Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) D. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015-12-11 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3584-424/2015 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui D. B. dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad turtinė padėtis abiejų tėvų yra bloga, ieškovė turėjo pareigą įrodyti vaiko minimalių poreikių dydį. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė, tik nurodė, kad už darželį moka 43,60 U. T. atveju teismas privalėjo tenkinti ieškinį apsiribodamas puse įrodytos sumos, t. y. 21,80 EUR dydžio periodinėmis išmokomis kas mėnesį;Šeimos minimaliam oriam pragyvenimo lygiui užtikrinti pakankamas algos dydis teisės aktais yra apibrėžiamas kaip minimali mėnesinė alga, taigi vieno šeimos nario minimaliam oriam pragyvenimo lygiui užtikrinti pakankama suma yra 1/3 MMA. Kadangi vaiko poreikiai nėra didesni už suaugusio žmogaus poreikius, normalius vaiko poreikius patenkinanti suma yra 1/3 MMA. Iš atsakovo priteista išlaikymo suma privalo būti laikoma atsakovo nepagrįstai patiriamu nuostoliu, o valstybės įsipareigojimai pagal tarptautines sutartis sudaro pagrindą atsakovui reikalauti iš valstybės šį nuostolį atlyginti;Teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004 rėmėsi nepagrįstai. Šioje nutartyje buvo tik nurodytas orientacinis kriterijus. Ši nutartis ir nagrinėjama byla pagal savo esmę nėra nei analogiškomis nei iš esmės panašiomis aplinkybėmis;Sprendimo dalis priteisti išlaikymo įsiskolinimą yra nepagrįsta, ieškovė byloje šio reikalavimo pagrįstumo neįrodė. Iki 2015 m. rugpjūčio mėn. šalių duktė gyveno pas atsakovo motiną;Nepagrįstas teismo sprendimas priteisti iš atsakovo žyminį mokestį, kadangi atsakovo turtinė padėtis teismui yra žinoma. Atsakovas turi teisę į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir atleidimą nuo bylinėjimosi išlaidų;

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes ir ar tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimą.

Dėl išlaikymo nepilnamečiui asmeniui dydžio.

Apeliantas su skundžiamu sprendimu iš esmės nesutinka tik dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio.

Spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti įstatyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą praktiką šios kategorijos bylose, ne kartą yra konstatavęs, kad tėvams tenka dalytis normalios vaikų raidos naštos asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Vertinant tėvų turtinę padėtį nustatyta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas niekur nedirba. Valstybinio socialinio draudimo valdybos fondo duomenimis, atsakovo pajamas laikotarpiu nuo 2013-03-27 iki 2013-11-29 vidutiniškai per mėnesį sudarė 232 EUR (800 Lt), o laikotarpiu nuo 2014-02-10 iki 2014-05-09 – 261 EUR (900 Lt). Byloje nėra duomenų apie šalių turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones. Nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas gyvena su ieškove (motina), kuri rūpinasi ir prižiūri dukrą, tenkina būtiniausius kasdieninius vaiko poreikius.

Nors apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad vaiko tėvas jokio turto neturi, kad šiuo metu neturi ir jokių pajamų, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, sunki tėvų padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Tačiau tėvams į sunkią turtinę padėtį patekus dėl savo nerūpestingo elgesio (šiuo atveju padarytų nusikalstamų veikų), tėvai negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi, prašydami mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo (2006-09-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006). Teisėjų kolegija vertina, kad pajamų neturėjimas ir negalėjimas įsidarbinti dėl atliekamos laisvės atėmimo bausmės, negali būti teisėtu pagrindu, atleidžiančiu tėvą nuo pareigos išlaikyti savo dukrą. Be to, atsakovas neįrodė, kad jis neturi jokių galimybių dirbti įkalinimo vietoje ar kad neturi jokių piniginių lėšų. Pats apeliantas atsiliepime nurodė, kad jis savo draugams duodavęs nurodymus perduoti jo motinai tam tikras piniginių lėšų sumas, todėl yra pagrindas spręsti apie apelianto pas trečiuosius asmenis turimas santaupas. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad prigimtinės pareigos tinkamas nevykdymas negali būti pateisinamas susidariusia sunkia turtine padėtimi, nes išlaikymas vaikui reikalingas dabar, šiuo metu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantas pajėgus teikti išlaikymą savo vaikui po 150 EUR per mėnesį.

Apeliantas nesutinka, jog teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004. Pasak apelianto, šios bylos faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kadangi pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad butų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad butų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių racio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminio panašumo turėtų tik tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurioms neturėjo teisinės reikšmės ir įtakos formuojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009, 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011 ir kt.). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi nurodyta kasacinio teismo praktika.

Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo.

Apeliantas nesutinka, jog iš jo buvo priteistas išlaikymo įsiskolinimas, kadangi nepilnametį šalių vaiką jis išlaikė, esą šalių vaikas gyveno pas apelianto motiną, kuri vaiką pilnai išlaikė. Pirmosios instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmetė kaip neįrodytus. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Apeliantas, apeliaciniame skunde nurodydamas tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į ieškinį, nepagrindė jų jokiais patikimais ir leistinais įrodymais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog apeliantas teikė vaikui atitinkamą išlaikymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Apelianto teigimu, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl žyminio mokesčio priteisimo, esą apeliantas turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kadangi jis turi teisę į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui antrinė teisinė pagalba paskirta nuo 2016-01-13 ir tik apskundžiant Trakų rajono apylinkės teismo 2015-12-11 sprendimą, parengiant procesinius dokumentus, atstovaujant apeliacinės instancijos teisme. Taigi, darytina išvada, kad nėra pagrindo atleisti apeliantą nuo pirmosios instancijos teismo priteisto žyminio mokesčio sumokėjimo. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teisme neprašė valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ir tokiu būdu sutaupė valstybės lėšas, yra nepagrįsti ir atmetami. CPK 20 straipsnio nuostatos numato fizinių asmenų teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, taigi šia teise apeliantas galėjo pasinaudoti savo nuožiūra, tačiau ja nepasinaudojo ir todėl pasekmes dėl to turi prisiimti pats.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.