikus.

Biržų rajono apylinkės teismo 2008-03-20 sprendimu L. J. buvo įpareigotas savo dviems nepilnamečiams vaikams teikti materialinį išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės nuo 2008-04-01 (b.l. 33-34). Nukentėjusioji R. J. nurodė, kad apeliantas vaikams išlaikymo nuo 2008 metų spalio mėnesio nebemokėjo, todėl ji kreipėsi į antstolius.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja antstolė Irena Bakšienė parodė, kad L. J. pats nevykdė pareigos išlaikyti vaikus, nors jam buvo išaiškina jo pareiga mokėti išlaikymą geruoju. Jis gaudavo pajamas, pinigai būdavo pervedami į sąskaitas. Skolininkas galėjo gera valia pervesti pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą, iš kurios kas mėnesį būtų mokamos pinigų sumos išlaikymui, tačiau to nedarė. Todėl ji kas ketvirtį rašydavo patvarkymus, nurodant tą sumą, kurią skolininkas skolingas patvarkymo surašymo dieną ir siusdavo į bankus. 2010 m. rugsėjo mėnesį patvarkymas buvo apmokėtas už įsiskolinimą iki 2010-04-01. įsiskolinimas nuo 2010-04-01 iki 2010-12-01 buvo apmokėtas tik 2010-12-03.

Iš byloje esančių banko finansinių ataskaitų matyti, kad L. J. gaudavo pajamas, turėjo pajamų šaltinį, ko neneigė ir pats apeliantas. Vadinasi jis turėjo ir galimybę teikti išlaikymą savo vaikams, tačiau geranoriškai savo pareigos išlaikyti vaikus nevykdė. Šios aplinkybės rodo, kad L. J. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaikų išlaikymui. L. J. sąmoningai nevykdė savo pareigos, tai yra, nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikams, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Nuteistasis, gaudamas pajamas ir žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaikus, nesiėmė priemonių šiai pareigai vykdyti, dėl ko nukentėjusioji R. J. buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas jos ir apelianto vaikams butų išieškomas priverstinai. Iš to seka, kad nuteistasis kaltinime nurodytu laikotarpiu sąmoningai vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą savo dviems nepilnamečiams vaikams iki jų pilnametystės ir padarė nusikaltimą numatytą LR BK 164 str. Pats nuteistasis patvirtino, kad ūkininkauja, augina grūdines kultūras, gauna pajamas, tačiau išlaikymo nemokėjo, pats vaikais nesirūpino, nes jo nuomone, pinigus nuo jo sąskaitos vaikų išlaikymui turėjo nurašyti antstolis. Tačiau tokia apelianto pozicija akivaizdžiai rodo, kad jis atsisakė savanoriškai vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą išlaikyti savo vaikus, kadangi antstolio pareiga yra pagal ieškovo pateikiamą vykdomąjį raštą priverstinai užtikrinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą tada, kai teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo to savarankiškai nedaro. Be to, aplinkybė, kad antstolis, priverstinai vykdydamas alimentų išieškojimą, suranda apelianto lėšų ir turi galimybę jas pervesti ieškovei rodo, kad L. J. turi lėšų, t.y. visas galimybes teikti teismo nustatyto dydžio ir nustatytu periodu lėšas savo vaikų išlaikymui, tačiau to nedaro piktybiškai, nesant jokių svarbių priežasčių. Taigi, apelianto skunde nurodoma aplinkybė, kad jis savo pajamų neslėpė, nepaneigia aptartų teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 164 str.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 20 str., tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus ir, remdamasis visų bylos įrodymų analize, pagrįstai L. J. pripažino kaltu pagal BK 164 str. Šio nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinkančios aplinkybės šioje byloje yra nustatytos tinkamai. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka.

Dėl visų šių argumentų skundžiamas nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, pagrindų keisti ar naikinti nuosprendį apeliacinio skundo ribose, nėra.

Rezoliucinė dalis

nutar ė:

Nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.