Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-10 · Civilinė byla Nr. 2A-73/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-10
Bylos Nr.
2A-73/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
Atsakovas
E. K.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ir E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei E. K. dėl įsiskolinimo priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Antanavo grūdai“ 2007 m. lapkričio 29 d. sudarė aštuonias transporto priemonių ir kitų daiktų lizingo sutartis, o 2008 m. balandžio 15 d. –transporto priemonės veiklos nuomos sutartį. Už tinkamą lizingo gavėjo UAB „Antanavo grūdai“ įsipareigojimų pagal nurodytas sutartis įvykdymą ieškovui 2007 m. lapkričio 29 d. ir 2008 m. balandžio 15 d. sudarytomis laidavimo sutartis laidavo atsakovė E. K., įsipareigojusi atsakyti kaip solidari skolininkė. Lizingo gavėjui netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, ieškovas 2009 m. birželio 8 d. vienašališkai nutraukė sutartis, susigrąžino lizinguotą turtą ir vėliau jį pardavė ar lizingavo kitiems asmenimis. Lizingo gavėjui 2009 m. lapkričio 12 d. buvo iškelta bankroto byla, o 2012 m. sausio 11 d. buvo priimtas sprendimas dėl jo pabaigos. Ieškovas 2011 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės tokias sumas: 4 117,51 Lt dydžio likusį įsiskolinimą pagal lizingo sutartis ir veiklos nuomos sutartį; 14 186,37 Lt dydžio palūkanas už laikotarpį nuo lizingo sutarčių nutraukimo iki numatyto turto išpirkimo (2012 m. sausio 30 d.); 71 219,07 Lt dydžio nuostolius, patirtus realizavus turtą (turto likutinės vertės ir jo pardavimo kainos skirtumas); 13 216,73 Lt dydžio papildomas išlaidas (turto susigrąžinimo, saugojimo, realizavimo ir pan.); iš viso 102 739,68 Lt, taip pat procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 93 378,13 Lt, sumažindamas reikalavimą dėl palūkanų priteisimo iki 4 824,82 Lt, taip pat išdėstė sprendimo vykdymą penkerių metų laikotarpiui.

Teismas nurodė, kad atsakovė neginčija 4 117,51 Lt dydžio įsiskolinimo ir 6 830,36 Lt dydžio papildomų išlaidų dalies. Teismo nuomone, atsakovė neįrodė savo teiginių, jog ieškovo nurodyti nuostoliai yra nepagrįstai dideli. Priešingai, ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl sutarčių nutraukimo jis patyrė nuostolių. Šių nuostolių nebūtų patirta, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai ir laiku vykdęs savo prievoles. Teismo nuomone, ieškovas, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, neturėjo jokio tikslo kiek įmanoma pigiau parduoti turtą, o po to nuostolius išreikalauti iš lizingo gavėjo ar atsakovės. Ieškovas, elgdamasis protingai, turėjo suprasti, kad šie asmenys turi finansinių sunkumų, todėl akivaizdu, jog turtą stengėsi parduoti kiek įmanoma aukštesne kaina. Be to, reikia atsižvelgti, kad parduodamas turtas jau buvo nusidėvėjęs, todėl ir jo kaina buvo mažesnė. Teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą priteisti iš atsakovės 71 219,07 Lt dydžio nuostolius ir likusią 6 386,37 Lt dydžio papildomų išlaidų dalį. Tačiau teismas sutiko su atsakove, kad prašomos priteisti palūkanos negali būti skaičiuojamos nuo lizingo gavėjo bankroto bylos iškėlimo. Iškėlus bankroto bylą, palūkanų skaičiavimas turėjo būti nutrauktas tiek lizingo gavėjui, tiek atsakovei kaip laiduotojai, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas. Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje pateiktais išaiškinimas (bylos Nr. 3K-7-61/2011). Remdamasis tuo, teismas sumažino prašomas priteisti palūkanas iki 4 824,82 Lt, apskaičiavęs jas už 2009 m. birželio 30 d. – 2009 m. lapkričio 30 d. laikotarpį.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis reikalavimo dėl palūkanų priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti likusią 9 361,55 Lt dydžio palūkanų sumą.

