- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-08
- Bylos Nr.
- 3K-3-341/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Virgilijus Grabinskas (pran.), Česlovas Jokūbauskas
- Ieškovas
- P. G., J. B., M. G., R. G.
- Atsakovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- Kauno
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. G., J. B., M. G., R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. G., J. B., M. G., R. G. ieškinį atsakovui A. G., tretiesiems asmenims Kauno r. 4-ojo notarų biuro notarei J. V., Kauno m. 4-ojo notarų biuro notarei V. J. dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl abejonių testatoriaus valios tikrumu motyvuojant jo psichine liga.
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2005 m. gruodžio 11 d. mirė B. G.. Ieškovai P. G. yra B. G. sūnus, J. B. - duktė, M. G. ir R. G. – anūkai ir K. G. (B. G. sūnaus), mirusio 2000 m. liepos 20 d., sūnūs. Atsakovas A. G. yra B. G. sūnus. B. G. nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2005 m. birželio 6 d. gydėsi Garliavos PSPC psichikos skyriuje. Ligos diagnozė – kraujagyslinė demencija, ryškus pažinimo sutrikimas. Psichikos sutrikimai išryškėjo daug anksčiau: B. G. visiškai nesiorientavo aplinkoje, sunkiai pažino žmones, buvo sutrikusi atmintis, buvo labai agresyvus, savarankiškai niekur neidavo, praktiškai nematė, pasiklysdavo savo namuose. 1998 metų pabaigoje jis išėjo iš namų ir negrįžo. Ieškovai rado tėvą sušalusį. Po šio įvykio testatorius buvo slaugomas J. B.. Nuo 1999 metų kovo mėnesio B. G. prižiūrėjo atsakovas A. G.. A. G. buvo paėmęs tėvo pasą, išjungė telefoną, laikė jį užrakintą, kitiems ieškovams pasimatyti su tėvu neleido. Atsakovas visiškai nesirūpino savo tėvu. Ieškovai teigė radę B. G. sutinusį nuo bado. Nuo 2002 metų sausio mėnesio iki mirties B. G. gyveno pas ieškovą P. G.. Po B. G. mirties ieškovai kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir tik vėliau sužinojo, kad 2000 m. vasario 25 d. testamentu B. G. paliko atsakovui pastatus bei žemės sklypą. Tuomet suprato, kad minėtas testamentas buvo surašytas tuo laikotarpiu, kai B. G. buvo atsakovo prižiūrimas, po testamento surašymo atsakovas visiškai nustojo domėtis ir rūpintis tėvu. Po kiekvieno atsakovo pasirodymo B. G. prasidėdavo didžiuliai priepuoliai, o psichikos sutrikimai paūmėdavo. B. G. valia testamentu palikti turtą – ieškovų tėviškę - vienam atsakovui buvo paveikta išorinių veiksnių ir jo sveikatos bei psichinės būklės. Todėl testamentas pripažintinas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, kaip savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytas sandoris. 2007 m. rugpjūčio 20 d. ieškovams tapo žinoma, kad 2006 m. rugsėjo 6 d. A. G. išduotas paveldėjimo pagal testamentą liudijimas į pastatus bei 3,7394 ha žemės sklypą. Pripažinus negaliojančiu testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas pripažintinas taip pat negaliojančiu. Pagal CK 5.19 straipsnį testatorius B. G. testamentu galėjo palikti tik tą turtą, kuris jam priklausė nuosavybės teise. B. G. ir K. G. susituokė 1943 m. kovo 30 d. K. G. mirė 1999 m. sausio 12 d. Po jos mirties Kauno r. 3-iajame notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla. Palikimą po K. G. mirties priėmė vaikai A. G., J. B., P. G., K. G. ir jų tėvas B. G.. Santuokoje buvo įgyti pastatai: gyvenamasis namas, malkinė ir kiemo statiniai. Minėtas turtas yra bendroji jungtinė B. G. ir K. G. nuosavybė. Todėl notarė negalėjo išduoti paveldėjimo pagal testamentą liudijimo į visą turtą. Iš nekilnojamojo turto registro įrašų paaiškėjo, kad po K. G. mirties 2004 m. birželio 7 d. apylinkės seniūnijos pažymėjimo pagrindu daiktinės teisės į minėtus statinius buvo įregistruotos vieno B. G. vardu. Pagal CK 3.117 straipsnio 4 dalį, vienam sutuoktiniui mirus, jo dalis iš bendro turto yra paveldima pagal CK penktosios knygos normas. Nustačius mirusiosios K. G. santuokinio turto dalį, 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms.
