Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-09 · Administracinė byla Nr. I2-11576-809/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-09
Bylos Nr.
I2-11576-809/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08130-2023-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
K. N.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-11576-809/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08130-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjai K. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 23S131398 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad 2023 m. balandžio 3 d. per elektroninę sistemą www.migracija.lt Departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Prašymo išdavimo teisinis pagrindas – Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašo) 70.19 papunktis, pagal kurį nacionalinė viza gali būti išduodama Baltarusijos Respublikos piliečiui, dėl kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkauja juridinis asmuo arba kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui. Departamentas 2023 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 23SD15552 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 19 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. Šį Departamento sprendimą pareiškėja 2023-06-29 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Po to, kai 2023 m. birželio 29 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Departamento sprendimo Nr. 23SD15552 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, iš Departamento gavo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 23S131398, kuriame nurodoma, kad Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki 2028 m. rugpjūčio 15 d., nes ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Mano, kad Sprendimas buvo priimtas formaliai ir deklaratyviai. Sprendimo motyvai, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui yra niekiniai. Prašo teismo atkreipti dėmesį, kad pareiškėja yra eilinis žmogus, kuri keletą kartų buvo atvykusi su mažamečiu vaiku į Lietuvą, kur dirba jos sutuoktinis. Pareiškėja Lietuvoje nėra nepadariusi jokių nusikaltimų ar administracinės teisės pažeidimų. Migracijos departamentas nevertino uždraudimo atvykti proporcingumo pareiškėjos galimai keliamos grėsmės Lietuvos valstybei atžvilgiu, o ypač aplinkybių, kad nėra duomenų apie pareiškėjos padarytus pažeidimus/nusižengimus laikotarpiu lankantis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos vertinimu, surinkta informacija yra nepagrįsta nei teisės aktais, nei faktinėmis aplinkybėmis.

Pažymi, kad Migracijos tarnyba nevertino individualiai kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - ir Kriterijų vertinimo tvarka). Šios tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja prašo įvertinti tai, kad Migracijos departamentas privalo individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, proporcingai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus, priimdamas sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Departamentas pareiškėjos atžvilgiu nevertino šių aplinkybių. Migracijos departamento sprendime nebuvo nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį Migracijos departamentas, kaip Viešojo administravimo subjektas, turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvų aplinkybių tyrimą. Migracijos departamento priimamiems sprendimams taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAI) 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, reikalavimai. Migracijos departamentas atliko tik formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių, reikšmingų faktinių aplinkybių, esant neaiškumų, nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus ir papildomus duomenis. Vien formalus duomenų vertinimas negali būti laikomas tinkamu institucijai suteiktos pareigos įgyvendinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėja palikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad nei Migracijos departamentas, nei VSD nevertino aplinkybių, kad nuo 2020 m. balandžio mėn. pareiškėja faktiškai nebedirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje, nes buvo vaiko priežiūros atostogose, nurodo, kad šie teiginiai nekeičia ginčijamo sprendimo esmės. Pareiškėja neseniai (t. y. pastarųjų 10 metų laikotarpiu) gana ilgą laiką (5 metus) dirbo strateginę reikšmę turinčioje Baltarusijos Respublikos įmonėje. Pagal visuotinai žinomą informaciją, nuo 2015 m. Baltarusijoje vykstantys rinkimai nėra pripažįstami demokratiniais, opozicija persekiojama. Be to, pareiškėjos grėsmė grindžiama aplinkybe – lojalumu Baltarusijos valdžiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tai, kad pareiškėja po 2015 m. dirbo Baltarusijos įmonėje, leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl jos grėsmės valstybės saugumui. Nors pareiškėja teigia, kad nėra lojali Baltarusijos valdžiai, tačiau mano, kad šie teiginiai yra deklaratyvūs – pareiškėjos darbas Baltarusijos strateginėje įmonėje gali būti vertinamas kaip ilgalaikis, o teiginiai dėl jos atsakymų į klausimyno 10 ir 11 klausimus nepaneigia pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui.

Migracijos departamento vertinimu, tai, jog pareiškėjos sutuoktiniui yra išduotas leidimas laikinai gyventi savaime nereiškia, kad pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui. Mano, kad esant tokiai pareiškėjos situacijai, atsižvelgus į geopolitinę situaciją, taip pat aplinkybę, kad VSD pateikė išvadą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė pagrįstą sprendimą. Šiame kontekste pažymi, kad VSD išvada nėra nemotyvuota – išvadoje nurodyti jos motyvai ir aiškiai konstatuojama pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis pareiškėjos situacijos aplinkybėmis (darbu).

Nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad grėsmė yra grindžiama tik spėjimais. Nurodo, kad išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla). Mano, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai būti Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėja nuo 2015 m. iki 2020 m. dirbdama Baltarusijos valstybinėje įmonėje – starteginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose instutucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023-08-16 sprendimo Nr. 23S131398, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvą teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad yra valstybės, nurodytos Vizos išdavimo tvarkos aprašo 14 priede, pilietė (t. y. Baltarusijos Respublikos pilietė), dėl kurios atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkauja juridinis asmuo arba kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui (Aprašo 70.19 papunktis).

Pareiškėja klausimyne nurodė, kad 2015-2020 m. dirbo oro skrydžių valdymo dispečeriu Baltarusijos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (VSD) pateikė išvadą, kad pareiškėjos buvimas gali grėsti valstybės saugumui – dirbdama Baltarusijos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte, galėjo priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjos atžvilgiu priėmė 2023-06-16 sprendimą Nr. 23SD15552 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą. Sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I2-10850-764/2023). Taip pat Departamentas priėmė 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 23S131398 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

Pareiškėja nesutikdama su Departamento 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 23S131398, su skundu kreipėsi į teismą.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal šio straipsnio 6 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Tokia VSD pareiga įtvirtinta ir Aprašo 79 punkte.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-846-756/2020, yra išaiškinęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių pagrindinė konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Įvertinus bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą išvadai, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje yra grėsmė valstybės saugumui.

Neabejotina, kad Lietuvai atvirai priešiškos šalies piliečio (pareiškėjos) darbas Baltarusijos strateginiame objekte (oro skrydžių valdymo dispečerė) yra grėsmė Lietuvos valstybės saugumui. Neabejotina ir tai, kad Baltarusijos valstybinėse struktūrose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Todėl sutiktina tiek su Migracijos departamento, tie ir VSD vertinimu, kad pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėja šiuo metu nebedirba ar prieš 3 metus dirbo Baltarusijos valstybinėje įmonėje – starteginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame objekte (oro skrydžių valdymo dispečerė), teisėjų kolegijos nuomone, nepanaikina pareiškėjos galimos grėsmės Lietuvos saugumui ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su valstybės struktūromis yra išnykusi. Darant minėtas išvadas turima omenyje ir šiuo metu susiklosčiusi sudėtinga ir pavojinga geopolitinė situacija, kurią realiai sukūrė nusikalstamas Rusijos režimas, be kita ko, turintis kylančią įtaką Baltarusijos Respublikai, kuri (įtaka) neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus ir Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Migracijos departamentas vertino ir pareiškėjos ekonominius bei socialinius ryšius. Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktiniui (Baltarusijos Respublikos piliečiui A. N.yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d., kuris išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (t. y. darbo pagrindu). Taip pat pareiškėjos sūnus Baltarusijos pilietis M. N., gim. (duomenys neskelbtini), turi nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2023 m. birželio 13 d. iki 2023 m. spalio 19 d. išduotą ilgalaikio buvimo pagrindu (Aprašo 70.19 papunktis). Kaip nustatė Migracijos departamentas, pareiškėjos sūnus kartu su motina 2023 m. birželio 3 d. išvyko į Baltarusiją. Teismas pritaria Migracijos departamento vertinimui, jog vien tai, kad pareiškėjos sutuoktiniui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nepaneigia išvados, kad pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui, o pareiškėjos turimi šeiminyniai santykiai su Lietuvoje gyvenančiu sutuoktiniu neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėja strateginės reikšmės įmonėje jau nedirba nuo 2020 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su kolegomis, kitais Baltarusijai lojaliais asmenimis iš atitinkamų struktūrų ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai, taip pat pareiškėjos darbo pobūdis sudarė pagrindą išvadai apie tai, kad ateityje pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir šios išvados nei prašymo nagrinėjimo metu, nei teisme nebuvo niekaip paneigtos.

Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjai galimai buvo užtikrintas darbas bendrovėje, kurioje jau dirba jos sutuoktinis, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai bus išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nustačius, kad asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis).

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 23S131398, kuriuo uždrausta pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvą. Pirmiau aptartų aplinkybių kontekste Sprendime nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis (5 metai) vertintinas kaip proporcingas.

Dėl pareiškėjos argumento, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, pažymėtina, jog vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (aiškiai suprantamas uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvą teisinis pagrindas), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl Sprendimo naikinti, kaip neatitinkančio VAĮ nuostatų, nėra teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jovita EinikienėVioleta PetkevičienėEglė Žulytė-Janulionienė