- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-03
- Bylos Nr.
- eI2-5743-931/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03118-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Agnė Stankevičienė (pirm.), Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Dovydas Raišutis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento 2022 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 22S98692 „Įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos“; 2) įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo A. I., gimimo data 1985 m. birželio 15 d., paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamas sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas tuomet, kai pareiškėjas 2022 m. liepos 19 d. atvyko konsultacijos ir pasiruošęs teikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė formaliai, neįvertinęs reikšmingų aplinkybių, nesiekdamas išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje, nesidomėdamas, ar pareiškėjas neketina teikti dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas atitinka visus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio reikalavimus, kad jam galėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau šių duomenų ir dokumentų pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti Migracijos departamentui.
Pareiškėjas šiuo metu aktyviai sprendžia ir nagrinėja visas įmanomas galimybes likti Lietuvoje, nes grįžti į (duomenys neskelbtini) negali dėl jo persekiojimo toje šalyje. Pareiškėjas svarstys galimybę teikti dokumentus dėl pabėgėlio statuso suteikimo.
Pareiškėjas sužinojęs, kad jo viza negalioja, suruošė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas turi darbą, gauna darbo užmokestį, moka visus privalomus mokesčius, nuomojasi gyvenamąjį būstą; gerbia Lietuvos Respubliką, jos žmones ir įstatymus, o dėl vizos pratęsimo nesikreipė suklydęs dėl vizos galiojimo datos.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė dėl pandemijos keliamų grėsmių nuo 2020 m. kovo 16 d. buvo paskelbusi karantiną. Pareiškėjas negalėjo tinkamai vykdyti veiklos, priimti darbuotojų į savo įmonę, ko pasekoje tik dabar yra pasiruošęs teikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir teikia tai patvirtinančius įrodymus šioje byloje.
Migracijos departamentas neįvertino, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje aktyviai vykdo ūkinę-komercinę veiklą ir pareiškėjui išvykus iš šalies jo įmonė bus žlugdoma.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė neatsižvelgdamas į galimus pavojus, kurie gali nutikti pareiškėjui kilmės valstybėje, nors turėjo būti vertinamos aplinkybės, numatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagristą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2020 m. sausio 6 d. turėdamas galiojantį pasą Nr. (duomenys neskelbtini) su jame įklijuota nacionaline viza Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 2 d., vėliau gavo nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d., o dar vėliau nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Pasibaigus nacionalinės vizos galiojimo laikui užsienietis iš šalies neišvyko, todėl vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 punkto nuostata, laikytina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai nuo 2021 m. liepos 1 d. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės. Pareiškėjui neįvykdžius Įstatyme nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos bei nenustačius Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas, Migracijos departamentas privalėjo priimti ginčijamą sprendimą.
Nors pareiškėjas teigia, kad jis atitinka Įstatymo reikalavimus, kad jam galėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, tačiau remiantis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas Migracijos departamentui galėtų pateikti tik tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje būtų teisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
Kartu pažymėtina, jog pareiškėjui, kaip įmonės akcininkui ir direktoriui neužkertama galimybė dalyvauti įmonės veikloje, pavyzdžiui, pasitelkus įgaliotus atstovus ar kaip bendrovės akcininkui ir direktoriui į Šengeno erdvę atvykus su Šengeno viza. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017). Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų vertinti, kad jis iki jam išduotos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Nors pareiškėjas 2022 m. liepos 19 d. vykdytos apklausos metu nurodė, kad nepageidauja grįžti į kilmės valstybę, nes ten gali būti suimtas, tačiau savo teiginių jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė. Migracijos departamentas nenustatė ir pareiškėjas kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų vertinti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama grąžinti į kilmės valstybę ar kad ginčijamas sprendimas iš esmės pažeistų pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.
Pareiškėjui nėra trukdoma valdyti savo įmonę per įgaliotus atstovus. Pareiškėjui nėra nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei ateityje, įvykdžius ginčijamą sprendimą, teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Ginčijamu sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjui suteikimo. Pareiškėjas Migracijos departamentui iki šiol nėra pateikęs prieglobsčio prašymo ir kartu su skundu nėra pateikti jokie įrodymai, kurie kaip nors pagrįstų pareiškėjui kilmės valstybėje kylančias grėsmes ir leistų vertinti, kad jo grąžinimas į kilmės valstybę prieštarautų Įstatymo 130 straipsnio nuostatoms.
Ginčijamame sprendime nurodytos tiek faktinės aplinkybės, tiek konkrečios teisės normos, kuriomis šis sprendimas yra grindžiamas, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra neaiškus ir nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kuriais būtų galima vertinti, kad Įstatymo normas Migracijos departamentas taikė netinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad jau beveik surinko visus reikiamus dokumentus ir ketina prašyti politinio prieglobsčio. Paaiškino, kad visuotinai žinoma apie padėtį (duomenys neskelbtini), informacijos pilna internetinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose ir „youtube“. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) tave suimti gali vien todėl , kad tavo pase yra humanitarinė viza. Prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė, nes jam buvo paaiškinta, kad Lietuvoje turi išdirbti tam tikrą laiko tarpą, tą pareiškėjas ir darė – dirbo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu prašė skundą tenkinti, nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pateiktame skunde.
Atsiliepimas
Migracijos departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį informuotas tinkamai, atsiliepime į skundą nurodė sutinkantis, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. I. į Šengeno erdvę atvyko 2020 m. sausio 6 d., turėdamas galiojantį pasą Nr. (duomenys neskelbtini) su jame įklijuota nacionaline viza Nr. (duomenys neskelbtini).
Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) 2019 m. gruodžio 17 d. išdavė A. I. nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 2 d., kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam Užimtumo tarnybos užsieniečiui išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.6 p.).
Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 24 d. išdavė A. I. nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d., kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui ir akcininkui (Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.10 p.).
Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 31 d. išdavė A. I. nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo nuo 2020 m. gruodžio 30 d. iki 2021 m. birželio 30 d. kaip (duomenys neskelbtini) piliečiui, kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui (Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.19 p., redakcija galiojusi nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. iki 2021 m. kovo 17 d.), kurio 71 punkto antroje pastraipoje buvo nustatyta, kad nacionalinės vizos, išduotos aprašo 70.19 ir 70.20 papunktyje nurodytais atvejais, galiojimo laikotarpis nėra įskaičiuojamas į nurodytą 12 mėnesių laikotarpį.
2021 m. birželio 16 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyrius išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. I. prašymą išduoti vizą ir vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė atsisakyti išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.
Pasibaigus nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikui 2021 m. birželio 30 d., užsienietis iš šalies neišvyko.
Įstatymo 23 straipsnio 2 punktas numato, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui. Ginčo byloje, kad pareiškėjas A. I. remiantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, byloje nėra.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 125 straipsnio 2 dalimi, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 4 dalimis bei atsižvelgdamas į tai, kad pasibaigus nacionalinės vizos galiojimo laikui užsienietis iš šalies neišvyko, 2022 m. liepos 19 d. Sprendimu, įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos į (duomenys neskelbtini).
Ginčas kilo dėl šio Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 3¹ dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Pagal to paties straipsnio 4 dalį sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos priima institucija, nustačiusi užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o jo įvykdymą kontroliuoja Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Skundžiamas sprendimas priimtas formaliai, neanalizuojant pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir ryšių su Lietuvos Respublika.
Teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Iš 2022 m. liepos 19 d. užsieniečio apklausos lapo matyti, kad pareiškėjas jokių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenurodė. Pareiškėjas nurodė pragyvenimo šaltinį – darbo užmokestį. Byloje pateiktas Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyresniosios specialistės 2022 m. liepos 22 d. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad buvo vertinamos aplinkybės, jog A. I. yra Lietuvos Respublikos registruotos įmonės dalyvis ir galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat remiantis Lietuvos vyriausiais administracinio teismo praktika įvertinta, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (pvz. 2014 m. gruodžio 29 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Teismas su tokiu atsakovo vertinimu sutinka.
Pareiškėjas skunde kitų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų priežasčių nenurodė, įrodymų, kad tokios priežastys egzistuoja nepateikė, todėl konstatuotina, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes atsižvelgė.
Pareiškėjas skunde teigia, kad sprendžiant klausimą dėl įpareigojimo išvykti, pareiškėjui nebuvo užduotas klausimas ar jam gali grėsti pavojus kilmės valstybėje. Paaiškino, kad jo grąžinimas į (duomenys neskelbtini) sudarys tiek jam, tiek jo vadovaujamai įmonei didelių finansinių nuostolių ir gali sukelti net neigiamų humanitarinių pasekmių.
Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Iš 2022 m. liepos 19 d. užsieniečio apklausos protokolo matyti, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog į kilmės valstybę nesutinka sugrįžti, nes turi duomenų, jog grįžus bus suimtas. Tačiau konkrečių priežasčių dėl kurių jis gali būti suimtas persekiojamas, nenurodė nei apklausos metu, nei teismui. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad visuotinai yra žinoma, jog (duomenys neskelbtini) asmuo gali būti suimtas vien dėl to, kad jam yra išduota kitos valstybės viza, kad internetinėje erdvėje „Youtube“ pilna įrašų apie tai, kaip elgiamasi su asmenims (duomenys neskelbtini), kad visi pažįstami jam pataria negrįžti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo tėvams buvo grasinama, kad jo brolis buvo suimtas, ir kitiems, kuriuos pareiškėjas pažinojo, yra atsitikę kažkas blogo, tačiau įrodymų kol kas pateikti negali. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nenurodžius konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, įrodančių pareiškėjui galimą grėsmę, nebuvo rimto pagrindo spręsti apie galimai egzistuojančias Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas aplinkybes, kurias atsakovas įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, privalėjo vertinti. Pareiškėjas ir teismo posėdžio metu nenurodė, kad egzistuoja konkrečios priežastys, dėl kurių grįžus į (duomenys neskelbtini), jis gali būti persekiojamas ar suimtas dėl savo religijos, rasės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų politinių ir dėl to jo gyvybei ar laisvei gali grėsti realus pavojus, todėl Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų aplinkybių nenustatyta.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ketina keiptis dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos dėl prieglobsčio suteikimo į Migracijos departamentą nesikreipė. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad vis dar renka dokumentus, kuriais galėtų pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat paaiškino, kad ketina kreiptis ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau kol kas jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teismo vertinimu šios pareiškėjo aplinkybės neturi reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skundu taip pat prašė teismo įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą su prašymu suteikti prieglobstį. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad kol kas vis dar renka dokumentus, reikalingus tokiam prašymui pateikti. Teismas pažymi, kad reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės yra susijęs su viešojo administravimo subjekto neveikimu. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių pareiškėjas nekelia ginčo dėl Migracijos departamento neveikimo, t. y. kad pastarasis neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo ar vilkino sprendimų priėmimą. Nesant ginčui dėl Migracijos departamento neveikimo, toks reikalavimas nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl administracinė byla šioje dalyje nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Administracinės bylos dalį, kurioje pareiškėjas A. I. prašo įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti pareiškėjui A. I. prieglobstį, nutraukti.
Likusią pareiškėjo A. I. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.