- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- e2A-1186-553/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02687-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Artūras Driukas, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- SIA „TILTS“
- Atsakovas
- V. J.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės SIA „TILTS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės SIA „TILTS“ ieškinį atsakovui V. J. dėl vadovo padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 478 893,89 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu atsakovo netinkamu ieškovės Lietuvoje įsteigto filialo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir filialas) vadovo pareigų vykdymu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – ieškovei iš atsakovo priteisė 62 797,89 Eur nuostolių atlyginimui, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis (17 950 Eur) dėl nuostolių, kilusių iš 2016 m. spalio 11 d. sutarties Nr. A62-93/16(3.1.36-TD2) ir 2017 m. sausio 10 d. rangos sutarties Nr. 03S-2, panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis (17 971,72 Eur) dėl 2017 m. lapkričio 23 d. ir 2018 m. kovo 28 d. sąskaitų neapmokėjimo, paliko nepakeistą; sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis (26 876,17 Eur) dėl inventorizacijos metu nustatyto turto trūkumo, panaikino ir grąžino šioje dalyje bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; panaikino sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
4. Ieškovė grąžintą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bylos dalį dėl inventorizacijos metu nustatyto turto trūkumo atlyginimo iš atsakovo grindžia netinkamu jo kaip filialo vadovo pareigų vykdymu. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 6 d. atsakovas buvo paskirtas filialo direktoriumi. 2017 m. atliktos inventorizacijos metu (lyginant su praėjusių metų inventorizacijos duomenimis) nustatytas 26 876,17 Eur vertės turto trūkumas. Ieškovė 2017 m. lapkričio 28 d. nušalino atsakovą nuo pareigų bei pareikalavo pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl nustatytų aplinkybių ir įvykdytų pažeidimų, tačiau atsakovas argumentų nepateikė, neigė pažeidimus. 2017 m. gruodžio 15 d. atsakovas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Atsakovas buvo atsakingas už filialo turto išsaugojimą ir apskaitą, tačiau šių pareigų tinkamai nevykdė: neužtikrino filialo gamybinio inventoriaus naudojimo tvarkos, jo tinkamai neapskaitė ir nesirūpino jo išsaugojimu. Ieškovės teigimu, trūkstamo gamybinio inventoriaus dalį sudaro 26 876,17 Eur vertės turtas. Šiuo atveju yra įrodytos visos sąlygos, atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinas 26 876,17 Eur žalos atlyginimas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas su nagrinėjama ieškinio dalimi nesutiko. Nurodė, kad atliekant inventorizaciją atsakovas joje nedalyvavo, inventorizacijos apyrašuose jo parašo nėra, nors atliekant turto inventorizaciją jis buvo filialo direktorius. Atsakovas nepriėmė įsakymo, todėl atsakovui nėra žinoma, kas ir kokiu teisiniu pagrindu atliko filialo inventorizaciją. Atsakovo teigimu, inventorizacijos metu nustatyti duomenys yra nepatikimi. Už inventorizacijos apyrašuose nurodytus daiktus buvo atsakingi kiti asmenys, kurie privalo atsakyti už jų praradimą, be to, svarbu išsiaiškinti, ar šie daiktai nebuvo nurašyti.
