Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. J. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2016-05-04 nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu bausmė sumažinta 1/3 ir nustatyta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bei mokytis arba dirbti. Nustatyta, kad nuteistoji vieną kartą per mėnesį turi atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą.

Į bausmės laiką įskaityta viena diena išbūta laikinajame sulaikyme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteista už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno psichotropines medžiagas turėdama tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: 2015 m. rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 3 gramus psichotropinės medžiagos – 5-Fluoro-AKB48 (N-(1-adamantil)-1-(5-fluoropentil)-1H-indazol-3-karboksamido) ir nuo įgijimo momento neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ir kitaip platinti psichotropines medžiagas, jas laikė prie savęs, po to 2015-09-04 d. gabeno į D. M. namus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuose iš neteisėtai įgytos 3 gramų psichotropinės medžiagos pagamino 100 gramų mišinio su psichotropine medžiaga, dalį, t.y. 80 gramų pardavė tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurių pravardės „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ bei D. Č. ir T. P. po 10 eurų už 1 gramą, likusį kiekį psichotropinės medžiagos laikė prie savęs iki 2015-09-11 dienos 8.30 val., kol (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, gabenant kuprinėje su savimi 18 paketėlių mišinio su psichotropine medžiaga, ją sulaikė ir mišinį su psichotropine medžiaga rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji prašo skundą nagrinėjantį teismą atsižvelgti į tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdama nepilnametė, socialiai nesubrendusi ir bausmės vykdymą atidėti trumpesniam – vienerių metų laikotarpiui. Taip pat prašo vietoje paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo su įpareigojimu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., paskirti kitą auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą tėvams ugdyti ir prižiūrėti.

Skundžiamu nuosprendžiu T. J. nuteista už tyčinio sunkaus nusikaltimo, susijusio su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinė medžiagomis turint tikslą jas platinti, padarymą. Nuteistoji padarė kelis alternatyvius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, t.y. įgijo, laikė, gabeno psichotropinę medžiagą, pagamino mišinį su psichotropine medžiaga, kurio dalį pardavė kitiems asmenims, ir kiekvienas iš minėtų veiksmų šiuo atveju užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Už minėtą nusikaltimą įstatyme numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dviejų iki aštuonerių metų.

Pirmosios instancijos teismas T. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė bausmę, kurios dydis artimas šios bausmės minimaliam dydžiui, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas galutinai paskyrė 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos apimtį, kaltės formą ir rūšį, į jauną apeliantės amžių, į tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į tai, kad nusikalto būdama nepilnametė. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai kaltinamosios atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl BK 92 straipsnio pagrindu bausmės vykdymą atidėjo dviejų metų laikotarpiui ir paskyrė auklėjamojo poveikio priemones - įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bei mokytis arba dirbti.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas kaltinamajai bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, BK 92 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiams, nepažeidė. BK 92 straipsnyje numatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam už neatsargų nusikaltimą arba nuteistam bauda, areštu ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinį nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantei paskyrė ilgesnį negu minimalus įstatyme numatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas – 2 metus, ir šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, į nusikalstamos veikos apimtį, į tai, kad atlikta net keletą alternatyvių BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų, į apeliantės vaidmenį darant nusikalstamą veiką, pagrįstai paskyrė įstatyme numatytą vidutinės trukmės bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Dėl visų paminėtų aplinkybių, apeliantės skundo argumentas, kad ji yra jauno amžiaus, nesubrendusi, nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės ir trumpinti bausmės vykdymo atidėjimo termino, be to, į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė skirdamas bausmę, o dar kartą atsižvelgti į ją nėra jokio pagrindo. Remiantis visomis nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tinkamai kaltinamajai parinko auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą bei elgesio apribojimą dvylikai mėnesių įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bei mokytis arba dirbti. Pažymėtina, kad bausmės, auklėjamojo poveikio priemonių skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas skirti kitą bausmę, auklėjamojo poveikio priemonę gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, auklėjamojo poveikio priemones, taip pat jeigu yra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kitą bausmę, auklėjamojo poveikio priemonę. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės yra teisingos, nepergriežtos, ir būtent jos geriausiai padės pasiekti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje.

Skundžiamu nuosprendžiu iš T. J. kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuoti ir valstybės nuosavybėn perduoti pinigai (250 eurų). Apeliantė skundu prašo grąžinti iš jos paimtų ir konfiskuotų pinigų dalį – 60 eurų, kadangi, kaip nurodo, teismas nepagrįstai iš jos konfiskavo 250 eurų, nes už psichotropinių medžiagų platinimą ji gavo 190 eurų, o 60 eurų jai davė mama batams nusipirkti.

BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nagrinėjamu atveju yra neginčijamai įrodyta, kad T. J. iš nusikalstamos veikos gavo daugiau kaip 250 eurų (nenustatytiems asmenims pardavė 80 gramų mišinio su psichotropine medžiaga gaudama po 10 eurų už vieną gramą), tokiu būdu konstatuotina, kad kratos metu rasti ir paimti pinigai yra gauti nusikalstamu būdu, todėl jie konfiskuoti pagrįstai. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės prašymas grąžinti jai dalį kratos metu paimtų pinigų - 60 eurų. Iš asmens kratos protokole esančio T. J. paaiškinimo matyti, kad ji nurodė, jog visi 2015-09-11 kratos metu paimti daiktai, tuo pačiu ir rasti pinigai – 250 eurų, priklauso jai, prašymų grąžinti dalį paimtų pinigų nereiškė (56 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą duodama paaiškinimus (73-74 b.l., 77 b.l.) T. J. nenurodė skunde keliamos versijos, kad dalis kratos metu paimtų pinigų – 60 eurų, nebuvo gauti iš nuskalstamos veikos, o juos jai davė motina batams nusipirkti, jokių prašymų grąžinti jai minėtus pinigus byloje nebuvo pareiškusi. Be to, atsižvelgiant į įrodytą aplinkybę, kad apeliantė iš nusikalstamos veikos gavo žymiai daugiau nei skundžiamu nuosprendžiu nuspręstus konfiskuoti 250 eurų, o jos versija, kad konkrečių pas ją rastų pinigų kupiūrų dalis buvo gauta ne iš nusikalstamos veikos, yra visiškai deklaratyvi, todėl atmetama. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu iš T. J. pagrįstai konfiskuoti visi jos asmens kratos metu paimti pinigai.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu T. J. paskyrė teisingą tiek rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę bei baudžiamojo poveikio priemones todėl Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

nutaria:

nuteistosios T. J. apeliacinį skundą atmesti.