Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-09-22 nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio l dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2010-04-28 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš M. V. 400,00 Lt (keturi šimtai litų) turtinės žalos bei 1500,00 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) neturtinės žalos, viso 1900,00 Lt (vienas tūkstantis devyni šimtai litų) nukentėjusiajai L. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 11 d. apie 18 val. 50 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., kelio (duomenys neskelbtini)- (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaimas, 1,350 km, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, aplinkinių akivaizdoje, be jokios priežasties pristojo prie keliu einančių L. B. ir K. B., trenkė kumščiu vieną smūgį K. B. į veidą bei kliudė šalia buvusios L. B. veidą, numesdamas nuo jos veido akinius, sukėlė fizinį skausmą K. B. ir L. B. bei sugadino svetimą turtą – L. B. akinius, kurių vertė 400 litų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo M. V. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.

Apeliantas M. V. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir prašo jį išteisinti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.

Dėl įrodymų vertinimo ir M. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo (kaip minėta skunde, nuteistojo nuomone, kad teismas priimdamas nuosprendį buvo neobjektyvus, byloje neteisingai vertino įrodymus bei aplinkybes, nevertino jo bei kitų liudytojų parodymų) savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad priešingai nuteistojo tvirtinimams, apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek M. V. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama M. V. kaltė. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijai įvertinti, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus ir gretindamas juos su kita bylos medžiaga, dėl to teisingai konstatavo, kad M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis atliko išlipęs iš automobilio kaimo kelyje, kurio priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis M. V. išlipęs iš automobilio be jokios dingsties trenkė vieną smūgį K. B. į veidą bei kliudė šalia buvusios L. B. (B.) veidą, numetė nuo jos veido akinius ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Byloje nustatyta, kad nei K. B., nei L. B. (B.) nuteistojo nepažinojo, tik po įvykio prisiminė, kad jis jiems matytas iš „matymo“. Dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų – smūgio sudavimo jos draugui (K. B.) į veidą, jos pačios veido kliudymo ir akinių numetimo, nukentėjusioji neabejotinai sutriko, patyrė neigiamas emocijas, pajuto grėsmę sau ir draugui (K. B.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011 ir kt.).

