Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., V. D. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, konfiskuotas, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė – V. D. priklausantis automobilis „C“, valst. Nr. XXX.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B., V. M. ir V. D. veikdami kartu, 2010 metų pirmoje pusėje, tiksliai nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, pažeisdami akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir laikymo tvarką, numatytą Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 punkte, ir turėdami tikslą realizuoti, neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamus 6 972 vnt. cigarečių pakelius „L&M“ su Ukrainos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolėmis ir 2 210 vnt. cigarečių pakelius „Viceroy“ su Baltarusijos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolėmis, t. y. iš viso 9 139 vnt. cigarečių pakelius, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius sudarė 65 908,08 Lt ir dalį šių cigarečių – 6 929 vnt. cigarečių pakelius „L&M“ iki 2010 m. liepos 20 d. laikė A. B. ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, o kitą dalį – 43 vnt. cigarečių pakelius „L&M“ ir 2 210 vnt. cigarečių pakelius „Viceroy“ iki 2010 m. liepos 21 d. nugabeno ir laikė V. D. priklausančiame automobilyje, laikomame J. M. gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, kol surado ir paėmė policijos pareigūnai.

A. B., V. M., V. D. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir vietoj laisvės atėmimo jam paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą, o nuteistųjų V. D. ir V. M. apeliacinius skundus atmesti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų A. B., V. D. ir V. M. kaltė padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas.

Nuteistieji V. D. ir V. M. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad Kauno apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus ir jų tiesiogiai neištyrė, o išvados dėl įrodymų vertinimo prieštaringos. Taip pat, pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos. Tuo tarpu, nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo tik skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų V. M. ir V. D. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų V. M., A. B., V. D., liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, specialisto išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau nuteistieji V. D. ir V. M. apeliaciniuose skunduose vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad V. M. 2010 m. liepos 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vadovaudamasis BPK 44 straipsnio 8 punkto ir BPK 50 straipsnio nuostatomis, išaiškino jo teises turėti gynėją (1 t., 45 b. l.). Tačiau V. M. jo, kaip įtariamojo, apklausos metu turėti gynėją atsisakė, o protokole savo atsisakymą patvirtino parašu (1 t., 46 b. l.). Be to, iš protokolo apie įtarimo pranešimą matyti, kad V. M. taip pat buvo supažindintas su savo, kaip įtariamojo teisėmis, todėl jam buvo žinoma ir galimybė atsisakyti duoti parodymus (1 t., 47-48 b. l.). Tačiau V. M. apklausos metu sutiko duoti parodymus ir jų teisingumą patvirtino savo parašu (1 t., 49-50 b. l.). Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra duomenų apie tai, jog V. M. pareigūnai darė bet kokio pobūdžio spaudimą. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu liudytojas policijos pareigūnas T. R. taip pat patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. niekas negrasino (2 t., 77 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. 2010 m. liepos 22 d. parodymus davė savo noru, jie užfiksuoti teisingai, nepažeidžiant BPK normų reikalavimų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad V. M. ar jo gynėjas būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Kauno apygardos teismas, vertindamas V. M. parodymus, duotus 2010 m. liepos 22 d. ikiteisminio tyrimo metu, rėmėsi ne tik įtariamojo, bet ir kitais nuteistojo parodymais bei laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė ir analizavo nuteistuosius teisinančius bei kaltinančius įrodymus, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visetą.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji V. D. ir V. M. tvirtina, kad jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Remiantis apeliacinių skundų turiniais matyti, kad nuteistiesiems nepriimtinos Kauno apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijimai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pažeisdamas nustatyta tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šis nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, t. y. įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu akcizais apmokestinamų prekių. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Šio nusikaltimo subjektyviam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką ir nori taip veikti. Be to, motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

