Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-07-07 · Administracinė byla Nr. I1-1555-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-07-07Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-05-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-07-07
Bylos Nr.
I1-1555-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04095-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1555-764/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04095-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas), Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Toliau – Tarnyba), 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).

Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2441-281/2019 panaikintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. NN-75 dėl pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K). Teigia, kad minėtu nutarimu jis į kitą laisvės atėmimo vietą buvo perkeltas neteisėtai, tokiu būdu pažeidžiant jo konstitucinę teisę į laisvę, kadangi bausmė jam paskirta atlikti pataisos namuose, o ne kalėjime. Pažymi, jog nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. gegužės 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, taip pat, dėl konvojavimo pareiškėjas teigia patyręs nepatogumų, neigiamų išgyvenimų. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 3 000 eurų ir prašo ją priteisti solidariai iš atsakovų.

Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-12).

Nurodo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų ir jais padarytos neturtinės žalos yra nepagrįsti. Teigia, jog apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Departamento nutarimas, atsakovės atstovui nebuvo žinoma iki pareiškėjo skundo šioje byloje nuorašo gavimo dienos, nes jis nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. Tvirtina, jog minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų teismas nenustatė. Pažymi, jog ji buvo tik pareiškėjo perkėlimo vykdytoja, nutarimas jai buvo privalomas vykdyti. Todėl, mano, kad neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovės atstovas teigia, kad iš pateikiamų dokumentų nenustatyta pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą ir patirtos neturtinės žalos dydį. Nesant neteisėtų veiksmų bei jais padarytos žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi, atsakovės atstovo nuomone, nėra įrodyta ir pagrįsta nei viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Pravieniškių PN-AK atsiliepimo argumentais, pateikė teismui atsikirtimą (b. l. 43). Atsikirtime pareiškėjas nurodo, kad ta aplinkybė, jog Pravieniškių PN-AK prieš tai nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos nagrinėjimą neturi reikšmės nagrinėjant šią administracinę bylą. Pareiškėjas nesutinka, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog nėra neteisėtų veiksmų. Mano, jog tai, kad Pravieniškių PN-AK yra vykdytoja priimto nutarimo nereiškia, kad ji nepadarė neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Atsikirtimu pareiškėjas prašo teismo skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13-15).

Nurodo, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 30 d. sprendimu ir pripažino Departamento nutarimą neteisėtu, tai nesudaro pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą, nes tokia žala pareiškėjui nebuvo kilusi, o nutarimas buvo panaikintas tik dėl formalių pažeidimų, tačiau ne todėl, jog pats perkėlimas buvo pripažintas neteisėtu. Be to, Departamentas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas teismui pateiktame skunde deklaratyviai dėsto žalos kilimo aplinkybes ir nepagrindžia aplinkybių objektyviais įrodymais.

Atsiliepimas

Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimą ir į Departamento atsiliepimą, kuriame deklaruoja, kad Departamento priimtas nutarimas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą laisvės atėmimo vietą buvo priimtas neteisėtai. Pareiškėjas atsižvelgdamas į tai, kad jo perkėlimas buvo neteisėtu, mano, kad ir neturtinė žala turėtų būti priteisiama už tai, kad jis buvo neteisėtai laikomas kalėjime, bet ne pataisos namuose (b. l. 44).

Šalies argumentai

Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17-19).

Teigia, jog pareiškėjas skundą grindžia išimtinai tik savo subjektyvia nuomone, abstrakčiai cituoja nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o pareiškėjo žalos dydis nėra grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas, be kita ko, pateikė atsikirtimą ir į Vilniaus PN atsiliepimą, nurodydamas, jog nesutinka su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta nuomone. Pažymi, jog Vilniaus PN atsiliepime neišreiškiama pozicija pareiškėjo skunde išdėstytais klausimais. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN pateikė deklaratyvaus ir šabloninio pobūdžio argumentus apie kalinimo sąlygas. Be to mano, jog Vilniaus PN nepateikė jokios bylai reikšmingos medžiagos, todėl Vilniaus PN atsiliepimas, pareiškėjo vertinimu, yra visiškai nepagrįstas (b. l. 47) .

Šalies argumentai

Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27-31).

Nurodo, kad ji nevykdo nuteistųjų laisvės atėmimo bausme perkėlimo į kitas pataisos įstaigas funkcijas. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nutarimas buvo panaikintas dėl formalių pažeidimų, tačiau pats pareiškėjo perkėlimas į kitą laisvės atėmimo įstaigą nebuvo pripažintas neteisėtu.

