Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovės atstovams: advokatui V.Drizgai, A.Pilipavičiui

atsakovui A. J.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės E. I. ieškinį atsakovams A. J. , VĮ Registrų centras, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo ir teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė E. I. 2008-03-31 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos nuosavybės teisę į pastatą - sodo namą, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį adresu .(duomenys neskelbtini), nuo 2005-01-25 Turo perdavimo - priėmimo akto Nr.128-1234/04 sudarymo momento bei nurodyti VĮ Registrų centras panaikinti atsakovo A. J. nuosavybės teisės registraciją į minimą pastatą

Ieškovė nurodė, kad 2004-12-23 antstolio turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu, kuris patvirtintas teismo, bei 2005-01-25 Turto perdavimo - priėmimo aktu ji įgijo iš atsakovo A. J. nuosavybės teisę į žemės ūkio paskirties sklypą. 2005-02-01 Nekilnojamojo turto registre ji įregistravo savo nuosavybę. 2006-05-15 atsakovas registre įregistravo 1982 m. mirusio tėvo B. J. nuosavybės teisę į sklype esantį sodo pastatą, o 2006-09-20 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu į pastatą įregistravo savo nuosavybę. Kadangi atsakovas pastatą paveldėjo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2006-02-21 sprendimo (kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jis priėmė tėvo palikimą faktiniu valdymu) pagrindu, laikytina, jog pastato savininku atsakovas buvo ir parduodamas ieškovei žemės sklypą. Ieškovė paaiškino, kad antstolio akte nuosavybės teisė į pastatus atskirai aptarta nebuvo, todėl minėtos teisės normos pagrindu sodo namo nuosavybė perėjo jai. Ieškovė taip pat nurodė, kad šiuo metu pastatas yra žuvęs, tačiau ieškovės teisės esama registracija pažeidžiamos, nes ji, nebūdama pastato savininke, negali jo išregistruoti. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 str. 2 d. nustato, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti paduoda nekilnojamojo daikto savininkas. Tokia padėtis kliudo ieškovei naudotis ir disponuoti žemės sklypu, ribojama jos teisė statyti statinius žemės sklype.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės E. I. 5330,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. J. .

Sprendimui įsiteisėjus teismas panaikino teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi šioje byloje (bylos numeris tuo metu Nr.2-2426-614/08) taikytą laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešame registre dėl atsakovui A. J. nuosavybės teise priklausančio sodo pastato, unikalus Nr. .(duomenys neskelbtini), esančio .(duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.

Teismas taip priteisė iš ieškovės E. I. 43,00 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas konstatavo, kad tam, jog daiktas būtų perleistas - parduotas, pardavėjas turi būti daikto savininkas (CK 6.307 str.). Tiek tapti daikto savininku, tiek jį perleisti tretiesiems asmenims galima tuo atveju, kai daiktas yra privačios nuosavybės teisės objektu. Teismo teigimu, byloje nustatyti faktai rodo, kad ieškovei įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą, statybos įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pripažinta, kad ginčo namas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Vadinasi, ieškovės žemės įgijimo metu ginčo objektas neatitiko minimų teisės normų reikalavimų ir negalėjo būti pripažintas privačios nuosavybės teisės objektu, todėl ieškovei negalėjo būti perleistas. Iš ne teisės teisė neatsiranda ir teismų negali būti ginama. Įvertinus pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, teismo konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog atsakovų – vietinio ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimai jų priėmimo metu buvo teisėti ir pagrįsti. Šiuo metu atsakovo nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre buvę dokumentai yra galiojantys ir nenuginčyti (ieškovė tokio ieškinio reikalavimo nėra pareiškusi), todėl įpareigoti registro tvarkytoją naikinti atsakovo A. J. nuosavybės teisių registraciją Nekilnojamojo turto registre nėra jokio teisinio pagrindo. Tokio pagrindo nesukuria ir savavališkas ieškovės ginčo pastato nugriovimas (b.l. 69-76).

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tiek įstatymas, tiek ir teismų praktika patvirtina, jog įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešame registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris - palikimo priėmimas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi būti pripažįstamas palikimo savininku, tačiau prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę jis gali panaudoti tik įregistravęs ją viešame registre. Teismo nuomone, ši nuostata dar kartą patvirtina, kad ginčo statinys negalėjo būti perleistas ieškovei CK 6.395 str. pagrindu.