Tačiau, Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, kad nuteistieji A. B., V. M. ir V. D. veikdami kartu, 2010 metų pirmoje pusėje, tiksliai nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, pažeisdami akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir laikymo tvarką, numatytą Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 punkte, ir turėdami tikslą realizuoti, neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamus 6 972 vnt. cigarečių pakelius „L&M“ su Ukrainos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolėmis ir 2 210 vnt. cigarečių pakelius „Viceroy“ su Baltarusijos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolėmis, t. y. iš viso 9 139 vnt. cigarečių pakelius, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius sudarė 65 908,08 Lt ir dalį šių cigarečių – 6 929 vnt. cigarečių pakelius „L&M“ iki 2010 m. liepos 20 d. laikė A. B. ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, o kitą dalį – 43 vnt. cigarečių pakelius „L&M“ ir 2 210 vnt. cigarečių pakelius „Viceroy“ iki 2010 m. liepos 21 d. nugabeno ir laikė V. D. priklausančiame automobilyje, laikomame J. M. gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, kol surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Pirmiausia svarbu pažymėti tai, kad akcizais apmokestinamų prekių įgijimu laikomi įvairūs veiksmai, kuriais asmuo pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką gauna akcizais apmokestinamas prekes. Taigi, įgijimu laikomas akcizais apmokestinamų prekių pirkimas, gavimas veltui, gavimas kaip atlygio už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, gavimas dovanų ar už skolą, rastų pasisavinimas ar pan., t. y. kai šie veiksmai atliekami pažeidžiant teisės aktais nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo tvarką. Vadinasi, tokių prekių įgijimas yra bet koks jų įgijimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą šių prekių įgijimo tvarką. Tuo tarpu, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Kauno apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje priešingai, nei reikalauja baudžiamojo proceso įstatymo normos, nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų neteisėtą akcizas apmokestinamų prekių įgijimą, t. y. šiuo atveju nėra tiksliai nustatyta kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko, nuteistieji A. B., V. D. ir V. M. įgijo cigaretes. Apeliacinio teismo nuomone, Kauno apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje akcizais apmokestinamų prekių įgijimą tiesiog preziumavo remiantis pagrįstai ir teisėtai nustatytais akcizais apmokestinamų prekių neteisėtais laikymo ir gabenimo faktais. Tačiau pažymėtina, kad neginčijamai konstatavus, jog A. B., V. D. ir V. M. neteisėtai laikė, gabeno akcizais apmokestinamas prekes savaime nereiškia, jog būtent nuteistieji jas ir įgijo.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad nesurinkus byloje faktinių bylos duomenų apie tai, kada, kokiomis aplinkybėmis, kokioje vietoje, už kiek ir pan., nuteistieji A. B., V. D. ir V. M. įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, ši aplinkybė, t. y. neteisėtas akcizais apmokestinamų cigarečių įgijimas, iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio pašalinama. Pažymėtina, kad nors ši aplinkybė iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio pašalinama, tačiau nuteistųjų A. B., V. D. ir V. M. nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išlieka nepakitusi.

Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji V. M. ir V. D. su nustatytomis aplinkybėmis nesutinka, ginčija veiksmus padarytus bendrininkų grupe ir neigia kaltę.

Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamųjų parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.

Tai, kad A. B., V. D. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe ir turėdami tikslą realizuoti, pažeisdami nustatytą tvarką laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įrodo liudytojų parodymai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, apžiūros ir kratos protokolai, specialisto išvada, Kauno teritorinės muitinės raštas dėl prekių vertės, nuteistojo A. B. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo pačių nuteistųjų A. B., V. D., V. M. parodymai, liudytojų T. M., T. R., D. M., R. B. parodymai, 2010 m. liepos 20 d., 2010 m. liepos 21 d. pareigūnų tarnybiniai pranešimai (1 t. 1, 4 b. l.), 2010 m. liepos 20 d. įvykio apžiūros protokolas (1 t., 5-7, 12 b. l.), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. specialisto išvada Nr. 64-8-IS1-613 (1 t., 16-21 b. l.), kratos protokolai (1 t., 62-63, 69-72 b. l.), Kauno teritorinės muitinės 2010 m. liepos 30 d. pažyma Nr. 1B-19.5/49-9642 (1 t., 75-76 b. l.), kurie tinkamai atskleidė nuteistųjų A. B., V. D. ir V. M. padarytų nusikalstamų veikų subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistųjų kaltei nustatyti ir paneigti V. D. ir V. M. gynybą, kad jie nusikalstamų veikų, numatytų BK 199² straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji V. D. ir V. M. ginčija bendrininkavimo požymių buvimą jų veikose, nurodydami, kad apie automobilyje esančias cigaretes nieko nežinojo ir jas tik padėjo iškrauti nuteistajam A. B. Prašo atsižvelgti į tai, kad nusikalstamą veiką padarė tik A. B.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas, glaudžių ryšių nustatymas ir pan., nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Svarbu tai, kad nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, jog kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo nuomone, Kauno apygardos teismas nagrinėjamojoje byloje pagrįstai pripažino, kad nuteistieji A. B., V. D. ir V. M. veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Byloje ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad visi nuteistieji veikė bendrai ir kartu siekė rezultato, t. y. visi jie suvokė, kad pažeisdami nustatytą tvarką disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir norėjo taip veikti.