Motyvuodami šiais argumentais ieškovai teismo prašė:
1) pripažinti negaliojančiu 2000 m. vasario 25 d. testamentą, kuriuo perleisti žemės sklypas ir pastatai atsakovui;
2) pripažinti pastatus (gyvenamąjį namą, malkinę ir kiemo statinius) bendrąja jungtine B. G., mirusio 2005 m. gruodžio 11 d., ir K. G., mirusios 1999 m. sausio 12 d., nuosavybe;
3) nustatyti, kad K. G. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su B. G. sudarė pusę minėto turto
4) pripažinti negaliojančiu 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimą, išduotą A. G. dėl žemės sklypo ir pastatų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiu 2000 m. vasario 25 d. testamentą; pripažino ginčo statinius bendrąja jungtine B. G., ir K. G. nuosavybe; nustatė, kad K. G. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su B. G. sudarė pusę gyvenamojo namo, malkinės ir kiemo statinių; pripažino negaliojančiu 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimą. Ieškovų paaiškinimų pagrindu teismas sprendė, kad testatoriaus B. G. elgesys visada buvo keistas, psichinė būklė ypač pablogėjo po žmonos K. G. mirties 1999 m. sausio 12 d. Testatorius buvo agresyvus, nuolat matydavo ugnį, mušdavo aplinkinius lazda, savarankiškai išeidavo iš namų, bet dėl orientacijos sutrikimo pats nepareidavo, parvesdavo kaimynai, nusikalbėdavo. Jam dingdavo daiktai, nerasdavo tualeto, tuštindavosi ir šlapindavosi kur papuola. Vertindamas Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas teismas pažymėjo, kad į teismo užduotus klausimus ekspertai vienareikšmiškai neatsakė. Tiek testatoriaus amžius, tiek ateroskleroziniai pakitimai galvos smegenų kraujagyslėse galėjo lemti testamento sudarymo metu depresijos ar demencijos vystimąsi. 2000 metais B. G. prižiūrėjo atsakovas A. G.. Ieškovų paaiškinimų ir jų liudytojų parodymų, ekspertizės pagrindu teismas konstatavo jog labiau tikėtina, kad B. G., sudarydamas testamentą dėl ginčo turto, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė. Todėl ieškovų reikalavimus dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais pripažino pagrįstais ir įrodytais. Tenkindamas ieškovų reikalavimą dėl turto pripažinimo bendra jungtine nuosavybe teismas nurodė, kad turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, todėl toks turtas teismo turi būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 12 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies. Teismas panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo dalis, kuriomis pripažinti negaliojančiais 2000 m. vasario 25 d. testamentas ir 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (išskyrus testamento dalį ir paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl gyvenamojo namo, malkinės ir kiemo statinių), ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Dėl 2000 m. vasario 25 d. testamento ir 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiais teismas nurodė, kad ekspertai negalėjo atsakyti į klausimą, ar 2000 m. vasario 25 d. testamento sudarymo metu B. G. galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat negalėjo pateikti kategoriško ekspertinio įvertinimo, ar testatorius 2000 m. vasario mėnesį sirgo psichine liga. Teismas pripažino, kad testatorius B. G. buvo savito būdo žmogus, mažai bendraujantis su aplinkiniais, daugeliui jo elgesys (bendravimas, apranga ir kt.) kėlė nuostabą. Apie testatoriaus psichikos būseną 2000 metais jokių medicininių duomenų nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovų nurodomų aplinkybių ekspertai nepatvirtino ne tik kategoriška išvada, bet ir prielaidos forma. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovai, tiek atsakovas yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, o medicinos ekspertai testatoriaus psichinės negalios nepatvirtino, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daugiau tikėti ieškovų ir jų liudytojų parodymais, nei atsakovo ir jo liudytojų paaiškinimais. Be to, ginčijamą testamentą tvirtino valstybės įgaliotas pareigūnas (notaras), kuris nurodė, kad testamento sudarymo metu B. G. elgesys jokių įtarimų nesukėlė ir testatorius tikrai išreiškė savo tikrą valią, testamente yra notaro įrašas, kad testatoriaus veiksnumu įsitikinta. Savarankiška testatoriaus valios išraiška laikytinas ir po B. G. ligos 1999 m. kovo 10 d. atsakovui A. G. išduotas įgaliojimas valdyti ir tvarkyti palikėjo visą turtą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamu testamentu B. G. paliko turtą ne vienam atsakovui, bet ir kitiems savo vaikams – K. G. ir ieškovei J. B.. Nors testatorius nepaliko jokio turto ieškovui P. G., kuris nuo 2002 metų rūpinosi savo tėvu ir jį prižiūrėjo, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus apie tėvų iki jų mirties suteiktą didelę materialinę paramą ieškovui P. G., įsigyjant jam nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą
Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir sutuoktinės turto dalies nustatymo teismas pažymėjo, kad gyvenamasis namas buvo iš esmės rekonstruotas. Už namą mokėjo testatorius, o už atliktus darbus jo sutuoktinė. Konstatavus, jog pastato statybai buvo panaudotos abiejų sutuoktinių lėšos, toks turtas pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe CK 3.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Išdavus atsakovui ginčijamą 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į turtą, kuris aukščiau paminėtais motyvais nebuvo testatoriaus asmeninė nuosavybė ir pripažintas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, buvo pažeisti CK 5.19 straipsnio 1 dalies imperatyvūs reikalavimai, todėl testamentas dėl ginčijamo turto dalies, kaip sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pripažintas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas turtas, kuriam pagerinti buvo panaudotos bendros sutuoktinių ar vieno iš jų lėšos, pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl nurodė, kad naikinti šią sprendimo dalį nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria dalis ieškinio atmesta, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys visiškai tenkintas. Kasaciniame skunde pažymima, kad skundas siejamas su žemės sklypo, perleisto pagal testamentą išsireikalavimu, nes pastatų perleidimas byloje nuginčytas pastatus pripažinus bendrąja testatoriaus ir jo sutuoktinės nuosavybe. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų tyrimą reglamentuojančias nuostatas. Teismas netyrė bylai svarbių aplinkybių apie testatoriaus būseną testamento sudarymo laikotarpiu, apsiribodamas vien savo paties padarytomis išvadomis, kad testatorius nesirgo psichine liga, tai lėmė, kad CK 1.89 straipsnis nepagrįstai nebuvo taikomas. Teismas posėdyje neapklausė testamentą tvirtinusios notarės. Medicininius teiginius apie testatoriaus ligos pobūdį teismas dėstė darydamas išvadas dėl posėdyje neištirtų medicininių klausimų reikalaujančių specialių žinių, kurių teismas neturi.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas. Teismas vertindamas ekspertizės aktą, neįvertino to, kad eksperto išvada net ir padaryta prielaidos forma gali būti netiesioginiu įrodymu byloje. Teismas turėjo pasiūlyti, bet nepasiūlė ieškovams atlikti pakartotinę ekspertizę. Liudytojų parodymus teismas vertino atskirai, išimdamas iš konteksto atskiras frazes, neatsižvelgė į jų ir kitų įrodymų prieštaravimus. Tarp liudytojų parodymų ir medicininių dokumentų yra prieštaravimų: liudytojai teigia, kad testatoriaus psichinė būklė buvo normali, nors dokumentuose įrašyta, kad jis serga demencija. Teismas neatkreipė dėmesio, kad medicininių dokumentų apie testatoriaus sveikatos būklę trūksta būtent dėl to laikotarpio, kai testatorius gyveno pas atsakovą. Be to, būtent šiuo laikotarpiu buvo išduotas įgaliojimas tvarkyti testatoriaus turtą, tuo teismas taip pat grindė išvadą dėl testatoriaus noro palikti turtą atsakovui.
3. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą teigdamas, kad ieškovas P. G. nepaneigė atsakovo paaiškinimų apie gautą materialinę paramą. Šalys paprastai negali pateikti įrodymų apie faktą, kurio buvimą jos neigia. Įrodinėja tas kas teigia, todėl aplinkybę apie suteiktą materialinę paramą P. G. turėjo įrodinėti tą teigiantis atsakovas, o ne ieškovas privalėjo įrodinėti tai, ko nebuvo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimu iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai ir sutinkama su atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.
Dėl kasacinio proceso ribų šioje byloje
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinio teismo teisės peržiūrėti skundžiamus sprendimus ribojamos kasacinio skundo ribų. Ši teisės norma įgyvendina dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), pagal kurį šalys savo procesines teises įgyvendina savo nuožiūra, o teismas privalo šalių valią dėl šių teisių įgyvendinimo gerbti. Kasacinis teismas bylos nagrinėjimo ribas gali peržengti, jei to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Taip pat įstatymas riboja kasacinio teismo galias priimti blogesnį sprendimą nei skundžiamas. Galimybių peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo civilinio teisinio santykio grynai privatų pobūdį, nekonstatuoja. Dėl šių priežasčių kasacinio teismo teisėjų kolegija nespręs, ar teismai priėmė teisingą sprendimą panaikindami visą testamento dalį dėl abiem sutuoktiniams priklausiusių pastatų, motyvuodami tuo, kad testamentu neteisėtai paliktas svetimas, t. y. testatoriaus sutuoktinei bendrąja jungtine nuosavybe priklausęs turtas, kai testatorius galėjo palikti tik savo turto dalį.
