Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „L-metal“ ieškinį atsakovams L. A. ir A. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė teismo prašo pripažinti atsakovų 2013 m. liepos 2 d. sudarytą dovanojimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – grąžinti nuosavybės teises atsakovui L. A. į dovanojimo sutartimi perleistą turtą: 2/3 dalis pastato-daugiabučio gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 dalis pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 dalis kitų statinių (inžinerinių)-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 488/686 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

2. Ieškiniu ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui A. A. priklausančias 2/3 dalis pastato-daugiabučio gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 dalis pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/3 dalis kitų statinių (inžinerinių)-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 488/686 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą perleisti kitiems asmenims.

3. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-813-464/2020 konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2013 m. birželio 28 d. įmonei UAB „L-metal“ buvo padaryta žala ir priteisė iš L. A. įmonei 24 346,12 Eur nuostolių atlyginimą. Atsakovai 2013 m. liepos 2 d. sudarė nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovas L. A. padovanojo atsakovui A. A. žemės sklypą su statiniais adresu (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartis pažeidžia jos, kaip atsakovo L. A. kreditorės, teises, nes atsakovas, neatlygintinai dovanojimo sutartimi perleisdamas didelės vertės turtą, pablogino savo turtinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, ieškinio suma yra 33 577,39 Eur, taip pat siekiant užtikrinti ieškovės teisę į turto sugrąžinimą natūra, turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nes neuždraudus atsakovui A. A. disponuoti jam priklausančiu turtu, jis gali turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – padarė Nekilnojamojo turto registre įrašą dėl atsakovui A. A. nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, t. y. 2/3 dalių pastato-daugiabučio gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastato-garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2/3 dalių pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2/3 dalių kitų statinių (inžinerinių)-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 488/686 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

5. Nurodė, kad nėra pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje daryti išvadą, jog ieškinys nepagrįstas, tačiau vien tik tai negali būti savarankišku pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tuo, kad atsakovas L. A. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2013 m. birželio 28 d. padaręs žalą UAB „L-metal“, 2013 m. liepos 2 d. neatlygintinai dovanojimo sutartimi perleido jam nuosavybės teisę priklausantį turtą atsakovui A. A. ir tokiu būdu pablogino savo turtinę padėtį. Ieškovė, siekdama apginti savo teises prašo pripažinti 2013 m. liepos 2 d. dovanojimo sutartį negaliojančia ir grąžinti nekilnojamąjį turtą atsakovui L. A.. Ieškovė prašo taikyti žemės sklypo su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti šios: atsakovo nekilnojamojo daikto areštas; įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Nors nekilnojamojo daikto areštas ir įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo yra dvi skirtingos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, tačiau jos iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes, t. y. atsakovas abiem atvejais negalėtų nekilnojamuoju turtu disponuoti. Teismo vertinimu, šiuo atveju viešo įrašo Nekilnojamojo turto registre įrašymas būtų proporcinga priemonė, kuri užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą (ieškinio patenkinimo atveju), ir grubiai nepažeistų atsakovo A. A. turtinių teisių ir interesų (ieškinio atmetimo atveju).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Atskiruoju skundu atsakovas A. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Atsakovui nežinoma, kada ieškovė ieškinį pateikė teismui, tačiau akivaizdu, jog civilinė byla Nr. e2- 16236-947/2020 buvo užvesta ne anksčiau kaip 2020 m. birželio 17 d. Įvertinus tai, jog ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi pareikšdama atsakovams actio Pauliana ieškinį vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 3 dalimi, tokį ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė ieškinį pateikė praleidusi vienerių metų terminą, nes apie naikinamo sandorio sudarymą jai tapo žinoma dar iki 2019 m. birželio 14 d, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo net iš dalies patenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir jas pritaikyti atsakovo A. A. turtui.

6.2. Antstolės A. A. 2019 m. birželio 14 d. patvarkymas dėl turto aprašo patikslinimo patvirtina, kad Kauno apygardos teismui 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi atsakovo L. A. turtui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus jo turtą, antstolė sudarė ir aprašė atsakovo vardu esantį turtą: garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, revolverį „Taurus 85 Ultra Lite“, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir L. A. pinigines lėšas kredito įstaigoje. Iš pateikto į bylą patvarkymo nėra žinoma jau areštuoto turto bendra vertė, dėl ko įvertinus areštuoto turto mastą bei atsakovo L. A. skolos dydį ieškovei (24 346,12 Eur), akivaizdu, jog ieškovė net neturi reikalavimo teisės į atsakovus šioje byloje arba, jei ieškovė ir turi teisę kreiptis į teismą, tai nėra aiškus atsakovo L. A. skolos ieškovei dydis. Be to, ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad šios bylos užvedimo metu atsakovas L. A. yra nemokus ir 24 346,12 Eur dydžio skolos išieškojimas iš jo vykdomojoje byloje yra negalimas, kas reiškia, jog actio Pauliana ieškinio pateikimui nėra ir būtinosios sąlygos - atsakovo nemokumo. Dėl to teismui jau šioje stadijoje turėjo būti matomas ieškinio nepagrįstumas, juolab kada actio Pauliana ieškinio pateikimo metu atsakovo atžvilgiu dėl tos pačios skolos yra užvesta vykdomoji byla ir vykdomas priverstinis išieškojimas, ką patvirtina ieškovės į bylą pateiktas 2020 m. gegužės 28 d. vykdomasis raštas.