Šalies argumentai
6. Ieškovė 2020 m. liepos 14 d. rašytiniais paaiškinimais atsisakė nuo dalies reikalavimo ir prašė bylos dalį dėl 1 818,87 Eur ir 556,53 Eur priteisimo, iš viso dėl 2 375,40 Eur, nutraukti bei priteisti iš atsakovo 24 500,77 Eur žalos, atsiradusios dėl turto trūkumo, atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas: ieškovei iš atsakovo priteisė 309,19 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovui iš ieškovės – 876,82 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovės valstybei – 7,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
8. Teismas ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies priėmė ir bylos dalį dėl 2 375,40 Eur priteisimo nutraukė. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. balandžio 6 d. atsakovas buvo priimtas dirbti filialo direktoriumi. 2016 m. inventorizacijos dokumentuose nurodoma, kad už inventorizuotas vertybes yra atsakingas G. K.. Iš ieškovės 2020 m. liepos 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktos lentelės matyti, kad materialiai atsakingu už 26 lentelės poziciją (kampinis šlifuoklis (duomenys neskelbtini) nurodytas M. J.. Pirminiai dokumentai (visiškos materialinės atsakomybės sutartys) dėl G. K. ar M. J. paskyrimo materialiai atsakingu asmeniu teismui nepateikti, taip pat nepateikti duomenys, kad atsakovas, tapdamas filialo vadovu, būtų perėmęs filialo turtą perdavimo-priėmimo aktu, atlikus inventorizaciją. G. K. atleistas 2017 m. rugpjūčio 24 d. Byloje nepateikti tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai, kad po G. K. atleidimo buvo paskirtas materialiai atsakingas asmuo. Ieškovės argumentus, kad negali pateikti dokumentų, nes atsakovas jų neperdavė, ištrynė iš kompiuterio duomenis, teismas vertino nepagrįstais, nes G. K. atleistas keli mėnesiai iki atsakovo atleidimo, tuo metu tarp šalių konfliktinės situacijos nebuvo, personalo dokumentai turėjo būti tvarkomi įprasta tvarka, o ne saugomi atsakovo kompiuteryje. Kadangi atsakovas nuo pareigų nušalintas po jo tėvystės atostogų, nėra pagrindo teigti, kad jis, dar prieš išeidamas tėvystės atostogų, galėjo sunaikinti su personalu susijusius dokumentus. Teismas nurodė, kad atsakovas 2017 m. spalio 27 d. įsakymu suteikė sau tėvystės atostogas iki 2017 m. lapkričio 27 d., ieškovės valdybos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu atsakovas nušalintas nuo pareigų iki 2017 m. gruodžio 15 d. 2017 m. lapkričio 29 d. sudarytas perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo atsakovas grąžino automobilį, kompiuterį ir raktus. Ieškovės valdybos 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu nušalinimo terminas sutrumpintas iki 2017 m. gruodžio 13 d. ir atsakovas nuo 2017 m. gruodžio 14 d. atleistas iš filialo vadovo pareigų. Teismas pripažino, kad atsakovas filialo vadovo funkcijas atliko iki 2017 m. spalio 27 d. 2017 m. inventorizacijos aktuose materialiai atsakingas asmuo nenurodytas. 2017 m. spalio 27 d. įsakyme atsakovas nurodė, kad jį pavaduos R. K., jokių patvarkymų dėl materialinių vertybių apskaitos ar perdavimo įsakyme nėra. Po G. K. atleidimo atsakovas dirbo 2 mėnesius. Po materialiai atsakingo asmens atleidimo inventorizacija nebuvo atlikta, nors tokia inventorizacija buvo reikalinga. Teismas sprendė, kad negalima patvirtinti, jog po G. K. atleidimo filiale buvo paskirtas kitas materialiai atsakingas asmuo, nebuvo atlikta inventorizacija, sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su kitais asmenimis, taip pat nebuvo atliktas materialinių vertybių priėmimas-perdavimas. Tai, kad teismui nebuvo pateikti dokumentai dėl materialiai atsakingų asmenų, taip pat ir G. K., paskyrimo rodo, jog materialinių vertybių apskaita ir apsauga filiale vykdyta netinkamai.
9. Teismas sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog 2017 m. inventorizacija atlikta ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių (toliau – Inventorizacijos taisyklės) nuostatas. Įrodinėdama turto trūkumą ieškovė rėmėsi 2016 m. inventorizacijos duomenimis, tačiau 2016 m. inventorizacijos duomenų vertinimas nėra reikšmingas, nes inventorizacija turi būti atliekama ne pagal ankstesnės inventorizacijos, o pagal buhalterinės apskaitos duomenis (Inventorizacijos taisyklių 5.2 papunktis). Liudytojų R. K. ir E. D. parodymai patvirtina, kad komisijos nariai, neapžiūrėjo turto vienetų ir jų neįvertino, kuo buvo pažeistas Inventorizacijos taisyklių 21 punktas. Nei E. D., nei R. K. realiai turto neinventorizavo, o tik pasirašė inventorizacijos apyrašuose. Teismui nepateikta duomenų, kad kiti asmenys, nei nurodyti 2017 m. lapkričio 2 d. įsakyme dėl inventorizacijos, būtų atlikę inventorizavimo veiksmus, todėl inventorizavimo veiksmus turėjo atlikti komisijos nariai. R. K. nurodė, kad 2017 m. inventorizacijos metu dideli trūkumai nebuvo nustatyti.
