- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-2207-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-02773-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas (pran.)
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- V. B., „If P &C Insurance AS“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė) ir Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, tretiesiems asmenims V. B., „If P &C Insurance AS“ veikiančiam per „If P &C Insurance AS“ filialą dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovė UAB „Hoptransa“ yra transporto priemonių – vilkiko (velkančios transporto priemonės) MERSEDES BENZ ACTROS 1841 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekabos (velkamos transporto priemonės) SCHMITZ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir transporto priemonių junginio), registruotų Lietuvoje, valdytoja. Dėl atsakovės vairuotojo (trečiojo asmens) V. B. kaltės Vokietijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, sukėlę žalos tretiesiems asmenims. Įvykių metu atsakovės vilkikas buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų tarptautinės atsakomybės draudimu (žalia korta) Rusijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie“ PLC (draudimo liudijimas Nr. RUS/001/05245685), o priekaba - transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu trečiojo asmens „If P &C Insurance AS“ (draudimo liudijimas Nr. 05/1342108). Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (žaliosios kortos sistemos) dalyvė. Sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (šiuo atveju –Vokietijos) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos (šiuo atveju – Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltą žalų atlyginimą. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais, patvirtintais 2003 m. liepos 28 d. Komisijos Sprendimu (2003/564EB) (3 ir 5 str.), išmokėjo eismo įvykių metu patirtų nuostolių atlyginimą tretiesiems asmenims (nukentėjusiesiems) ir pateikė ieškovui (toliau ir Biurui) 14 879,39 Lt dydžio reikalavimą.
Šalies argumentai
Ieškovas, išmokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymo ar TPVCAPD) 17 ir 23 straipsnių nuostatomis, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės regreso tarka 14 879,39 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir vadovaudamasi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo išaiškinimais teigė, kad eismo įvykių metu transporto priemonių junginys (vilkikas ir priekaba) turėjo draudiminę apsaugą (buvo apdrausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu), todėl Biuras turėtų reikalauti nuostolių atlyginimo ne iš atsakovės, bet iš draudikų, apdraudusių atsakovės valdomas transporto priemones. Atsakovės nuomone, ieškovė pareiškė ieškinį netinkamam atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 14 879,39 Lt žalos atlyginimą, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 211 Lt žyminį mokestį ir 824,40 Lt išlaidas už dokumentų vertimus; priteisė iš atsakovės valstybei 235 Lt žyminį mokestį ir 80 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad VĮ „Regitra“ duomenimis transporto priemonės MERSEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra AB „SEB lizingas“, naudotojas – atsakovė UAB „Hoptransa“. 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. Vokietijoje, dėl transporto priemonės (vilkiko) MERSEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. B. kaltės buvo padaryta atitinkamai 3745,49 Lt ir 11 133,90 Lt žala, kurią patvirtina eismo įvykio protokolai ir žalos dydį nustatantys dokumentai. Teismas pažymėjo, kad žalos dydžio, jos atsiradimo aplinkybių atsakovė neginčijo. Atsakovei priklausanti priekaba SCHMITZ (valst.Nr. DR 206), kuri buvo sukabinta su automobiliu MERSEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu „If P &C Insurance AS“ Lietuvos filiale (draudimo liudijimas Nr. 05/1342108). Teismas pažymėjo, kad Rusijos bendrovė BCK Strachovoj dom viešai skelbiamais duomenimis nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė, todėl atsakomybė už padarytą žalą tenka atsakovei. Atsižvelgdamas į tai, kad registruotu, tačiau TPVCAPDĮ nustatyta tvarka neapdraustu Lietuvoje vilkiku MERSEDES BENZ ACTROS 1841, žala padaryta Vokietijoje - Europos sąjungos valstybėje, o ieškovas atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę susigrąžinti sumokėtą sumą iš atsakovės, nes ji neįvykdė pareigos TPVCAPDĮ nustatyta tvarka sudaryti vilkiko draudimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad vilkikas MERSEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykių metu buvo sukabintas su atsakovei priklausančia priekaba SCHMITZ (valst.Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri buvo tinkamai apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu Lietuvoje. Kadangi priekaba savarankiškai nedalyvauja eisme, ją velka motorinė transporto priemonė, todėl išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 11 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad Vokietijos Aukščiausio Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime nustatytos aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos eismo įvykio aplinkybėmis, kadangi šios bylos atveju, priešingai nei Vokietijos teismo byloje, priekaba nebuvo atsikabinusi nuo vilkiko, todėl žala turi būti atlyginama pagal vilkiko draudiminę apsaugą (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Hoptransa“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino atsakovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų - transporto priemonės (vilkiko) draudimo faktą patvirtinančio dokumento - Transporto priemonės tarptautinio draudimo poliso Nr. RUS/001/05245685 (žalios kortelės), išduotos Rusijos Federacijos draudimo bendrovėje „AlfaStrakhovanie“ PLC ir padarė nepagrįstą išvadą, kad žaliosios kortelės sistemai priklausančio Biuro vardu išduota žalioji kortelė - draudimo polisas Nr. RUS/001/05245685, nesuteikia apsaugos Vokietijos valstybėje, kadangi, apeliantės nuomone, draudimo polise nurodyta galiojimo teritoriją apima ir Vokietijos teritoriją. Tai, kad toks draudimas neatitiko LR TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, kad tarp trijų šalių pagal Žalios kortelės sistemos, kurios nariais yra Vokietija, Lietuva ir Rusija, taisykles sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikia draudimo apsaugos. Vertinant tai, kad atsakovė buvo apdraudusi vilkiką pagal tarptautinį draudimo polisą (žaliąją kortelę) RUS/001/05245685 ir sumokėjusi draudimo įmoką, laikytina, kad draudimo polisas autoįvykio dieną galiojo, draudiminė apsauga apėmė Vokietijos teritoriją, todėl žalos atlyginimas turėjo būti nukreiptas ne į atsakovę, o į transporto priemonės draudimo polisą išdavusią draudimo bendrovę „AlfaStrakhovanie“ PLC.
2. Teismas netinkamai vertino atsakovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl trečiojo asmens „If P &C Insurance AS“ (priekabos draudiko) atsakomybės. Pasak apeliantės, teisės aktuose nenustatyta, kad neapdraudus vilkiko ar jį apdraudus TPVCARDĮ reikalavimus neatitinkančiu draudimu, savaime negalioja ir velkamos transporto priemonės – priekabos, draudimas. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio protokole buvo nurodyta, kad būtent priekaba, o ne vilkikas tiesiogiai dalyvavo eismo įvykiuose, todėl tiesioginė eismo įvykių dalyvė yra vilkiko priekaba, kuri autoįvykio metu buvo drausta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bendrovėje „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filiale. Vadovaujantis Vokietijos teisės aktais ir teismų praktika, atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudikui – draudimo bendrovei „If P&C Insurance AS“. Sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove „If P&C Insurance AS“, šalys laisva valia susitarė, kad įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reguliuojamas pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų taikomą praktiką, pagal kurią kiekvienas užsienio draudikas (šiuo atveju „If P&C Insurance AS“), kuris draudžia Vokietijoje naudojamą priekabą, turi atsižvelgti į tai, kad jis yra įpareigotas padengti 50 proc. transporto priemonės junginio padarytos žalos net ir tuo atveju, jeigu priekaba buvo prikabinta prie vilkiko.
3. Teismas netinkamai vertino į bylą pateiktą Vokietijos Aukščiausiojo teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą, kuriame konstatuota, kad priekabos draudiko atsakomybė išlieka net ir tuo atveju, jei priekaba neatsikabina nuo transporto priemonės ir neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad trečiasis asmuo – draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“, yra susipažinusi su minėtu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir juo vadovaujasi administruojant bei išmokant žalas, kurios kyla iš Vokietijoje įvykusių autoįvykių.