Remiantis liudytojų T. R. ir D. M. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, surašytais tarnybiniais pranešimais, matyti, kad 2010 m. liepos 19 d. buvo gauta operatyvinė informacija apie tai, jog A. B. savo ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, pažeisdamas nustatytą tvarką, laiko akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes. 2010 m. liepos 20 d. apie 11 val. nuvykus pas A. B., jis geranoriškai įsileido į garažą, parodė kur yra sudėtos cigaretės „L&M“. Taip pat, aiškinantis įvykio aplinkybes buvo gauta papildoma informacija apie tai, kad cigaretes į Karaliaučiaus g. 27, esančią (duomenys neskelbtini) mieste, atvežė V. M. automobiliu „C“, valst. Nr. XXX, priklausančiu V. D. Be to, V. M. dalį akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių, pažeisdamas nustatyta tvarką, gali laikyti pas V. D., adresu (duomenys neskelbtini) mieste, o kitą dalį – pas T. M., adresu (duomenys neskelbtini) mieste (1 t., 1, 4, 102-103, 104-105 b. l.; 2 t., 37-39, 61 b. l.). Iš 2010 m. liepos 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad A. B. priklausančiame ūkiniame pastate buvo rasti 6 929 pakeliai cigarečių „L&M“ su Ukrainos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolėmis (1 t., 5-12 b. l.). Iš 2010 m. liepos 21 d. kratos protokolo matyti, kad atlikus kratą V. D. namuose buvo surasti ir praimti cigarečių „L&M“ pakeliai su Ukrainos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolėmis, t. y. tokiomis pačiomis kaip ir rastose pas A. B. (1 t., 62-63 b. l.). Tuo tarpu, iš 2010 m. liepos 21 d. kratos protokolo matyti, kad atlikus kratą automobilyje „C“, valst. Nr. XXX, kuris priklausė V. D., buvo surasti 2 210 pakelių cigarečių „Viceroy“ su Baltarusijos Respublikos nustatyto pavyzdžio banderolėmis (1 t. 69-72 b. l.). Kriminalistinių tyrimo skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. pateikta išvada patvirtina, kad ant atskirų cigarečių pakelių, kurie buvo paimti iš A. B., rasti rankų pirštų pėdsakai, priklauso V. D., V. M. ir A. B. (1 t., 16-21 b. l.). Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iš liudytojo R. B. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuteistieji V. D. ir V. M. sužinoję, jog pas A. B. yra atvykę policijos pareigūnai, intensyviai domėjosi ir siekė sužinoti policijos pareigūnų atvykimo priežastis (2 t., 92 b. l.).

Remiantis A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais matyti, kad jie keitėsi, t. y. nebuvo nuoseklūs (1 t., 27, 36, 160-161 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu A. B. parodė, jog V. M. paprašė jo pasaugoti cigaretes, o V. D. automobiliu „C“, valst. Nr. XXX, kurį vairavo T. M., atvežė keturiolika maišų su cigaretėmis (2 t., 62 b. l.). V. M. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 22 d. apklaustas kaip įtariamasis parodė, jog iš vilkikų vairuotojų supirkinėjo cigaretes. Kadangi namuose sukaupė didelį kiekį cigarečių, nutarė jas iš namų išvežti. Cigaretes supakavo į keturiolika mėlynos spalvos šiukšlių krepšius ir nuvežė pas A. B. automobiliu „C“, priklausančiu V. D., kurias sukrovė ūkiniame pastate (1 t., 49-50 b. l.).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji ikiteisiminio tyrimo metu duodami parodymus siekė sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, nors apie akcizais apmokestinamas cigaretes, jų kiekį bei įpakavimo turinį nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes.