Apeliaciniu skundu ieškovė E. I. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-06-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti ir pripažinti jos nuosavybės teisę į pastatą - sodo namą, kurio unikalus Nr.1397-3045-1018, esantį adresu .(duomenys neskelbtini), nuo 2005-01-25 Turo perdavimo - priėmimo akto Nr.128-1234/04 sudarymo momento, nurodyti VĮ Registrų centras panaikinti atsakovo A. J. nuosavybės teisės registraciją į minimą pastatą, bei nurodyti VĮ Registrų centras panaikinti pastato – sodo teisinę registraciją, kadangi šis pastatas yra žuvęs. Apeliantė taip pat prašo priteisti iš atsakovo A. J. 1990,56 Lt bylinėjimosi išlaidų.

teigia, kad yra pagrindas pripažinti apeliantės nuosavybės teisę į pasatą nuo 2005-01-25 Turto perdavimo – priėmimo akto sudarymo momento, kadangi parduodant žemės sklypą šalys atskirai neaptarė žemės sklype esančių statinių, kitų daiktų likimo. Be to, atskirai neaptarė jokios specifinės naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kas neabejotinai būtų buvę reikalinga, jeigu kurie nors iš žemės sklype esančių objektų būtų likę atsakovo nuosavybėje. Vadinasi, kartu su nuosavybės teise į žemės sklypą ieškovė įgijo nuosavybės teisę į visus žemės sklype esančius daiktus, įskaitant sodinius, šiltnamius, o taip pat ir į pastatą;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, kadangi toks sprendimas pažeidžia CK 1.5 str. 3 ir 4 d. įtvirtinančias teismo pareigą spręsti ginčus vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, CK 1.9 str. 1 ir 3 d., numatančias, kad CK normos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į kodekso struktūrą, bei atsižvelgiant į aiškinamos normos tikslus ir uždavinius, o taip pat CK 6.395 str. 1 d., kuria apeliantė grindžia savo reikalavimus. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamųjų daiktų perleidimui CK numato privalomos notarinės formos ar jai iš esmės prilyginamos formos sandorius ir visi subjektai, kurie užtikrina nekilnojamųjų daiktų perleidimo teisėtumą privalo patikrinti perleidžiamų nekilnojamųjų daiktų duomenis Nekilnojamojo turto registre, praktiškai negalima situacija, kad būtų perleistas žemės sklypas, su jame esančiais įregistruotais statiniais ir atitinkamame sandoryje nebūtų aptartas įregistruotų statinių perleidimo klausimais. Atsižvelgiant į tai, tuo atveju, jeigu skundžiamame sprendime teismo pateikta CK 6.395 str. 1 d. interpretacija būtų teisinga, o būtent, jeigu pagal šią CK normą nuosavybės galėtų būti laikoma perduota nuosavybės teisė į įregistruotus statinius, minėta įstatymo leidėjo suformuluota ir CK 6.395 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, jog kartu su žemės sklypu yra perleidžiami ir sklype esantys pastatai bei statiniai, jeigu sutartyje neaptarta kitais, būtų beprasmė, nes įregistruotų statinių atžvilgiu tokia situacija faktiškai neįmanoma. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog palikimo priėmimo atveju nuosavybės teisės atsiradimas siejamas su pačiu palikimo priėmimo faktu, o ne šio fakto įregistravimu. Įpėdinis gali paveldėti ir į neįregistruotą registruotiną turtą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad CK 6.395 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė negali būti taikoma, jeigu atitinkamas statinys, esantis ant perleidžiamo žemės sklypo, yra neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teigia, kad pastatas, kaip daiktas materialiniame pasaulyje egzistavo. Apeliantės nuomone, vien ta aplinkybė, kad pastatas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nors tokiam įregistravimui buvo visos prielaidos, negali būti pagrindas netaikyti CK 6.395 str. 1 d. įtvirtintos teisės normos, kadangi tai būtų grynai formali, su realiu gyvenimu visiškai nesusijusi priežastis, kas reiktų, kad yra pažeidžiamas CK 1.5 str. įtvirtintas protingumo principas – realūs civilinių santykių subjektų interesai paneigiami išimtinai dėl teisinės fikcijos, kuri teigia, kad realiai egzistuojančio daikto nėra, kol jis neįregistruotas atitinkamame registre. Nurodo, kad ta aplinkybė, jog pastatas, dėl kurio vyksta ginčas, žemės sklypo pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto sudarymo metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre įrodo, kad ieškovė neturėjo galimybės tinkamai įvertinti su pastatu susijusių rizikų, o ypač teisinių rizikų. Vien pagal pastato išorinį vaizdą ieškovė negalėjo padaryti išvados, kad pastatas yra registruotinas statinys ir gali apsunkinti žemės sklypą labiau, nei kiti sodo sklypams įprasti nesudėtingi statiniai, tokie kaip šiltnamiai ar pašiūrės;pirmosios instancijos negalėjo priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kadangi šios išlaidos nebuvo įrodytos. Teigia, kad atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimą. Apeliantės nuomonė, PVM sąskaita – faktūra negali būti dokumentu, pagrindžiančiu išlaidas, kadangi PVM sąskaita – faktūra, laikantis