4. Nors bylą nagrinėjęs teismas taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nė vienos Vokietijos materialiosios teisės normos ir (ar) jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas remiantis Lietuvos Respublikos teise (TPVCAPDĮ nuostatomis), o aplinkybė, kad biuras kitos valstybės biurui sumokėjo žalą remdamasis kitos valstybės teisės normomis, yra faktinė aplinkybė, kurios įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuria ji remiasi, t. y. ieškovui, tačiau ieškovas net nesistengė pateikti teismui įrodymus, kaip yra reglamentuojamas žalos administravimas ir jos išmokėjimas nukentėjusiais šaliai, kai žala padaroma transporto priemonių junginio Vokietijos teritorijoje. Todėl atsakovei ginčijant jos atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Kadangi nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudaro faktinį ieškinio pagrindą ir turi būti įrodinėjamas byloje, bylą nagrinėjęs teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko bei nepasiūlydamas ieškovui pateikti papildomus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas tuo pagrindu, kad atsakovės vilkikas MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr . (duomenys neskelbtini) eismo įvykių metu buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Rusijos draudimo bendrovėje „Alfastrakhovanie“. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas, dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, įprastinė draudimo sutartis, kurios pagrindu ir išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8, 9, 18 dalys, 6 straipsnio 4, 6 dalys). Be to, Rusijos nacionalinis draudikų biuras rašte, adresuotame Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir Biurui, nurodė, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra Rusijos draudimo tarpininkų, kurie sudarė nusikalstamą (slaptą) susitarimą su tam tikrais Lietuvos vežėjais, siekiant pasipelnyti, nusikalstama veika. Tokiomis transporto priemonėmis padarytą žalą turi atlyginti patys vežėjai. Taigi, Rusijos draudimo bendrovės dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių reikalavimų. Be to, apeliantas, siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl tinkamos vilkiko draudimo apsaugos, būdamas pakankamai rūpestingas, apdairus ir protingas turėjo pakankamai laiko susisiekti su tariamu draudiku, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių to nepadarė. Apeliantas ignoruoja byloje nustatytą faktą, kad Rusijos draudimo bendrovėje „Alfastrakhovanie“ sudaryta vilkiko draudimo sutartis neatitiko tarptautinių reikalavimų ir tai sąlygojo situaciją, jog Vokietijos nacionalinis draudikų biuras transporto priemonės MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr . (duomenys neskelbtini) kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvoje, padarytą žalą reguliavo kaip nedraustos transporto priemonės.
2. Apelianto pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. taikytinas tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Nagrinėjamu atveju Biuras nėra laikomas draudiku. TPVCAPDĮ nuostatos gan aiškiai atriboja draudiką nuo Biuro. Be to, nagrinėjamo ginčo atveju buvo apdrausta tik priekabos valdytojo civilinė atsakomybė, t.y. nebuvo konstatuotos dvigubo draudimo sąlygos.
3. Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas nekėlė klausimo dėl teisės turinio nustatymo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis nediskutuotinas (CPK 312 straipsnis). Ieškovas pažymėjo, kad eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos bylą administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas, TPVCAPDĮ - „Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai“). Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tempiant priekabą SCHMITZ CARGOBULL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą Vokietijoje reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nustatė eismo įvykio faktą, žalos dydį bei, ją atlyginęs, pateikė reikalavimą Biurui būtent pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šio eismo įvykio metu nebuvo, o ne Lietuvos draudikui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“ filialo atstovė (toliau - ir Draudikas) prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kadangi atsakovės vilkikas eismo įvykio metu nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, trečiojo asmens nuomone, apelianto argumentas, kad ši transporto priemonė buvo tinkamai apdrausta Rusijos Federacinėje Respublikoje veikiančioje draudimo bendrovėje yra niekinis ir atmestinas kaip nepagrįstas. Rusijos draudimo bendrovė nėra Lietuvos Respublikos nacionalinio draudikų biuro narė (TPVCAPDĮ 29 str. 1 d.), todėl apdrausdamas vilkiką Rusijos draudimo bendrovėje apeliantas veikė savo rizika ir turi prisiimti neigiamus imperatyvių teisės aktų reikalavimų nesilaikymo padarinius - atlyginti ieškovui jo reikalaujamą sumą, kuri buvo išmokėta nukentėjusiems asmenims (per Vokietijos nacionalinį draudikų biurą) dėl žalos, padarytos neapdrausta transporto priemone.