Vertinant nuteistųjų V. D. ir V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų pirminių parodymų pakeitimo aplinkybes ir priežastis, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apie tai, jog pirminiai jų parodymai yra neteisingi, V. D. ir V. M. pareiškė vienu metu, praėjus beveik septyniems mėnesiams po jų pirminių apklausų, t. y. V. D. 2011 m. vasario 24 d. (1 t., 173 b. l.), o V. M. 2011 m. vasario 28 d. (1 t. 166 b. l.). Pažymėtina, kad per tokį pakankamai ilgą laiko tarpą nei nuteistieji, nei jų gynėjai apie neva neteisingus jų pirminius parodymus niekam nepranešė, nesikreipė į atitinkamas teisėsaugos institucijas. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės duoda pagrindą abejoti nuteistųjų V. D. ir V. M. pakeistų parodymų objektyvumu. Todėl Apeliacinis teismas akcentuoja tai, kad nuteistųjų V. D. ir V. M. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistųjų parodymus su visa kita bylos medžiaga, jais remtis galima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai, liudytojų parodymai.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad iš aukščiau aptartų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad nuteistieji V. D., A. B. ir V. M. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį (t. y. žinojo apie akcizais apmokestinamas cigaretes, jų kiekį, įpakavimo formą) ir siekė vieno (bendro) tikslo – neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis. Be to, šiais aptartais ir įvertintais parodymais paneigta nuteistųjų V. D. ir V. M. versija, kad jie apie automobilyje esančias cigaretes nieko nežinojo ir jas tik padėjo iškrauti nuteistajam A. B.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji V. D. ir V. M. nurodo, kad nuteistojo A. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (2010 m. liepos 20 d., 2010 m. liepos 21 d., 2011 m. balandžio 5 d.) ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu prieštarauja kitai baudžiamosios bylos medžiagai.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. B. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 20 d., 2010 m. liepos 21 d., 2011 m. balandžio 5 d. duodamas parodymus nurodė, kad cigaretes, kurios buvo rastos jo namo ūkiniame pastate, atvežė V. M. (1 t., 27, 36, 160-161 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. M. paprašė jo pasaugoti cigaretes. Taip pat parodė, kad keturiolika maišų su cigaretėmis atvežė V. D. automobiliu „C“, valst. Nr. XXX, kurį vairavo T. M. (2 t., 62 b. l.). Pirmosios instancijos teismui aiškinantis šiuos parodymų prieštaravimus, nuteistasis A. B. parodė, kad teisme duoti parodymai yra teisingi, o ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nenorėjo į tai įtraukti daugiau žmonių. Kai sužinojo, jog prieš jį yra duodami prieštaringi parodymai, jis nutarė pasakyti visą tiesą (2 t., 62-63 b. l.). Atkreipiamas nuteistųjų V. D. ir V. M. dėmesys į tai, kad vertinant nuteistojo A. B. parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. liudytojų parodymais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, įvykio apžiūros ir kratos protokolais, specialisto išvada ir kt., o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Todėl, teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino šioje byloje esančius įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie yra atmetami.

Atmetamas apelianto V. M. argumentas, kad byloje dėl reikšmingų aplinkybių nustatymo nebuvo apklausti kaimynai, brolis, motina. Pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, jog liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žinojo kokių nors reikšmingų bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad prokuroras į sąrašą privalo įtraukti tik tuos asmenis, kurių dalyvavimas teisiamajame posėdyje reikalingas siekiant nustatyti byloje tiesą. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad baudžiamoji byla 2011 m. liepos 8 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas į teismo posėdį iškvietė asmenis, nurodytus sąraše prie kaltinamojo akto (2 t., 2, 3-5 b. l.).

