Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. R. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30-182/2014 pagal T. R. ieškinį atsakovei I. R., trečiajam asmeniui Druskininkų savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarui J. P. dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimo taisykles. Teismui buvo aiškiai ir nuosekliai paaiškinta, iš kokių lėšų pragyvena ieškovas (iš savo draugės gaunamų pajamų, draugės tėvų paramos), tačiau teismas be jokio pagrindo nesirėmė šiais įrodymais ir liudytojų parodymais, padarė faktiniais duomenimis nepagrįstas išvadas, jog ieškovas neatskleidė tikrųjų savo pajamų. Esant rašytiniams įrodymams apie itin sunkią ieškovo materialinę padėtį, priimant sprendimą, remtasi niekuo nepagrįsta atsakovės nuomone apie ieškovo turimus kelis automobilius, uždarbiavimą užsienyje. Byloje nustatyta, kad ieškovas palikimo atsiradimo metu nedirbo, negavo Sodros išmokų, buvo registruotas darbo biržoje, pats aktyviais veiksmais ieškojo darbo, o, jį susiradęs, privalėjo išsiregistruoti iš darbo biržos. Neturėdamas pakankamo darbo stažo, ieškovas negalėjo pretenduoti į valstybės paramą. Taigi ieškovas negavo jokių pajamų, savo vardu neturėjo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Lietuvos Respublikoje veikiančių kredito įstaigų duomenys patvirtina, kad ieškovas sąskaitose neturi piniginių lėšų. Ieškovui yra diagnozuotos ligos, dėl kurių yra sumažėjusios galimybės įsidarbinti ir gauti didesnes pajamas pragyvenimui. Ieškovas turi pareigą išlaikyti nepilnamečius savo vaikus, tačiau dėl sunkios materialinės padėties nevykdo šios pareigos. Faktą, jog ieškovui palikimo atsiradimo metu buvo būtinas išlaikymas, patvirtina aplinkybė, kad jis gyvena išlaikomas savo draugės ir jos tėvų.

Prašo panaikinti sprendimą dalį, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė apie ieškovo teisės į privalomąją palikimo dalį nebuvimo pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo klausimu yra nuosekli bei gausi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E.C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S., I. S., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje J. G. ir kt. v. K. S., E.S., bylos Nr. 3K-3-233/2013). Pasisakydamas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo normų pažeidimo, kasacinis teismas yra akcentavęs, jog CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis) (2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-341/2011 civilinėje byloje pagal ieškovų P. G. ir kt. ieškinį atsakovui A. G., tretiesiems asmenims Kauno r. 4-ojo notarų biuro notarei J. V., Kauno m. 4-ojo notarų biuro notarei V. J. dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B.ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K.v. K. K., bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.).

Vadovaudamasis išvardintomis civilinio proceso teisės normomis ir jų taikymo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovui palikėjos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas kaip būtina sąlyga teisei į privalomąją palikimo dalį pagal CK 5.20 straipsnį, nurodytų įrodymų vertinimo nuostatų laikėsi.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ieškovo paaiškinimais apie pragyvenimą iš sugyventinės gaunamų pajamų, nes šie paaiškinimai neatitinka tikrovės.

