Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-01-29 · Civilinė byla Nr. e2A-1132-392/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-29
Bylos Nr.
e2A-1132-392/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18125-2015-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Ieškovas
AAS „Gjensidige Baltic“
Atsakovas
J. N. U., Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1132-392/2016Proceso Nr. 2-68-3-18125-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.10.;2.5.10.5.2.4.;2.5.39.2.5.5.;2.5.39.2.6.;3.3.1.14.;3.3.1.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2016 m. sausio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-09 sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį dėl išmokėtų sumų priteisimo atsakovams J. N. U. ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Teismas, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš: 1) atsakovės J. N. U. 429,97 Eur, 2) atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 503,08 Eur, 3) iš abejų atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas; 4) iš abejų atsakovų metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad G. S., 2013-01-05, vairuodamas transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. CRS 990, partrenkė pėsčiąją J. N. U. ir ją sužalojo. Eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta ieškovo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl ieškovas išmokėjo nukentėjusiajai atsakovei 5 060 Lt neturtinės žalos ir 3 005,27 Lt turtinės žalos atlyginimo. Taip pat, pagal pareikštą pretenziją, atsakovui Valstybinei ligonių kasai išmokėjo 3 516,27 Lt. Teismas baudžiamojoje byloje nagrinėdamas J. N. U. civilinį ieškinį dėl 18 940 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nustatė, kad jai padarytos neturtinės žalos dydis yra 10 000 Lt, tačiau atsižvelgęs į jai išmokėtą 1 060,00 Lt sumą, priteisė 8 940 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Panevėžio apygardos teismas 2014-05-14 nutartyje pasisakė, kad vertinant žalos dydį ne mažiau svarbia aplinkybe laikytina tai, kad žalos atsiradimą lėmė ir pačios nukentėjusiosios J. N. U. neatsargūs ir nedėmesingi veiksmai, nes ji į pėsčiųjų perėją įžengė esant neleidžiamam pėstiesiems eiti raudonam šviesoforo signalui, be to, ji ėjo tamsiu paros metu vilkėdama tamsius rūbus. Todėl Panevėžio apygardos teismas J. N. U. atlygintinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 5 060 Lt. Ieškovo nuomone, G. S. kaltės dėl eismo įvykio laipsnis yra 50,6 proc. (neturtinės žalos dydis įvertintas 10 000 Lt, o sumažintas iki 5 060,00 Lt), todėl atsakovams J. N. U. ir Valstybinei ligonių kasai atlygintina tik 50,6 proc. padarytos turtinės žalos. Ieškovas, įgijęs teisę reikalauti, kreipėsi į teismą dėl grąžinimo dalies nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos (b. l. 1 – 3).

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į ieškinį teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2013-01-05 sužalotos J. N. U. gydymo paslaugos, 3 516,27 Lt, apmokėtos iš Privalomojo draudimo fondo. Šią sumą ieškovas atlygino pagal Valstybinės ligonių kasos pretenziją. Ieškovas atsakovei atlygino neturtinę žalą pagal pirmos instancijos teismo nuosprendį, vėliau Panevėžio apygardos teismas neturtinės žalos dydį sumažino. Panevėžio apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, neįvertino žalos atlyginimo kriterijų visumos, dėl ko priteisė iš draudimo bendrovės per didelį neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas atlygino Valstybinei ligonių kasai turtinę žalą. Turtinės žalos atlyginimo reikalavimai grindžiami ne CK 6.250 straipsniu. Atsakovo manymu, CK 6.251 straipsnio pagrindu padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (b. l. 50 – 52).

Atsakovė J. N. U. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas neteisingai taiko ir aiškina materialinės teisės normas, neteisingai aiškina nustatytas faktines aplinkybes baudžiamojoje byloje. Panevėžio apygardos teismas, priteisdamas mažesnį neturtinės žalos atlyginimą, įvertino, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajai visiškai atlygino G. S. neatsargiais veiksmais padarytą turtinę 2 285,27 Lt žalą, taip pat jau sumokėjo 1 060 Lt neturtinės žalos, t. y. teismas vertino, kad priteistina 4 000 Lt suma tinkamiausiai kompensuos nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą. Teismai konstatavo G. S. kaltę ir priteisdami J. N. U. neturtinės žalos atlyginimą, įvertino, kad draudimo kompanija atlygino visą turtinę žalą. Tokiu būdu teismas konstatavo, kad turtinė žala yra teisėtai ir pagrįstai atlyginta visa apimtimi ir dėl to sumažino neturtinės žalos dydį. Atsakovės nuomone, būtų nesąžininga ir neprotinga mažinti turtinės žalos dydį, atsižvelgiant, kad turtinės žalos atlyginimo faktas įvertintas sumažinant neturtinę žalą. Teigė, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas, nes ieškovas privalėjo atlyginti žalą pilna apimtimi (b. l. 54 – 56).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė atsakovei J. N. U. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą.

