Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–4, 11–14), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriaus 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. KV-1301(10.6.1E); 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 3R-327(AG-243/05-2015); 3) sumokėti pareiškėjui priklausančią paramos sumą – 1 391,33 Eur; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. balandžio 13 d. pateikė Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriui paraišką, reg. Nr. 1VM-KV-10-1-0071-PR001 (toliau – ir Paraiška), paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ bei mokėjimo prašymą Nr. 1VM-KV-10-1-0071-MP001 (toliau – ir Mokėjimo prašymas). Agentūros direktoriaus 2010 m. gegužės 10 d. įsakymu pareiškėjas buvo patvirtintas paramos gavėju, o 2010 m. gegužės 14 d. pareiškėjui pagal jo Mokėjimo prašymą išmokėta 41 740,04 Eur paramos suma už įsigytą žemės ūkio techniką: plūgą ir dvi puspriekabes. Pareiškėjas pažymėjo, kad projekto „E. M. ūkio modernizavimas“ (toliau – ir Projektas) įsipareigojimų laikotarpis baigėsi 2015 m. gegužės 10 d. Tačiau Agentūra 2015 m. liepos 1 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo už tariamus pažeidimus – dėl neapdraustos technikos (plūgo ir dviejų puspriekabių) – nusprendė pritaikyti sankciją ir susigrąžinti 1 391,33 Eur paramos dalį. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, jį apskundė Komisijai, tačiau pastaroji 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas Agentūros sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Šiuo aspektu akcentavo, kad Agentūros sprendime nurodyta tik sankcijos suma, tačiau nėra nurodyta jos apskaičiavimo tvarka, taip pat nenagrinėta, kaip paskaičiuota sankcija kiekvienai investicijai atskirai, nenurodyta teisės akto norma, kuria vadovaujamasi taikant sankciją, sprendimas priimtas vadovaujantis prielaidomis, kadangi atsakovo surinkti duomenys netikslūs ir nepatikimi. Be to, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju sankcija taikyta nepagrįstai, nes Projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, jo tikslai pasiekti, priežiūros laikotarpis pasibaigęs, o žemės ūkio technika ir toliau naudojama ūkio veikloje. Tuo tarpu Komisija tik formaliai perrašė ginčijamo Agentūros sprendimo motyvus, realiai nevertindama pareiškėjo argumentų ir jo pateiktų įrodymų pagrįstumo.Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Agentūra nurodė, kad nagrinėjamu atveju sankcija pareiškėjui skirta už tai, jog jis neapdraudė turto (plūgo ir dviejų puspriekabių), kuriam įsigyti buvo skirta parama. Ginčijamame sprendime pažymėta, kad taikoma 2 proc. sankcija už tai, jog iš paramos lėšų įsigytas turtas tam tikru laikotarpiu nebuvo apdraustas, taip pat nurodyta, kokiais atvejais taikoma 0,1 proc., 1 proc. ir 2 proc. sankcija nuo pradinės pripažinto tinkamo finansuoti neapdrausto turto vertės. Agentūra atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui registruotu laišku siuntė paklausimą dėl trūkstamų dokumentų pateikimo, tačiau pareiškėjas atsakymo nepateikė. Taigi, pareiškėjui neįrodžius, kad visas turtas, įsigytas už paramos lėšas, buvo tinkamai apdraustas visą 2013 m. laikotarpį, buvo pagrįstai pritaikytos sankcijos. Agentūra pažymėjo, kad pareiškėjas Paraiškoje įsipareigojo apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus naudojama parama, ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos. Reikalavimas apdrausti turtą numatytas ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios veiklos srities supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 3D-116 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 21.11 punkte. Tuo tarpu tai, kad projektas įgyvendintas, neatleidžia pareiškėjo nuo prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo, kurie baigiasi tik 2015 m. gegužės 10 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 47–50) pareiškėjo skundą atmetė.Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 13 d. Agentūrai pateikė paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. 2010 m. balandžio 13 d. pareiškėjas Agentūrai taip pat pateikė mokėjimo prašymą, pagal kurį jam 2010 m. gegužės 14 d. išmokėta 41 740,04 Eur paramos suma už įsigytą žemės ūkio techniką: plūgą ir dvi puspriekabes. 