2013 m. gruodžio 12 d. teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad yra išlaikomas draugės R. V., su kuria augina vaiką. Išklausius 2014 m. sausio 23 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad ieškovas teigė gyvenantis už 30 km nuo Druskininkų (duomenys neskelbtini) kaime pas svetimus žmones – draugės R. V. tėvus. Nuo 2012 metų serga širdies ligomis (aukštu kraujospūdžiu), stuburo problemų buvo anksčiau. Darbo biržoje registravosi 2014 m. sausio mėnesį, anksčiau darbo ieškojo pats, jo neranda, buvo kažką dirbęs. Motinos mirties metu 2013 m. liepos 22 d. dirbo UAB „Juozo statyba“, darbo užmokestis buvo 867 Lt, dirbti nesugebėjo dėl sveikatos. Anksčiau buvo registruotas darbo biržoje, darbo paiešką nutraukė 2011 m. vasario mėn., nes buvo kažkur įsidarbinęs, kur – neprisimena. Mūrininku statybose yra dirbęs prieš 7-8 metus, prieš keturis metus – apdailoje. Dirbti nesugebėjo, nes užeidavo skausmai. Po 2011 m. vasario darbo biržoje nesiregistravo, nes ieškojo darbo, praėjo laikas, o darbo birža nieko nepasiūlo. Bedarbio pašalpa jam nepriklauso, nes per tris metus nėra išdirbęs 18 mėnesių, šiandien jos irgi negauna. Socialinę pašalpą gal ir gautų, bet reikėtų dirbti viešuosius darbus. Gyvena kaime, tai kaip juos atidirbinėtų. Paraišką socialinei pašalpai užpildė 2014 m. sausio mėnesį, o ne 2013 m., nes nėra kur gyventi Druskininkuose. Dėl darbo telefonu kreipėsi į „Dagiros“ įmonę ir į sanatoriją. Statybose darbo vėl ieškojo todėl, kad nieko daugiau nemoka. Invalidumą gauti nesirūpino, nes gydytoja paaiškino, kad tokiame amžiuje mažai kas jį gauna, reikia sirgti kelis metus. Sergąs toliau, bandys invalidumą gauti, jei jam jį paskirs. Oficialių žingsnių tam nedarantis. Gydytoja siūlė gydytis stacionare, atsisakęs, nes vis tiek vaistai tie patys. Jo poreikiai – 10 Lt per dieną maistui, vaistams per mėnesį –100-150 Lt (čekių neturi), abiems vaikams – po 350 Lt alimentų (dukrai juos moka draugė, įsiskolinimo nėra). Draugė dirba pašte, gauna virš 1000 Lt. Su ja kartu gyvena (jų sūnus gimė (duomenys neskelbtini)), už komunalines paslaugas 100-200 Lt per mėnesį draugė moka savo tėvams. Kompensuojamų vaistų knygelę išrašė tik dabar.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pragyvenimo negalimumas tik iš ieškovo sugyventinės pajamų (pagal rašytinį įrodymą – 904 Lt per mėnesį) yra akivaizdus vien iš šių paaiškinimų. Apelianto nurodomo fakto, kad jis gyvena remiamas dar ir draugės tėvų, nepatvirtina jokie bylos įrodymai (nei paramos dydžio, nei pobūdžio; priešingai – ieškovas teigė, jog draugė moka tėvams už komunalinius patarnavimus). Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą apie tai, kad dėl sunkios materialinės padėties jis nevykdo pareigos išlaikyti vaikus, nes pats patvirtino, jog išlaikymo įsiskolinimo nėra. Pirmosios instancijos teismas, susiejęs ieškovo paaiškinimus su kitais įrodymais (liudytojos R. V. parodymais apie jos kas mėnesį mokamą paskolą po 450 Lt už sodo namelį; 2010 m. spalio 11 d. sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių; neilgu ieškovo registracijos darbo biržoje 2010 m. balandžio 7 d. – 2011 m. vasario 8 d. laikotarpiu; nesirūpinimu socialinių išmokų gavimu; darbingumo netekimo nebuvimu ir nesistengimu nustatyti darbingumo netekimą, jeigu dirbti neleidžia sveikatos būklė; specialybės turėjimu ir nesiėmimu priemonių ją keisti), remdamasis protingumo kriterijumi, pagrįstai sprendė, kad iš sugyventinės 904 Lt uždarbio objektyviai nėra įmanoma patenkinti ieškovo 1100 Lt dydžio poreikių (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šios išvados teisingumą netiesiogiai patvirtina ir paties ieškovo teiginys 2013 m. gruodžio 12 d. teismo posėdyje apie tai, kad apie porą metų jis negauna oficialių pajamų (t. 1 b.l. 104).

