Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjui ir atsakovei apie bylos nagrinėjimo būdą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 72 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 7 dalis). ABTĮ 78 straipsnio 6 dalis nustato, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Kadangi tiek pareiškėjas, tiek atsakovė pateikė prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, todėl, esant šioms aplinkybėms, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2024 m. vasario 14 d. sprendimo, kuriuo atsakovė atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, taip pat pagal 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, pagal 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei pagal 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31) TPD-5-13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2024 m. sausio 30 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-2007-911/2024 dėl socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo ir nesumokėtos nuomos mokesčio priteisimo. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba 2024 m. vasario 6 d. raštu Nr. (8.28Mr) ATP-C-2024-00934 kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašant pateikti informaciją ar yra įvykdytos / vykdomos iš pareiškėjo išskaitos pagal įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-466- 386/2015. Tuo atveju jeigu vykdomasis raštas nėra iki galo įvykdytas, Tarnyba prašė nurodyti likusio įsiskolinimo dydį.

Tarnyboje 2024 m. vasario 12 d. gauta Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikta informacija, kad valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš pareiškėjo tęsiamas, o likusi neišieškota skola sudaro 1 121,09 Eur.

Atsižvelgiant į tai, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, Tarnyba 2024 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. (8.3Mr) ATP-C-2024-00934 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Šioje byloje skundžiamas sprendimas yra grindžiamas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėtu teismo sprendimu iš pareiškėjo buvo priteistas iš viso 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgyja galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, todėl šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu.

Valstybinė mokesčių inspekcija 2024 m. vasario 12 d. raštu Nr. RNAV-5851 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė atsakovei informaciją, kurioje nurodoma, kad pagal vykdomąjį raštą Nr. eI-466-386/2015 antstolių išieškota ir pervesta suma šiuo metu sudaro 118,91 Eur, o likusi išieškoti suma sudaro – 1 121,09 Eur. Pažymėtina, jog pareiškėjas teismui pateikė duomenis, kuriuose nurodo, jog, dengdamas susidariusią skolą, antstoliui pervedė 541,37 Eur. Teismas atkreipia dėmesį, jog šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės vertinant skundžiamo Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu vis tiek nebuvo visiškai apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje byloje, išlaidų. Taigi akivaizdu, jog 2024 m. sausio 30 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nebuvo padengęs įsiskolinimo valstybei ir Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjui įstatymo nustatyta tvarka negalėjo būti teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl Tarnyba priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą jo priėmimo metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti skunde nurodytais motyvais.

Pareiškėjas, be kita ko, prašo teismo įvertinti Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime suformuotą praktiką. Nustatyta, jog Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą pritaikė savo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4732-822/2019, konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3094-525/2020).

Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 11 dalis nustatė, jog kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju, Tarnyba sprendimą priima Teisingumo ministro nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į asmens individualią situaciją, turi teisę nesiremti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir jam teikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu asmuo iki nustatyto termino nėra apmokėjęs visų ar dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau asmuo privalo Tarnybai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs jam Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje suteikta teise ir būtų pateikęs Tarnybai motyvuotą prašymą įvertinti jo turtinę padėtį, galimybę savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos sudėtingumą ir kt. Pažymėtina, jog tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas, taigi, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo teigti, jog Tarnyba, atsisakydama teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, elgėsi neteisėtai.

Skunde nurodomi argumentai, susiję su valstybės institucijų persekiojimu pareiškėjo atžvilgiu, galėtų būti laikomi pagrįstais tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti tam tikrą sprendimą priėmusio subjekto suinteresuotumu. Teismo vertinimu, visais atvejais abejonės dėl sprendimą priėmusio subjekto suinteresuotumo turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne tik pareiškėjo samprotavimais ar prielaidomis. Kaip matyti iš skundo turinio, teiginius dėl valstybės institucijų persekiojimo pareiškėjas iš esmės grindžia abejonėmis dėl atliktų procesinių veiksmų, anksčiau priimtų sprendimų, tačiau jokių kitų pagrindų, kurie objektyviai patvirtintų ginčijamus sprendimus priėmusių subjektų neteisėtus veiksmus, nenurodyta. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog asmuo nesutinka su tam tikrais priimtais sprendimais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad juos priėmę subjektai elgėsi neteisėtai. Pareiškėjas su skundu nepateikia jokių aplinkybių bei tai pagrindžiančių įrodymų, susijusių su valstybės institucijų persekiojimu ar jų subjektyvumu pareiškėjo atžvilgiu. Byloje nėra surinkta aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog konkretūs sprendimus priėmę subjektai yra suinteresuoti arba, kad egzistuoja aplinkybės, draudžiančios jiems priimti atitinkamus sprendimus. Tokių aplinkybių, iš esmės, nenurodo ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tariamo valstybės institucijų persekiojimo bei subjektyvumo, priimant sprendimus.

Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, daroma išvada, kad Tarnyba, vertindama pareiškėjo 2024 m. sausio 30 d. prašymą, neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu priimti kitokio sprendimo nei atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, kadangi dėl Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje numatytos išimties pareiškėjas nesikreipė. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad Tarnybos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.