teisės katų nustatytos tvarkos, gali būti akredituota, todėl iki tol, kol PVM sąskaita – faktūra nėra apmokėta, joje nurodoma mokėtina suma gali būti lengvai koreguojama ar net anuliuojama, kas neleidžia šio dokumento laikyti pakankamu įrodymu. Taigi, nėra pagrindo priteisti atsakovui išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliantė atsižvelgia į tai, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovas būtų pateikęs išlaidas advokato pagalbai apmokėti skirtas išlaidas, atsakovo prašoma priteisti suma yra neprotingai didelė, kadangi šioje byloje nagrinėjami klausimai nėra sudėtingi ir reikalaujantys ženklaus atsakovo atstovo darbo nagrinėjant keliamus teisinius klausimus. Be to, ginčo turto vertė nėra didelė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. J. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-06-01 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovui perleidžiant apeliantei nuosavybės teises į žemės sklypą, jis neturėjo nuosavybės teisių į pastatą. Ieškovei taip pat buvo žinoma aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir nuosavybės teisių į pastatą registravimo. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė skunde nenurodo svarbių aplinkybių, t.y. kad su atsakovu ją sieja konkretūs giminystės ryšiais. Ieškovė yra atsakovo dukterėčia. Nurodo, kad atsakovas susitarė su ieškove, kad ji atliks pasiūlyto pirkėjo vaidmenį ir sumokės už žemės sklypą 20 000 Lt. Taigi, ieškovė puikiai žinojo arba negalėjo nežinoti, jog kartu su formaliai perkamu žemės sklypu, jai nėra perduodama nuosavybės teisė į pastatą. Atsakovas pažymi, jog po minėto formaliai atlikto žemės sklypo pardavimo, atsakovas ir toliau naudojosi žemės sklypu ir pastatu, visą laiką mokėjo sodų bendrijos nustatytus mokesčius, rūpinosi bei disponavo jam realiai priklausančiu turtu. Teigia, kad reikia atsižvelgti ir į tai, jog kad nors turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, patvirtintas teisėjo rezoliucija, yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas ir yra prilyginamas pirkimo – pardavimo sutarčiai, šis aktas nėra įprastinė pirkimo – pardavimo sutartis. Aktas nebuvo tvirtinamas notaro. Atsakovas pažymi, kad 2005-01-25 turto perdavimo – priėmimo akte privalėjo būti nurodytas visas realiai ieškovei perduodamas ir juos priimamas turtas. Tačiau iš akto turtinio matyti, kad jame kalbama tik apie žemės sklypą, kas akivaizdžiai patvirtina tai, jog su ieškove buvo susitarta tik dėl konkretaus turto paradavimo ir perdavimo. Teigia, kad tiek perleidžiant žemės sklypą, tiek jį ieškovei registruojant nuosavybės teises į žemės sklypą, pastatas nebuvo registruotinas Nekilnojamojo turto registre. Taigi atsakovas šio pastato negalėjo perleisti apeliantei. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančiais tiek nuosavybės įgijimą, tiek jos įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė nepagrįstai nurodo, kad perleidžiant žemės sklypą, buvo visos prielaidos įregistruoti pastatą ir tai tariami nebuvo padaryta tik dėl atsakovo neveikimo. Atsakovas pažymi, jog jis nuosavybės teisę į pastatą galėjo įregistruoti tik po to, kai teismas nustatė juridinį faktą dėl palikimo priėmimo. Be to, ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų jos nuosavybės teisę į pastatą. Taigi neatsirado visos būtinos sąlygos, kad tariama jos nuosavybės teisė į pastatą būtų registruota. Be to, apeliantė reikšdama reikalavimą dėl atsakovo nuosavybės teisių išregistravimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pirma, ji turi teisę tokį reikalavimą reikšti ir antra, kad toks reikalavimas turi būti tenkinamas. Teigia, kad visi apeliantės dėl galimo PVM sąskaitų faktūrų panaikinimo ar sumažinimo grįsti prielaidomis. Atsakovo atstovas yra civiline teisine prasme atsakovo kreditorius, turintis reikalavimo teisę į atsakovą. Atsakovo atstovas, teikdamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų patvirtino, jog atsakovo išlaidų dydis yra toks, koks nurodytas PVM sąskaitose faktūrose. Be to, bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtina pateiktos PVM sąskaitos faktūros, o ne atsakovo atstovo sąskaitos išrašas ar kiti įrodymai. Būtent PVM sąskaita – faktūra įrodo bylinėjimosi išlaidų dydį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-06-01 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasisakė, jog tam, kad daiktas būtų perleistas, pardavėjas turi būti to daikto savininkas. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, jog ieškovei įgyjant nuosavybės teises į žemės sklypą, statybos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pripažinta, kad ginčo namas sukurtas statybų reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas pažymi, jog įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Taigi ginčo statinys negalėjo būti žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo metu perleistas ieškovei CK 6.395 str. 1 d. pagrindu.

Apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė E. I. nuosavybės teisę į 0,01030 ha. ploto žemės sklypą (unikalus Nr. .(duomenys neskelbtini)), esantį adresu .(duomenys neskelbtini)įgijo 2004-12-23 antstolio turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto bei 2005-01-25 Turto perdavimo - priėmimo akto pagrindu. Jos nuosavybės teisė į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2005-02-01. Atsakovas A. J. 2006-05-15 Nekilnojamojo turto registre įregistravo .(duomenys neskelbtini) m. mirusio tėvo B. J. nuosavybės teisę į žemės sklype esantį sodo pastatą. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2006-02-21 sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. J. priėmė tėvo palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. 2006-09-20 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu atsakovas įregistravo savo nuosavybės teisę į sodo pastatą, esantį ieškovei priklausančiame žemės sklype.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad atsakovo nuosavybės teisės į turtą (ginčo atveju- į sodo namą) atsirado ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momentu ar turto įregistravimo momentu, o palikimo priėmimo momentu. Būtent, byloje nustatyta, kad atsakovo A. J. tėvas B. J. mirė .(duomenys neskelbtini), įsiteisėjusiu teismo sprendimu (b.l. 10-11) nustatyta, kad A. J. per tuo metu galiojusio 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 587 str. 3 d. nustatytą šešių mėnesių terminą priėmė tėvo palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti, vadinasi, būtent palikimo priėmimo momentu atsakovui A. J. atsiardo nuosavybės teisė į turtą, kuris iki mirties nuosavybės teise priklausė jo tėvui. Prie nagrinėjamos bylos prijungtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 2-5374-78/07 yra duomenys, kad sodo pastatas buvo priimtas naudoti 1975 m. valstybinės kolektyvinio sodo namelio priėmimo komisijos aktu (adm. b.l. 49), 1975-05-26 buvo atlikta šio pastato techninė inventorizacija (adm.b.l. 58-59). Taigi, B. J. dar 1975 m. pastatė sodo pastatą, kuris tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas naudoti. Byloje yra aktualus nuosavybės teisės į šį pastatą atsiradimo momentas, kadangi teismo sprendimas grindžiamas argumentu, kad pastatas negalėjo pereiti nuosavybės teise ieškovei E. I. , kadangi nebuvo atlikta jo teisinė registracija, t.y. jis nebuvo suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti civilinės apyvartos objektu, t.y. ir pereiti sandorio pagrindu ieškovei.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio mėn. 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008. ir kt.) pastatų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas, kaip toks, nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Teisine pastatų registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais. Taigi nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės į sodo pastatą atsiradimo pagrindas yra jo pastatymas (sukūrimas), taigi B. J. nuosavybės teisė atsirado 1975 metais, sodo namelį pastačius ir priėmus naudoti, o jo įpėdiniui- atsakovui A. J. nuosavybės teisė perėjo nuo palikimo priėmimo momento, t.y. nuo tada, kai jis faktiškai priėmė palikimą, pradėdamas po tėvo mirties jį valdyti, t.y. dar .(duomenys neskelbtini) metais. Nuosavybės teisė į žemės sklypą atsakovui A. J. atsirado 1994-12-20 valstybinės žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu (1 t., b.l. 13). Vadinasi, 2004-12-23 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui momentu, atsakovas A. J. buvo ne tik žemės sklypo, bet ir jame esančio sodo sklypo savininku, nepriklausomai nuo to, kad pastatas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, dėl jo paveldėjimo nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir netgi nebuvo priimto teismo sprendimo, nustatančio palikimo priėmimo faktą.