Taigi, šiuo nagrinėjamu atveju tai, kad M. V. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., kelio (duomenys neskelbtini) - (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaimas, 1,350 km, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, aplinkinių akivaizdoje, be jokios priežasties pristojo prie keliu einančių L. B. ir K. B., trenkė kumščiu vieną smūgį K. B. į veidą bei kliudė šalia buvusios L. B. veidą, numesdamas nuo jos veido akinius, sukėlė fizinį skausmą K. B. ir L. B. bei sugadino svetimą turtą – L. B. akinius, ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, patvirtina: nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios L. B. (B.) parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių metu (1 t., 14-15, 16, 17, 18, 127-128, 173-174 b. l.), kur ji parodė, kad jai su vyru (K. B.) einant namo, prie jų sustojo mašina, iš kurios išlipęs M. (V.) be jokios dingsties trenkė jos vyrui, kuris buvo ją apsikabinęs, tai kliudė ir ją; nuoseklūs ir tapatūs liudytojo K. B. parodymai duoti viso proceso eigoje (1 t., 44-45, 46, 128-129, 172-173 b. l.), kur jis parodė, kad jam su žmona (L. B.) einant namo keliu, prie jų sustojo automobilis, iš kurio galo vairuotojo pusės išlipo M., kurio tuo metu jis nepažinojo. Taip pat parodė, kad jis su M. pasisveikino, po ko, M. jam nei iš šio, nei iš to trenkė į veidą kumščiu, o smūgis kliudė ir šalia stovėjusią L., kuriai nuo smūgio nukrito akiniai; nuoseklūs ir tapatūs liudytojo R. J. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek apylinkės teismo posėdžio metu (1 t., 50, 131 b. l.), kur jis paaiškino, kad įvykio dieną, apie 18 val. vežė M. į namus, į (duomenys neskelbtini) ir bevažiuojant matė, kad keliu nuo (duomenys neskelbtini) kaimo pusės eina vaikinas ir mergina. Taip pat parodė, kad M. paprašė, kad prie jų sustotų, nes jam reikia pakalbėti. Automobiliui sustojus, M. išlipo, po to jis pamatė, kad M. stumdosi su vaikinu, todėl pats išlipo iš automobilio ir M. pasakė, kad liptų į automobilį. M. įlipo į automobilį ir jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir parvežė M.. Be to, be šių nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, M. V. kaltę patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, o būtent – L. B. 2011-03-11 protokolas-pareiškimas (1 t., 1 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad 2011-03-11 apie 18.50 val. (duomenys neskelbtini) r. tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimo iš juodos spalvos BMW automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išlipęs jaunuolis trenkė jai į dešinį veido skruostą ir sudaužė akinius, kurių vertė 400 Lt; įvykio registracijos informacija (1 t., 7 b. l.), iš kurios matyti, kad 2011-03-11 18.36 val. gautas pranešimas, kad einant nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) nenuėjus nei kilometro nuo (duomenys neskelbtini), jaunuoliai su automobiliu BMW 523, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išlipo iš automobilio ir užpuolė porą einančią minėtu keliu; 2011-06-15 specialisto išvada (1 t., 26 b. l.), iš kurios turinio matyti, kad L. B. 2011-03-15 buvo apžiūrėta šeimos gydytojos I. J., ir jos asmens sveikatos istorijoje įrašyta, kad L. B. buvo užpulta, jai sutrenkė veidą, akį, sudaužė akinius; 2011-04-28 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (1 t., 27-28 b. l.), iš kurio matyti, kad L. B. iš jai pateiktų 4 asmenų nuotraukų atpažino M. V., kuris 2011-03-11 apie 18.30 val. jai einant keliu su draugu K. B. išlipo iš sustojusio BMW automobilio ir priėjęs prie K. pastarajam trenkė be jokios priežasties bei kliudė jos veidą. Nuo smūgio nukrito akiniai ir sudužo; 2011-04-28 asmens atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (1 t., 47-48 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad K. B. iš jam pateiktų 4 asmenų nuotraukų atpažino M. V., kuris 2011-03-11 išlipęs iš BMW automobilio be jokios priežasties trenkė jam į veidą bei kliudė L. veidą bei sudaužė jos akinius.

Be to, pastebėtina ir tai, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad kitą dieną po įvykio jam draugai pasakojo, kad jį vežant namo, sustojus automobiliui, jis išlipęs sumušė vyriškį su moterimi, tačiau apeliantas neigia mušęs, motyvuodamas, jog negalėjo nieko sumušti, kadangi miegojo (1 t., 127 b. l.). Nors tardamas savo paskutinį žodį nuteistasis prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės ir žadėjo pasitaisyti (1 t., 137 b. l.).

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl M. V. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo M. V. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir paneigia apelianto skunde nurodytą deklaratyvų tvirtinimą, kad kaltinime nurodytu laiku jis buvo namuose ir, kad smurtavo ne jis.

