Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Dalios Gumuliauskienės, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei, dalyvaujant pareiškėjui A.O., 2012 m. kovo 15 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.O. skundą atsakovei Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. rugpjūčio 19 d. Tauragės rajono apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, ginčui dėl bylos rūšinio teismingumo išspręsti (b.l. 18).

2011 m. rugsėjo 8 d. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nutartimi (b.l. 20-21) byla perduota Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjo A.O. skundas priimtas nagrinėti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartimi (b.l. 49).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalis.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, žalą kildindamas iš Tauragės miesto seniūno pavaduotojo J.B. veiksmų, reikalaujant pašalinti malkas nuo valstybinės žemės.

Pareiškėjo skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. padarytą žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų.

Administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, todėl turi būti tiriama ir vertinama, ar nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos nurodyti Civiliniame kodekse. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taigi, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neveikimo.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 2 dalyje atskleista termino „valdžios institucija“ sąvoka, kuri apibrėžta kaip bet koks viešosios teisės subjektas (valstybės ar savivaldybės institucija, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar kitoks šių institucijų darbuotojas ir t.t.), taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.

Deliktinės atsakomybės (CK 6.271 straipsnis) pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui.

Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar teisės aktais yra nustatyta pareiga Tauragės rajono savivaldybės administracijai organizuoti bendrojo naudojimo teritorijų valymą ir priežiūrą, ar ši pareiga buvo įvykdyta tinkamai, ar seniūno pavaduotojas turėjo teisę įspėti pareiškėją ir pareikalauti nuo valstybinės žemės pašalinti malkas.

1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 straipsnis (principas) nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsiranda dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusiojo asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgiant į teisės reikalavimus. Rekomendacija atsakomybės už žalą pagrindu laiko valstybės, jos institucijos ar tarnautojo nukentėjusiojo atžvilgiu padarytus tokius veiksmus, kurių pagal įstatymą jie neturėjo atlikti, arba neatlikimą tokių veiksmų, kuriuos pagal įstatymą jie turėjo padaryti. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasi atsakovė privalėjo veikti priimdama sprendimus, ar atsakovė veikė laikydamasi šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 2 dalies 17 punktas nustato, jog seniūnija organizuoja ir (arba) kontroliuoja savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių, želdinių, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą, gatvių ir kitų viešų vietų apšvietimą, viešųjų tualetų paslaugų teikimą. Tauragės miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1-1698 (b.l. 64-71) 55.4 punktas numato, jog asmenims bendrojo naudojimo, priskirtose teritorijose draudžiama be seniūno leidimo sandėliuoti krovinius, kurą, pašarus, malkas, prekių pakavimo dėžes, statybines ir kitokias medžiagas, kurios gali tapti gaisro priežastimi (išskyrus individualių gyvenamųjų namų teritorijose).

Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), yra valstybinė žemė ir yra nesuformuotas (b.l. 57). Pareiškėjas gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Nustatyta, jog būtent dėl žemės sklype, (duomenys neskelbtini) esančių atliekų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros vedėjas 2009 m. sausio 30 d. kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybės administraciją nurodydamas skubiai pašalinti atliekas nuo (duomenys neskelbtini) kieme esančio sklypo ir perduoti jas atliekų tvarkytojui, kadangi tiriant nuolatinius gyventojų skundus nustatyta, jog iš atliekų krūvos pastebimi naftos produktų nutekėjimai ant grunto ir taip yra teršiama aplinka (b.l. 58). Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Vykdant šį nurodymą Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-406 sudarė komisiją atliekų išvežimui iš valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir komisija). Iš minėtos komisijos posėdžio protokolo Nr. 21-149 (b.l. 72-73) nustatyta, kad organizuojant atliekų išvežimo darbus, pareiškėjas A.O. pasirašytinai buvo įspėtas dėl dalyvavimo išvežant įvairias atliekas iš valstybinės žemės sklypo. Dalyvaujant komisijos nariams ir pareiškėjui atliekos buvo rūšiuojamos ir vežamos 2009 m. balandžio 28 ir 29 dienomis. Nurodyta, jog atskirtą iš atliekų krūvos medieną (malkas) jų savininkė J.O. pažadėjo pašalinti nuo valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato iki 2009 m. gegužės 15 d. ir ji pasirašė įspėjimą. Komisijos posėdžio metu 2009 m. gegužės 5 d. nutarta įpareigoti Tauragės miesto seniūniją kontroliuoti, jog valstybinė žemės, esanti prie namo ir ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), nebūtų naudojama asmeninėms reikmėms. Atsakovo atsiliepimo duomenimis nustatyta, jog malkų ir medienos atliekų iki nurodyto datos niekas nesutvarkė. 2009 m. rugpjūčio 25 d. seniūno pavaduotojas J.B. pakartotinai įspėjo J.O. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. pašalinti sukrautas malkas nuo valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Iš įspėjimo turinio matyti, kad seniūno pavaduotojas nurodė, jog neįvykdžius įspėjimo ji bus patraukta administracinėn atsakomybėn (b.l. 15). Pagal pareiškėjo paaiškinimus ir atsiliepimo argumentus nustatyta, kad po šio įspėjimo mediena (malkos) nuo valstybinės žemės sklypo buvo nuvežta, administracinė atsakomybė pagal ATPK 161 straipsnį taikyta nebuvo.