Vertinant, ar turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu ieškovei perėjo ne tik žemės sklypo, bet ir jame esančio sodo namelio nuosavybės teisė, aktualus tiek Civilinio kodekso 6.395 str. 1 d. normos aiškinimas ir taikymas, tiek kitų Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės turinį, jos atsiradimo bei perėjimo pagrindus, aiškinimas ir taikymas.

Civilinio kodekso 4.40 str. 1 d. nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Ši teisės norma reiškia, kad žemės sklypas, visų kitų ant jo esančių objektų atžvilgiu, yra pagrindinis daiktas (Civilinio kodekso 4.12 str.), o statiniai ir kiti objektai esantys žemės sklype, yra antraeiliai daiktai, t.y. žemės sklypo priklausiniai (Civilinio kodekso 4.13 str.). Aiškinant šias teisės normas, darytina išvada, kad tik tuo atveju, kai įstatymas ar sutartis tiesiogiai nustato, jog ant žemės sklypo esantys statiniai ar kiti žemės sklypo priklausiniai kartu su žemės sklypu nepereina žemės sklypo įgijėjui (kitaip tariant, sutartyje nurodoma, kad jie išlieka perleidusio asmens nuosavybe, nepriklausomai nuo perleidimo pagrindo), žemės sklypo savininkas kartu su žemės nuosavybės teise neįgyja nuosavybės teisė į šiuos objektus. Kitais atvejais antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas (Civilinio kodekso 4.14 str. 1 d.). Faktinė aplinkybė, kad atsakovui priklausiusiame žemės sklype buvo jam nuosavybės teise priklausantis, tačiau teisiškai neįregistruotas pastatas, nepaneigia nei tokio statinio, kaip antraeilio, statuso, žemės sklypo atžvilgiu, nei tokio antraeilio daikto likimo, pereinant pagrindinio daikto nuosavybės teisei kitam asmeniui, šiuo atveju- ieškovei. Ši faktinė aplinkybė (pastato neįregistravimas) buvo tik teisinė kliūtis atsakovui, kaip savininkui, disponuoti juo, kaip nekilnojamuoju daiktu, t.y. šiuo pastatu atsakovas negalėjo disponuoti teisine prasme: jis, nesant teisės aktų nustatyta tvarka suformuoto nekilnojamojo daikto, negalėjo sudaryti sandorio dėl jo perleidimo. Būtent dėl šios priežasties nei sudarydamas žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį savo valia, nei parduodant tą patį žemės sklypą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, atsakovas neturėtų teisės žemės sklype esančių nekilnojamųjų daiktų likimo aptarti sutartyje, kaip tai nustato Civilinio kodekso 6.395 str. 2 d.. Vadinasi, šioje situacijoje nekilnojamieji daiktai, esantys žemės sklype, perėjo kartu su žemės sklypo nuosavybės teise ieškovei Civilinio kodekso 6.395 str. 1 d. bei 4.14 str. 1 d. pagrindu, nes sutartyje (turto perdavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte) niekaip nėra aptartas žemės sklype esančių statinių likimas, t.y. nei sutartis, nei įstatymas nenumato, kad tokiu atveju žemės sklype esantis teisiškai neregistruotas statinys išlieka buvusio savininko (nagrinėjamoje byloje- atsakovo) nuosavybe.

