Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-149-841/2016 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei P. A. dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

6.1.Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymą, netinkamai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai teikė prioritetą ir vadovavosi tik atsakovės pateiktais įrodymais.

6.2. Teismas teigdamas, kad ieškovė pirkdama dalį namo net neįsitikino, kuria turto dalimi galės naudotis, o tai neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus elgesio, neatsižvelgė į tai, kad už sandorio teisėtumą ir atitikimą teisės aktų nuostatoms, už tai, kad sandorio šalims būtų išaiškinta sandorio esmė ir pasekmės yra atsakingas valstybės įgaliotas asmuo – notaras.

6.3. Teismas netinkamai vertino 2013 metų birželio mėn. 26 dienos pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr.322) ir neatsižvelgė į tai, kad sutarties grafose „kitos daiktinės teisės“, ,,Juridiniai faktai“, „žymos“, „registro pastabos“ nurodyta, jog „įrašų nėra“. Sutarties sudarymo metu nebuvo jokios informacijos apie sudarytas ir įregistruotas sutartis dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe, kurios būtų buvusios ieškovei kaip pirkėjai privalomos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Byloje sprendžiama, ar sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo, yra pagrįstas ir teisėtas.

9. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai.

10. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje. Jo 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise.

11. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis).Tokiu atveju naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis. Susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai.

12. Iš byloje esančios 1990m. kovo 7d. sutarties, sudarytos tarp K. A. ir L. A., kuri pardavė savo namo dalį ieškovei, matyti, kad bendraturčiai buvo susitarę, jog L. A. naudosis antru gyvenamojo namo aukštu (salkomis). Tačiau, pagal tuo metu galiojusio 1964m. Civilinio kodekso 127 straipsnio 2 dalies nuostatas tik notariškai patvirtinus ir įregistravus tokį susitarimą vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris paskiau įgyja dalį šio namo bendrosios nuosavybės teisėje. Byloje nėra ginčo, kad 1990m. kovo 7d. susitarimas nebuvo įregistruotas įstatymo nustatyta tvarka, todėl ieškovei, įgijusiai nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, jis yra neprivalomas. Dėl šios priežasties ir jos sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria ji įsigijo namo dalį iš L. A. įpėdinių, nebuvo nurodyta jokių atžymų apie juridinius faktus.

13. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka buvo aptarta jau 1964m. rugpjūčio 12d. pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria atsakovės sutuoktinis K. A. pardavė 0,40 dalį gyvenamojo namo L. A. (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byla). Sutarties 4 punkte buvo nurodyta, kad pirkėja naudosis gyvenamojo namo salkomis (t.y. antruoju aukštu). Ši sutartis pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo sudaryta notarine tvarka ir įregistruota Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, todėl sutarties sąlygos galioja ir vėliau nuosavybę įgijusiems asmenims.

14. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos negalima keisti. Pagal formuojamą teismų praktiką įvykus tam tikriems juridiniams faktams, kurie keičia nuosavybės teisinius santykius, atsiranda pagrindas keisti jau nustatytą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Tačiau civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keičiama tik tada, kai tam yra svarių priežasčių. Tokiomis pripažintinos naujai paaiškėjusios ar atsiradusios aplinkybės, turinčios reikšmę daikto naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi vieno iš bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau keičiami jo įsigijimo metu ar vėliau sudaryti šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007).

15. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovei priklauso 2/5 gyvenamojo namo, kas sudaro 4,40 dalį, o atsakovei – 0,60 dalis gyvenamojo namo. Ieškovė prašo nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, pagal kurią prašo skirti jai naudotis ne tik patalpas mansardoje, bet ir pirmame aukšte. Ieškovė savo prašymą nustatyti tokią naudojimosi tvarką motyvuoja tuo, kad ji yra senyvo amžiaus ir jai sunku lipti laiptais, norint patekti į mansardą.

16. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, nustatant naudojimo bendru daiktu tvarką yra taikytinos nudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bendrosios taisyklės, nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijai. Vienas iš jų - adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Nustačius naudojimosi tvarką pagal ieškovės pasiūlymą jai paskirta naudotis gyvenamojo namo dalis būtų didesnė už jai tenkančią idealiąją dalį, o atsakovės – mažesnė už turimą idealiąją dalį. Jokios kompensacijos ieškovė šiuo atveju atsakovei dėl sumažintos dalies nesiūlo.

17. Pažymėtina, kad nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką pagal ieškovės pasiūlymą, būtų pažeistas ir faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Vienas iš svarbesnių civilinių santykių stabilumo nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką garantų – teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Atsakovė P. A. su sutuoktiniu, kurie patys pasistatė gyvenamąjį namą, buvo apsisprendę parduoti mansardą, kuri jiems buvo nebereikalinga. Nuo pastatymo – 1960 metų – atsakovė naudojasi gyvenamojo namo pirmuoju aukštu. Akivaizdu, kad atsakovė, kaip namo statytoja, parduodama dalį namo buvo apsisprendusi dėl mansardos pardavimo, kas buvo nurodyta ir pardavimo sutartyje, o sau nusprendė pasilikti naudotis pirmuoju aukštu, į kurį patekti yra patogiau. Patenkinus ieškovės ieškinį, būtų ignoruojamas turto įsigijimo momentu šalių valią atitikęs susitarimas, tektų pakeisti daugiau kaip 50 metų nusistovėjusią naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė, prieš įsigydama namo dalį, turėjo galimybę išsiaiškinti, kokia turto dalimi šiuo metu naudojasi jos bendraturtė.

18. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

19. Pagal CPK 96 straipsnio 4 dalį jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Tiek ieškovei, tiek atsakovei buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, bylinėjimosi išlaidas kompensuojant 100 procentų. Todėl bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės valstybės naudai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.