2014 m. liepos 10 d. Agentūroje buvo gauta galutinė Projekto įgyvendinimo ataskaita / užbaigto projekto metinė ataskaita. Agentūra 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. S-KV-0138664 išsiuntė pareiškėjui paklausimą, prašydama per 10 darbo dienų pateikti draudimo dokumentus: plūgo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir dviejų puspriekabių už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d. Agentūra, konstatavusi, kad pareiškėjas neįvykdė įsipareigojimo apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti panaudota parama, 2015 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą Nr. KV_03_64, kuriuo pareiškėjui pritaikė sankciją – nusprendė susigrąžinti 1 391,33 Eur paramos dalį. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 1 d. Agentūrai atsiuntė įvairius draudimo dokumentus, o 2015 m. gegužės 27 d. padavė skundą Komisijai, kuri 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 3R-238(AG-163/05-2015) panaikino Agentūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. KV_03_64, nes jame nebuvo pagrįstas sankcijos dydžio apskaičiavimas, todėl sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Agentūra ginčijamu 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. KV-1301(10.6.1E), atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktus papildomus draudimo dokumentus ir pakartotinai įvertinusi užbaigto Projekto metinę ataskaitą, nutarė nekeisti sprendimo dėl 1 391,33 Eur dydžio sankcijos, kuri buvo skirta dėl neapdraustų puspriekabių laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir plūgo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Agentūros sprendimu, padavė skundą Komisijai, kuri 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 3R-327(AG-243/05-2015) pareiškėjo skundą atmetė.Šiame kontekste teismas nurodė, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 5.9 punkte nustatyta, jog Agentūra atlieka projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūrą, atlieka patikras vietoje, priima ir registruoja pateiktus mokėjimo prašymus ir kasmetinius prašymus, tikrina paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, kasmetiniuose prašymuose arba paramos paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, tiria pažeidimus, vertina projektų įgyvendinimo eigą bei galutinę projekto įgyvendinimo ir užbaigto projekto metinę ataskaitas. Agentūra turi teisę ankstesniais ir (arba) einamaisiais metais pateiktas paramos paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Remiantis Administravimo taisyklių 5.14 punktu, Agentūra priima sprendimą dėl išmokėtų paramos lėšų ar jų dalies susigrąžinimo iš paramos gavėjo, teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visus įmanomus veiksmus susigrąžinti šias lėšas, tvarko grąžintinų ir grąžintų lėšų apskaitą kartu su metinėmis finansinėmis ataskaitomis Europos Komisijai teikia informaciją apie susigrąžintas ir grąžintinas paramos lėšas. Pagal Administravimo taisyklių 255 punktą, Agentūra, nustačiusi pažeidimų, atitinkamam paramos gavėjui taiko šių taisyklių VIII skyriaus trečiame skirsnyje nustatytas sankcijas. Paramos ar jos dalies susigrąžinimas yra viena iš nurodytame skirsnyje numatytų sankcijų rūšių. Administravimo taisyklių 197.3.1 ir 197.3.14 punktuose nustatyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu, pažeidė pirkimų vykdymo tvarką ir kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus. Atitinkamai nagrinėjamu atveju ginčijamas Agentūros sprendimas susigrąžinti dalį pareiškėjui išmokėtos paramos priimtas nustačius, kad pareiškėjas nesilaiko su skirta parama susijusių įsipareigojimų – įsipareigojimo ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti panaudota parama.Teismas akcentavo, kad Įgyvendinimo taisyklių 21.11 punkte numatyta, jog pareiškėjas įsipareigoja, esant draudimo paslaugų prieinamumui, apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos (didžiausiu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų (išskyrus vagystę) projekto įgyvendinimo laikotarpiui, o įgyvendinus projektą – likutinei vertei, atsižvelgiant į atitinkamos rūšies turto naudojimo laiką ir taikomas turto nusidėvėjimo normas). Remiantis Įgyvendinimo taisyklių 60.3 punktu, paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant įsipareigojimus, numatytus šiose taisyklėse ir paramos paraiškoje, taikomos kitos sankcijos, numatytos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėse. Pareiškėjo 2010 m. balandžio 13 d. pateiktos paraiškos paramai pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ gauti VI skyriaus 10 punkte taip pat nurodyta, kad pareiškėjas įsipareigoja apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos (didžiausiu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų (išskyrus vagystę) projekto įgyvendinimo laikotarpiui, o įgyvendinus projektą – likutinei vertei, atsižvelgiant į atitinkamos rūšies turto naudojimo laiką ir taikomas turto nusidėvėjimo normas).Tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, jog Agentūra 2014 m. rugsėjo 1 d., atlikdama metinės ataskaitos vertinimą, kreipėsi į pareiškėją, kad šis pateiktų plūgo draudimo dokumentus už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2 vnt. puspriekabių draudimo dokumentus už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d. Tačiau pareiškėjas nepateikė visų reikalautų dokumentų, todėl Agentūra, remdamasi turimais duomenimis, konstatavo, jog 2 vnt. puspriekabių laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir plūgo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas nebuvo apdraudęs. Šiuo aspektu teismas kartu pažymėjo, kad Komisijos posėdyje Agentūra patikslino, jog puspriekabės nedraustos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. Šiuos faktus patvirtina byloje pateikti draudimo polisai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, kad minėta išvada grindžiama prielaidomis, teismas atmetė kaip prieštaraujančius faktiniams duomenims.Nors pareiškėjas teigė, kad jam neaiški sankcijų skyrimo motyvacija ir pagrindai, ypač dėl to, jog Projektas yra įgyvendintas, žemės ūkio technika naudojama, o ginčijamas Agentūros sprendimas priimtas pasibaigus Projekto įgyvendinimo laikotarpiui, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog Projektas yra sėkmingai užbaigtas, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo atsakomybės, nes, pateikdamas Paraišką ir gaudamas paramą, pareiškėjas prisiėmė ir atitinkamus įsipareigojimus, todėl jų nesilaikymas lemia tam tikrų pasekmių, kurias numato paramos teikimą ir administravimą reglamentuojantys teisės aktai, šiuo atveju – dalies išmokėtos paramos lėšų susigrąžinimo – atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Paraiškoje patvirtino žinantis apie teisės aktų numatytų sankcijų taikymą tuo atveju, jei pažeis teisės aktų, reglamentuojančių paramos teikimą ir administravimą, reikalavimus. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Agentūra, nustačiusi, jog pareiškėjas tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų apdrausti turtą 5 metų laikotarpiui, turėjo teisę bei privalėjo taikyti pareiškėjui atitinkamas sankcijas.Be to, teismas nurodė, kad Administruojamų priemonių bylų administravimo procedūros aprašo, patvirtinto Agentūros direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. BR1-686, 26 priede nustatyta Sankcijų taikymo tvarka (tolau – ir Tvarka), kurios 2 priedo 1 lentelės eilutėje detalizuojami taikytinų sankcijų dydžiai dėl įsipareigojimų, susijusių su turto draudimu, pažeidimo: jeigu paramos gavėjas nevykdo šių įsipareigojimų (nepagrindžia turto draudimo fakto) iki 120 kalendorinių dienų, jam taikomas 0,1 proc., iki 240 kalendorinių dienų (8 mėn.) – 1 proc., iki 366 kalendorinių dienų (12 mėn.) – 2 proc. sankcijos dydis nuo pradinės pripažinto tinkamo finansuoti neapdrausto turto vertės, bet ne mažiau kaip 100,01 Eur. Taigi, konstatavus, kad pareiškėjas neapdraudė įsigytų puspriekabių laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. (340 kalendorinių dienų), o plūgo – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. (259 kalendorines dienas), vadovaujantis aptartomis Tvarkos nuostatomis, taikytina 2 proc. dydžio sankcija. Atsižvelgiant į tai, kad pradinė pripažinto tinkamo finansuoti turto (puspriekabių ir plūgo) vertė yra 69 566,73 Eur, 2 proc. šios sumos yra 1 391,33 Eur, todėl Agentūra pagrįstai, įvertinusi laikotarpius, kuriais už paramos lėšas įsigytas turtas nebuvo apdraustas, pritaikė būtent šio dydžio sankciją.Teismas pabrėžė, kad pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti motyvuotas; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Atitinkamai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, trūkstamus įrodymus, o atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad minėtas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Agentūros sprendimas iš pareiškėjo susigrąžinti jam išmokėtą 1 391,33 Eur paramos sumą yra teisėtas, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti. Tuo tarpu reikalavimas įpareigoti Agentūrą sumokėti pareiškėjui šią paramos sumą yra išvestinis, todėl taip pat negali būti tenkinamas. Teismo vertinimu, Komisija teisingai išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55–58), kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą, 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 3R-327(AG-243/05-2015); 3) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriaus 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. KV-1301(10.6.1E); 4) sumokėti pareiškėjui priklausančią paramos sumą – 1 391,33 Eur; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino bylos aplinkybes. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas (patikslintas skundas), pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad teisės aktai Agentūrai suteikia teisę taikyti sankcijas tik tol, kol dar nėra pasibaigęs projektų priežiūros laikotarpis. Tačiau nagrinėjamu atveju Projekto kontrolės laikotarpis jau buvo pasibaigęs, todėl Agentūra, pareiškėjo manymu, neturėjo teisės taikyti sankciją. Be to, nurodo, kad kitų ūkininkų atžvilgiu, net ir esant identiškoms aplinkybėms, Agentūra taiko 0,1 proc. dydžio sankciją (nurodo ūkininką D. Ž.), taip pažeisdama gero administravimo ir objektyvumo principus. Atitinkamai pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš Agentūros ūkininkui D. Ž. parengtą sprendimą dėl draudimo bei kitus dokumentus.Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 72–75) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.Agentūra mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų normas bei priėmė pagrįstą ir argumentuotą sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą Agentūra pakartoja aplinkybes ir motyvus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, ir papildomai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju turto draudimo egzistavimas yra teisiškai reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas sankcijos taikymas ar netaikymas. Įgyvendinimo taisyklių 21.11 punkte nustatyta turto draudimo sąlyga užtikrina ne tik pareiškėjo turtinius interesus nuo galimų neigiamų pasekmių, tačiau ir Agentūros interesus. Pažymi, kad Agentūra, išmokėjus paramą, kontroliuoja paramos panaudojimą bei Projekto įgyvendinimo eigą ir po lėšų išmokėjimo, lėšų panaudojimas ir jų grąžinimas priklauso nuo paramos panaudojimo tikslų, paramos gavėjai negali laisvai disponuoti įgytu turtu. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjo įsipareigojimai pagal Projektą baigėsi tik 2015 m. gegužės 10 d., o Agentūra prašė pateikti draudimo polisus už 2013 m. Tačiau pareiškėjas neįrodė, kad turtas, įsigytas už paramos lėšas, buvo tinkamai apdraustas visą 2013 m. laikotarpį, todėl Agentūra pagrįstai taikė sankciją. Šiame kontekste Agentūra nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs analogišką bylą, konstatavo, jog paramos gavėjas privalėjo laikytis prisiimtų įsipareigojimų dėl turto draudimo (remiasi LVAT 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-931-492/2016). Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog ginčijamas Agentūros sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Šiuo aspektu pabrėžia, kad Agentūros sprendimas pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas minėtame sprendime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, sprendimas pasirašytas tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtintas antspaudu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo žinantis kitus ūkininkus, kuriems, anot jo, buvo taikytos kitokios sankcijos identiškomis aplinkybėmis, Agentūra atkreipia dėmesį, kad tai nėra susiję su ginčo dalyku šioje byloje. Nepaisant to, pažymi, kad Agentūra savo veikloje vadovaujasi teisės aktais, todėl negalima tokia situacija, jog, esant analogiškoms aplinkybėms, taikoma skirtinga sankcija.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Ginčo dalykas šioje administracinėje byloje yra Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriaus 2015 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. KV-1301(10.6.1E), kuriuo dėl nustatytų pažeidimų – dėl neapraustos technikos (plūgo ir dviejų puspriekabių) – nuspręsta taikyti sankciją ir susigrąžinti iš pareiškėjo 1 391,33 Eur paramos dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą (patikslintą skundą), pateiktą pirmosios instancijos teismui.