Teismas pritarė atsakovams, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, neteisingai aiškino teismų baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, turinčias prejudicinę reikšmę nagrinėjamojoje byloje. Vertino, jog baudžiamojoje byloje teismų yra visiškai aiškiai nustatyta, kad 2013-01-05 eismo įvykis, kurio metu sutrikdyta J. N. U. sveikata, įvyko dėl G. S. kaltų nusikalstamų veiksmų, kad atsakovė sužalota kaltais G. S. veiksmais. Nustatant baudžiamojoje byloje padarytos J. N. U. neturtinės žalos dydį, teismai vertino aplinkybių, nurodytų teismų procesiniuose sprendimuose, visumą, taip pat atsižvelgė ir į nukentėjusios elgesį iki eismo įvykio, bet teismų baudžiamojoje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota J. N. U. kaltė dėl eismo įvykio. Nurodytais teismų procesiniais sprendimais nėra konstatuota aplinkybių, suteikiančių pagrindą teigti apie kokią nors J. N. U. atsakomybę, nors ir dalinę, už eismo įvykį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, jog G. S. kaltės laipsnio - 50,6 procentinės išraiškos skaičiavimas yra ydingas remiantis tuo, kad neturtinės žalos dydis įvertintas 10 000 Lt, o vėliau sumažintas iki 5 060 Lt. Tiesiog Panevėžio apygardos teismui nukentėjusios patirtą neturtinę žalą įvertinus 5 060 Lt, neteko galios Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytas 10 000 Lt neturtinės žalos dydis.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, jog ieškovas, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, apdraudė transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo, kurią eismo įvykio metu vairavo G. S. ir, dėl kurio kaltų nusikalstamų veiksmų J. N. U. padaryta žala, padarė išvadą, jog ieškovui kilo pareiga išmokėti draudimo išmokas, skirtas nukentėjusiems asmenims padarytai žalai atlyginti. Konstatavo, jog ieškovo išmokėtos atsakovams draudimo išmokų sumos atitinka įstatymo nustatytas ribas. Ieškovo teiginiai apie atsakovų be pagrindo įgytą turtą – ieškovo išmokėtų išmokų dalis, t. y. kad atsakovė J. N. U. be pagrindo įgijo 429,97 Eur, o Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos be pagrindo įgijo 503,08 Eur, vertino kaip visiškai nepagrįstus. Atsakovai išmokas iš ieškovo gavo teisėtai. Nagrinėjamomis aplinkybėmis neatsirado pagrindo nepagrįsto praturtėjimo instituto atsakovų atžvilgiu taikymui. Be to pažymėjo, kad net be pagrindo išmokėtos, kaip dėl sveikatos sužalojimo atsiradusios žalos atlyginimo sumos, pagal įstatymą negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos (b. l. 76 – 79).

Apeliaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-09 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė šios nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus:

Dėl mišrios eismo įvykio dalyvių kaltės. Nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog: „ieškovas, pareikšdamas ieškinį, neteisingai aiškina teismų baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, turinčias prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje“. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuomone, „teismų baudžiamojoje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota J. N. U. kaltė dėl eismo įvykio <...> Nurodytais teismų procesiniais sprendimais nėra konstatuota aplinkybių, suteikiančių pagrindą teigti apie kokią nors J. N. U. atsakomybę, nors ir dalinę, už eismo įvykį”. Tačiau tiek Panevėžio miesto apylinkės, tiek Panevėžio apygardos teismai, pasisakydami apie atsakovei J. N. U. priteistiną neturtinės žalos sumą, aiškiai nurodė, kad eismo įvykį sąlygojo ne tik G. S. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, bet ir J. N. U. neatsargūs ir nedėmesingi veiksmai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir teismų padarytas išvadas apie J. N. U. neteisėtus veiksmus (Kelių eismo taisyklių 48 ir 50 punktų pažeidimas), todėl nepagrįstai padarė šių teismų argumentams prieštaraujančias išvadas. Vilniaus apygardos teismui patvirtinus tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, susidarys kolizinė situacija, pagal kurią civilinėje byloje atsakovė būtų pripažinta neatlikusi neteisėtų veiksmų, o baudžiamojoje byloje - juos padariusi, kas ir sudarė pagrindą mažinti jai priteistinos neturtinės žalos dydį.

