- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-19
- Bylos Nr.
- I-4380-426/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Skunde (b. l. 1–2, abi lapų pusės) nurodo, jog nuo 2013-10-24 iki 2014-12-01 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad vienam asmeniui tenkintis kameros plotas sudarė 1,8 m², nebuvo tualeto ventiliacijos, kameros vidutinis drėgnumas siekė 80 %, Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti viršutinius drabužius. Buvo tik dvi kėdės ir vienas stalas, todėl pareiškėjui tekdavo valgyti atsistojus. Sienos buvo padengtos pelėsiu, nuo sienų byrėdavo tinkas, naktinis apšvietimas nesiekė 5 lx, o dieninis – 200 lx. Kamerose žiemos metu būdavo labai šalta, dėl to langai užsandarinti, pareiškėjui trūkdavo gryno oro. Laikino sulaikymo kamerose sienos buvo apipelijusios, degė tik viena 20 vatų lemputė. Beveik visada laikino sulaikymo kamerose praleisdavo 5-6 valandas. Atvykus ir išvykstant iš Lukiškių TI-K niekada negaudavo maitinimo.
Atsiliepimas
Atsakovo įgaliota institucija nesutinka su skundu. Atsiliepime (b. l. 7–15) nurodė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013-10-24 ir su pertraukomis buvo iki 2014-12-03. Prie atsiliepimo pateikti duomenys apie jo buvimą Lukiškių TI-K (nurodytos kameros, buvimo laikotarpis, kamerų dydis, asmenų skaičius).
Atsiliepime paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime teismui pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, kamerų plotus, kartu laikomų asmenų skaičių.
Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimaliai leistina tardymo izoliatoriuje laikyti 625 asmenis. Pabrėžė, jog leistina norma viršijama, dažniausiai laikoma iki 1 000 asmenų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Pažymi, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis suimtieji būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie patys palaikytų tvarką kamerose.
Nurodė, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Higienos normos 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.
Atsakovės įgaliota institucija atkreipia dėmesį, jog skundą J. R. grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą atsakovės įgaliota institucija traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita. Pasak atsakovės, pareiškėjo nurodytas priteistinas žalos už vieną dieną dydis nepagrindžiamas jokiais įrodymais, skunde nekonkretizuoja, kuo pasireiškė tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K manymu, būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Išnagrinėjus bylą nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kameros su pertraukomis buvo laikomas nuo 2013-10-24 iki 2014-12-03. Jis prašo priteisti neturtinę žalą už laikymą Lukiškių TI-K nuo 2013-10-24 iki 2014-12-01. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje spręstinas reikalavimas dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013-10-24 iki 2014-12-03.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šioje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. reglamentuota, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant šį ginčą, būtina įvertinti, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Nustatyta, jog nėra ginčo dėl atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 7–15) apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,6 m². Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjo teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 235 dienas, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.
EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad, vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 str. pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010-04-01 sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.).
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus (b. l. 21–72), tačiau iš šių patikrinimo aktų matyti, kad VVSC patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms.
Pagal Higienos normos 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Tačiau atsakovas atsiliepime nepaneigė pareiškėjo argumento, kad sanitariniame mazge nėra atskiros oro šalinimo sistemos. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti Higienos normos 21 punkto pažeidimą.
Kaip paaiškino Lukiškių TI-K, vadovaujantis šios įstaigos direktoriaus 2013-06-20 įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pareiškėjui buvo sudarytos galimybės viršutinius drabužius skalbtis apmokėjus už šią paslaugą. Minėto aprašo 11 p. numatyta, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti nemokamai. Drabužiai ir patalynė suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė neužtikrino galimybės pareiškėjui išsiskalbti viršutinius drabužius.
Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.
Atsižvelgtina į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pažymėtina, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (kameros vidutinis drėgnumas siekė 80 %, netinkamas kamerų įrengimas, kamerose buvo šalta, nebuvo gryno oro, laikino sulaikymo kamerose praleisdavo 5–6 valandas), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.
Atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo minėtomis sąlygomis trukmę (235 paras), nustatytus Higienos normos 21 p. pažeidimus, konstatuotina, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose kilę nepatogumui užsitęsė pakankamai ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (Konvencijos 3 str.), todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.
Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).
Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 2 200 Eur kompensacija laikytina pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4p., 127 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo J. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. R. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 2 200 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.