Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko V. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB Ūkio banko pareiškimą dėl priverstinės skolos išieškojimo iš skolininko V. T., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Hipotekos institutą sudarančios materialinės teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti būtent ir tarnauja specialiosios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje ir taikomos sprendžiant klausimus, kylančius iš hipotekos teisinių santykių. Kreditoriaus reikalavimų patenkinimas ne ginčo tvarka turi būti vykdomas griežtai ir tiksliai laikantis įstatyme nustatytų vykdymo procedūrų, todėl teismo pareiga yra patikrinti procedūrų vykdymo teisėtumą, kad kreditorius savo privilegijuota padėtimi naudotųsi tinkamai, nepiktnaudžiaudamas savo teisėmis, nesudarydamas papildomų sunkumų skolininkui ar turtą įkeitusiems asmenims.

Atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2009; 2010-01-11. nutartis c.b. Nr. 3K-3-50/2010 ir kt.). Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 str., CPK 558 str.) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos. Nepaisant hipotekos teisinių santykių formalizavimo, hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis ir bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, turi diskrecijos teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-433/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartyje c.b. Nr. 3K-7-272/2011 išaiškinta, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, turi pareigą identifikuoti vartojimo sutartis, t.y. pagal pateiktus dokumentus savo iniciatyva kvalifikuoti byloje dalyvaujančių asmenų santykius vartojimo sutarties požymių aspektu, ir atlikti šių sutarčių sąlygų, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, sąžiningumo kontrolę (CK 6.188 str.). Sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo nustačius šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas.

Taigi pasisakant dėl apelianto skundo argumentų pagrįstumo, pirmiausiai būtina nustatyti jo ir kreditą suteikusios institucijos teisinių santykių prigimtį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-07-09 tarp kreditoriaus AB Ūkio banko ir kredito gavėjo apelianto V. T. kaip fizinio asmens buvo sudaryta kredito sutartis Nr. KR04-390/08 dėl 300 000 Lt kredito suteikimo (b.l. 41-45). 2008-09-11 susitarimu Nr. 1 kredito suma buvo padidinta iki 350 000 Lt (b.l. 46). Prievolių įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštais, identifikavimo kodas Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (b.l. 84-88, 89-92), kuriais buvo įkeistas apeliantui nuosavybes teise priklausantis nekilnojamasis turtas: 1,0862 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ); pastatas – gyvenamasis namas, nepriimtas eksploatuoti (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) kartu su priklausiniais – inžineriniais statiniais, kiemo statiniais, kanalizacijos šuliniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ); pastatas – gyvenamasis namas, nepriimtas eksploatuoti (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ); pastatas – sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ); pastatas – sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ); pastatas – pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), bei negyvenamoji patalpa su bendrojo naudojimo patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ). Bylos medžiaga patvirtina ir tai, jog apeliantas nevykdė sutartinių įsipareigojimų – kreditavimo sutartyje nustatytais terminais nemokėjo nustatytų paskolos, palūkanų įmokų bei priskaičiuotų delspinigių. Kreditorius 2011-02-03, 2011-05-23 pranešimais (b.l. 29, 39a-40) informavo apeliantą apie skolą bei įspėjo apie tai, kad, nepašalinus kredito sutarties pažeidimų (nesumokėjus pradelstų sumų), kredito sutartis bus nutraukta. Apeliantas šio įpareigojimo neįvykdė, todėl kreditorius 2011-07-02 raštu vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į hipotekos skyriaus teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo CPK 560 str. nustatyta tvarka (b.l. 26-27, 34).