Dėl draudiko atsakomybės. Nurodė, jog esant mišriai kaltei, kai už padarytą žalą yra atsakingi keli asmenys (kaip ir nagrinėjamu atveju), draudikas privalo mokėti draudimo išmoką proporcingai atsakingo už padarytą žalą asmens kaltei (Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 23 punktas). Pasak apelianto, dėl žalos atsiradimo atsakingas ne tik G. S., bet ir pati J. N. U., todėl apeliantas turi kompensuoti tik dalį pastarosios patirtos žalos, proporcingai apdraustojo G. S. kaltės laipsniui. Pirmosios instancijos teismas nevertino eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnio, todėl nepagrįstai padarė abstrakčią išvadą (tuo pačiu ir prieštaraujančią baudžiamosios bylos procesinių sprendimų išvadoms), neva „teismų baudžiamojoje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota J. N. U. kaltė dėl eismo įvykio <...> Nurodytais teismų procesiniais sprendimais nėra konstatuota aplinkybių, suteikiančių pagrindą teigti apie kokią nors J. N. U. atsakomybę, nors ir dalinę, už eismo įvykį“. Apelianto įsitikinimu, baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl neturtinės žalos atlyginimo mažinimo atsižvelgiant į pačios J. N. U. neatsargų ir nerūpestingą elgesį yra pakankamas pagrindas pripažinti jos neteisėtus veiksmus bei išspręsti atsakomybės padalinimo klausimą šioje civilinėje byloje. J. N. U. veiksmai, tiesiogiai nulėmę eismo įvykio kilimą, galėtų būti laikomi pagrindu visiškai šalinti G. S. civilinę atsakomybę, tačiau draudimo bendrovė pareikštu ieškiniu neprašė visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės. Tokią atsakovams palankią poziciją draudikas užėmė atsižvelgdamas ir į baudžiamojoje byloje teismų padarytas išvadas, kad dalis neturtinės žalos atsakovei vis dėlto turi būti priteista.

Šalies argumentai

Taip pat apeliantas pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjamas tikslus kiekvieno iš eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnis procentais (to nebuvo padaryta ir šioje civilinėje byloje). Pareikštu ieškiniu AAS „Gjensidige Baltic“ prašė pripažinti, kad G. S. kaltės laipsnis - 50,6%. Apelianto nuomone, toks atsakomybės paskirstymas atitinka baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų išvadas: pirmosios instancijos teismas J. N. U. neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pačios atsakovės veiksmus, ją sumažino iki 5 060 Lt (t. y. konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai lėmė, jog jai buvo priteista 50,6% pirmosios instancijos teismo nustatyto žalos dydžio suma). Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad: yra ydingas ieškinyje nurodytas šio kaltės laipsnio apskaičiavimas, nes Panevėžio apygardos teismui įvertinus neturtinę žalą 5 060 Lt, neteko galios Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytas 10 000 Lt neturtinės žalos dydis. Apeliantas su tokia Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada nesutinka, kadangi, pirma, būtent bylą nagrinėjęs teismas privalėjo nustatyti konkretų kiekvieno iš eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį, tačiau nepagrįstai to nepadarė; antra, priteistos neturtinės žalos dydis ieškovei buvo sumažintas ne dėl to, kad ji patyrė tik tokio dydžio (5 060 Lt) neturtinę žalą, bet dėl to, kad atsakovės neatsargus elgesys sudarė pagrindą priteisti jai tik dalį patirtos neturtinės žalos (t. y. likusi dalis nėra atlyginama, kadangi riziką dėl to turi prisiimti pati atsakovė, savo neatsargiu ir nerūpestingu elgesiu sukėlusi eismo įvykį). Dėl šių priežasčių apeliantas yra įsitikinęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo pagrindą vadovautis ieškovo pasiūlytu kaltės laipsnio apskaičiavimu - arba bent jau pats nustatyti kiekvieno iš eismo įvykio dalyvių atsakomybės proporciją.