Ieškovo teigimu, ginčo lizingo sutartyse numatytos palūkanos mokamos už ieškovo lizingo gavėjui suteiktą finansavimą; tai nėra nuomos mokestis už naudojimąsi lizinguojamu turtu. Šios palūkanos sudaro ieškovo pajamas (pelną), o jų negavimas reiškia netiesioginių nuostolių patyrimą. Reikalavimas priteisti aptariamas palūkanas reiškia ieškovo grąžinimą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs prisiimtus įsipareigojimus. Remtis sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika negalima, nes nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės reikalauja ne palūkanų, o netiesioginių nuostolių; jie tik apskaičiuojami sudėjus turėjusias būti sumokėtas palūkanas iki numatytos lizingo sutarčių pabaigos. Nurodytų netiesioginių nuostolių suma yra aiški nutraukus lizingo sutartis, t. y. dar iki bankroto bylos iškėlimo, ji tokios bylos nagrinėjimo metu nesikeičia, todėl aptariamas ieškovo reikalavimas neprieštarauja bankroto proceso esmei.

Atsakovė E. K. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: reikalavimą dėl 71 219,07 Lt dydžio nuostolių, patirtų realizavus turtą, atmesti arba sumažinti, taip pat atmesti reikalavimo dalį dėl 1 854,89 Lt dydžio papildomų išlaidų priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, teismas nepasisakė dėl jos argumentų, kad nuostolių dėl turto realizavimo ir papildomų išlaidų atsiradimą lėmė paties ieškovo veiksmai, kad nuostolių ir išlaidų realumas, jų dydis neįrodyti, nepagrįsti. Atsakovė pažymi, kad ieškovas nenurodė, kodėl buvo nutarta turtą parduoti, o ne sudaryti naujas lizingo sutartis su kitais asmenimis. Tuo tarpu turto pardavimas buvo nuostolingas – skirtumas tarp likutinės turto vertės ir jo pardavimo kainos skyrėsi iki šešių kartų, nors tam objektyvių sąlygų nebuvo. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių parduoto turto rinkos kainą, jo nuvertėjimą. Dėl 2008 m. balandžio 15 d. veiklos nuomos sutarties dalyko – automobilio „Škoda Superb“, kurio likutine verte nurodyta 42 363,14 Lt suma, buvo sudaryta nauja lizingo sutartis, pagal kurią ieškovas iš viso gaus 49 139,87 Lt sumą. Ja turi būti sumažinti prašomi priteisti nuostoliai. Atsakovė taip pat pažymi, kad ieškovas pagal UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2009 m. rugpjūčio 18 d. ir 2009 m. rugpjūčio 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras sumokėjo 1 464,42 Lt dydžio komisinį mokestį už turto pagal lizingo sutartis Nr. LT65014, LT65015 pardavimą. Tačiau šį turtą 2009 m. liepos 14 d. ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo pats UAB „Baltijos realizacijos centras“. Taigi ieškovas tokių nuostolių iš tiesų nepatyrė. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, už kokią kainą UAB „Baltijos realizacijos centras“ pardavė turtą tretiesiems asmenims, ir todėl negalima įvertinti, ar pats ieškovas turtą perleido už pagrįstą kainą, ar dėl savo kaltės nesukėlė papildomų nuostolių. Pagal ieškovo su UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2009 m. kovo 6 d. sudarytą bendradarbiavimo sutartį ieškovas aptariamu atveju neturėjo pagrindo mokėti komisinį mokestį. Iš UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2010 m. kovo 22 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros 390,47 Lt sumai už turto pagal lizingo sutartį Nr. LT065017 saugojimą neaišku, kokiu laikotarpiu turtas buvo saugomas, todėl negalima vertinti, ar patirti nuostoliai yra šio turto lizingo sutarties nutraukimo pasekmė. Be to, minėta bendradarbiavimo sutartis nenumatė ieškovo pareigos mokėti už turto saugojimą. Atsakovė nurodo ir tai, kad lizingo sutartys buvo neįvykdytos dėl ekonominės krizės sukeltų padarinių.

Atsakovė prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą.

Atsakovė akcentuoja, kad teismas pagrįstai atmetė dalį ieškovo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo. Ieškovas reikalauja būtent mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, todėl teismas teisingai vadovavosi sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika. Be to, nutraukus lizingo sutartis, ieškovas turi teisę reikalauti kompensacinę, o ne mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Iš esmės aptariamas ieškovo reikalavimas reiškia prašymą priteisti sutartines netesybas. Tačiau pastarosios yra neprotingai didelės, todėl turi būti mažinamos.

Šalies argumentai

Ieškovas prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą.

