- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-10
- Bylos Nr.
- 2A-2417-258/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01179-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- M. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Almos Urbanavičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-321-723/2013 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą duodanti institucija – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams.
Šalies argumentai
Ieškovė J. K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo M. K. išlaikymą nepilnamečiams vaikams V. K., gim.(duomenys neskelbtini), ir A. K., gim.(duomenys neskelbtini), po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės bei 21 600 Lt išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus. Nurodė, kad gyveno kartu atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau atsakovas jau daugiau nei trejus metus vengia prisidėti prie vaikų išlaikymo. Nuo 2012 m. balandžio mėnesio dėl agresyvaus ir smurtinio atsakovo elgesio ieškovė su vaikais buvo priversti išeiti iš namų ir šiuo metu gyvena skyrium. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai realiai gyvena su ieškove, iš atsakovo priteistinas išlaikymas vaikų naudai. Be to, nors šalys ir yra sutuoktiniai, bendro biudžeto niekada neturėjo. Atsakovas savo gaunamas pajamas skirdavo iš esmės tik savo poreikiams tenkinti, todėl iš jo taip pat priteistinas išlaikymo įsiskolinimas už trejus metus (300 Lt x 2 vaikai x 36 mėn. = 21 600 Lt). Kadangi atsakovas retkarčiais minimaliai prisidėdavo prie vaikų išlaikymo, skaičiuojama įsiskolinimo suma sudaro tik po 300 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui.
Atsakovas M. K. prašė ieškinį tenkinti tik iš dalies, priteisiant iš jo vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis po 300 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį, o reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmesti. Nurodė, kad ieškovės ieškinyje nurodyta informacija apie tai, kad jis daugiau nei trejus metus vengia prisidėti prie vaikų išlaikymo ir savo gaunamas pajamas išleidžia tik savo poreikiams tenkinti, neatitinka tikrovės.
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius nepalaikė ieškovės prašymo priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą, nes sprendė, kad atsakovas nebuvo nusišalinęs nuo vaikų išlaikymo, o ieškovė neįrodė, kad atsakovas paskutinius 3 metus išlaikymo neteikė. Institucijos nuomone, atsakovas galėtų mokėti vaikams po 400 Lt išlaikymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo M. K. išlaikymą nepilnamečiams vaikams V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) po 350 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-02-19 iki vaikų pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; nepilnamečių vaikų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę, o kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė su vaikais išėjo gyventi atskirai nuo 2012 m. balandžio mėnesio 30 d. Iki to laiko šalys gyveno kartu. Nors ieškovė teigia, kad biudžetai buvo atskiri, tačiau patvirtino, kad ir atsakovas pirkdavo maisto, mokėdavo už komunalines paslaugas. Sutuoktiniai gyveno kartu, taip pat visi kartu atostogaudavo užsienyje, atsakovas savo darbovietėje pirkdavo kelialapius išvykoms į užsienį pigiau. Kartu su atsakovu atšventė jos 45 metų sukaktį 2012-04-01. Kad atsakovas rūpinosi savo dukra, mokėjo už jos maitinimą, būrelius, patvirtina ir duomenys iš jos mokymosi įstaigos, darželio. Atsakovas nurodė, kad ieškovė disponavo jo gaunamų atlyginimų lėšomis ir ji pati gaudavo pinigus iš atsakovo. Tai patvirtina išrašai iš bankinių operacijų 2009-2012 metais. Taigi teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog laikotarpiu už paskutinius 36 mėnesius vaikų poreikiai buvo didesni, nei jiems patenkinti atsakovas skyrė lėšų. Teismo nuomone, atsakovas iš esmės vykdė savo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus ir tarp šalių nebuvo ginčo dėl vaikų išlaikymo. Anot teismo, pati ieškovė per trejus metus nesikreipė dėl išlaikymo priteisimo, o pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo neprašė priteisti išlaikymo įsiskolinimo, todėl ta aplinkybė, kad ieškovės vertinimu, atsakovo perkamas maistas buvo netinkamas, o komunalinių paslaugų apmokėjimas – nepakankamas vaikų išlaikymo būdas, nesudaro pagrindo spręsti, kad sutuoktiniai trejus metus vedė atskirą ūkį ir kad atsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.