2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudikui - draudimo bendrovei „If P&C Insurance AS“. Trečiojo asmens nuomone, aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į apeliantą bei priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokią nuoseklią teismų praktiką formuoja ir kiti panašios fabulos bylas nagrinėjantys teismai (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-931-273/2013 ir kt).
3. Draudiko nuomone, apeliantas painioja du dalykus - išmokos mokėjimą nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir apelianto, nevykdančio teisės aktuose numatytos pareigos apdrausti transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, prievolę atlyginti ieškovui dėl tokios pareigos nevykdymo atsiradusią žalą. Pažymi, jog apelianto pareigą atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai, konkrečiai - TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 ir 5 dalys, kurios numato, kad biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens, t. y. apelianto.
4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad vadovaujantis Vokietijos teisės aktais ir teismų praktika atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudikui - draudimo bendrovei „If P&C Insurance AS“. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis numato, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Iš bylos medžiagos žinoma, kad eismo įvykių metu priekaba buvo sukabinta su velkančia transporto priemone (vilkiku). Žalos buvo administruojamos pagal vilkikui suteiktą draudiminę apsaugą, kurios nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo. Todėl draudikas neturėjo ir neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos dėl eismo įvykių metu padarytos žalos, kadangi išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės, t. y. vilkiko draudimo sutartį.
5. Teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ginčo atveju nėra aktualus, kadangi šis sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms (tuo tarpu Ieškovas yra biuras, kuris nėra prilyginamas draudikui). Be to, aptariamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi priekaba eismo įvykio metu atsiskyrė nuo vilkiko. Trečiojo asmens nuomone, apelianto nurodomas Vokietijos teismo sprendimas neturi precedentinės reikšmės šiai civilinei bylai, kadangi buvo priimtas esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo nesivadovavo.
6. Įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais, šiuo konkrečiu atveju - tarp Draudiko ir Apelianto sudaryta draudimo sutartimi. CK 1.37 straipsnio 6 dalis numato, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Šiuo atveju „If P&C Insurance AS" savo veiklą vykdo per Lietuvos Respublikoje įsteigtą filialą. Filialo veikla yra nuolatinio pobūdžio. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad „If P&C Insurance AS" verslo vieta yra ne Estijos Respublikoje, kurioje draudimo bendrovė yra įregistruota, o Lietuvos Respublikoje, kurioje per įsteigtą filialą būtent ir vykdoma nuolatinė veikla, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios Draudiko, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi TPVCAPDĮ įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.
7. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad administruodamas bei išmokėdamas draudimo išmokas, pats Draudikas vadovaujasi Vokietijos teismų praktika. Pažymi, kad kiekviena žala yra administruojama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, todėl iš konteksto ištraukti pavieniai raštai neduoda pagrindo teigti, jog, administruodamas bei išmokėdamas draudimo išmokas, Draudikas vadovaujasi Vokietijos teisės aktais bei teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įstatymu Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vokietijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, kurių metu Lietuvos Respublikoje registruotas atsakovės valdomas transporto priemonių junginys – vilkikas MERSEDES BENZ ACTROS 1841 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sujungtas su priejaba SCHMITZ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl atsakovės vairuotojo V. B. kaltės, apgadino trečiųjų asmenų turtą (automobilį ir tvorą). Vilkikas buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų tarptautinės atsakomybės draudimu Rusijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie“ PLC (draudimo liudijimas Nr. RUS/001/05245685), o priekaba - transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu trečiojo asmens „If P &C Insurance AS“ (draudimo liudijimas Nr. 05/1342108). Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (Deutshes Buro Grune Karte e.V.), vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui) reikalavimą sumokėti už pirmąjį įvykį 3023 EUR (10439,02 Lt), už antrąjį – 1084,77 EUR (3745,49 Lt) draudimo išmoką. Ieškovas, sumokėjęs nurodytas sumas Vokietijos nacionalinis draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teise reikalauja visos išmokos iš asmens atsakovės kaip asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti tinkamą vilkiko transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (t. 1, b. l. 22-23, 47, 66-67, 71-73, 77-78, 86-87; t. 2, b. l. 16, 22, 26-28, 30-32, 50; t. 3, b .l. 11-12, 1313-14) .