Ieškovas pažymi, kad susigrąžinto turto pardavimas dėl įvairių priežasčių yra patrauklesnis nei naujas lizingas; kaip savininkas ieškovas turi teisę realizuoti turtą jam tinkamu būdu. Atsakovė neįrodė, kad turtas buvo perleistas per maža kaina; nei lizingo gavėjas, nei atsakovė nepasinaudojo galimybe patiems surasti turto pirkėjus. Ieškovo sudaryti turto perleidimo sandoriai parodo tikrąją jo vertę; ieškovas suinteresuotas turtą perleisti kuo didesne kaina. Kadangi už tam tikro turto pardavimą buvo gautas pelnas, ieškovas jį išskaičiavo iš prašomų priteisti nuostolių, nors to daryti nėra įpareigotas. Ieškovas taip pat pažymi nesiverčiantis lizinguoto turto paieška ar pardavimu, todėl šiems veiksmams samdo kitus asmenis. Atsakovės skunde ginčijami komisiniai mokesčiai sumokėti už tai, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ pardavė turtą tretiesiems asmenims. Įsigydamas šį turtą iš ieškovo UAB „Baltijos realizacijos centras“ iš esmės atliko tik tarpininko vaidmenį; toks turto pardavimo būdas pasirinktas ieškovui siekiant išvengti galimų neigiamų mokestinių pasekmių, jis nepaneigia ieškovo pareigos mokėti komisinį mokestį. Atsakovės keliamas klausimas dėl kito turto saugojimo laikotarpio yra neaktualus, nes už saugojimą mokama nuo turto pardavimo kainos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovo, kaip lizingo davėjo, turtinių reikalavimų, grindžiamų netinkamu lizingo gavėjo prisiimtų įsipareigojimų pagal lizingo (veiklos nuomos) sutartis vykdymu ir atsakovės, kaip laiduotojos už lizingo gavėją, atsakomybe, pagrįstumo. Nors ieškinyje prašomos priteisti skirtingos sumos, dėl kurių kilo ginčas, įvardijamos nuostoliais dėl susigrąžinto lizinguoto turto pardavimo, papildomomis išlaidomis ir palūkanomis, jos teisine prasme yra nuostoliai, sąlygoti lizingo gavėjo prievolių netinkamo vykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 str. 1 d., 6.249 str. 1 d.).

CK 6.574 straipsnis nustato, kad tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Ginčo lizingo sutartyse numatytus lizingo gavėjo mokėjimus ieškovui iš esmės sudaro turto išpirkimo įmokos ir palūkanos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios palūkanos yra ieškovo pajamos, kurias jis gauna už suteiktą finansavimo paslaugą, t. y. ta ieškovo nauda, dėl kurios jis sudarė lizingo sutartis (CK 6.567 str. 1 d.). Aptariamose sutartyse nustatytas periodinis palūkanų mokėjimas iki numatytos lizingo sutarčių pabaigos. Kadangi sutartys dėl lizingo gavėjo netinkamo įsipareigojimų vykdymo buvo nutrauktos prieš terminą, ieškovas negavo dalies palūkanų. Kaip teisingai nurodoma ieškovo apeliaciniame skunde, negauta palūkanų suma yra jo negautos pajamos – netiesioginiai nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Vien tai, kad tokie nuostoliai išreiškiami (apskaičiuojami) nustatytomis periodinėmis palūkanų įmokomis negali pakeisti jų teisinės prigimties. Šių nuostolių atlyginimas (priteisimas) reiškia CK 6.574 straipsnyje numatytą ieškovo grąžinimą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartis. Pažymėtina, kad lizingo sutartys buvo nutrauktos iki lizingo gavėjo bankroto bylos iškėlimo. Aptariamų netiesioginių nuostolių dydis buvo aiškus sutarčių nutraukimo metu, nes pagrindo toliau periodiškai mokėti palūkanas nebeliko (CK 6.221 str. 1, 2 d.). Tuo tarpu palūkanos už laiku neatlygintą nuostolių sumų lizingo gavėjui nebuvo skaičiuojamos ir jų nagrinėjamoje byloje nereikalauta. Dėl nurodyto lizingo gavėjo bankroto bylos iškėlimas negali turėti jokios įtakos ieškovo negautų pajamų dydžiui (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 7 d. 3 p.). Pagrindo skundžiamame sprendime remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje pateiktais išaiškinimas (bylos Nr. 3K-7-61/2011) nebuvo, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės: kasacinis teismas vertino asmenų, laidavusių už tinkamą skolininko įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymą, atsakomybės apimtį. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti palūkanomis įvardintą 9 361,55 Lt netiesioginių nuostolių dalį, todėl ši sprendimo dalis keistina, padidinant tokių nuostolių atlyginimą iki 14 186,37 Lt.

