- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-02
- Bylos Nr.
- 2S-879-460/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-16969-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Maškevičienė
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-879-460/2012
NUTARTIS
2012 m. gegužės 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo (pareiškėjo) AB „Dolomitas“ (apelianto) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2094-793/2012 pagal ieškovo (pareiškėjo) AB „Dolomitas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo bei liudijimo įrodymams gauti išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas (pareiškėjas) AB „Dolomitas“ teismui 2011-12-30 pateikė prašymą, juo prašė nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui UAB „Klaipėdos krašto keliai“ bei subsidiariam atsakovui M. Ž. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant tuo turtu disponuoti: turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, 832 294,07 Lt. Be to, prašė išduoti liudijimą pareiškėjo AB „Dolomitas“ direktoriui A. B. ir AB „Dolomitas“ atstovui advokatui M. G. apie teisę gauti rašytinius įrodymus: iš AB Šiaulių banko Klaipėdos filialo, UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ kreditavimo sutartis, sudarytas 2010-2011 metais; iš UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ 2011 m. gegužės mėnesį sudarytas sutartis tarp UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir UAB „Klaipėdos krašto keliai“ bei mokėjimo pavedimų nuorašus, kuriais UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ pervedė pinigines lėšas UAB „Klaipėdos krašto keliai“; nustatyti keturiolikos dienų terminą ieškiniui pareikšti. Nurodė, kad kreditoriui AB „Dolomitas“ Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-23 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2188-123/2011 yra nutarta išieškoti iš UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ 348 843,56 Lt skolą, 1 073,89 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei 1 875 Lt žyminio mokesčio; Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-23 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2189-513/2011 yra nutarta išieškoti iš UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ 444 675,60 Lt skolą, 21 327,02 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei 2 165 Lt bylinėjimosi išlaidų; Klaipėdos apygardos teismo 2011-09-26 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2190-265/2011 yra nutarta išieškoti iš UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ 329 648,11 Lt skolą, 882,67 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei 1 826 Lt bylinėjimosi išlaidų; Klaipėdos apygardos teismo 2011-11-05 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-16552-769/2011 (pagal pateiktus priedus matyti, jog šį teismo įsakymą priėmė Klaipėdos miesto apylinkės teismas) yra nutarta išieškoti iš UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ 564 095,81 Lt skolą, 2 035,28 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei 2 415 Lt žyminio mokesčio. Pažymėjo, jog iš 2011-12-21 antstolio padėjėjo surašytos pažymos matyti, jog pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus pareiškėjui AB „Dolomitas“ iš skolininko UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ neišieškota suma sudaro 832 294,07 Lt ir 6 procentai metinių palūkanų. Nurodė, jog ieškovas AB „Dolomitas“ ketina pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu siekiant atkurti UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ mokumą, taip pat reikalauti M. Ž. kaip juridinio asmens subsidiariosios atsakomybės, nes pareiškėjui kaip UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ kreditoriui tapo žinoma, kad skolininkas (UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“) yra gavęs paskolą iš AB Šiaulių banko Klaipėdos filialo, tačiau paaiškėjo, kad skolininkas, vengdamas atsiskaitymo su pareiškėju, 2011 m. gegužės mėnesį sudarytu sandoriu tarp UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir UAB „Klaipėdos krašto keliai“ dalį piniginių lėšų yra perleidęs. Be to, pažymi, jog iš Juridinių asmenų registro išrašų matyti, kad UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ pagrindiniu akcininku, valdančiu 354 995 PVA, yra UAB „Kelių aptarnavimas“, kurios vadovu yra M. Ž., o vieninteliu akcininku – UAB „Klaipėdos krašto keliai“, kurio vadovu ir vieninteliu akcininku yra M. Ž.. Nurodė, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Pareiškėjas nurodė, jog negali gauti 2011 m. gegužės mėnesį sudaryto sandorio tarp UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir UAB „Klaipėdos krašto keliai“ patvirtinančių dokumentų, todėl nėra įmanoma suformuluoti ieškinio dalyko, išsamiai nurodyti faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinys, bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-01-03 nutartimi pareiškėjo AB „Dolomitas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo bei liudijimo įrodymams gauti išdavimo netenkino. Nurodė, jog pats pareiškėjas nurodė, kad M. Ž. turtas jau yra areštuotas ir nenurodė motyvų bei nepateikė įrodymų, kad jo turtui gali būti panaikintas areštas per laikotarpį, per kurį pareiškėjas AB „Dolomitas“ ketina pareikšti jam ieškinį actio Pauliana pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo prašymą apie galimus įrodymus grindžia ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, pareiškėjas AB „Dolomitas“ nenurodė pagrindo, kuriuo remdamasis mano, kad buvo sudarytas prieš tai minėtas sandoris.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo bei liudijimo įrodymams gauti išdavimo tenkinti: 1) nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui UAB „Klaipėdos krašto keliai“ bei subsidiariajam atsakovui M. Ž. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant tuo turtu disponuoti; turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis 832 294, 07 Lt, nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui; 2) išduoti liudijimą pareiškėjo AB „Dolomitas“ direktoriui A. B. ir AB „Dolomitas“ atstovui advokatui M. G. apie teisę gauti rašytinius įrodymus: iš AB Šiaulių banko Klaipėdos filialo UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ kreditavimo sutartis, sudarytas 2010–2011 m.; iš UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ 2011 m. gegužės mėnesio sudarytas sutartis tarp UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir UAB „Klaipėdos krašto keliai“ bei mokėjimo pavedimu nuorašus, kuriais UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ pervedė pinigines lėšas UAB „Klaipėdos krašto keliai“; nustatyti keturiolikos dienų terminą ieškiniui pareikšti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino didelės pareiškėjo AB „Dolomitas“ būsimo ieškinio sumos, galimybės pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu bei būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, atsižvelgiant į CK 6.67 str. 7 p. numatytą nesąžiningumo prezumpciją, todėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl liudijimo įrodymams gauti išdavimo ir motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nenurodė 2011 m. gegužės mėnesio 1 500 000 Lt sumos sandorio tarp UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir UAB „Klaipėdos krašto keliai“ sudarymo aplinkybes patvirtinančiu įrodymu, užkirto kelią pareiškėjui realizuoti savo teisę tinkamai kreiptis į teismą, suformuluojant ieškinio dalyką, t. y. ieškovo reikalavimą atsakovams. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad pareiškėjas neįrodė, kad tokie įrodymai egzistuoja, iš esmės užkirto kelią AB „Dolomitas“ prašomų išreikalauti įrodymų pagrindu tinkamai suformuluoti savo ieškinio reikalavimą bei realizuoti savo teisę kreiptis į teismą. Iš pareiškėjo prašyme išdėstytų aplinkybių bei pridėtos antstolio pažymos apie teismo įsakymo vykdymo eigą yra akivaizdu, kad atsakovas UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ gavęs iš AB Šiaulių banko 10 milijonų litų paskolą apyvartinėms lėšoms ir medžiagoms pirkti, iš esmės nesugebėjo atsiskaityti su AB „Dolomitas“ už patiektą ir tiekiamą produkciją ir liko skolingas 832 294, 07 Lt bei 6 procentus metinių palūkanų. Šios aplinkybės bei pateikti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie sandorio šalių veiksmus, kuriais buvo siekiama sumažinti UAB „Klaipėdos keliai“ mokumą.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovai RUAB „KLAIPĖDOS KELIAI“, UAB „Klaipėdos krašto keliai“, M. Ž. prašo apelianto AB „Dolomitas“ atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 01 03 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagristai pažymėjo, kad ieškovas savo prašymą grindžia prielaidomis, jog prašomi išreikalauti įrodymai gali egzistuoti, taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prašyme dėstomas faktines aplinkybes. Pažymėjo, jog skola ieškovui šiuo metu sudaro tik 400 073,47 Lt, skola yra nuolat mažinama, todėl jokios grėsmės paties ieškovo interesams nėra ir negali būti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties, kuria nutarta: 1) atsisakyti išduoti liudijimą pareiškėjo AB „Dolomitas“ direktoriui A. B. ir AB „Dolomitas“ atstovui advokatui M. G. apie teisę gauti rašytinius įrodymus; 2) atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Klaipėdos krašto keliai“ bei subsidiariojo atsakovo M. Ž. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių įrodymų
Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išduoti Ieškovui liudijimą prašomiems įrodymams gauti, tokiu būdu užkirsdamas kelią apeliantui suformuluoti savo ieškinio reikalavimus ir kreiptis su ieškiniu į teismą. Tačiau teismas pažymi tai, kad pats apeliantas, teigdamas, kad liudijimas gauti rašytinius įrodymus yra jam reikalingas dėl to, kad jis galėtų suformuluoti savo ieškinio reikalavimus ir kreiptis su ieškiniu į teismą, aiškiai įrodo apelianto reikalavimo išreikalauti įrodymus nepagrįstumą. Teismas primena, jog CPK 199 straipsnyje numatyta teisė prašyti teismo išreikalauti rašytinius įrodymus iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų galima pasinaudoti tik tuomet, kai pats asmuo neturi galimybių gauti vieną ar kitą jo reikalavimus ar atsikritimus pagrindžiantį įrodymą. Be to, aptariamu atveju turi aiškiai egzistuoti aplinkybės, kurias yra siekiama pagrįsti prašomais išreikalauti įrodymais. Tai akivaizdžiai matyti iš to, kad pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį įrodymus išreikalauti prašantis asmuo privalo nurodyti rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama, pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo, ir aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Tuo tarpu apeliantas, prašydamas išreikalauti įrodymus (išduoti liudijimą), ne tik negali nurodyti aplinkybių, kurias prašomi išreikalauti įrodymai gali pagrįsti, bet net negali tiksliai suformuluoti pačių įrodymų, kuriuos teismas turėtų išreikalauti. Pavyzdžiui, reikalavimas išduoti liudijimą – gauti visas 2010 – 2011 m. tarp UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir AB Šiaulių banko sudarytas kreditavimo sutartis, visas 2011 m gegužės mėnesį tarp UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir UAB „Klaipėdos krašto keliai“ sudarytas sutartis bei mokėjimo pavedimų nuorašus, yra visiškai nekonkretūs, į prašomų išreikalauti įrodymų ratą gali patekti visiškai su apelianto ketinamu reikšti actio Pauliano ieškiniu nesusiję dokumentai, taip pat jokiais motyvais yra nepagrįsti laikotarpiai, už kuriuos prašoma išreikalauti įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje visiškai pagristai pažymėjo, kad apeliantas savo prašymą grindžia prielaidomis, jog prašomi išreikalauti įrodymai gali egzistuoti, taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prašyme dėstomas faktines aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje aiškiai atskleidė ieškovo prašymo išreikalauti įrodymus tikslus, t. y. apelianto prašymas yra susijęs ne tiek su siekiu turėti rašytinius įrodymus, būtinus tinkamam ieškinio pateikimui, kiek su siekiu surinkti atitinkamą informaciją, bei galbūt rasti pagrindą ieškiniui pareikšti, kuris iki šios dienos, sprendžiant iš apelianto pateiktų įrodymų, pačiam ieškovui nėra žinomas. Šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados tik dar kartą patvirtina faktą, kad CPK 199 straipsnyje įtvirtintas įrodymų išreikalavimo institutas yra skirtas ne tam, kad galima būtų sužinoti vienas ar kitas aplinkybes, o po to nuspręsti, kaip šiuos įrodymus panaudoti, o tam, kad į bylą būtų pateikti objektyviai egzistuojantys rašytiniai įrodymai, susiję su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku. Kitaip tariant, tai nėra priemonė surinkti informaciją ir įrodymus galimam ieškiniui paruošti, o priemonė gauti rašytinį įrodymą jau paties teismo proceso metu, kai reikalavimai ir atsikirtimai į juos objektyviai egzistuoja ir teismui yra pareikšti. Be abejo, priklausomai nuo išreikalautų įrodymų, reikalavimai gali būti tikslinami, bet pačių ieškinio reikalavimų esmė nesikeičia. Tuo tarpu tiek iš ieškovo prašymo, tiek iš apelianto atskirojo skundo matyti, kad apeliantas nėra net suformulavęs reikalavimo, t. y. pats nežino, ką ketina ginčyti remdamasis actio Pauliana institutu, taip pat nežino, ar egzistuoja visos sąlygos ieškiniui actio Pauliana pagrindais pareikšti. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl liudijimo išdavimo pareiškėjo AB „Dolomitas“ direktoriui A. B. ir AB „Dolomitas“ atstovui advokatui M. G. apie teisę gauti rašytinius įrodymus, todėl naikinti skundžiamos nutarties dalies šiuo klausimu nėra jokio pagrindo (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 199 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Teismas taip pat visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams UAB „Klaipėdos krašto keliai“ ir M. Ž. iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Teismas sutinka, kad atsakovai UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“, UAB „Klaipėdos krašto keliai“ ir M. Ž. yra susiję asmenys, tačiau anaiptol nereiškia, kad UAB „Klaipėdos krašto keliai“ ir M. Ž. turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kai apeliantas net nesuformulavo ieškinio dalyko ir iki galo negalėjo nurodyti ieškinio pagrindo. Teismas primena, jog CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti pusės šio kodekso 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Taigi, kaip matyti iš šios įstatymo normos, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, pats ieškinys, t. y. ieškinio dalykas ir pagrindas, turi būti suformuluotas ir išdėstytas, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių šis ieškinys gali būti pareikštas vėliau, jau nekalbant apie grėsmės pareiškėjo interesams įrodymą. Tuo tarpu iš ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones visiškai neaišku, kokius sandorius apeliantas ketina ginčyti actio Pauliana ieškinio pagrindu, kokia yra būsimo ieškinio suma, kokios ketinamų ginčyti sandorių šalys, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pabrėžia, jog iš apelianto prašymo nematyti, kad apeliantas ketintų ginčyti nors vieną sandorį, kurio šalimi būtų atsakovas M. Ž.. Teismas sutinka, kad apelianto prašyme pateikiamas juridinio asmens dalyvio subsidiarios atsakomybės CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu aprašymas ir užsimenama apie ketinimą reikšti ieškinį M. Ž. kaip subsidiariam atsakovui dėl to, jog UAB „KLAIPĖDOS KELIAI" negali įvykdyti savo prievolių apeliantui. Tačiau nei apelianto prašyme, nei apelianto atskirajame skunde nenurodoma, kaip šie reikalavimai atsakovui M. Ž. yra susiję su ketinamu reikšti actio Pauliana ieškiniu dėl UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ ir UAB „Klaipėdos krašto keliai“ sandorių ginčijimo ir prašomais išreikalauti įrodymais. Taip pat apeliantas nenurodo priežasčių, dėl kurių jis negalėjo ieškinio atsakovui M. Ž. CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu pareikšti iš karto su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors tai įpareigoja CPK 147 straipsnio 3 dalis. Kita vertus, atsakovas M. Ž. nėra UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ akcininkas. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad, netgi darant prielaidą dėl grėsmės pareiškėjo interesams buvimo, iš apelianto prašymo neaišku, kokie yra ketinamo reikšti ieškinio reikalavimai, kuriuos reikėtų užtikrinti. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams UAB „Klaipėdos krašto keliai“ ir M. Ž., teigia, kad atsakovo M. Ž. turtas jau yra areštuotas, taip pat nurodo didelį – 832 294,07 Lt – atsakovo UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ įsiskolinimą ieškovui, tai esą turėtų patvirtinti grėsmę pareiškėjo interesams pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu ginčijamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog iki ieškinio teismui pareiškimo dienos nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, iškils reali grėsmė apelianto interesams, taip pat pagrįstai išanalizavo UAB „KLAIPĖDOS KELIAI“ skolos atsiradimo aplinkybes, kurios pagal buvimą laike yra nesusijusios su ieškovo ketinamais ginčyti sandoriais. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, prašydamas pirmosios instancijos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, turėtų įrodyti ne tik grėsmę pareiškėjo interesams, bet ir bendra tvarka pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą ir tikimybę, jog, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jau iš anksčiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad apeliantas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesuformulavo savo ieškinio reikalavimų, jau nebekalbant apie tikėtiną ieškinio reikalavimų pagrindimą, kai prie apelianto prašymo nepridėtas nė vienas įrodymas, pagrindžiantis būsimus ieškovo ieškinio reikalavimus. Apeliantas prašyme ir atskirajame skunde išdėstė ištraukas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, taip pat kitus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų aiškinimus, tačiau aiškiai matyti, kad apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra visiškai nepagrįstas, todėl teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šį apelianto reikalavimą atmetė (CPK 12 straipsnis, CPK 144 straipsnio 1 dalis, CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Esant nurodytų aplinkybių visetui, pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-03 nutartį nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.