- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-01
- Bylos Nr.
- I1-1022-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02259-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 2.2.1Žmogaus orumas
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas D. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K; nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)), priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Savo skundo reikalavimą grindžia iš esmės tokiais argumentais:
2.1. Laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. kovo 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2.2. Teigia, kad minėtu laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas,
2.3. Taip pat, anot pareiškėjo, kamerose buvo netinkamas vėdinimas, tik per langą, kitokios ventiliacijos nėra. Kamerose susikaupdavo perteklinė oro drėgmė, įsiveisęs pelėsinis grybelis, drėko patalynė bei rūbai, pasinaudojus tualetu tvyrodavo smarvė.
2.4. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pakankamą laiką būti gryname ore, nes jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą.
2.5. Taip pat nebuvo užtikrinami privatumo reikalavimai naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu, kuris nuo kartu kalinčių asmenų ir budinčių pareigūnų atskirtas per žemo aukščio sienele, neatskirtas nuo įeinančių durų, prie pat stebėjimui skirto langelio.
2.6. Tvirtina, kad besimaudydamas nuogas duše taip pat buvo stebimas budinčių pareigūnų per kalinių stebėjimui skirtą langelį. Dėl tokio privatumo galimybių neužtikrinimo, patirdavo stresą ir stiprius dvasinius išgyvenimus.
2.7. Dėl visų anksčiau nurodytų kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, reputacija, jis tapo grubus ir užsidaręs, sumažėjo bendravimo galimybės. Mano, kad dėl to jam turi būti priteista neturtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
3.1. Atsakovės atstovo teigimu, kamerų ir sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus. Vilniaus PN administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis.
3.2. Taip pat pažymi, kad visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tai atitinka Higienos normas. Patalynė ir minkštas inventorius išduodami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-139.
3.3. Pasak atsakovės atstovo, pasivaikščiojimas gryname ore tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems / nuteistiesiems pasinaudoti šia teise, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 86 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 83 straipsnio 3 dalies nuostatas.
3.4. Taip pat teigia, kad nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis. Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
3.5. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Šioje situcijoje nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas negali būti tenkinamas.
4. Dėl pareiškėjo privatumo duše atsakovės atstovas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad kalinimo įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi nuteistieji (suimtieji) asmenys. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) asmenų privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros aukštis yra 1,6 m, o plotis – 1,2 m. Į dušą vedami tos pačios lyties asmenys. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema. Įrengti ventiliatoriai ir hermetiniai šviestuvai. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo. Pabrėžia, kad kalinimo įstaigoje esamų durų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl atsakovės atstovas šiuo atveju savo veiksmais dėl dušų įrengimo teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Be to, paaiškino, kad kalinimo įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais kalinimo įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. kovo 25 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis, netinkamomis kalinimo sąlygomis: per mažo ploto kamerose, nebuvo užtikrinami privatumo reikalavimai naudojantis sanitariniais įrenginiais, sanitarinio mazgo patalpoje ir kamerose nebuvo oro cirkuliacijos, neužtikrinama galimybė pakankamą valandų skaičių būti ir mankštintis lauke.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina tai, kad pirmosios instacijos teismas, išnagrinėjęs šį ginčą, 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 230,00 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. kovo 25 d., o likusią pareiškėjo D. D. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ploto, privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, vėdinimo kamerose, pasivaikščiojimo lauke trukmės, tačiau neišanalizavo pareiškėjo skundo argumentų dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušais. Dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartimi grąžino administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
6. Nagrinėjamu atveju bus sprendžiamas klausimas, ar buvo padaryti pažeidimai, pareiškėjui kalint ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalaus ploto, privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, vėdinimo kamerose, pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, taip pat dėl privatumo pažeidimo, pareiškėjui naudojantis dušais.
7. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 42 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
7.1. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
8. Pareiškėjo teigimu, kamerose jam trūko vietos, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas:
8.1. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. gruodžio 21 d.
Pareiškėjas tą dieną buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys). 2018 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 278, kurios plotas – 7,92 kv. m (2 asmenys kameroje) ir joje buvo 2019 m. sausio 20 d.
2019 m. sausio 21 d. pareiškėjas išvyko į Utenos apskrities areštinę.