Lizingo sutartyse numatytos periodinės turto išpirkimo įmokos visų pirma dengia turto, kurį ieškovas savo lėšomis įsigijo lizingo gavėjo nurodymu, kainą. Nutraukus sutartis prieš terminą, ne visa turto vertė buvo padengta. Ieškovas realizavo susigrąžintą turtą ir visiškai pagrįstai prašė priteisti skirtumą tarp likusios neišpirkto turto vertės ir realizavus turtą gautų piniginių lėšų (CK 6.574 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad turtas dėl ieškovo kaltės buvo perleistas mažesne kaina, nei jis iš tiesų yra vertas, bei laikyti ieškovą pačiu prisidėjusiu prie prašomų atlyginti nuostolių (CK 6.259 str. 2 d.). Visų pirma pažymėtina, kad ieškovas, kaip susigrąžinto turto savininkas, turėjo teisę savo nuožiūra pasirinkti, ką daryti su turtu; ieškovas neprivalėjo dėl jo sudaryti naujas lizingo sutartis. Antra, galima sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad turto perleidimas aiškiai mažesne nei rinkos kaina prieštarautų elementariai verslo logikai, nes to pasėkoje patirtų didesnių nuostolių išsiieškoti iš lizingo gavėjo ir (ar) atsakovės dėl jų prastos finansinės padėties ieškovui būtų dar sudėtingiau. Trečia, byloje esantys duomenys apie preliminarų turto vertinimą (t. 2, b. l. 36-43) ženklai nesiskiria nuo realių turto pardavimo kainų (t. 1, b. l. 71), kai kada jos yra net didesnės nei nustatyta rinkos vertė. Ketvirta, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad turtą realiai buvo galima parduoti brangiau (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Taigi ši atsakovės apeliacinio skundo dalis yra nepagrįsta.

Veiklos nuomos sutarties nutraukimo metu neišpirkta turto – automobilio „Škoda Superb“ – vertė buvo 42 363,14 Lt (be PVM) (t. 1, b. l. 51, 72). Dėl šio automobilio buvo sudaryta kita lizingo sutartis, kurioje jo verte įvardinta 35 294,12 Lt suma (be PVM) (t. 1, b. l. 96, 172). Skirtumą tarp šių sumų – 7 069,03 Lt – ieškovas laiko priteistinais nuostoliais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš lizingo sutarties ieškovas gaus 6 789,87 Lt palūkanų, t. y. pajamų už suteiktą finansinę paslaugą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtų teisinga įskaityti šią sumą į patirtus nuostolius, nes byloje nėra įrodymų, kad juos lizingo gavėjas sukėlė tyčia ar dėl didelio savo neatsargumo (CK 6.249 str. 6 d.). Be to, iš kito lizinguoto turto pardavimo gautu pelnu ieškovas mažino savo reikalavimus atsakovei. Tai, kad nurodytas pajamas ieškovas turėtų gauti per tam tikrą laiką naujajam lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį, nėra pagrindas nesiremti CK 6.249 straipsnio 6 dalies norma teismui suteikta teise, nes netinkamas naujosios lizingo sutarties vykdymas negali būti preziumuojamas. Taigi aptariama atsakovės apeliacinio skundo dalis tenkinama ir ieškovo įvardijami nuostoliai dėl turto pardavimo sumažintini 6 789,87 Lt suma.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakove, kad komisinis mokestis – 1 464,42 Lt, sumokėtas UAB „Baltijos realizacijos centras“ už lizingo sutartyse Nr. LT65014, LT65015 numatyto turto pardavimą, nagrinėjamu atveju negali būti priteisiamas. Ieškovas šias išlaidas teisina tuo, kad turtas buvo parduotas pačiam UAB „Baltijos realizacijos centras“ tik kaip tarpininkui siekiant išvengti vėlesnių galimų ieškovui nepalankių mokestinių pasekmių, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ šį turtą perleido tretiesiems asmenims, kuriuos ir surado kaip jo pirkėjus. Kolegijos nuomone, nurodytas turto pardavimo būdas galėtų būti vertinamas sprendžiant dėl komisinio mokesčio pripažinimo nuostoliais, tačiau nei byloje yra įrodymų, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ iš tiesų perleido šį turtą surastiems tretiesiems asmenimis (veikė tik kaip tarpininkas, suinteresuotas gauti užmokestį už pirkėjo suradimą), nei tokie santykiai aptarti ieškovo pateiktoje 2009 m. kovo 6 d. bendradarbiavimo sutartyje (t. 2, b. l. 13-18). Todėl neįrodžius šių ieškovo teiginių, 1 464,42 Lt suma negalėjo būti priteista (CPK 178 str.). Tuo tarpu 390,47 Lt suma už turto pagal lizingo sutartį Nr. LT065017 saugojimą, teisėjų kolegijos manymu, priteista pagrįstai, nes šios išlaidos yra pakankamai susijusios su lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartis pažeidimu (CK 6.247 str.). Kaip matyti iš minėtos bendradarbiavimo sutarties 4.2 punkto, turto saugojimo išlaidos, kai jo pirkėją suranda kitas asmuo, apskaičiuojamos kaip atitinkamas procentas nuo turto pardavimo kainos, todėl jo saugojimo laikotarpis, kurio nenurodymu atsakovė grindžia savo apeliacinį skundą, nėra reikšmingas.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalies ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normas, nevisiškai tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl sprendimas iš dalies keistinas (CPK 329 str. 1 d. 330 str.). Atsižvelgus į patenkintas šalių apeliacinių skundų reikalavimų dalis, pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui priteista įsiskolinimo ir nuostolių suma nuo 93 378,13 Lt padidintina iki 94 485,39 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Laikytina, kad buvo patenkinti 92 proc. ieškinio reikalavimų sumos, todėl ieškovui iš atsakovės atlygintina žyminio mokesčio dalis padidintina iki 2 811 Lt (CPK 93 str. 2 d.), o atlygintina valstybės patirtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalis – iki 37 Lt (CPK 92, 96 str.). Įrodymų apie atsakovės bylinėjimosi išlaidas nebuvo pateikta.