10. Teismas pastebėjo, kad komisijos narių parašai yra prieš duomenis apie nustatytus trūkumus. Inventorizaciniai apyrašai užpildyti, nurodant, kad rastas materialinių vertybių kiekis atitinka buhalterinės apskaitos duomenis. Inventorizacijos apyrašų grafose „buhalterinės apskaitos duomenimis“ ir „faktiškai rasta“ yra nurodyti tie patys atspausdinti skaičiai, o turto trūkumas skaičiuotas ne grafoje „trūkumas“, o sudarant atskirus lapus. Iš inventorizacinio apyrašo struktūros matyti, jog grafoje „faktiškai rasta“ turi būti skaičiuojamas turtas, įvertinant grafas „trūkumas“ ir „perteklius“. Visos trys grafos „faktiškai rasta“, „trūkumas“, „perteklius“ yra apjungtos grafa „inventorizavimo rezultatai, (vertė Eur)“. Komisijos nariai yra pasirašę inventorizacijos apyrašuose prieš atskiruose lapuose nurodytus trūkumus. Trūkumų grafoje E. D. ranka yra surašiusi trūkstamą turtą, nurodydama turto vienetus, tačiau šie trūkumai nėra įtraukti į grafą „faktiškai rasta“. Trūkumai įrašyti vienetais, nors grafa „trūkumai“ yra grafoje „inventorizavimo rezultatai, (vertė Eur)“ ir turi būti nurodoma verte eurais, o ne vienetais. Ant atskirų trūkumų lapų nėra komisijos narių parašų. Pavyzdžiui, 43 priedo 1 inventorizacijos apyraše „Sandėlis 09” nurodyta, kad rasta turto už 119 349,07, pagal buhalterinės apskaitos duomenis 119 349,07, o po komisijos narių parašų pridėtame lape nurodytas trūkumas 13 417,66. Teismo vertinimu, toks dokumentų pildymas kelia pagrįstų abejonių tinkamu inventorizacijos atlikimu. Komisijos pirmininkas R. K. pažymėjo, kad inventorizacijos metu didesnio turto trūkumo nebuvo. Neatmestina, kad R. K. nebuvo supažindintas su atskirais lapais dėl trūkumų. Jeigu E. D. ranka trūkstamo turto įrašus būtų padariusi iki komisijos nariams pasirašant inventorizacijos apyrašus, netinkamas apyrašų pildymas, grafoje „faktiškai rasta“ gali iš esmės suklaidinti komisijos narius. Teismas pažymėjo, kad inventorizuojamo ilgalaikio turto vertė nuo 2016 m. nėra pasikeitusi, nors ilgalaikis turtas per metus nuvertėja. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė atsakovui pranešė apie daromą inventorizaciją. 2017 m. inventorizacijos apyrašuose nėra atsakovo parašų, jis inventorizacijos atlikimo metu filiale faktiškai nedirbo. Teismo vertinimu, konfliktinėje situacijoje atsakovas turėjo būti informuotas apie atliekamą inventorizaciją ir privalėjo joje dalyvauti.
11. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė tinkamų įrodymų, pagal kuriuos būtų galima patvirtinti filialo turto trūkumą. Nors ir galima sutikti su ieškove, kad po G. K. atleidimo inventorizacija turėjo būti atlikta ir todėl atsakovas vadovo pareigą užtikrinti bendrovės turto apsaugą vykdė netinkamai, tačiau filialo turto trūkumas, teismo vertinimu, negali būti nustatomas pagal netinkamai atliktos 2017 m. inventorizacijos duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. inventorizacijos apyrašai sudaryti grubiai pažeidžiant Inventorizacijos taisykles, todėl galėjo būti gautas neteisingas inventorizacijos rezultatas, kad kitų duomenų dėl filialo turto neišsaugojimo nėra, teismas sprendė, jog, nenustačius žalos padarymo fakto, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, todėl ieškinio reikalavimas dėl filialo turto neišsaugojimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį dėl 24 500,77 Eur nuostolių priteisimo tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju yra įrodytos visos sąlygos, būtinos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
12.2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2017 m. inventorizacija atlikta laikantis Inventorizacijos taisyklėse numatytų reikalavimų, o nedideli nukrypimai ar netikslumai nėra reikšmingi, nes inventorizacijos neatitikimas formaliems reikalavimams nesudaro pagrindo abejoti jos turiniu. Sprendžiant dėl 2017 m. inventorizacijos duomenų teisėtumo ir patikimumo, nederėtų remtis vien tik liudytojų parodymais, kurie situaciją galimai vertina subjektyviai ir dalį bylai reikšmingų aplinkybių nutyli.
12.3. 2016 m. ir 2017 m. buvo inventorizuojamas realiai filialo įsigytas turtas, kurio sąrašai atspausdinti iš buhalterinės apskaitos programos. 2017 m. inventorizacijos metu nustatytas turto trūkumas – dalies turto, kuris egzistavo 2016 m. inventorizacijos metu, ir dalies turto, įsigyto po 2016 m. inventorizacijos, kurio filialas realiai nebeturi. Filialas turto neteko tuo metu, kai filialui vadovavo atsakovas, kuris privalo už tai atsakyti. Atsakovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kur pradingo filialo turtas, o apeliantė neturi duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie turto nurašymą.
12.4. Atsakovas, kaip filialo vadovas, turėjo žinoti apie atliekamą 2017 m. inventorizaciją, nes jo pareiga buvo žinoti apie jo vadovaujamoje įmonėje atliekamus veiksmus, todėl ir apie 2017 m. inventorizacijos rezultatus atsakovui de fakto buvo žinoma. Be to, inventorizaciją atliko atsakovo įgaliotas asmuo, veikiantis atsakovo vardu ir pagal atsakovo nurodymus.
12.5. Atsakovas 2017 m. inventorizacijos atlikimo metu buvo filialo vadovu, todėl net jei inventorizacija ir buvo atlikta netinkamai, atsakovas privalo už tai atsakyti ir prisiimti atsakomybę kaip už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą atsakingas asmuo. Ši atsakovo pareiga numatyta Inventorizacijos taisyklėse, taip pat ir kitose imperatyviose įstatymų nuostatose.
12.6. Atsakovui kaip filialo vadovui civilinė atsakomybė kyla ir dėl filialo turto apsaugos neužtikrinimo, nes jis turėjo pareigą užtikrinti filialo turto apsaugą, pasirūpinti tinkama jo apskaita, inventorizacija, sudaryti priėmimo-perdavimo dokumentus. Atsakovas veikė ne kaip darbuotojas, o kaip filialo vadovas, todėl turėjo valdymo organui priskiriamą pareigą ją užtikrinti. Nustojęs eiti filialo vadovo pareigas atsakovas turėjo perduoti visus dokumentus ir turtą apeliantei, sudarant priėmimo-perdavimo aktą, tačiau to nepadarė.
12.7. Teismas nepagrįstai atsakovo civilinės atsakomybės klausimą sutapatino su pareigos atlikti inventorizaciją tinkamu/netinkamu vykdymu. Apeliantei žala kilo ne todėl, kad buvo atlikta 2017 m. inventorizacija, o todėl, jog filialo turėtas turtas dar iki 2017 m. inventorizacijos atlikimo realiai buvo prarastas. Inventorizacijos metu buvo konstatuotas turto praradimo faktas.