Pasisakydama dėl neturtinės žalos priteisimo Tarnyba pažymi, jog pareiškėjas neįrodė galimai neteisėtų veiksmų kilusių padarinių, neakcentavo pasireiškiančių išgyvenimų ar sukrėtimų, taip pat nepateikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio bei galimų pasekmių ateityje, todėl neturtinė žala negali būti priteista.

Atsiliepimas

Pareiškėjas nesutinka ir su Tarnybos atsiliepime išdėstyta pozicija. Teigia, kad Tarnybos dėstomi argumentai neatitinka tikrovės, nes Tarnyba kaip tik yra atsakinga už nuteistųjų perkėlimą (konvojavimą) iš pataisos namų į kitas laisvės atėmimo įstaigas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog panaikinus Departamento nutarimą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo į kitą laisvės atėmimo įstaigą, Tarnyba taip pat prisidėjo prie neteisėtų veiksmų (b. l. 45-46).

Tarnyba, nesutikdama su pareiškėjo atsikirtimu, teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo konvojavimo teisinis pagrindas nebuvo Departamento priimtas nutarimas, todėl teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir Tarnybos nėra viešojo administravimo santykiai. Taip pat laiko nepagrįstais pareiškėjo teiginius dėl to, kad Tarnyba negali vykdyti jokios kitos institucijos ar įstaigos sprendimo konvojuoti asmenį, kol papildomai toks sprendimas nebus įvertintas kitos kompetentingos institucijos. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo, Tarnyba iš esmės vadovaujasi tapačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmiau teiktame atsiliepime. Mano, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas tuo pagrindu, jog pareiškėjo skunde ir atsikirtime išdėstyti hipotetinio pobūdžio argumentai yra subjektyvaus pobūdžio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus PN, Departamento, Pravieniškių PN-AK ir Tarnybos 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Departamento 2019 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. NN-75 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ buvo perkeltas tolimesniam bausmės atlikimui į Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K) (b. l. 23). Departamento 2019 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. NN-316 pakeista Departamento direktoriaus 2019 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. NN-75 rezoliucinė dalis, kuria nutarta pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K atlikti nuobaudos (b. l. 25).

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl minėto nutarimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-2441-281/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00677-2019-5) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Departamento nutarimą (b. l. 3-4).

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Departamento nutarimą, 2019 m. gruodžio 2 d. teismui pateikė skundą, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo į kitą laisvės atėmimo įstaigą ir netinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė.

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms.

Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Paaiškina, kad dėl neteisėto pareiškėjo perkėlimo ir netinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė neigiamas pasekmes, kurios laikytinos pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010). Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinei žalai iš esmės grindžia Departamento priimto nutarimo neteisėtumu ir netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas mano, kad teismui pripažinus minėtą nutarimą neteisėtu, atitinkamai jis įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo neteisėto perkėlimo. Tvirtina, jog dėl neteisėto perkėlimo jis bausmę atliko griežtesnėmis kalinimo sąlygomis.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą nenustatė atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nebūtina vertinti likusių civilinės atsakomybės sąlygų, kurioms esant atlyginama neturtinė žala. Pareiškėjas savo skundo argumentus grindžia abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais. Tvirtindamas, jog jam nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, pareiškėjas turėtų detaliai skunde nurodyti kuo neteisėti atitinkamos valstybės institucijos veiksmai pasireiškė ir įrodyti kilusią žalą.

Pareiškėjo teiginiai, jog pripažinus Departamento nutarimą neteisėtu savaime turėtų būti pripažįstamos ir netinkamos kalinimo sąlygos nėra tarpusavyje susiję. Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo Departamentas, Nutarimo neteisėtumas pripažintas tik dėl formalių procedūrinių pažeidimų, tačiau ne tuo pagrindu, kad pareiškėjui buvo suteiktos netinkamos kalinimo sąlygos pabloginančios pareiškėjo padėtį. Be to, Nutarimo neteisėtumas ir nepagrįstumas pripažintas prieš tai minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl pagrindo teigti, jog pripažinus Nutarimą neteisėtu savaime tai suponuoja išvadą, jog buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, pagrindo nėra. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepagrindė savo reikalavimo neturtinei žalai atlyginti objektyviais įrodymais. Todėl įvertinus CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje nurodytus teisiškai reikšmingus kriterijus ir bylos medžiagą, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Egidija Puzinskaitė