Pakeitus sprendimą, galutinė ieškovui priteista suma padidėjo nežymiai, be to, abi šalys iš dalies buvo teisios dėl tam tikrų konkrečių sumų priteisimo (nepriteisimo) nepagrįstumo pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovo turėtos išlaidos apeliaciniame procese – 281 Lt dydžio žyminis mokestis (t. 2, b. l. 84), remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neatlygintinos. Valstybei iš atsakovės priteistinas 2 192 Lt dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas (t. 2, b. l. 100) (CPK 84, 93 str.).

Dėl teismo sprendimo įvykdymo tvarkos

Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės prašymą ir išdėstė sprendimo įvykdymą penkerių metų laikotarpiui, mokant ieškovui 19 231,63 Lt dydžio sumą kiekvienų metų gruodžio 31 d.; ši sprendimo dalis nebuvo apskųsta. Kadangi bendra ieškovui priteista suma šią teisėjų kolegijos nutartimi padidėja iki 97 296,39 Lt (94 485,39 Lt + 2 811 Lt), dalinis mokėjimas išauga iki 19 459,28 Lt. Sprendime taip pat buvo numatyta, kad pirmas mokėjimas turi būti atliktas 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad pakeistas sprendimas įsiteisėja po šios datos, nustatytinas naujas terminas jam atlikti – 2014 m. vasario 10 d. Kitų mokėjimų datos nekeistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir išdėstyti sprendimo rezoliucinę dalį:

„Ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ (į. k. 111568069) iš atsakovės E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 94 485,39 Lt (devyniasdešimt keturis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus ir 39 ct) įsiskolinimo ir nuostolių, 2 811 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus vienuolika litų) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 97 296,39 Lt (devyniasdešimt septynis tūkstančius du šimtus devyniasdešimt šešis litus ir 39 ct), ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 94 485,39 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. rugsėjo 30 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmesti.

Išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą ir nustatyti, kad atsakovė E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) sprendimu priteistą 97 296,39 Lt sumą sumoka ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ (į. k. 111568069) tokia tvarka:

2014 m. vasario 10 d. – 19 459,28 Lt;

2014 m. gruodžio 31 d. – 19 459,28 Lt;

2015 m. gruodžio 31 d. – 19 459,28 Lt;

2016 m. gruodžio 31 d. – 19 459,28 Lt;

2017 m. gruodžio 31 d. – 19 459,28 Lt.

Priteisti valstybei iš atsakovės E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 37 Lt (trisdešimt septynis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų“.

Priteisti valstybei iš atsakovės E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 192 Lt (du tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Donatas ŠernasVigintas Višinskis