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Remiantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punktu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys. Taigi tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – LR Transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis).
Bylos duomenimis, atsakovės transporto priemonės (vilkikas ir priekaba) yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl jos turėjo būti apdraustos TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Įstatymo keliamus transporto priemonės draudimo reikalavimus atitiko tik priekaba, atsakovės vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje „BCK „Strachovoj dom“ t. y. draudimo įmonėje, esančioje ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Rusijos draudimo bendrovės atsakovės vilkikui išduota žalioji kortelė nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka minėtų TPVCAPDĮ reikalavimų. Nurodytą aplinkybę patvirtiną į bylą pateiktas ir Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos 2011 m. lapkričio 18 d. pranešimas Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kuriame nurodyta, kad nuo 2010 m. Rusijos transporto priemonių draudikų asociacija nustatė ne vieną atvejį, kai Rusijos žaliosios kortelės yra išduodamos Lietuvos transporto priemonėms, kurias valdo Lietuvos tarptautiniai vežėjai. Tokia praktika prieštarauja Žaliosios kortelės sistemos taisyklėms ir Lietuvos teisės aktams. Rusijos žaliosios kortelės kaina nenumato prielaidos prisiimti finansinės rizikos dėl transporto priemonių, kurių nuolatinė vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje. Visus nuostolius, patirtus užsienio šalyse eismo įvykių metu dėl Lietuvos transporto priemonių, turinčių Rusijos žaliąsias korteles, kaltės, turės kompensuoti patys Lietuvos vežėjai (t. 3, b. l. 55). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovės vilkikas turėjo tinkamą draudimo apsaugą.
Pažymėtina, kad teisinį ieškovo reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014, 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ).
Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, remdamasis nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais draudimo ir žalos atlyginimo santykius, 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte nurodė, kad jog bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi sąstato dalys yra „apdraustos“. Transporto priemonė yra apdrausta, jeigu įvykus eismo įvykiui, draudikas arba draudikų bendrija perima trečiųjų šalių reikalavimus atlyginti žalą pagal Privalomojo motorinių transporto priemonių taisykles, kurios apibrėžia pareigas ir teise, susijusias su privalomuoju motorinių transporto priemonių draudimu. Minėta, kad atsakovės vilkikas apdraustas nebuvo, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pagrįstą pagrindą kreiptis į ieškovą dėl draudimo išmokos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priekaba eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir priekabos atžvilgiu galiojo draudiminė apsauga. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi nagrinėjamu atveju taikytina TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reguliuojančius teisės aktus. Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant minėtą priekabą, vadovaujantis Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei prieš atsakovę bei priimto teismo sprendimo teisėtumui bei jo pagrįstumui. Todėl nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas turi pareigą reikalauti 50 proc. draudimo išmokos atlyginimo iš draudiko (trečiojo asmens „If P &C Insurance AS“) ir dėl atsakovės pažeistų teisių, ieškovui sumokėjus išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui galimai pažeidžiant kitos valstybės teisės aktus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas priimtas skirtingomis nei nagrinėjamoje byloje aplinkybėmis, susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms, todėl vadovautis šio sprendimo išaiškinimais teismas neturėjo pagrindo.
Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialiosios teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą (CPK 329-330 straipsniai).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.