Teismas taip pat sprendė, kad atsakovas objektyviai negali gauti tiek savo, tiek vaikų interesų užtikrinimą atitinkančių pajamų. Neformaliai atsakovas visas savo uždirbtas lėšas skirtų vaikų išlaikymui. Taip, anot teismo, yra neteisinga, tačiau pats atsakovas sutinka su tokia padėtimi, o be to, byloje nėra duomenų, kad jis negali teikti savo nurodomo išlaikymo dydžio. Teismas sprendė, kad įvertinus ieškovės pateiktą vaikų poreikių paskaičiavimą, nėra pagrindo sutikti, kad jos nurodyti poreikiai (išlaidos) yra pagrįsti. Teismas pabrėžė, kad turi būti įvertinti bylos nagrinėjimo metu egzistuojantys ir realūs vaiko (vaikų) poreikiai, o ne apskritai galintys padidėti poreikiai ateityje. Taigi, anot teismo, šiuo metu bylos medžiaga nesudaro pagrindo spręsti, kad V. K. ir A. K. poreikiai siekia 2000 Lt (iš kiekvieno iš tėvų po 500 Lt). Be to, ieškovė nurodo, kad vaikų minimalūs poreikiai sudaro 1 450 Lt, ji tokius pinigus išleidžia. Tačiau akivaizdu, kad gaudama savo atlyginimą ji pati negalėtų egzistuoti, nes visus pinigus išleistų vaikų poreikiams, kas yra nelogiška ir neįmanoma. Atsižvelgdamas į išdėstytą, į vaikų amžių bei tai, jog ieškovė nepagrindė būtinumo kiekvieno vaiko išlaikymui per mėnesį skirti 1000 Lt sumos, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo vadovautis CK 6.461 str. 2 d. nuostata, ir konstatavo, jog kiekvieno vaiko išlaikymui per mėnesį būtina reali suma yra 850 Lt, tačiau atsakovo turtinė padėtis ir būtinybė išlaikyti du vaikus mažina jo turtinę galimybę teikti didesnį išlaikymą savo vaikams, todėl iš atsakovo priteistinas išlaikymas kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis po 350 Lt per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo iki vaikų pilnametystės (CK 3.3 str. 1 d., 3.194 str. 1 d., 2 d., 3.196 str. 1 d. 1 p., 3.198 str., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 1 str. 2 d., 11 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė J. K. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo išvada, jog atsakovas, kuris yra visiškai darbingas vidutinio amžiaus vyras, turintis nekilnojamojo turto – dviejų kambarių butą, gerą automobilį, objektyviai negali gauti tiek savo, tiek vaikų interesų užtikrinimą atitinkančių pajamų, yra neteisinga ir nepagrįsta. Visiškai darbingas asmuo, turintis du nepilnamečius vaikus, turi pareigą išlaikyti savo vaikus ir teikti jiems bent minimalaus dydžio išlaikymą. Jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų apriboti atsakovo pareigą teikti tinkamą išlaikymą savo vaikams, ir jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima mažinti minimalų vaikams skirtiną išlaikymą, nėra ir nebuvo nustatyta. Šiuo atveju atsakovas pats be jokio pagrindo nesiekia gerinti savo turtinės padėties. Nors atsakovas motyvuoja, kad jo darbo pajamos nedidelės, ieškovė iš savo taipogi nedidelių darbo pajamų (apie 1 500 Lt) išlaiko ne tik save, bet ir abu nepilnamečius vaikus, o taip pat materialiai remia ir prižiūri savo senyvo amžiaus tėvą, likusį vienišą po ieškovės motinos mirties. Teismas visiškai nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, visiškai neteisingai paskirstė išlaikymo naštą, nenustatinėjo vaikų poreikių ir tikrosios tėvų padėties, be to, nurodė CK 6.641 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuria ieškovė nesirėmė ir kuri įtvirtina mokėtinos rentos dydį, o ne vaikų išlaikymo dydį. Be to, teismo motyvas, kad atsakovo turtinė padėtis ir būtinybė išlaikyti du vaikus mažina jo turtinę galimybę teikti savo vaikams didesnį išlaikymą, yra visiškai nesuprantamas ir nepagrįstas, o priteistas išlaikymas neužtikrina net minimalių nepilnamečių vaikų poreikių. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nesivadovavo prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo tik minimalaus dydžio (po 500 Lt periodinių išmokų) išlaikymą abiem vaikams, nors atsakovo turtinė padėtis laikytina net kiek geresnė. Tačiau teismas visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai priteisė iš atsakovo tik po 350 Lt periodinių išmokų. Visapusiškai neišnagrinėjęs visų reikiamų aplinkybių ir nesivadovaudamas prioritetiniais vaikų gynimo principais, teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovo vaikams iš dalies neteikto išlaikymo įsiskolinimą. Ieškovė neįrodinėjo ir neteigė, kad atsakovas visiškai neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, tačiau jo prisidėjimas buvo itin minimalus ir visiškai nepakankamas. Teismas tinkamai neįvertino išsakytų šalių ir liudytojų paaiškinimų, formaliai nurodydamas, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas pakankamai neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, neva vaikų poreikiai buvo tokie maži, kad atsakovo teikiamas išlaikymas buvo pakankamas. Tačiau pats atsakovas niekaip neįrodė, kad teikė pakankamo dydžio išlaikymą, ir pats patvirtino, kad jo teikiamas išlaikymas buvo itin minimalus. Reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą taip pat negali būti atmestas tuo pagrindu, jog buvo delsta kreiptis į teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas M. K. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas įsigilino į bylos esmę, nustatinėjo tiek ieškovės, tiek ir atsakovo turtinę padėtį, vertino realius, egzistuojančius, o ne apskritai galinčius padidėti vaikų poreikius ateityje ir todėl priteisė pagrįstą išlaikymo sumą. Atmestini taip pat ieškovės argumentai dėl vaikams neteikto išlaikymo. Nors pastaruoju metu atsakovas negaudavo itin daug pajamų, vaikus jis išlaikė ir kita forma (suteikdamas gyvenamąjį būstą, mokėdamas visus būsto išlaikymo mokesčius). Taip pat netiesa, kad atsakovas neteikė vaikams išlaikymo ir pinigine išraiška. Taigi teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, juo labiau, kad ieškovė tokio savo reikalavimo jokiais kitais įrodymais nepagrindė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (LR CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (LR CK 3.194 str.1 d.).
Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikams teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Nustatant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 1 MMA kriterijus, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Šioje byloje keliamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas, priteistas iš atsakovo nepilnamečių vaikų V. K. ir A. K. išlaikymas po 350lt yra pakankamas būtiniesiems vaikų poreikiams tenkinti, laikėsi proporcingumo principo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas šio principo reikalavimų nesilaikė ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos bylose dėl išlaikymo priteisimo.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad atsakovas yra darbingas vidutinio amžiaus vyras, turintis nekilnojamojo turto – dviejų kambarių butą, gerą automobilį VW Touran, objektyviai negali gauti tiek savo, tiek vaikų interesų užtikrinimą atitinkančių pajamų, yra neteisinga ir nepagrįsta. Visiškai darbingas asmuo, turintis du nepilnamečius vaikus, turi pareigą išlaikyti savo vaikus ir teikti jiems bent minimalaus dydžio išlaikymą. Atsakovas dirba UAB „Aviaekspresas” pajamos apie 680Lt Ieškovė dirba Vilniaus miesto Motinos ir vaiko pensione, vidutinis gaunamas darbo užmokestis atskaičius mokesčius yra apie 1550Lt, turi automobilį Renault Megane, nekilnojamojo turto neturi, gyvena tėvų namuose. Pagal byloje surinktus įrodymus apie šalių turtinę padėtį, galima spręsti, kad nėra objektyvių priežasčių, kurios galėtų riboti atsakovo pareigą teikti savo nepilnamečiams vaikams bent minimalaus dydžio (po 500Lt periodinių išmokų) išlaikymą vaikams.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentu, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada grįsta 350Lt dydžio kiekvienam vaikui išmokų suma nėra pagrįsta. Siekiant, kad suaugę vaikai taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaikų minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Ieškovės pateikti teismui vaikų poreikių paskaičiavimai yra pagrįsti, abu vaikai iš rajono vežami į miesto mokyklą, mergaitė papildomai lavinasi, lanko meninės pakraipos būrelius. Vaikais nuolat rūpinasi ieškovė. Atsakovas dirba tik 0,5 etato, todėl būdamas sveikas gali siekti didesnio uždarbio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo metu minimalios mėnesio algos dydis yra 1000 Lt, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies apeliacinį skundą dėl priteistino nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydžio, daro išvada, jog iš atsakovo dviejų nepilnamečių vaikų V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui priteistina po 500 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-02-19 iki vaikų pilnametystės, šią sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.
Vertinant atsakovo veiksmus išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams dalyje, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje ieškinio dalyje įrodžius, kad atsakovas paskutiniuosius tris metus nebuvo nusišalinęs nuo vaikų išlaikymo.
Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiama už apeliacinį skundą sumokėtų išlaidų suma, lygi 200 Lt (b.l. 170).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti, nustatant, kad iš ieškovo M. K. V. K. ir A. K. išlaikymui priteisiama po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teisme dienos iki jos pilnametystės, indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. K. J. K. naudai 200 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.