6.3. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visam atsakovo A. A. registruotam nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra neproporcingas. Suprantama, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia tam tikrų nepatogumų ar suvaržymų, tačiau tie suvaržymai negali būti didesni nei skolininko atsakovo L. A. skola ieškovei. Atsakovo L. A. įsiskolinimas ieškovei yra 24 346,12 Eur dydžio, o laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos žymiai didesnės vertės atsakovo A. A. turtui, kas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių tikslo, įtvirtinto CPK 144 straipsnio 1 dalyje.

2. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo A. A. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7.1. atsakovas atskirajame skunde teigia, kad ieškovei apie sandorius buvo žinoma iki 2019 m. birželio 14 d. Atsakovas prieštarauja pats sau, nes rašytiniai įrodymai patvirtina, kad, teismui atmetant prašymus dėl teismo liudijimų išdavimo, ieškovė apie sandorius negalėjo žinoti.

7.2. Atsakovas L. A. yra nemokus. To paneigimui atsakovas turėjo pateikti tai patvirtinančius rašytinius įrodymus, bet tokių nepateikė. Nors atsakovas nurodo, kad yra areštuotas L. A. turtas, tačiau sąmoningai nutyli apie tokio turto likvidumą ir jo vertę. Ieškovės žiniomis, turtas yra menkavertis, be to, išieškojimai iš šio turto ne vienerius metus vykdomi ir kitose vykdomosios bylose, tačiau turtas nėra realizuojamas. Tai liudija, kad atsakovas L. A. negali padengti susidariusių įsiskolinimų.

7.3. Nesutiktina su atsakovo argumentu, kad taikytos laikinosios priemonės neproporcingos, suvaržymai didesni, nei reikalavimo suma. Atsakovas nenurodo, kad iš atsakovo L. A. priteista ne tik 24 346,12 Eur nuostolių atlyginimo, tačiau ir 5 procentai metinių palūkanų, kas iki šios dienos sudaro apie 3 tūkst. Eur. Taip pat atsakovas neįvertina, jog vykdymo išlaidos taipogi atitinkamai sudarys 3-5 tūkst. Eur, o turto, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, vertė – 33 577,39 Eur. Todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir parinktos vadovaujantis ekonomiškumo principu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

5. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

6. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodytą praktiką).

7. Byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo kaip sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

8. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

9. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

10. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo pripažinti atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – grąžinti nuosavybės teises atsakovui L. A. į dovanojimo sutartimi perleistą turtą. Ieškinio reikalavimus grindžia argumentu, kad atsakovas L. A., laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2013 m. birželio 28 d. padaręs materialinę žalą UAB „L-metal“, 2013 m. liepos 2 d. neatlygintinai dovanojimo sutartimi perleido jam nuosavybės teisę priklausantį turtą atsakovui A. A. ir tokiu būdu pablogino savo turtinę padėtį. Tam pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jos manymu, įrodančius ieškinyje dėstomas aplinkybes. Toks civilinių teisių gynimo būdas reglamentuotas CK 6.66 straipsnyje, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

11. Teismas pažymi, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino praleidimo negali būti vertinami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šie klausimai yra išsprendžiami galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kai yra visapusiškai įvertinami į bylą pateikti įrodymai ir jais pagrindžiamos aplinkybės. Be to, nors ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau šis terminas, jeigu praleistas dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl į klausimą, ar ieškovė nagrinėjamu atveju kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

12. Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

13. Ginčijama nutartimi byloje pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti teismas nurodė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje atlikti įrašą viešame registre dėl ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

14. Sprendžiant dėl šios laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo atkreiptinas dėmesys į tai, jog tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovei sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014 ir joje nurodyta teismų praktika). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovas turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.

15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas, kaip jau pasisakyta, apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą.

16. Atskirajame skunde minimos Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties vykdymo proceso metu atsakovo L. A. turtui pritaikyto turto arešto mastas nėra nagrinėjamos apeliacijos dalykas. Pastebėtina, kad apeliantas pripažįsta, jog antstolė aprašė minimo atsakovo turimą turtą, tačiau nėra žinoma bendra jau areštuoto turto bendra vertė. Taigi, pats apeliantas paneigia atskirojo skundo teiginį, kad, įvertinus areštuoto turto mastą bei atsakovo L. A. skolos dydį ieškovei, būtų galima daryti išvadą apie ieškovės reikalavimo teisės į atsakovus šioje byloje nebuvimą. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad nėra aiškus atsakovo L. A. skolos ieškovei dydis – jis nurodytas ieškinyje (24 346,12 Eur), papildytas atsiliepime į atskirąjį skundą įvardintais skaičiais.

17. Atsakovas teigia, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visam atsakovo A. A. nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra neproporcingos. Pabrėžtina, kad atsakovo A. A. atžvilgiu pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra ne turto areštas, o įrašas viešame registre dėl padovanoto pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovams. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į proporcingumo principo reikalavimus (CPK 145 straipsnio 2 dalis), parinko laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina būsimo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu sukelia atsakovui tik minimalius jo, kaip ginčo turto savininko, suvaržymus, kadangi pritaikyta laikinai apriboja tik vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą ginčo turtu.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, draudžiantis perleisti ginčo turto nuosavybės teisę, yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neapsunkina atsakovo galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, todėl paliktina galioti, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.