Dėl draudiko teisės susigrąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai ginčo santykiams taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas. Nors pradiniame ieškinyje draudikas tarp kitų nurodė ir CK 6.237 straipsnį, tačiau ginčui taikytinas teisės normas nustato teismas, nepriklausomai nuo to, kokias įstatymų nuostatas nurodo (jei išvis nurodo) proceso šalys. Pažymėjo, kad apeliantas nesiremia nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, nes atsakovai išmokas gavo draudimo sutarties pagrindu - todėl tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Teigia, jog šiam ginčui turi būti taikomos ne nepagrįstą praturtėjimą, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių vykdymą reglamentuojančios teisės normos. Papildė, kad draudimo išmokos negalima tapatinti su žalos atlyginimu taip pat ir dėl to, jog jų atskyrimas yra itin svarbus apskaičiuojant įmonės pelną bei tinkamai vedant įmonės buhalterinę apskaitą. Apelianto nuomone, nagrinėjamos bylos atveju taikytinas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas ir Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, kurie laikytinas specialiaisiais teisės aktais, turinčiais viršenybę prieš bendrąsias teisės normas, išdėstytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Taisyklių 65.2 punktas numato, kad draudikas turi teisę reikalauti, kad draudimo išmokos gavėjas grąžintų gautą išmoką ar jos dalį, jeigu paaiškėja, kad pats nukentėjusysis yra atsakingas už jam padarytą žalą. Kadangi šiuo atveju ir susiklostė būtent tokia situacija (J. N. U. pati savo elgesiu sukėlė eismo įvykį, dėl kurio ir atsirado žala), paaiškėjus šiai aplinkybei, atsakovai turi grąžinti jiems permokėtų draudimo išmokų dalį (proporcingai ieškovo apdraustojo G. S. kaltės laipsniui), tokiu būdu atkuriant teisinę padėtį, kurioje šalys ir turi būti vadovaujantis Įstatymo 19 str. 9 d. ir Taisyklių 23 punktu (b. l. 83 – 89).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nesutinka su apelianto išdėstyta nuomone, jog: „pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir teismų padarytas išvadas apie J. N. U. neteisėtus veiksmus (KET 48 ir 50 punktų pažeidimas), todėl nepagrįstai padarė šių teismų argumentams prieštaraujančias išvadas“. Nurodė, kad apeliantas atlygino Valstybinei ligonių kasai ne neturtinę žalą, o turtinę žalą (3 516,27 Lt), susijusią su nukentėjusiosios gydymu. Turtinė žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.245 – 6.249 straipsniuose, o CK 6.251 straipsnis nustato nuostolių visišką atlyginimą. Pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta G. S. kaltė – neatsargus nusikaltimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kaltininko veiksmai įtakojo J. N. U. sveikatos sužalojimą. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog J. N. U. buvo atlyginta turtinė žala, buvo reikšminga sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, o ne konstatuojant mišrią eismo įvykio dalyvių kaltę (b. l. 100 – 102).

Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos duomenimis, 2013-01-05 eismo įvykio metu, įvykusiame Klaipėdos ir F. V. gatvių sankryžoje, Panevėžyje, G. S. vairuojama transporto priemonė VW Golf, valst. Nr. CRS 990 (toliau - transporto priemonė), partrenkė pėsčiąją J. N. U. bei ją sužalojo. Eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą privalomuoju draudimu. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014-02-18 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-749-2014, G. S., padariusį nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu atleido nuo baudžiamosios atsakomybės; perdavė G. S. O. K., pagal laidavimą dviejų metų laikotarpiui be užstato; G. S. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 7 MGL (910 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą; įmoką įpareigoti sumokėti iki 2014-07-01; priteisė iš draudimo bendrovės AAS ,,Gjensidige Baltic“, Lietuvoje vykdančios savo veiklą per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, nukentėjusiajai J. N. U. 8 940 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 7 – 20). Panevėžio apygardos teismas 2014-05-14 nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-321-185/2014, tenkino dalį civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinio skundo: pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo - iš draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ nukentėjusiajai J. N. U. priteistą 8 940 Lt neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 4 000 Lt; kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą (b. l. 21 – 25). Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas grąžinti be pagrindo įgytą turtą – nepagrįstai išmokėtas atsakovams draudimo išmokų dalis, kadangi atsakovams turi būti atlyginta tik 50,6 proc. padarytos turtinės žalos.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo padaryta išvada, jog: „ieškovas, pareikšdamas ieškinį, neteisingai aiškina teismų baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, turinčias prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje“ bei nuomone, kad „teismų baudžiamojoje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota J. N. U. kaltė dėl eismo įvykio <...> Nurodytais teismų procesiniais sprendimais nėra konstatuota aplinkybių, suteikiančių pagrindą teigti apie kokią nors J. N. U. atsakomybę, nors ir dalinę, už eismo įvykį”.

Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-749/2014 nustatyta, jog: <...> lengvasis automobilis „VW Golf“, valstybinis numeris CRS 990, vairuojamas G. S., 2013-01-05, 17:30 val., Panevėžyje, Klaipėdos ir F. V. gatvių reguliuojamoje sankryžoje, dešiniąja priekine dalimi (tiksliai nenustatyta vieta) kliudė nukentėjusiąją J. N. U., ko pasėkoje ji griuvo ant kairiojo šono ir susižalojo atsitrenkdama į kelio dangą. <...> Visuma teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų leidžia konstatuoti, kad kaltinime nurodyta pavojinga visuomenei veika buvo padaryta, o kaltinamojo G. S. kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ir kvalifikuota teisingai. <...>“ (b. l. 7 – 20).

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog atsakovės (nukentėjusiosios) J. N. U. ir G. S. atsakomybė už eismo įvykį yra mišri, nes neturtinės žalos suma buvo sumažinta būtent atsižvelgus į nukentėjusiosios neatsargius ir nedėmesingus veiksmus: į važiuojamąją dalį įžengė degant raudonam šviesoforo signalui, tamsiu paros metu vilkėjo tamsios spalvos rūbus, nesegėjo atšvaito (b. l. 85).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į Panevėžio apygardos teismo 2014-05-14 nutartyje išdėstytus motyvus, susijusius su eismo įvykio kaltininko nustatymu, iš kurių matyti, jog pėsčioji J. N. U. į kelią įžengė degant žaliam šviesoforo signalui, tačiau jai einant per kelią užsidegė raudonas šviesoforo signalas ir ji, nesustojusi skiriamojoje juostoje bei nepalaukusi kol užsidegs žalias pėsčiųjų šviesoforo signalas, judėjimą pratęsė bei buvo partrenkta transporto priemonės, vairuojamos G. S., kuris turėdamas objektyvią galimybę matyti jam iš kairės einančią pėsčiąją 60 m atstumu, privalėjo mažinti greitį arba visiškai sustoti, kad praleistų baigiančią važiuojamąją dalį pereiti pėsčiąją J. N. U., tačiau važiavo per sankryžą. Taigi, bylą nagrinėjęs teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-749/2014 nustatė, jog žala buvo padaryta J. N. U. sveikatai G. S. kaltais veiksmais (padarytas neatsargus nusikaltimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo – galėjo matyti einančią pėsčiąją, privalėjo mažinti greitį bei praleisti baigiančią kelią pereiti pėsčiąją, tačiau važiavo). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyti J. N. U. neteisėti veiksmai (į važiuojamąją dalį įžengė degant raudonam šviesoforo signalui, tamsiu paros metu vilkėjo tamsios spalvos rūbus, nesegėjo atšvaito) neleidžia pripažinti J. N. U. kalta dėl eismo įvykio, nes nukentėjusioji neįžengė (nepardėjo eiti per kelią, neišbėgo į kelią) degant raudonam šviesoforo signalui, o tik užbaigė eiti per kelią užgesus leidžiančiam judėjimą (žaliam) ir užsidegus draudžiančiam (raudonam) šviesoforo signalui, todėl vairuotojas G. S. turėjo praleisti baigiančią pėsčiųjų perėja važiuojamąją dalį pereiti pėsčiąją J. N. U.

Apeliantas, remdamasis Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 23 punktu, teigia, jog dėl žalos atsiradimo atsakingas ne tik G. S., bet ir pati J. N. U., todėl apeliantas turi kompensuoti tik dalį pastarosios patirtos žalos, proporcingai apdraustojo G. S. kaltės laipsniui.

Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 23 punktas nustato, jeigu už padarytą žalą yra atsakingi keli asmenys, atitinkami draudikai ir (ar) Biuras moka draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui proporcingai atsakingo už padarytą žalą asmens kaltei, kuri nustatoma įvertinus eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų (toliau vadinama - eismo įvykio dalyviai) pasirašytoje eismo įvykio deklaracijoje ar kitame Įstatymo 12 straipsnyje nurodytame dokumente (toliau vadinama - eismo įvykio deklaracija) užfiksuotą eismo įvykio faktą, aprašytas aplinkybes, nubraižytą schemą ir (ar) kompetentingų teisėsaugos, teisėtvarkos institucijų surašytus dokumentus apie eismo įvykio aplinkybes ir eismo įvykio dalyvių atsakomybę.