Šių įrodymų visuma rodo, jog ieškovas turi kitų pajamų, kurių teismui neatskleidė, siekdamas įrodyti išlaikymo reikalingumą motinos mirties metu. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta faktiniais duomenimis – šie duomenys yra išvardinti pirmosios instancijos teismo sprendime, papildomi apeliacinės instancijos teismo nutartimi, jų visiškai pakanka susiformuoti teismo įsitikinimui, jog ieškovas neįrodė paties uždirbamų pajamų nebuvimo. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo rėmimąsi atsakovės nuomone apie ieškovo turimus kelis automobilius, uždarbiavimą užsienyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, darydamas aukščiau minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas tokiais atsakovės paaiškinimais nesivadovavo.

Formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose dėl palikėjo vaiko teisės į privalomąją palikimo dalį teisinių pagrindų ir įrodinėjimo dalyko, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Pažymėjo, kad palikėjo vaiko nedarbingumo dėl neįgalumo faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie palikėjo vaiko turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir kt. Pažymėtina, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant taip pat bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis Nr.3K-3-501/2010 civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei N. J. dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo ir paveldėto turto padalijimo; trečiasis asmuo – Kelmės rajono 2-asis notaro biuras).

Nustačius, kad, nors palikimo atsiradimo metu 2013 m. liepos 22 d. ieškovo vardu nebuvo registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei lėšų Lietuvos Respublikoje veikiančiose kredito įstaigose, tačiau 2013 m. liepos 22 d.– rugpjūčio 2 d. laikotarpiu ieškovas dirbo UAB „Juozo statyba“; įrodymais nepagrindė būtinumo nutraukti darbo sutartį dėl savo sveikatos būklės ir negalimumo įsidarbinti dėl riboto darbingumo ar jo netekimo; darbo biržoje buvo registruotas 2010-2011 m. laikotarpiu tik 10 mėnesių, darbo paieškas šiuo būdu nutraukė savo noru ir nepateikė įrodymų apie tai, kad registraciją nutraukė dėl jos netikslingumo ar apeliaciniu skundu teigiamo įsidarbinimo (apeliacinės instancijos teismas atmeta prielaidinio pobūdžio atsakovo argumentus apie registracijos darbo biržoje netikslingumą dėl negalimumo gauti nedarbo draudimo socialines išmoką – ar ieškovas galėtų ją gauti, pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą ir Nedarbo socialinių išmokų nuostatus sprendžia VSDFV teritoriniai skyriai, o ieškovas nepateikė tokį negalimumą patvirtinančių rašytinių įrodymų (CPK 177 straipsnio 3 dalis), pareigos išsiregistruoti iš darbo biržos dėl įsidarbinimo ieškovas neįrodė); ieškovas nepateikė įrodymų apie realų bandymą įsidarbinti pačiam (teigė tik apie du telefono skambučius); nenorėdamas dirbti viešųjų darbų, nerealizavo galimybės gauti socialines išmokas (apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo argumentus apie negalimumą šiuos darbus dirbti, gyvenant ne Druskininkų mieste, kai jo gyvenamoji vieta deklaruota būtent šiame mieste); pripažino atsisakęs šeimos gydytojos pasiūlymo dėl aukšto kraujospūdžio gydytis stacionare; dėl jam diagnozuotų susirgimų gydėsi epizodiškai ir jokiais duomenimis nepagrindė, kad šie susirgimai sumažino galimybę įsidarbinti; nebandė kreiptis į darbingumo nustatymo institucijas (pažymėtina, kad pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką netgi asmens neįgalumas nebūtų savaiminė vada išlaikymo būtinumui konstatuoti); ieškovo nurodomų būtinų išlaidų ir pragyvenimo šaltinio disproporcija rodo, kad ieškovas turi teismui neatskleistų pajamų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė apie ieškovo neįrodytą išlaikymo reikalingumą kaip būtiną sąlygą teisei į privalomąją palikimo dalį gauti.

Vadovaujantis nurodytais motyvais, teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovei iš ieškovo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinos 500 Lt advokato pagalbos išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus 8.11 punkte nustatyto dydžio.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo T. R. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei I. R. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 500 (penkis šimtus) Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.