12.8. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas nėra materialiai atsakingas už 2017 m. inventorizacijos metu nerastą turtą, nes atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Atsakovas buvo asmeniu, atsakingu už visą filialo turtą, taip pat buvo atsakingas už kito materialiai atsakingo asmens paskyrimą. Atleidus G. K., iš pastarojo neperėmus turto ir nepaskyrus kito materialiai už turtą atsakingo asmens bei neužtikrinus turto išsaugojimo, atsakovas turi atsakyti už turto praradimą. Laikotarpiu tarp atsakovo atliktų filialo turto 2016 m. ir 2017 m. inventorizacijų buvo nustatytas 24 500,17 Eur vertės turto trūkumas. Apeliantei 24 500,77 Eur žalą privalo atlyginti atsakovas, nes jis buvo atsakingas už praprasto turto išsaugojimą ir apskaitą, tačiau šių savo, kaip filialo vadovo, pareigų tinkamai nevykdė – filialo gamybinio inventoriaus neapskaitė ir nepasirūpino jo išsaugojimu.
12.9. Teismas nepagrįstai visą filialo turto praradimo aplinkybių įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantei. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad G. K. atleidimo metu tuo pačiu įsakymu materialiai atsakingu asmeniu buvo paskirtas kitas Filialo darbuotojas J. B.. Įsakymu, kuriuo atsakovas 2017 m. rugpjūčio 24 d. iš darbo atleido G. K., kiti klausimai nebuvo sprendžiami, taip pat nebuvo priimti įsakymai dėl darbuotojų priėmimo ar esamų darbuotojų paskyrimo materialiai atsakingais.
12.10. Su apeliaciniu skundu teikiamas įrodymas – 2017 m. rugpjūčio 24 d. atsakovo įsakymas dėl G. K. atleidimo, paneigia paskutiniajame teismo posėdyje atsakovo atstovės naujai iškeltą versiją, esą juo atsakovas materialiai atsakingu už filialo turtą asmeniu buvo paskyręs kitą filialo darbuotoją J. B.. Poreikį pateikti naują įrodymą lėmė atsakovo procesinis elgesys ir teismo nepagrįsti argumentai, o teikiamo įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, o apeliacinis skundas nemotyvuotas, grindžiamas deklaratyviais teiginiais.
13.2. 2017 m. inventorizacija, palyginus su 2016 m. inventorizacija, yra neteisėta. Bylos duomenys patvirtina, kad 2017 m. inventorizacija atlikta ne pagal Inventorizacijos taisyklių nuostatas. Nei E. D., nei R. K. realiai turto neinventorizavo, o tik pasirašė inventorizacijos apyrašuose. Apeliantė klaidingai sau naudinga linkme interpretuoja liudytojų parodymus. Iš liudytojos E. D. parodymų darytina išvada, kad jokia inventorizacija, kaip tai numato teisės aktai, nebuvo atlikta. Komisijos nariai, veikdami kaip komisija, neapžiūrėjo turto vienetų ir jų neįvertino, kuo buvo pažeistas Inventorizacijos taisyklių 21 punktas.
13.3. Atsakovas, tapdamas filialo vadovu, turto iš bendrovės nepriėmė. 2016 m. inventorizacijos dokumentuose nurodoma, kad už inventorizuotas vertybes yra atsakingas G. K., tačiau apeliantė materialinės atsakomybės sutarčių nepateikė. Atsakovas nuo 2017 m. spalio 27 d. iki jo atleidimo filialo vadovo pareigų nėjo. Prieš išeinant atsakovui tėvystės atostogų, jokio konflikto nebuvo, todėl nebuvo ir pagrindo dokumentų naikinimui, juo labiau kad visi dokumentai yra pas apeliantę.
13.4. Apeliantė neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartyje nurodytas tirtinas aplinkybes ir nepateikė jokių papildomų įrodymų. Apeliantė savo reikalavimą grindžia 2017 m. inventorizacijos metu užfiksuotu filialo turto trūkumu, jį patvirtindama rasto turto skirtumu su 2016 m. inventorizacijos aktu.
13.5. Apie atliekamą inventorizaciją atsakovas nebuvo informuotas, joje nedalyvavo, nors privalėjo būti informuotas ir dalyvauti ją atliekant. Šios inventorizacijos apyrašuose nėra atsakovo parašų, jis inventorizacijos atlikimo metu filiale faktiškai nedirbo. Atsakovas tik teisme susipažino su 2017 m. inventorizacijos aktu.