Nustatyta, jog nukentėjusioji J. N. U., Panevėžio miesto apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-749/2014, buvo pareiškusi 18 940 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei patvirtino, kad dalį neturtinės žalos (1 060 Lt) jai atlygino draudimo bendrovė „AAS ,,Gjensidige Baltic“. Teismas reikalaujamą neturtinės žalos dydį sumažintino ir pripažino, kad nukentėjusiosios J. N. U. neturtinės žalos reikalavimo dydis pagrįstas 10 000 Lt sumai. Kadangi AAS ,,Gjensidige Baltic“ nukentėjusiajai atlygino 1 060 Lt, todėl iš AAS ,,Gjensidige Baltic“ nukentėjusiajai J. N. U. priteisė 8 940 Lt dydžio neturtinės žalos dalį (b. l. 7 – 20). Iš Panevėžio apygardos teismo 2014-05-14 nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-321-185/2014, nustatyta, jog apeliaciniu skundu civilinis atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašė pakeisti nuosprendžio dalį ir civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlygino atmesti. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, to niekas ir neginčijo, kad nukentėjusioji buvo nesunkiai sužalota kaltais G. S. veiksmais, ką skundžiame nuosprendyje konstatavo ir apylinkės teismas, todėl nukentėjusioji įgijo teisę reikalauti iš civilinių atsakovų G. S. ir draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ nusikaltimu jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylos duomenys patvirtino, kad nukentėjusioji J. N. U. pėsčiųjų perėjoje buvo parblokšta G. S. vairuojamo automobilio, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, sužalojimus, sukėlusius jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nepatogumus, išgyvenimus, susijusius su būsimomis pasekmėmis, t. y. kaip sužalojimas paveiks jos sveikatą ateityje, jai teko nemažai laiko praleisti gydantis sužalojimus, pakeisti asmeninio gyvenimo įpročius, tačiau šiuo atveju ne mažiau svarbia aplinkybe laikytina tai, kad tokių padarinių atsiradimą lėmė ir pačios nukentėjusiosios neatsargūs ir nedėmesingi veiksmai, kas, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens (G. S.) kaltės formą – padarytas neatsargus nusikaltimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jo turtinę padėtį, taip pat į tai, jog byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiajai J. N. U. neatsargiais G. S. nusikalstamais veiksmais būtų sukelti kokie nors ypatingi, neatstatomi sveikatos sutrikdymai (byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji tapo invalide, prarado darbingumą ar jo dalį, kad negali gyventi savarankiškai, jai reikalinga slauga ar pan. Panevėžio apygardos teismas, įvertinęs ir tai, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajai visiškai atlygino G. S. neatsargiais veiksmais padarytą turtinę žalą (2 285,27 Lt), taip pat jau sumokėjo 1 060 Lt neturtinei žalai atlyginti, sprendė iš draudimo bendrovės priteisti 4 000 Lt (bendra suma – 5 060 Lt, įskaitant jau atlygintus 1 060 Lt) (b. l. 21 – 25). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Panevėžio apygardos teismo buvo atsižvelgta į nukentėjusiosios neatsargius ir nedėmesingus veiksmus, sąlygojusius ne eismo įvykio sukėlimą, o priteistinos žalos dydį.

Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyti prejudiciniai faktai: kaltas dėl eismo įvykio asmuo - G. S., o pagrįsta neturinės žalos suma - 4 000 Lt, apeliacinio skundo argumentai, susiję su mišria eismo įvykio dalyvių kalte, taip pat kompensavimu tik dalies nukentėjusiosios J. N. U. patirtos žalos, proporcingai apdraustojo G. S. kaltės laipsniui, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusioji J. N. U. savo elgesiu nesukėlė eismo įvykio, dėl eismo įvykio kaltas G. S., spręstina, kad atsakovai neturi grąžinti apeliantui jiems sumokėtų draudimo išmokų dalies, susijusios su sužaloto asmens nuostolių padengimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovo išmokėtos atsakovams draudimo išmokų sumos atitinka įstatymo nustatytas ribas (CK 6.254 straipsnis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnį, 3 straipsnį, 11 straipsnį).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė motyvuotas išvadas, kurios atitinka visapusiškai ištirtų bylos įrodymų duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kurios yra teisėtos ir pagrįstos, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes klausimas iš esmės išspręstas teisingai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjas Virginijus Kairevičius