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas Agentūros sprendimas susigrąžinti dalį pareiškėjui išmokėtos paramos priimtas nustačius, jog pareiškėjas, vykdydamas Projektą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, susijusius su Projekto įgyvendinimu, ir paramos Paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus – ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos apdrausti turtą, kuriam įsigyti panaudota parama. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Įgyvendinimo taisyklių 21.11 punkte numatyta, jog pareiškėjas įsipareigoja, esant draudimo paslaugų prieinamumui, apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos (didžiausiu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų (išskyrus vagystę) projekto įgyvendinimo laikotarpiui, o įgyvendinus projektą – likutinei vertei, atsižvelgiant į atitinkamos rūšies turto naudojimo laiką ir taikomas turto nusidėvėjimo normas). Atitinkamai pareiškėjas 2010 m. balandžio 13 d. pateiktos Paraiškos paramai pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ gauti VI skyriaus 10 punkte nurodė, kad įsipareigoja apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos (didžiausiu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atvejų (išskyrus vagystę) projekto įgyvendinimo laikotarpiui, o įgyvendinus projektą – likutinei vertei, atsižvelgiant į atitinkamos rūšies turto naudojimo laiką ir taikomas turto nusidėvėjimo normas).Tačiau bylos duomenimis iš esmės neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas nebuvo apdraudęs iš paramos lėšų įsigytų 2 vnt. puspriekabių laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. ir plūgo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. (pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų), t. y. laikotarpiu, kai pareiškėjo įsipareigojimai, susiję su Projekto įgyvendinimu, dar nebuvo pasibaigę. Taigi, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pareiškėjo prisiimtus įsipareigojimus, remiantis nagrinėjamam ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, kurį detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, konstatuotina, kad Agentūra teisėtai ir pagrįstai nusprendė taikyti sankciją ir susigrąžinti iš pareiškėjo paramos dalį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas Agentūros 2015 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. KV-1301(10.6.1E) buvo priimtas po to, kai Komisijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 3R-238(AG-163/05-2015) buvo panaikintas Agentūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. KV_03_64 dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo dėl neapdraustos technikos (plūgo ir dviejų puspriekabių), kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. šalinant minėto 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. KV_03_64 trūkumus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog Agentūra nepagrįstai taikė sankciją, kai Projekto kontrolės laikotarpis jau buvo pasibaigęs, atmestini.Kartu pažymėtina, kad Agentūros 2015 m. liepos 1 d. sprendime Nr. KV-1301(10.6.1E), be kita ko, aiškiai nurodyta, kokio dydžio sankcija taikoma ir kaip ji apskaičiuota, kokiomis teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis vadovaujantis priimtas šis sprendimas, jis pasirašytas tam įgaliojimus turinčio asmens, todėl tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minėtas atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad Projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, jo tikslai pasiekti, žemės ūkio technika ir toliau naudojama ūkio veikloje, nepaneigia byloje nustatyto fakto, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nebuvo apdraudęs iš paramos lėšų įsigyto turto (2 vnt. puspriekabių ir plūgo), o būtent šios aplinkybės nagrinėjamu atveju ir sudarė pagrindą Agentūrai priimti ginčijamą sprendimą dėl sankcijos taikymo bei dalies pareiškėjui išmokėtos paramos susigrąžinimo.Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti iš Agentūros ūkininkui D. Ž. parengtą sprendimą dėl draudimo, kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas būtent dėl pareiškėjui, o ne kitiems ūkininkams taikytų sankcijų teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kaip akcentavo atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, Agentūra savo veikloje vadovaujasi teisės aktais, todėl negalima tokia situacija, jog, esant analogiškoms aplinkybėms, taikoma skirtinga sankcija.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau nagrinėjamu atveju sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.