13.6. Byloje esantys įrodymai apie 2017 m. inventorizacijos metu nustatytą filialo turto trūkumą nėra pakankami atsakovo kaip filialo vadovo atsakomybei dėl nerasto turto kilti. Byloje nenustatytas žalos padarymo faktas, todėl atsakovui taikyti civilinę atsakomybę dėl filialo turto neišsaugojimo nėra pagrindo.
13.7. Apeliantė, paduodama apeliacinį skundą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekia neteisėtais būdais prisiteisti kuo daugiau pinigų iš atsakovo, todėl teismas turėtų įvertinti tokius neteisėtus apeliantės veiksmus ir skirti jai piniginę baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.
13.8. Nėra pagrindo priimti apeliantės teikiamą rašytinį įrodymą – 2017 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą dėl G. K. atleidimo, nes jį apeliantė turėjo teisę ir visas galimybes pateikti bylos nagrinėjimo metu. Tokie apeliantės veiksmai rodo jos kaip proceso šalies nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
15. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu buvo nagrinėjama bylos dalis, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, t. y. bylos dalis dėl inventorizacijos metu nustatyto turto trūkumo atlyginimo (šios nutarties 3 punktas). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
16. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. atsakovas ėjo filialo vadovo pareigas. Apeliantės teigimu, 2017 m. lapkričio 2 d. atliktos inventorizacijos metu buvo nustatytas filialui priklausančio 26 876,17 Eur vertės gamybinio inventoriaus trūkumas, vėliau apeliantė šią sumą sumažino iki 24 500,77 Eur (nutarties 6 punktas). Apeliantė prašė iš atsakovo kaip filialo vadovo priteisti patirtą 24 500,77 Eur žalą, motyvuojant tuo, kad atsakovas, būdamas atsakingu už filialo turto išsaugojimą ir apskaitą, šių savo pareigų tinkamai nevykdė – neužtikrino filialo gamybinio inventoriaus naudojimo tvarkos, jo tinkamai neapskaitė ir nesirūpino turto išsaugojimu. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs žalos padarymo fakto, sprendė, kad nėra pagrindo civilinės atsakomybės taikymui, todėl ieškinio reikalavimo dėl filialo turto trūkumo priteisimo netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
17. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas proceso ir materialinės teisės normų pažeidimu: (1) pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus; (2) 2017 metų inventorizacija atlikta laikantis Inventorizacijos taisyklėse numatytų reikalavimų, o jos neatitikimas formaliems reikalavimams nesudaro pagrindo abejoti inventorizacijos akto turiniu; (3) filialas turto neteko atsakovo vadovavimo filialui laikotarpiu; (4) atsakovas turėjo žinoti apie atliekamą 2017 metų inventorizaciją ir apie jos rezultatus atsakovui de fakto buvo žinoma; (5) atsakovas yra atsakingas už prarastą filialo turtą, nes turėjo pareigą užtikrinti filialo turto apsaugą, pasirūpinti tinkama jo apskaita ir inventorizacija; (6) byloje įrodytos visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo pakeitimui ir/ar panaikinimui.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Apeliantė prašo prijungti prie bylos naują rašytinį įrodymą – 2017 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą dėl G. K. atleidimo. Apeliantės teigimu, šis įrodymas paneigia atsakovo paskutiniame teismo posėdyje nurodytą argumentą, kad juo atsakovas materialiai atsakingu už filialo turtą asmeniu buvo paskyręs kitą filialo darbuotoją J. B..
19. Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Tik tam tikrais atvejais įrodymai gali būti pateikiami ir apeliacinės instancijos teisme – kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės su apeliaciniu skundu teikiamas naujas įrodymas yra susijęs nagrinėjamu ginču bei šalims šis įrodymas buvo pateiktas, jis atsakovui buvo žinomas, atsakovas su juo yra susipažinęs, todėl spręstina, kad minėto įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu būdu teisėjų kolegija priima apeliantės pateiktą naują rašytinį įrodymą – 2017 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą dėl G. K. atleidimo (CPK 314 straipsnis).