Apeliantai V. D. ir V. M. skunde išdėsto savo abejones dėl liudytojo T. M. kaltumo. Nuteistųjų nuomone, jei T. M. pas A. B. krovė cigaretes, tai, taip pat turėjo būti Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad vadovaujantis BPK 255 straipsnio nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistieji neigdami savo kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, skunduose taip pat nurodo, kad nuteistasis A. B. 2012 m. sausio 16 d. pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus, neteisingai nurodė, jog atliekant kratą jo namuose, jis skambino V. M. Be to, šių aplinkybių nepatvirtino ir policijos pareigūnai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu parodė, jog skambino V. M. ir pranešė, kad pas jį yra atvykusi policija (2 t., 77 b. l.). Be to, liudytojas T. R. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino A. B. parodymus (2 t., 77 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, šie V. M. ir V. D. skunduose nurodyti teiginiai yra nieko nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina nuteistojo V. M. teiginį, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas tik dėl buvusios žmonos keršto, kuri gyvena su policijos pareigūnu. Šį teiginį nuteistasis argumentuoja tuo, kad policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu atlikdami procesinius veiksmus su nuteistuoju A. B., jį (V. M.) įvardijo „Ž“, tačiau jį taip vadindavo tik buvusi žmona.

Apeliacinis teismas pažymi, kad toks nuteistojo V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnų įvardijimas („Ž“), teisingam bylos išsprendimui neturi jokios reikšmės, nes tai nei patvirtina, nei paneigia esminių bylos aplinkybių. Tokia nuteistojo V. M. pateikta versija laikytina kaip gynybinė pozicija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina nuteistųjų V. M. ir V. D. skunduose nurodytas analogiškas įvykio aplinkybes apie tai, kaip paskolino automobilį nuteistajam A. B., kuris buvo susikrovęs nelegalias cigaretes, apie jų išvykimą iš Marijampolės bei apie tai, kad niekada nebūtų palikę saugoti nelegalių cigarečių abejotinos reputacijos A. B. Teisėjų kolegijos manymu, tokios nuteistųjų pateiktos įvykių versijos laikytinos gynybinėmis pozicijomis, siekiant tokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį. Tokie nuteistųjų samprotavimai yra subjektyvūs, selektyviai atsieti nuo visų faktinių aplinkybių, todėl neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui. Apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti Kauno apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentų ir bausmių skyrimo

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nurodo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė teisingus parodymus, padėjo išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodė nusikaltime dalyvavusius asmenis, prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Teisėjų kolegija nurodo, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis A. B. davė tik iš dalies teisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. B. dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažino (1 t., 160-161). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje A. B. savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad pas jį buvo laikomas cigaretės, tačiau jos jam nepriklausė (2 t., 63 b. l.). Apeliacinio teismo nuomone, šie duomenys rodo, kad nuteistasis A. B. apklausų metu nebuvo visiškai nuoširdus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pakankamai išsamių ir nuoseklių parodymų taip pat nedavė, o savo kaltę pripažino tik iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors A. B. skunde nurodo, jog nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinio teismo nuomone, nuteistojo vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąją dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo A. B. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

A. B. apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja teisingumo principo svarbą skiriant bausmę ir nurodo, kad BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo A. B. dėmesį į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, teismas taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, svarbu pažymėti, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tik tuo atveju, kai byloje nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Tačiau Apeliacinis teismas mano, kad Kauno apygardos teismas pirmiausia nepakankamai įvertino bausmei skirti svarbias kitas aplinkybes bei tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumo, neindividualizavo bausmės rūšies, todėl nuteistiesiems A. B., V. D. ir V. M. paskyrė už BK 199² straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą, aiškiai per griežtas bausmes.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta ne tik laisvės atėmimo bausmė, bet ir bauda. Akivaizdu, kad laisvės atėmimo bausmė, kaip griežčiausia bausmė už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama tik tokiu atveju, jeigu kaltininkui negalima skirti įstatymo sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės – baudos. Todėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo svarstymas šioje byloje neturi jokios prasmės.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistasis A. B. neteistas (teistumas išnykęs), dirba UAB „B. T.“ vairuotoju, charakterizuojamas kaip drausmingas, pareigingas ir nekonfliktiškas darbuotojas, šeimoje auga du mažamečiai vaikai, žmona bedarbė, turi kreditinių įsipareigojimų bankui; nuteistieji V. M. ir V. D. taip pat neteisti, charakterizuojami gerai. Teisėjų kolegijos nuomone, tai kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nėra pakankamas pagrindas nuteistiesiems skirti laisvės atėmimo bausmes. Pažymima, kad kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padaryto nusikaltimo arba įrankiu priversti kaltininkus prisipažinti jį padarius. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, mano, kad nuteistiesiems A. B., V. D. ir V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra tinkamiausia priemonė realizuoti kriminalinės bausmės paskirtį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nusikaltimai, kuriuos padarė nuteistieji yra sunkūs ir priskiriamas prie ekonominių nusikaltimų kategorijos, tačiau pagal savo pobūdį nėra smurtiniai. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistųjų asmenybes, sumažėjusią kaltinimo apimtį, įvertinusi bausmės taikymo efektyvumo bei tikslingumo principus, daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti A. B., V. M. ir V. D. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas. Nuteistiesiems A. B., V. M. ir V. D. nustatomas vienodas baudos dydis, nes kiekvieno jų nusikalstami veiksmai vienodai sąlygojo šio nusikaltimo padarymą, nors kiekvienas jų atliko skirtingo pobūdžio BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamus veiksmus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, šios bausmės nuteistiesiems užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Pažymėtina, pagal BK 66 straipsnio nuostatas, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Į paskirtą bausmę yra įskaitomas ir dėl padarytos nusikalstamos veikos paskirto laikinojo sulaikymo laikas (BPK 140 straipsnis). Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. B. vadovaujantis BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., o V. M. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. liepos 22 d. Todėl, šis nuteistųjų laikinajame sulaikyme išbūtas laikas įskaitomas į nuteistiesiems paskirtas bausmes – baudas, pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą bausmių keitimo taisyklę: vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.

