Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-596-348-2013;

Teisėja Vaidutė Stangvilienė Teisminio proceso Nr. 1-13-3-00004-2013-8;

2013 m. rugsėjo 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Algimanto Smolsko ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant nuteistajam V. R., jo gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, nukentėjusiajam A. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl 2013 m. gegužės 2 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. - keturių mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigoti šiuo laikotarpiu neatlygintinai dirbti po 20 valandų kas mėnesį visuomenės labui.

Iš V. R. priteista nukentėjusiojo A. S. naudai 291 Lt turtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

A. S. civilinio ieškinio dalis dėl 2000 Lt turtinei žalos, susijusios su odontologinėmis paslaugomis, atlyginimo pripažinta teisės į civilinio ieškinio patenkinimą, o dydžio klausimas paliktas spręsti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2012-05-25 apie 19 val. (duomenys neskelbtini) sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, A. gatvėje, kilusio konflikto metu tyčia, iš asmeninių paskatų, pykčio pasekoje ranka kirto A. S. į veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl muštinės žaizdos apatinės lūpos dešinėje pusėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I danties pilno trauminio išnirimo bei II danties panirimo.

Apelianto įsitikinimu, teismas neaptarė ir neįvertino tos aplinkybės, kad 2012-04-25 d. konfliktą pradėjo ne jis, o būtent nukentėjusysis A. S.. Pats nukentėjusysis būdamas neblaivus, (nustatytas lengvas 0,78 promilių girtumo laipsnis) elgėsi agresyviai, koliojosi necenzūriniais žodžiais ir pirmas kirto jam į veidą. Neturėdamas kitos išeities ir nenorėdamas būti sumuštas bei sužalotas, atsakė tuo pačiu. Sudavė vieną kartą nukentėjusiajam A. S. į veidą, todėl nemano, kad šio smūgio pasėkoje galėjo išmušti jam dantį. Nukentėjusysis privataus kaltinimo tvarka į teismą kreipėsi tik praėjus beveik pusei metų po įvykio, todėl neatmestina galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti vėliau ir kitų asmenų, kadangi nukentėjusysis pastoviai girtauja ir konfliktuoja su aplinkiniais. Be to, teismas visiškai nuvertino liudytojos I. B. parodymų, kad konfliktą pradėjo pats nukentėjusysis pirmas suduodamas smūgį jam į veidą. Teismas be pagrindo nepripažino, kad jo veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis. Jo veiksmai būtinosios ginties ribų neperžengė. Netikėti liudytojos I. B. parodymais jokio pagrindo nebuvo. Nebuvo pagrindo vertinti jo parodymų kaip gynybinės pozicijos, nes davė nuoseklius ir teisingus parodymus, nenorėdamas išsisukinėti ar išvengti atsakomybės.

Skundo autoriaus teigimu, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad nusikalstamos veikos metu jis buvo blaivus, o nukentėjusysis girtas, todėl būtent jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Nukentėjusysis A. S. jam taip pat padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio jis į teismą nesikreipė, nemanydamas, kad taip gali pasielgti A. S.. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas priėmė padaręs išvadą, kad pavojus būti jam sužalotu buvo nerealus, bet tik menamas. Su tokiu vertinimu nesutinka ir mano, kad jis yra neobjektyvus ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. R. ir jo gynėja advokatė I. Maldeikienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Nukentėjusysis A. S. prašė nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino įrodymus. Nuteistojo V. R. padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 140 str. 1 d. kvalifikavo teisingai. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais baudžiamąją bylą nutraukti nėra objektyvaus pagrindo.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, kad padarė jam inkriminuotą veiką nurodo, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, be to, nukentėjusysis į teismą kreipėsi beveik po pusės metų, todėl galėjo būti sužalotas ir kitų asmenų. Tačiau kolegijos įsitikinimu, šie apelianto skundo argumentai nepagrįstai ir atmetami, nes apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, argumentuotas, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip to reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d. Įrodymų vertinimo tvarka pažeista nebuvo, teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais pagal LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus ir dėl būtinosios ginties nebuvimo.

Iš nuteistojo V. R. parodymų matyti, kad jis neneigia sudavęs smūgį A. S., tačiau yra įsitikinęs, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes nukentėjusysis pats prie jo kibo, sudavė smūgį, koliojo necenzūriniais žodžiais buvo agresyvus. Be to, apeliaciniame skunde, abejoja ar tikrai galėjo išmušti dantį, nes A. S. į teismą kreipėsi tik po pusės metų. Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato termino per kurį asmuo privalo kreiptis į teismą. Be to, iš byloje esančių duomenų (prie bylos prijungtos atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos), matyti, kad nukentėjusysis apie įvykį policijai pranešė tą pačią dieną, taip pat į medikus kreipėsi tą pačią dieną. Specialisto išvada A. S. konstatuota, kad padaryta muštinė žaizda apatinės lūpos dešinėje pusėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I danties pilnas trauminis išnirimas bei II danties panirimas. Sužalojimas padarytas veikiant galvą kietu buku žalojančiu daiktu, galimai smūgiuojant ranka nukentėjusiojo nurodytu laiku. Sužalojimas padarytas mažiausiai vieno trauminio poveikio pasekoje. Kolegijai specialisto išvada abejonių nekelia, nes ji neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams. Minėta išvada patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent pirmosios instancijos teismo nustatytu laiku. Taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais vien dėl to, kad jam buvo nustatytas 0,78 promilės girtumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. S. apie jo sužalojimo aplinkybes davė nuoseklius parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo. Be to, juos patvirtina ir aukščiau aptrata specialisto išvada.

Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo V. R. skundo argumentais ir dėl liudytojos I. B. parodymų vertinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį įvertino įrodymų visumą, o ne kiekvieną atskirtai. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertinus.

Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis V. R. veikė būtinosios ginties sąlygomis. LR BK 28 str. 1 d. yra nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pažymėjo, kad teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis į asmenį yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, yra akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Menka, abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Kolegija įvertinusi nuteistojo V. R., nukentėjusiojo A. S., liudytojų parodymus apie nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto pobūdį, kiekvieno iš jų veiksmus, daro išvadą, kad nukentėjusiojo A. S. veiksmai negali būti įvertinti kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis bei pavojingas kėsinimasis į nuteistojo V. R. gyvybę ar sveikatą, sąlygoję būtinosios ginties situacijos atsiradimą, nes A. S. neatliko veiksmų, kėlusių V. R. realią grėsmę.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl V. R. kaltumo padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė. Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.