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo
20. Apeliantė reikalavimą dėl filialo turto trūkumo atlyginimo grindžia atsakovo kaip filialo vadovo netinkamu pareigų vykdymu. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju spręstina dėl atsakovo civilinės atsakomybės CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu taikymo, nes filialo vadovas turi valdymo organui priskiriamą pareigą užtikrinti filialo turto apsaugą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas (šiuo atveju apeliantė) privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, atitinkamai, tokiu atveju jau turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-686/2017).
21. Byloje kilo ginčas dėl filialo buvusio vadovo – atsakovo, pareigos filialui atlyginti 24 500,77 Eur žalą dėl jo vadovavimo laikotarpiu 2017 metų inventorizacijos metu nustatyto filialo gamybinio inventoriaus trūkumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas vadovo pareigą užtikrinti bendrovės turto apsaugą vykdė netinkamai, tačiau apeliantė neįrodė žalos padarymo fakto, nes filialo turto trūkumas negali būti nustatomas pagal 2017 metų inventorizacijos duomenis, kadangi 2017 m. inventorizacijos apyrašai sudaryti, grubiai pažeidžiant Inventorizacijos taisykles. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo atžvilgiu civilinė atsakomybė netaikytina dėl to, kad apeliantė nepateikė tinkamų įrodymų, pagal kuriuos būtų galima patvirtinti filialo turto trūkumą. Nagrinėjamu atveju nekvestionuojama atsakovo pareiga užtikrinti filialo turto apsaugą, pasirūpinti tinkama jo apskaita ir inventorizacija, tačiau apeliacijos dalyką iš esmės sudaro civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, nustatymas, t. y. ar pirmosios instancijos teismo pirmiau minėtos išvados šiuo aspektu yra pagrįstos (CPK 320 straipsnis).
22. Kaip minėta, apeliantė prašomą priteisti žalą grindžia 2017 metų inventorizacijos metu nustatytu filialo turto trūkumu. Tokiu būdu pirmiausia spręstina dėl 2017 m. inventorizacijos atlikimo tinkamumo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo 2017 metų inventorizacijos metu surašytus Ilgalaikio turto inventorizacijos apyrašus bei konstatavo, kad jie sudaryti, grubiai pažeidžiant Inventorizacijos taisykles. Nors apeliantė su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, tačiau apeliacinės instancijos teismas priešingai išvadai pagrindo nenustatė.
23. Inventorizacijos taisyklių 5.3 papunktis numato, kad inventorizacijos aprašas yra taisyklėse nurodytus rekvizitus turintis inventorizacijos patvirtinimo ir įforminimo dokumentas, t. y. inventorizacijos atlikimas ir jos įforminimas turi atitikti nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Inventorizacijos taisyklių 21 punktas, numatantis, jog inventorizacijos komisija, inventorizuodama ilgalaikį materialųjį turtą, apžiūri kiekvieną turto vienetą ir jo dalis, įvertina, ar yra požymių, kad turtas gali būti nuvertėjęs. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Visų pirma, minėta išvada pagrįstai padaryta vadovaujantis teismo posėdyje apklausų liudytojų – inventorizacijos komisijos narių, E. D. ir R. K. duotais parodymais, kurie suponuoja išvadą, kad jie realiai turto neinventorizavo, o tik pasirašė inventorizacijos apyrašuose (skundžiamo sprendimo 17 ir 18 punktai). Minėtų aplinkybių apeliantė iš esmės nekvestionuoja, tik teigia, kad sprendžiant dėl 2017 m. inventorizacijos duomenų teisėtumo nederėtų remtis vien tik liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju vien tik minėtų liudytojų parodymais nesiremiama, tačiau jie yra reikšmingi sprendžiant dėl atliktos inventorizacijos atitikimo Inventorizacijų 21 punkto reikalavimui, t. y. ar komisijos nariai realiai apžiūrėjo kiekvieną turto vienetą (jo dalį).