Pareiškėjas teigia, jog sukrautos malkos priklauso jam, apie 10 m³. Valstybinės žemės sklype buvo jo motinai priklausiusios lentos, kurias ji iki 2009 m. gegužės 15 d. pašalino. Paaiškino, jog bijodamas, kad seniūno pavaduotojo nurodymu malkos bus išvežtos iš šiukšlyno, karučiu malkas pervežė į malkinę, kuria naudotis leido pažįstama moteris. Pripažino, kad pats turi dvi malkines, iš kurių vienoje laikomas metalas, o kitoje – malkos. Iš pareiškėjo skundo motyvų bei paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog seniūno pavaduotojo reikalavimą iš valstybinės žemės pašalinti malkas jis vadina „neteisėtu priekabiavimu“ ir būtent iš šio nurodymo kildina neturtinę žalą, teigdamas, jog jis be reikalo turėjo dirbti fizinį darbą, taip patirdamas nepatogumą.

Teismas įvertinęs aukščiau aprašytas Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punkto bei Taisyklių nuostatas, daro išvadą, kad seniūnijos pavaduotojas J.B. turėjo teisę įspėti tiek pareiškėjo motiną, tiek ir patį pareiškėją pašalinti malkas nuo valstybinės žemės sklypo. Pareiškėjo teiginys, jog jis malkas sklype laikė teisėtai paneigiamas Taisyklių 55.4 punkto nuostatomis. Pareiškėjas nebuvo gavęs seniūno leidimo malkas sandėliuoti valstybinėje žemėje, todėl aplinkos apsaugos pareigūnams nustačius aplinkos teršimo atvejį, pagrįstai imtasi veiksmų siekiant pašalinti malkas iš valstybinės žemės. Teisinio vertinimo nekeičia ta aplinkybė, jog pareiškėjas nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 188 straipsnį. Įvertinusi teisines ir faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog Tauragės rajono savivaldybės veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų (neveikimo) fakto.

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu teismas konstatuoja, jog byloje nenustatyti neteisėti atsakovės veiksmai, tačiau turi būti tiriama ir vertinama, ar dėl malkų išvežimo į kitą vietą pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (M. prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (P. prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (O. prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (L.o. prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Teismų praktikoje laikytina, jog neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Taigi, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su lex specialis, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš savivaldybės funkcijų neatlikimo. CK 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Atsižvelgiant į šias teisines aplinkybes bei sisteminę teisės normų analizę, darytina išvada, kad viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė (moralinė) žala atlyginama asmeniui tais atvejais kaip ir turtinė žala, t.y. kai ji padaroma administravimo institucijos neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Materialiosios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti ( Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pareiškėjas neturtinę žalą įvertina 5 000 Lt suma ir nurodo, jog neturtinę žalą patyrė dėl seniūnijos pavaduotojo neteisėto reikalavimo pašalinti jam nuosavybės teise priklausiusias malkas iš valstybinės žemės, dėl ko jis patyrė nepatogumus, nereikalingus rūpesčius, kadangi turėjo dirbti nereikalingą fizinį darbą.

Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t.y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialinio teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas adm. byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2010 m. rugsėjo 23 d. LVAT nutartis adm. byloje Nr. A444-1003/2010). Teismas nagrinėjamoje byloje priėjo išvados, jog nenustatyti savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Byloje nenustatyta, jog dėl atsakovės veiksmų – reikalavimo iš valstybinės žemės pašalinti malkas - pareiškėjas patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas nebuvo gavęs seniūno leidimo valstybinėje žemėje sandėliuoti malkas, todėl akivaizdu, kad reikalavimas jas pašalinti buvo pagrįstas ir teisėtas, o dėl jo įvykdymo pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.

Byloje nenustatytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp kurių negali būti ir priežastinio ryšio. Darytina išvada, kad skundžiami atsakovės veiksmai nėra neteisėti, delikto nėra, todėl civilinė atsakomybė nekyla. Šių aplinkybių buvimas yra pakankamas pagrindas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato neapmokestinamųjų skundų sąrašą, į kurį patenka skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (40 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Pareiškėjas 2011 m. birželio 9 d. sumokėjo 150 Lt žyminį mokestį, kuris jam grąžintinas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A.O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjui A.O. (a.k. (duomenys neskelbtini) grąžinti 2011 m. birželio 9 d. įmokos mokėjimo kvitu AB „Swedbank“ sumokėtą 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt žyminį mokestį, grąžinimą pavedant Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.