Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „VKS reklama“ atskirąjį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016-09-13 nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Arvūnas“ patikslintą ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VKS reklama“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ARVŪNAS” patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo UAB „VKS Reklama“ 15 964,26 EUR skolos pagal 2016-04-11 Statybos rangos sutartį Nr. R2016/410 bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-09-13 nutartimi nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-09-13 nutarties yra iš esmės pagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014).Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė patikslintą ieškinį atsakovei, kuriuo prašo iš atsakovo priteisti 14 378,27 EUR skolos, 1 585,99 EUR delspinigių, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą ieškovas grindžia Statybos rangos sutartimis, sąmatomis, atliktų darbų aktais, PVM sąskaitomis-faktūromis. Ieškovė nurodo, jog atsakovas sutartyse bei sąskaitose nurodytais terminais likusios skolos sumos neapmokėjo iki šiol. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, preliminariai vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei prie ieškinio pateiktus duomenis, negalima daryti išvados, kad ieškovui palankus teismo sprendimas negalės būti priimtas. Tokią išvadą skundžiamoje nutartyje padarė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog ieškovas nepateikė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, tačiau šie apelianto argumentai ir dėstomos aplinkybės yra susijusios su ginčo esme. Atkreiptinas dėmesys, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, kas yra būtina sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi vertinti ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo, nes tai atliekama išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo stadijoje, ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisiškai kvalifikavus šalių teisinius santykius (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustatęs, kad ieškovo ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu prašo iš atsakovo priteisti 15 964,26 EUR dydžio sumą, taigi tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas.Šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Taigi pareikštas didelės vertės reikalavimas savaime negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl to, kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, masės ar jo vertės.Ieškovas savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei grindė aplinkybe dėl didelės ieškinio sumos. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nedengia savo įsiskolinimo ilgą laiką, todėl darytina išvada, kad skolos suma atsakovei yra ženkli. Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis). Taigi vien ieškinio pateikimas, nepateikus įrodymų, jog priešinga šalis vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas, prašydamas areštuoti atsakovo turtą, nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą manyti, kad dėl turto arešto atsakovo atžvilgiu netaikymo teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Priešingai, iš atsakovo pateiktų balansų, banko sąskaitų išrašų, sutarčių, matyti, kad įmonė vykdo veiklą, iš vykdomos veiklos gauna pajamas, todėl esant ieškovui palankiam sprendimui, atsakovas turi galimybę įvykdyti sprendimą. Todėl, apeliantui neįrodžius atsakovo nesąžiningumo, nesant duomenų, jog atsakovas ketina perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan., vien apelianto akcentuojamas didelės reikalavimo sumos kriterijus nelemia poreikio byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, šiuo atveju neįrodyta (CPK185 straipsnis). Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad teismui yra būtina areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis ieškinio sumai.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Patenkinus atsakovo atskirąjį skundą, atsakovui iš ieškovo priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis už atskirąjį skundą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovo UAB „Arvūnas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „VKS Reklama“ atžvilgiu.

Priteisti iš ieškovo UAB „Arvūnas“ atsakovo UAB „VKS Reklama“ naudai 28 EUR (dvidešimt aštuonių eurų) sumokėtą advokatės V. E. žyminį mokestį už atskirąjį skundą.