Išvadą, kad pereinant žemės sklypo nuosavybės teisei, pasikeičia ir sklype esančių neregistruotų statinių nuosavybės teisė, patvirtina ir teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr., 3K-3-293/2008), kurioje buvo nagrinėjamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo klausimas ir kurioje faktinė situacija buvo panaši į nagrinėjamą šioje byloje- žemės sklypas buvo parduotas iš varžytynių su žemės sklype esančiu, tačiau neregistruotu namu. Nutartyje nurodyta, kad nors turto pardavimo iš varžytynių akte nenurodyta, kad su žemės sklypu parduotas ir jame buvęs statinys, tačiau, nesant objektyvios galimybės žemę ir statinį atskirti, teismas sprendė, kad su žemės sklypu buvo parduotas ir sodo namas ir dėl šios priežasties padarė išvadą, kad turtas buvo parduotas už aiškiai mažesnę kainą, negu rinkos vertė. Analogiškos išvados seka ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2006, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad CK 4.40 straipsnį reikia taikyti atsižvelgiant į Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 31 straipsnyje nustatyta, kokiais atvejais CK 4.40 straipsnio 1 dalis taikoma. Nagrinėtu atveju varžytynių aktas buvo patvirtintas 2000 m. liepos 10 d., t. y. iki Civilinio kodekso (2001 m. liepos 1 d.) įsigaliojimo, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalies norma ginčo teisiniams santykiams netaikytina. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymėjo visiškai sutinkanti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalis taikoma tik asmeniui įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui.

Taigi, ir teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai žemės perleidimo sandoris sudarytas įsigaliojus Civiliniam kodeksui, kaip yra nagrinėjamoje byloje, kartu su žemės nuosavybės teise įgijėjo nuosavybėn pereina ir jame esantys neregistruoti statiniai.

Ieškovės nuosavybės teisės į žemę atsiradimo pagrindas nebuvo ginčijamas, be to, nagrinėjamoje byloje reikšminga ir ta aplinkybė, kad turtas buvo parduotas ne viešose varžytynėse, o skolininko pasiūlytam pirkėjui. Tai reiškia, jog pats skolininkas (atsakovas A. J. ) aktyviai dalyvavo turto realizavimo procese, pats surado turto pirkėją. Aplinkybė, kad perleidžiamame žemės sklype yra teisiškai neregistruotas statinys, jam neabejotinai buvo žinoma, todėl būtent jis, siekdamas apsaugoti savo turtinius interesus priverstinio turto realizavimo procese, turėjo atlikti tuos teisnius veiksmus, iš kurių galėtų kilti jo turtinės teisės į pastatus atskirai nuo žemės sklypo, t.y. iki turto pardavimo atlikti pastato teisinę registraciją, kas būtų sudarę teisines prielaidas ir galimybę aptarti pastato perleidimo (neperleidimo) kartu su žemės sklypu tvarką ar žemės sklypo naudojimo sąlygas, jeigu pastatas būtų paliktas atsakovo nuosavybėje.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žemės sklypo savininko teisių turinį, todėl skundžiamas Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimas naikintinas (Civilinio proceso kodekso 330 str.), priimant byloje naują sprendimą- ieškinį tenkinant (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismui pripažįstant, kad pastato nuosavybės teisė kartu su žemės sklypo nuosavybės teise perėjo pirkėjai- ieškovei E. I. - pastato teisinė registracija, atlikta atsakovo vardu, naikinama.

Remiantis Civilinio proceso kodekso 93 str., ieškovei iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos- už ieškinį, jo patikslinimą bei apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Taip pat, iš atsakovo prateisiamos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei tiek patirtos pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad E. I. kartu su nuosavybės teise į 0,01030 ha. ploto žemės sklypą (unikalus Nr. .(duomenys neskelbtini)), esantį adresu .(duomenys neskelbtini), 2004-12-23 antstolio turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto bei 2005-01-25 Turto perdavimo - priėmimo akto pagrindu perėjo ir nuosavybės teisė žemės sklype esantį į pastatą - sodo namą.

Panaikinti pastato- sodo namo, kurio unikalus Nr. .(duomenys neskelbtini), esančio adresu .(duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės teisinę registraciją atsakovo A. J. vardu.

Priteisti ieškovei E. I. iš atsakovo A. J. 1987 Lt (tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo A. J. 57,30 Lt (penkiasdešimt septynis litus ir 30 centų) procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų valstybei.