Apeliacinis teismas nurodo, kad Kauno apygardos teismas nuosprendyje neteisingai taikė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas, konfiskuodamas automobilį „C“, valst. Nr. XXX, priklausantį V. D., kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę.

Kauno apygardos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokia įstatymo redakcija buvo taikoma, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo BK 72 straipsnio redakcijoje buvo padarytas pakeitimas. Todėl pagal pritaikyto BK 72 straipsnio dalių struktūrą yra aišku, jog pirmosios instancijos teismas taikė 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymu Nr. XI-1199 patvirtintą redakciją, tačiau turėjo taikyti 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakciją, galiojusią nusikalstamos veikos padarymo metu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo konfiskuoti turtą, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, ir šią baudžiamojo poveikio priemonę privalo skirti visais atvejais. Šiuo konkrečiu atveju BK 72 straipsnio 4 dalis, skirtingai nei taikė pirmosios instancijos teismas, negali būti taikoma, nes konfiskuotas automobilis „C“, valst. Nr. XXX, buvo registruotas kaltininko V. D. vardu, taigi šis turtas jam nebuvo svetimas ir kieno nors perduotas.

Turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo baudžiamasis įstatymas nesieja ir su nusikalstamos veikos baigtumu ar tiesioginės arba netiesioginės naudos gavimu – visiškai pakanka nustatyti, kad konfiskuojamas turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai vykdyti (kaip įrankis ar priemonė) ir turi materialią vertę, išskyrus atvejus, kai turtas buvo padarytos nusikalstamos veikos rezultatas. Šiuo konkrečiu atveju V. D. priklausantis automobilis „C“, valst. Nr. XXX, pripažintinas nusikaltimo padarymo priemone, nes jame nuteistieji laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes. Taigi akivaizdu, kad automobilis buvo panaudotas kaip priemonė nusikalstamai veikai ne tik palengvinti, bet ir tiesiogiai ją padaryti. Todėl pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, automobilis „C“, valst. Nr. XXX privalo būti konfiskuotas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl konfiskuotino automobilio „C“, valst. Nr. XXX, taikant BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1199 redakcija) nuostatas, keistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad nuteistieji A. B., V. M. ir V. D. pažeisdami nustatytą tvarką įgijo akcizais apmokestinamas cigaretes.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. B. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

A. B. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d. ir A. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 148 MGL (19 240 Lt) dydžio baudą.

Įpareigoti A. B. paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. M. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

V. M. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. liepos 22 d. ir V. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 148 MGL (19 240 Lt) dydžio baudą.

Įpareigoti V. M. paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. D. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

V. D. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Įpareigoti V. D. paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, kaip nusikalstamos veikos darymo priemonė, konfiskuotas V. D. priklausantis automobilis „C“, valst. Nr. XXX.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) konfiskuoti, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę – V. D. priklausantį automobilį „C“, valst. Nr. XXX.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.