Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2022-12-07 · Administracinė byla Nr. eA-3978-662/2022

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2022-10-03Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-12-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-12-07
Bylos Nr.
eA-3978-662/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03118-2022-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
A. I.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-3978-662/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03118-2022-2Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 22S98692 „Dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

2. Pareiškėjas apžvelgė ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą nuostatas) ir teismų praktiką. Paaiškino, jog jis neginčija tos aplinkybės, kad jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, t. y. kad egzistuoja Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas, tačiau mano, kad atsakovas priėmė Sprendimą vienašališkai ir formaliai, nepagrįsdamas jo objektyviais faktais ir neatsižvelgdamas į pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva bei kitas individualias aplinkybes, todėl toks administracinis sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Prieš priimdamas Sprendimą, atsakovas nesusisiekė su pareiškėju ir neišsiaiškino reikšmingų faktinių aplinkybių (pvz., ar nėra kitų teisėtų būdų pareiškėjui likti Lietuvoje, ar yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią grąžinti jį į užsienio valstybę (Įstatymo 130 str.)). Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad, sužinojęs apie jam išduotos vizos negaliojimą ir vadovaudamasis Departamento konsultacija, pareiškėjas ėmė rengti dokumentus, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip Lietuvoje veikiančios įmonės savininkas ir vadovas (pareiškėjas negalėjo pateikti šių dokumentų anksčiau dėl su karantinu susijusių sunkumų). Jei pareiškėjas būtų buvęs tinkamai ir laiku informuotas apie ketinimą priimti Sprendimą, jis būtų turėjęs galimybę operatyviai išspręsti tolesnio savo gyvenimo ir verslo tęsimo Lietuvoje klausimą bei pašalinti aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas.

3. Pareiškėjo nuomone, susidariusioje situacijoje svarbu atsižvelgti į tai, kad jis atitinka reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti bei reikalavimus papildomai apsaugai gauti, be to, jis nesikreipė dėl vizos pratęsimo todėl, kad buvo suklaidintas dėl jos galiojimo datos. Pareiškėjas Lietuvoje turi darbą, gauna darbo užmokestį, moka mokesčius, nuomojasi būstą. Jis gerbia Lietuvos Respubliką, jos žmones ir įstatymus. Pareiškėjo valdoma bendrovė aktyviai vykdo veiklą, susijusią su automobilių remontu (jos veikla išsiskiria iš kitų Lietuvos įmonių tuo, kad vykdomas prabangių automobilių remontas), o Sprendimo įvykdymas lemtų pareiškėjui didelius finansinius nuostolius (pvz., turėtų atlyginti žalą klientams, kilusią dėl sutrikdytos bendrovės veiklos). Pareiškėjas svarsto visas įmanomas galimybes likti Lietuvoje, įskaitant prašymo suteikti prieglobstį padavimą, nes jis negali grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), kadangi toje valstybėje jam gresia persekiojimas ir / ar susidorojimas dėl politinių pažiūrų; šioje valstybėje nuolat ir sistemingai pažeidžiamos žmogaus teisės, vyrauja itin plataus masto politinių mažumų diskriminacija, ribojant jų teises į darbą ir mokslą. Dėl neteisėtų kilmės valstybės veiksmų pareiškėjas jau prarado namus ir verslus, dėl ko ir siekė kuo greičiau palikti šią valstybę bei įsitvirtinti Lietuvoje.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

5. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą. Teigė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai nuo 2021 m. liepos 1 d. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jis iki jam išduotos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos negalėjo išvykti iš šalies arba pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės. Pareiškėjui neįvykdžius Įstatyme įtvirtintos pareigos išvykti bei nenustačius Įstatyme numatytų pagrindų, dėl kurių jo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas, atsakovas privalėjo priimti Sprendimą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas galėtų pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tik tuo atveju, jeigu Lietuvoje būtų teisėtai (Įstatymo 28 str. 2 d.). Įvykdžius Sprendimą, pareiškėjui, kaip įmonės akcininkui ir direktoriui, nebus užkirsta galimybė dalyvauti įmonės veikloje, pavyzdžiui, pasitelkus įgaliotus atstovus ar atvykus į Šengeno erdvę su Šengeno viza. Atsakovas tvirtino, kad nors pareiškėjas 2022 m. liepos 19 d. apklausoje nurodė nepageidaujantis grįžti į kilmės valstybę, nes ten gali būti suimtas, tačiau jis nepagrindė tokių savo teiginių objektyviais duomenimis. Pareiškėjas iki šiol nepateikė Departamentui prašymo suteikti prieglobstį. Atsakovas nenustatė ir pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, dėl kurių draudžiama grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, arba kad Sprendimas iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo A. I. reikalavimo įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nagrinėti paskesnį pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2020 m. sausio 6 d., turėdamas galiojantį pasą su jame įklijuota nacionaline viza Nr. 004140298.

8. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) 2019 m. gruodžio 17 d. išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą Nr. 004140298, kuri galiojo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 2 d., kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam Užimtumo tarnybos užsieniečiui išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 70.6 p.).