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo normų pažeidimo
Teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. Kauno 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., byla Nr. 3K-295/2006). CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E., byla Nr. 3K-3-516/2004). CPK nekonkretizuojama, koks turi būti teismo įsitikinimo laipsnis. CPK įtvirtintas įrodinėjimo standartas, pagal kurį įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas, pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje AB–F „VITI“ v. UAB „SNS“, byla Nr. 3K-3-214/2010). Šioje byloje konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas prieidamas prie išvados, kad testamento surašymo metu tariamai buvę testatoriaus valios defektai neįrodyti, laikėsi teismų praktikos taikant įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Turint omenyje, kad faktui (negalėjimo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti) konstatuoti neužtenka vien prielaidų, o reikalingas protingas teismo įsitikinimas, teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo faktui nustatyti yra logiška ir nuosekliai išplaukianti iš teismo argumentų tiriant ir vertinant iš įrodymų gautą informaciją.
Kasatoriai teigia, kad teismas turėjo pasiūlyti, bet nepasiūlė ieškovams atlikti pakartotinę ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu (nebuvimu) ir šių aplinkybių nustatymui reikalingos specialios žinios. Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę; jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 straipsnis). Papildoma ar pakartotinė ekspertizė gali būti efektyvi tik tada, jei yra pakankamai duomenų jai atlikti. Jei tokių nėra, nes tiriamos aplinkybės įvyko pakankamai seniai, papildoma ar pakartotinė ekspertizė norimų rezultatų neduos. Byloje pateiktoje eksperto išvadoje konstatuota, kad atlikti visapusišką ir išsamią testatoriaus būklės ekspertizę neužtenka įrodymų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pakartotinės ekspertizės skyrimas pageidaujamo rezultato nebūtų atnešęs, nes kilo ne eksperto išvados kokybės klausimas, kurį galima būtų spręsti papildoma ar pakartotine ekspertize, bet informacijos, kurią turėtų ištirti ekspertas nepakankamumo problema. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad byloje siekiama nuginčyti vienašalį sandorį – testamentą. Sandorio stabilumo principas reikalauja, kad sandoriai nebūtų nuginčyti abejotinais pagrindais ir menkais įrodymais, todėl teismo sprendimas atmesti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu motyvuojant tuo, kad toks pagrindas neįrodytas, prisideda prie civilinių santykių stabilumo palaikymo.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų tyrimo ir vertinimo normų pažeidimu apeliaciniame procese, nepagrįsti.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo
Kasatorių teigimu, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą nurodydamas, kad ieškovas P. G. nepaneigė atsakovo paaiškinimų apie gautą materialinę paramą. Teisėjų kolegija pažymi, kad net jei nurodomas įrodinėjimo naštos paskirstymo pažeidimas iš tiesų ir būtų nustatytas, tai bylos baigčiai būtų nereikšminga, nes vien materialinės paramos negavimo faktas, nesant kitų įrodymų, savaime neleidžia teigti apie testatoriaus valios defektus. Nenustačius, kad testatorius testamentą sudarė tokios būsenos, kuriai esant negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti, materialinės paramos negavimo faktas galėtų tik parodyti testatoriaus ir P. G. santykių pobūdį. Testatoriaus valia, jei nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, turi būti gerbiama nepriklausomai nuo jos turinio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimu apeliaciniame procese, neaktualūs.
Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CPK įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų taikymo nepagrįsti, todėl kasacinis skundas atmetamas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliekant nepakeistą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą reikalauja priteisti atstovavimo išlaidas ir pateikia 900 Lt sumokėjimą už advokato paslaugas surašant atsiliepimą į kasacinį skundą patvirtinančius įrodymus. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Vadovaujantis rekomendacijų 2.1, 2.7 ir 8.14 punktais, už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovui iš ieškovų priteisiama 900 Lt. Ieškovų yra keturi, todėl iš kiekvieno jų priteisiama po 225 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Kasaciniame procese valstybė patyrė 96,93 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš ieškovų. Ieškovų yra keturi, todėl iš kiekvieno jų priteisiama po 24,23 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
A. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš P. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) M. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti po 225 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš P. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) M. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti po 24,23 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.