Dėl kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė išimtinai tik nukentėjusiosios ir tų liudytojų parodymais, kurie prieštaravo jo bei liudytojų S. V. ir B. B. nurodytoms aplinkybėms, atmestinas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji L. B. (B.) (1 t., 14-15, 16, 17, 18, 127-128 b. l.), liudytojai K. B. (1 t., 44-45, 46, 128-129 b. l.) ir R. J. (1 t., 50, 131 b. l.) tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu (1 t., 172-173, 173-174 b. l.), davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie reikšmingas bylai aplinkybes. Paminėtina tai, kad šie asmenys buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai gauti teisėtais būdais, dėl ko apeliacinės instancijos teismui nėra jokio pagrindo abejoti minėtų proceso dalyvių parodymais, kurie patvirtina kad M. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, aplinkinių akivaizdoje, be jokios priežasties pristojo prie keliu einančių L. B. ir K. B., trenkė kumščiu vieną smūgį K. B. į veidą bei kliudė šalia buvusios L. B. veidą, numesdamas nuo jos veido akinius, sukėlė fizinį skausmą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl B. B. ir S. V. parodymų neobjektyvumo, t. y., jog M. V. įvykio metu buvo namuose, kadangi juos paneigia anksčiau aptarti ir išanalizuoti duomenys, tuo labiau, kad aptariamos liudytojos susijusios su nuteistuoju artimais ryšiais – B. B., apelianto – uošvė, S. V. – žmona, iš ko daroma išvada, kad juos siekia M. V. palankesnio sprendimo.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kuriuose jis ginčija 2011-09-14 posėdžio protokole nurodytų apklausų aplinkybes ir teigia, kad nurodytų apklausų aplinkybės yra visiškai priešingos nei buvo pasakyta iš tikrųjų, atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Šiuo atveju, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų kreipęsis dėl apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokole esančių netikslumų, todėl kolegija sprendžia, kad šie apelianto skunde nurodyti teiginiai – deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o yra tik nuteistojo nepasitenkinimo išraiška dėl jam nepalankaus teismo priimto nuosprendžio.

Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad dėl bylos aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo yra pagrindas įžvelgti šališkumą, ne tik kad nepagrįstas, tačiau ir deklaratyvus. Visų pirma, pastebėtina tai, kad kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais nurodyto teiginio buvimą. Nagrinėjamu atveju, nors apeliantas skunde ir nurodo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą – šališkumą, tačiau neatskleidžia šio pažeidimo esmės. Antra, priešingai nei teigia nuteistasis, šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nušalinimų teisėjai nėra. Apeliantas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus apelianto skunde nurodytus pažeidimus.

Dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio 2012 m. birželio 7 d. metu duotų liudytojo E. A. parodymų paminėtina tai, kad jie apelianto deklaruojamo nekaltumo nepatvirtina, o netgi priešingai, aptariamojo liudytojo parodymai patvirtina byloje nustatytas aplinkybes ir atitinka tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų K. B. ir R. J. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek apylinkės teismo posėdžio metu (1 t., 50, 131 b. l.). Be to, iš liudytojo E. A. parodymų matyti, kad jis paties konflikto nematė, o tik girdėjo triukšmą, tačiau jo parodymai patvirtina tą aplinkybę, kad priešingai nuteistojo tvirtinimams, jis nemiegojo automobilyje, o buvo išlipęs ir ginčijosi su nukentėjusiąja ir K. B..

Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad policijos komisariate telefoninis pranešimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos buvo fiksuotas 18.36 val. (7 b. l.), nukentėjusioji patvirtino, kad po įvykio ji nedelsiant telefonu informavo policiją. Esant aptartoms aplinkybėms, tikslinimas nusikalstamos veikos padarymo laikas, nurodant, kad nusikalstama veika, buvo įvykdyta ne 2011 m. kovo 11 d. apie 18 val. 50 min., o 2011 m. kovo 11 d. apie 18 val. 36 min. Kolegija sprendžia, kad šis M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laiko tikslinimas, nekeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prasmės ir esmės.

Dėl paskirtos bausmės nuteistajam ir neturtinės žalos

Taip pat kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantui skirta basume. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. V. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė nesunkų nusikaltimą, jog nusikalto būdamas teistas, neišnykus teistumui už tyčinio analogiško nusikaltimo padarymą, todėl jis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme yra laikomas recidyvistu. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra nuteistojo M. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą jis padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio nuostatas, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė M. V. realią laisvės atėmimo bausmę.

Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad kritiškai vertintinos nukentėjusiosios L. B. nurodytos aplinkybės, jog dėl neva jo veiksmų, ji net pakeitė gyvenamąją vietą ir teigia, kad tokiais jos išsakytais žodžiais neabejotinai norėta sureikšminti civiliniame ieškinyje nurodytus neturtinę žalą argumentuojančius vidinius išgyvenimus, siekiant prisiteisti didesnę pinigų sumą, tačiau kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajai L. B. (B.) padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai – asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai L. B. (B.) iš nuteistojo M. V. 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų nepažeidė.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.