24. Nagrinėjamu atveju reikšminga pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad inventorizaciniuose apyrašuose komisijos parašai yra prieš duomenis apie nustatytus turto trūkumus, t. y. komisijos nariai yra pasirašę prieš atskiruose lapuose nurodytus turto trūkumus. Be to, inventorizaciniai apyrašai užpildyti, nurodant, kad rastas materialinių vertybių kiekis atitinka buhalterinės apskaitos duomenis, tačiau ranka įrašytas trūkstamas turtas vienetais, nors turėjo būti nurodyta vertė eurais. Pažymėtina, kad inventorizaciniai apyrašai nėra tinkamai užpildyti – pradžioje nėra nurodyta nei kokio filialo direktoriaus įsakymo pagrindu inventorizacija atliekama, nei kokiai datai tikrinama inventoriaus būklė, nėra ir įstaigos vadovo išvadų, neužpildytas pakvitavimas, taip pat ir ne visuose inventorizaciniuose apyrašuose nurodytos jų datos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių nustatytų aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip nedidelių nukrypimų ar nereikšmingų netikslumų, nes vien jos kelia pagrįstų abejonių tinkamu inventorizacijos atlikimu, taip pat ir filialo turto trūkumų tinkamu nustatymu.
25. 2017 metų inventorizacija atlikta gamybos direktoriaus laikinai einančio direktoriaus pareigas R. K. 2017 m. lapkričio 2 d. įsakymo dėl metinės inventorizacijos pravedimo ir komisijos sudarymo pagrindu (el. bylos 5 t., b.l. 461-462). Minėto įsakymo 1.2 papunkčiu buvo sudaryta komisija: komisijos pirmininkas (duomenys neskelbtini) R. K., nariai – (duomenys neskelbtini) A. K., (duomenys neskelbtini) Č. P., (duomenys neskelbtini) E. D. ir (duomenys neskelbtini) J. B.. Įsakymo 1.3 papunkčiu nutarta dalyvauti ir sudaryti sąlygas inventorizacijai atlikti materialiai atsakingus asmenis ((duomenys neskelbtini)). Taigi minėtame įsakyme atsakovas kaip materialiai atsakingas asmuo nenurodytas, taip pat nenumatyta, kad būtų sudaryta galimybė atsakovui dalyvauti atliekamoje inventorizacijoje. Tokiu būdu nepagrįstais vertintini apeliantės argumentai, kad atsakovas turėjo žinoti apie atliekamą 2017 m. inventorizaciją ir apie jos rezultatus atsakovui de fakto buvo žinoma. Vien tai, kad atlikti inventorizaciją pavedė atsakovo įgaliotas asmuo, kuris 2017 m. spalio 27 d. įsakymu nurodytas kaip atsakovą pavaduojantis asmuo, nepatvirtina minėtų apeliantės argumentų. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų informuotas apie atliekamą inventorizaciją, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo būti informuotas apie paskirtą filialo turto inventorizaciją bei turėjo būti sudaryta galimybė atsakovui dalyvauti ją atliekant.
26. Inventorizacijos taisyklių 5.2 papunktyje numatyta, kad inventorizacija yra turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir jų faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Todėl veiklą vykdančio juridinio asmens turto buvimą, taip pat ir jo trūkumą gali pagrįsti tik buhalterinės apskaitos duomenys (pirminiai dokumentai), o ne praėjusių metų atliktos inventorizacijos duomenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad ūkinę komercinę veiklą vykdančios įmonės turto sudėtis per metus kinta – dalis turto gali būti sunaudojama, dalis – nurašoma, taip pat gali būti turtas perduodamas/parduodamas arba įsigyjamas naujas. Todėl pagrįsti tiek pirmosios instancijos teismo, tiek atsakovo argumentai, kad 2017 metų atliktos inventorizacijos duomenys, lyginant juos su 2016 metais atliktos inventorizacijos duomenimis, negali patvirtinti filialo turto trūkumo, juo labiau kad kyla pagrįstų abejonių tinkamu 2017 metų inventorizacijos atlikimu, o jos įforminimas neatitinka Inventorizacijos taisyklėse numatytų reikalavimų.
27. Pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja išvadą, kad apeliantė neįrodė vienos iš būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti – žalos padarymo (CK 6.249 straipsnis; CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimo dėl 24 500,77 Eur žalos dėl filialo turto trūkumo atlyginimo, netenkino. Nenustačius minėtos civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.