2019 m. sausio 23 d. pareiškėjas atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m (kameroje buvo vienas). Nuo 2019 m. sausio 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 132, kurios plotas – 7,94 kv. m. Joje buvo iki 2019 m. sausio 28 d. (kameroje 2 asmenys). 2019 m. sausio 29 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 132 (1 asmuo kameroje). Nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2019 m. vasario 21 d. kameroje Nr. 132 buvo 2 asmenys kameroje). 2019 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 132 pareiškėjas buvo vienas, nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. kovo 3 d. kameroje Nr. 132 buvo 2 asmenys. 2019 m. kovo 4 d. kameroje Nr. 132 pareiškėjas buvo vienas, o nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 11 d. kameroje Nr. 132 buvo dviese.
2019 m. kovo 12 d. pareiškėjas išvyko į Utenos apskrities areštinę.
2019 m. kovo 15 d. atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K.
2019 m. kovo 15 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m, ir kameroje buvo vienas iki 2019 m. kovo 17 d. Pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 133, kurios plotas – 7,94 kv. m, joje buvo dviese iki 2019 m. kovo 20 d.
2019 m. kovo 21 d. pareiškėjas išvyko į Utenos apskrities areštinę.
2019 m. kovo 25 d. pareiškėjas atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurios plotas – 7,45 kv. m (kameroje buvo vienas).
8.2. Iš pateiktų atsakovės atstovo duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. kovo 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 86 paras.
8.3. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
8.4. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
8.5. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto (t. y. nuo 3,69 kv. m iki 7,94 kv. m) ir kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ploto trūkumo laikytini nepagrįstais.
9. Pareiškėjo teigimu, kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, tokiu būdu, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeidžiamas jo privatumas:
9.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir pranešime nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr. pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
9.2. Į bylą pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl D. D. skundo“, kuriame nurodoma, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.
9.3. Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 79 paras (kai buvo laikomas su kitu asmeniu) ir šiuo atveju pažeidimas pripažintinas pagrįstu.
10.1. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
10.2. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, Vilniaus PN atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš teismui pateikto Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešimo „Dėl D. D. skundo“ matyti, kad pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti byloje esančiais duomenimis. Pabrėžtina tai, kad iš į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai buvo atliekami ne tose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas arba ne tais laikotarpiais. Pareiškėjas, nurodydamas teiginius dėl netinkamo vėdimimo kamerose, nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei laikotarpių, kada pareiškėjas buvo laikomas jose. Pažymėtina, kad pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamo apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, kamerose esančio pelėsio, be to, skunde jis taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, be kita ko, nenurodė kamerų, kuriose jam nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos, ir laikotarpių, kai tai vyko, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Tokiu atveju pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų ir kameros buvo netinkamai įrengtos, atmestini kaip neįrodyti.
11. Pareiškėjo manymu, jam nebuvo užtikrinta galimybė pakankamą laiko tarpą būti gryname ore. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti ilgiau kaip vieną valandą, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas, o pareiškėjo argumentai dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmestini.
12. Pasak pareiškėjo, jis, besimaudydamas nuogas duše buvo stebimas tiek budinčių pareigūnų per stebėjimui skirtą langelį, tiek kitų kalinių ir dėl tokio privatumo galimybių neužtikrinimo, patirdavo stresą ir stiprius dvasinius išgyvenimus:
12.1. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys.
Taip pat atsiliepime į skundą ir papildomuose paaaiškinimuose atsakovės atstovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl naudojimo dušu, teigia, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, kalinimo įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Tuo pačiu pateikė duomenis, kad dušo pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Teismo vertinimu, toks kalinimo įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko tuo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl kalinimo įstaigoje naudojimosi dušu privatumo pažeidimo yra atmestini kaip neįrodyti.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteikė skundų įkalinimo įstaigos administracijai dėl kalinimo sąlygų, o pagal byloje pateiktus NVSC patikrinimo aktus nenustatyta, kad dušai būtų netinkamai įrengti. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN argumentais dėl tinkamo dušo įrengimo, todėl atsižvelgiant į tai, kad tokia naudojimosi dušais tvarka atitinka teisės aktų reikalavimus, darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė pareiškėjo teisių dėl naudojimosi dušais tvarkos.
13. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, tuo pačiu pabrėžia, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
14. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.
15. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida, tačiau truko pakankamai ilgą laiką, buvo kalinamas tęstinį laiką - 86 paras), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 230,00 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą kalint jam Vilniaus PN. Pastebėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
15. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 230,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 230,00 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. kovo 25 d.
Likusią pareiškėjo D. D. skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.