Atskirajame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo kredito sutarties kaip vartojimo ir ex officio nepatikrino sutarties sąlygų pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vartojimo teisinių santykių reglamentavimą ir įstatymo leidėjo pateiktas tokių santykių atsiradimo prielaidas, nesutinka su apelianto skundo argumentais dėl šioje byloje aptariamos kredito sutarties vertinimo kaip vartojimo sutarties. Vien sutarties subjektas (fizinis asmuo) pats savaime dar nenulemia santykių su kitu sutarties dalyvių interpretavimo kaip vartojimo santykių. Vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Vartojimo kredito sutartis – tai sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Iš minėtų teisės aktų normų akivaizdu, kad vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – tai ne tik fizinis asmuo, tačiau kartu ir asmuo, siekiantis sudaryti ar sudarantis vartojimo kredito sutartį jo asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms (Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 13 d. –16 d.). Į šią bylą pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, jog 2008-07-09 kredito sutartį Nr. KR04-390/08 apeliantas sudarė ne asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimui, bet verslo tikslais. Visų pirma, kredito sutartis, papildyta susitarimu Nr. 1, buvo sudaryta dėl gana ženklios pinigų sumos (350 000 Lt), o kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2013-06-30, t.y. sutartis sudaryta vos 5 metų laikotarpiui (1.3 p.). Antra, kreditavimo sutartyje įvardinta kredito paskirtis: ne daugiau kaip 248 000 Lt - 231,26 kv. m. negyvenamųjų patalpų su bendrojo naudojimosi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) pirkimui bei remontui (1.9.1 p.). Minėtas negyvenamąsias patalpas apeliantas įsigijo iš Vilniaus m. savivaldybės 2008-05-07 privatizavimo objekto pirkimo ir pardavimo sutarties pagrindu Nr. A421-19(4.4-TR2). Taigi vien patalpų paskirtis ir jų įsigijimo būdas (viešas privatizavimas už skolintas lėšas), kartu numatant galimybę per penkerius metus susigrąžinti į šio pastato įsigijimą investuotas lėšas (atsiskaityti su kreditoriumi), neleidžia apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog patalpų įgijimas buvo asmeninių poreikių patenkinimas, susiformuoti, juo labiau, bylą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimus nagrinėjant supaprastinta (ne ginčo) tvarka. Pažymėtina, kad kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-7-272/2011, kuria, kaip precedentu, remiasi apeliantas, nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės – joje lėšos buvo pasiskolintos gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimui, kas akivaizdžiai suponuoja jos vertinimą asmeninių poreikių tenkinimo aspektu. Be to, sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos pripažinimas nesąžininga buvo susietas su neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dydžiu, lyginant su visos paskolintos sumos dydžiu, bei su atsiskaitymo termino uždelsimo laikotarpiu, kuris kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje nebuvo ženklus. Šioje byloje jau papildomo termino prievolei įvykdyti suteikimo 2001-05-23 metu (b.l. 39 A) kreditas nebuvo mokamas jau vienerius metus, kas, lyginant su jo grąžinimo 5 metų laikotarpiu, yra pakankamai ilgas terminas, palūkanos nebuvo mokamos taip pat daugiau nei pusę metų, o savo pradelstų prievolių įvykdymo būdų bei terminų kreditoriui apeliantas taip pat nenurodė ir per nustatytą papildomą terminą pradelstų mokėjimų nepadengė.

Nors kredito sutartimi išduotos sumos dalis buvo skirta apelianto ankstesnių vartojamųjų paskolų pagal 2008-05-12 ir 2008-06-05 vartojimo kredito sutartis Nr. KR04-285/08 refinansavimui (1.9.2 p., 1.9.3. p.), ir šie sutarties punktai neleidžia sutarties kvalifikuoti kaip vartojimo. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra atkreipęs dėmesį į tai, jog vartojimo sąvoka yra nevienareikšmė. Bankų veikloje ši sąvoka (paskola vartojimo reikmėms) paprastai vartojama apibūdinti paskoloms, kurios suteikiamos nenurodant konkretaus jų naudojimo tikslo. Tuo tarpu vienas iš esminių vartojimo sutarties požymių yra prekių ir paslaugų įsigijimo tikslas – savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Nesant nurodyto konkretaus paskolos naudojimo tikslo, sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į įkeisto turto pobūdį bei naudojimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-67/2012; 2012-03-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-69/2012). Kaip matyti prievolių pagal analizuojamą kreditavimo sutartį su papildymu įvykdymui užtikrinti apeliantas įkeitė nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, du nepriimtus eksploatavimui gyvenamuosius namus, su priklausiniais, pirtį, sandėlį, negyvenamąsias patalpas. Paskola taip pat panaudota ne vartojimo reikmėms. Visi aptarti duomenys neleidžia spręsti, kad apelianto gauta paskola buvo skirta jo asmeninių, šeimos ar namų ūkio poreikiams patenkinti. Pastebėtina ir tai, jog 2008-07-09 kreditavimo sutartis 2008-09-11 susitarimu Nr. 1 (b.l. 46) buvo papildyta, kas patvirtina, kad dėl konkrečių apeliantui reikšmingų sutarties sąlygų vyko derybos. Todėl ir tokie atskirojo argumentai, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu ir apeliantas sutarties sąlygoms negalėjo daryti įtakos, neatitinka tikrovės.

Apibendrinant pripažintina, kad apelianto sudarytą kreditavimo sutartį nėra pagrindo kvalifikuoti kaip kilusią būtent iš vartojimo teisinių santykių ir ex officio vertinti, ar nagrinėjamos kredito sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos atitinka sąžiningumo kriterijus (CK 6.188 str.). Kita vertus, pats apeliantas skunde nurodo, kad sutarties nutraukimo teisėtumą vertina Kauno apylinkės teismas dėl to iškeltoje civilinėje byloje. Atskirojo skundo argumentai keisti ar naikinti skundžiamą nutartį prielaidų nesudaro.

Pripažinus atskirąjį skundą nepagrįstu, spręstinas kreditoriaus prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant apelianto atskirąjį skundą. Kreditorius pateikė rašytinius įrodymus, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo jis patyrė 850 Lt išlaidų už advokatės teisinės paslaugas (b.l. 118, 149-150). CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Nurodytas užmokesčio už advokato suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme dydis negali viršyti minėtų Rekomendacijų 8.15 p. nustatyto maksimalaus dydžio – 400 Lt. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į bylos pobūdį, į parengto procesinio dokumento apimtį, į tai, kad kreditoriaus atstovui parengti atsiliepimą į atskirąjį skundą nebuvo būtinas specialus pasirengimas, pakankama ir protinga priteistino dydžio suma advokatės išlaidoms apmokėti šiuo atveju yra 300 Lt.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 153), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. T. 300 (tris šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų AB Ūkio banko naudai.