9. Departamentas 2020 m. lapkričio 24 d. išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą Nr. 004351866, kuri galiojo nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d., kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla, kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Eulerta“ direktoriui ir akcininkui (Aprašo 70.10 p.).

10. Departamentas 2020 m. gruodžio 31 d. išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą Nr. 004352222, kuri galiojo nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. birželio 30 d. kaip (duomenys neskelbtini) piliečiui, kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui (Aprašo 70.19 p.; redakcija, galiojusi nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. iki 2021 m. kovo 17 d.).

11. Departamentas 2021 m. birželio 16 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

12. 2021 m. birželio 30 d. pasibaigus nacionalinės vizos Nr. 004352222 galiojimo laikui, pareiškėjas neišvyko iš šalies. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (Įstatymo 23 str. 2 d.).

13. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 125 straipsnio 2 dalimi, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 4 dalimis bei atsižvelgdamas į tai, kad, pasibaigus nacionalinės vizos galiojimo laikui, pareiškėjas neišvyko iš šalies, ginčijamu 2022 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 22S98692 įpareigojo pareiškėją išvykti į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad Sprendimas priimtas formaliai, neanalizuojant pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir ryšių su Lietuvos Respublika. Iš 2022 m. liepos 19 d. užsieniečio apklausos lapo matyti, kad pareiškėjas neįvardijo jokių šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis; pareiškėjas nurodė pragyvenimo šaltinį – darbo užmokestį. Departamento Vilniaus skyriaus vyresniosios specialistės 2022 m. liepos 22 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės dalyvis ir galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o, pagal teismų praktiką, užsieniečio buvimas ne Lietuvoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės. Teismas pritarė tokiam vertinimui. Pareiškėjas skunde nenurodė kitų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų priežasčių ir nepateikė įrodymų, kad tokios priežastys egzistuoja, todėl konstatuota, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes.

15. Teismas akcentavo, jog 2022 m. liepos 19 d. užsieniečio apklausos protokole nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė grįžti į kilmės valstybę, nes turi duomenų, jog grįžęs bus suimtas. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių jis gali būti suimtas, persekiojamas. Pareiškėjas teismo posėdyje tvirtino, kad visuotinai žinoma, jog (duomenys neskelbtini) asmuo gali būti suimtas vien dėl to, kad jam yra išduota kitos valstybės viza; socialiniame tinkle Youtube daug įrašų apie tai, kaip elgiamasi su asmenimis (duomenys neskelbtini); visi pažįstami pataria pareiškėjui negrįžti; jo tėvams buvo grasinama, jo brolis buvo suimtas, o ir kitiems pažįstamiems yra atsitikę kažkas blogo, tačiau pareiškėjas kol kas negali pateikti įrodymų apie tai. Teismas padarė išvadą, kad, pareiškėjui nenurodžius konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių jam galinčią kilti grėsmę, nebuvo rimto pagrindo spręsti apie galbūt egzistuojančias Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kurias atsakovas privalėjo vertinti. Pareiškėjas ir teismui nenurodė, kad egzistuoja konkrečios priežastys, dėl kurių, grįžęs į (duomenys neskelbtini), jis gali būti persekiojamas ar suimtas dėl savo religijos, rasės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų politinių ir dėl to jo gyvybei ar laisvei gali grėsti realus pavojus. Taigi, nekonstatuotinos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse minimos aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas teigė ketinantis kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau jis dėl to nesikreipė į Departamentą iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad vis dar renka dokumentus, kuriais galėtų pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas nurodė, jog ketina kreiptis ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau kol kas jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismas laikė, kad šios aplinkybės neturi reikšmės vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

17. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti jį nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės yra susijęs su viešojo administravimo subjekto neveikimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nekėlė ginčo dėl Departamento neveikimo ir nurodė, kad iki šiol nėra pateikęs prašymo suteikti prieglobstį. Nesant ginčo dėl Departamento neveikimo, antrasis skundo reikalavimas laikytinas nenagrinėtinu teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl administracinė byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 p.).

III.

18. Pareiškėjas A. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą; netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas apžvelgia skundžiamo teismo sprendimo turinį, ginčo aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su, be kita ko, prieglobsčio suteikimo procedūra (pvz., pareiga atlikti prieglobsčio prašytojo apklausą), įrodymų vertinimo teisme taisyklėmis. Mano, kad teismas vadovavosi vien tik atsakovo argumentais, o ne konkrečiomis Įstatymo nuostatomis, todėl teismo pozicija laikytina šališka, o formuojama teismų praktika – nepagrįsta ir pažeidžiančia užsieniečių interesus. Pareiškėjas pakartoja savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, be kita ko, kad Sprendimas buvo priimtas vienašališkai ir formaliai, prieš tai neapklausus pareiškėjo ir neišsiaiškinus visų reikšmingų aplinkybių, todėl jis neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; pareiškėjas atitinka reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir, remdamasis Departamento konsultacija, prieš priimant Sprendimą jau rengėsi pateikti dokumentus tokiam leidimui gauti (pareiškėjas negalėjo anksčiau pateikti šių dokumentų, nes jo bendrovė dėl karantino patyrė sunkumų); dėl Sprendimo įvykdymo pareiškėjas patirtų didelių finansinių nuostolių ir net neigiamų humanitarinių pasekmių (egzistuoja Įstatymo 130 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, dėl kurių draudžiama išsiųsti užsienietį). Pareiškėjas tvirtina, kad šioje situacijoje nėra Įstatyme numatytų pagrindų, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, jau kurį laiką gyvena Lietuvoje, yra susijęs su ja socialiniais ir ekonominiais ryšiais.

Atsiliepimas

20. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

21. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai apie jo bendrovės patirtus sunkumus dėl karantino yra deklaratyvūs ir nesusiję su Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Pareiškėjas objektyviais duomenimis nepagrindė nei to, kad jis iki vizos galiojimo pabaigos negalėjo išvykti iš Lietuvos arba pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nei to, kad egzistuoja Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, dėl kurių draudžiama grąžinti jį į kilmės valstybę. Aplinkybė, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ekonominiai ryšiai, nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir proporcingumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas galėtų valdyti savo bendrovę per atstovus, kreiptis dėl vizos arba leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Atsakovas pastebi, kad ne visos pareiškėjo pacituotos teisės normos bei teismų praktika yra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, pavyzdžiui, teisės normos, reglamentuojančios prieglobsčio suteikimą, teismų praktika dėl Europos Sąjungos piliečiams užtikrinamų teisių, bei akcentuoja, kad pareiškėjas iki šiol nepateikė prašymo suteikti jam prieglobstį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 22S98692, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

23. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu administracinės bylos dalį, kurioje pareiškėjas A. I. prašo įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti jam prieglobstį, nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo ginčijamas sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais, taip pat nenustatyta Migracijos departamento neveikimo fakto dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo.

24. A. I. su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti arba jį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo manymu, priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien atsakovo argumentais, jokiu konkrečiu ir neginčijamu įstatymo išaiškinimu ar tikslia UTPĮ norma, todėl tokia šališka teismo pozicija yra vertinama tik atsakovo naudai ir turės negiamą įtaką formuojamai teismų praktikai, ko pasekoje užsieniečių interesai yra tiesiogiai pažeidžiami.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 125 straipsnio 2 dalies, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 4 dalių, 128 straipsnio 1 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies normos. Šios nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

27. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 31 d. išdavė A. I. nacionalinę vizą Nr. 004352222, kuri galiojo nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. birželio 30 d. kaip (duomenys neskelbtini) piliečiui, kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyrius, išnagrinėjęs (duomenys neskelbtini) piliečio A. I. prašymą išduoti vizą, 2022 m. birželio 16 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsisakė išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą. Pasibaigus nacionalinės vizos Nr. 001352222 galiojimo laikui (2021 m. birželio 30 d.) ir užsieniečiui iš šalies neišvykus 2022 m. liepos 19 d. priimtas sprendimas Nr. 22S98692 dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

28. Taigi ginčijamas sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (šiuo atveju pasibaigus nacionalinės vizos galiojimo laikui užsienietis iš šalies neišvyko). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 23 straipsnio 2 punkto nuostata (užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui), laikytina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Nagrinėjamu atveju dėl sprendimo šia apimtimi teisėtumo ir pagrįstumo byloje ginčo nėra.

29. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

30. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Žemesnės instancijos teismas

31. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių egzistavimo ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas skunde, apart to, kad jis yra Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės dalyvis ir gauna darbo užmokestį, jokių kitų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų priežasčių nenurodė, įrodymų, kad tokios priežastys egzistuoja nepateikė, todėl vertino, kad, priimdamas sprendimą, atsakovas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes atsižvelgė. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad Lietuvos Respublikoje vykdo ūkinę-komercinę veiklą, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, remiantis Lietuvos vyriausiais administracinio teismo praktika vertinta, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

32. Teismas taip pat analizavo ir nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko užsienietį būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į kilmės valstybę (kad jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę arba jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas).

33. Sutiktina ir pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Be to, Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad A. I. iki šiol nėra pateikęs prieglobsčio prašymo ir kartu su skundu nėra pateikti jokie įrodymai, kurie kaip nors pagrįstų pareiškėjui kilmės valstybėje kylančias grėsmes ir leistų vertinti, kad jo grąžinimas į kilmės valstybę prieštarautų Įstatymo 130 straipsnio nuostatoms, nors buvo įsipareigojęs tai padaryti jau pirmosios instancijos teismui.

34. Nagrinėjamo ginčo kontekste visiškai nereikšmingi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su karantino paskelbimu Lietuvos Respublikoje 2020 m. kovo 16 d., todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

35. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl atmestini kaip nepagrįsti A. I. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas sprendimą grindė atsakovo argumentais ir nenurodė ginčo santykius reguliuojančių teisės normų.

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRasa Ragulskytė-MarkovienėMilda Vainienė