- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-02
- Bylos Nr.
- I-1740-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- A.G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 144810,10 EUR (500000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui už netinkamų terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2010-05-27 iki 2014-10-24.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2010-05-27 iki 2014-10-24 (skundo įteikimo Marijampolės PN administracijai diena), jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos. Atliekant laisvės atėmimo bausmę pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kuris turėtų būti didesnis negu 4 kv.m. vienam asmeniui. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, vienam nuteistajam realiai teko mažesnis negu 3 kv.m. ploto, įskaitant lovų bei baldų plotą. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo apie 100 kv.m., tačiau jame vienu metu vaikščiodavo iki 360 asmenų. Be to, daugelis nuteistųjų rūkydavo gyvenamosiose, taip pat bendro naudojimosi patalpose ir nerūkantis pareiškėjas privalėjo gyventi kartu su rūkančiais bei kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nerūkantiems nebuvo suteiktos atskiros gyvenamosios patalpos, o rūkantiems nebuvo įrengtos rūkymo vietos su priverstine ventiliacija.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tualeto patalpos mažos, praustuvėse bėga tik šaltas vanduo. Tualetai skirti naudotis 80 asmenų, nėra įrengtos kabinos, negalima užsidaryti durų. Tualeto patalpa visiškai nevėdinama. Dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę 3 valandas ir per šį laiką privalo nusiprausti 80 nuteistųjų. Tualetinio popieriaus ritinėlis duodamas vienas mėnesiui ir tai aiškiai per mažai. Be to, tualetinis popierius labai blogos kokybės. Gyvenamosiose patalpose labai bloga ventiliacija, todėl patalpoje didelė drėgmė, o džiovyklos patalpos, skirtos drabužiams išdžiovinti labai mažos. Be to, gyvenamosiose patalpose veisiasi tarakonai. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad pataisos namuose tiekdavo mažai kaloringą maistą ir dėl to jo nukrito jo svoris.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 15-20) nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2010-05-27. 2010-06-02 Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo paskirtas gyventi į 5 būrį 51 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 51,42 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. 2012-09-26 Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo pervestas į 16 būrį 161 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 59,46 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 19 gyvenamųjų vietų. Vėliau, 2013-12-16 Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 5 būrį 51 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 51,42 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. 2014-09-08 Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 10 būrį 101 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 10 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 46,82 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 15 gyvenamųjų vietų.
Atsakovas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ll-1.l.p.numatyta, kad nuteistiesiems privaloma užtikrinti ne mažesnį kaip 3,1 kv.m. gyvenamąjį plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Ši teisės aktų nuostata galioja nuo 2010-04-26. Iki tol minimaliam patalpų plotui galiojo Lietuvos higienos normos HN76:1999, kurioje buvo įtvirtintas reikalaujamas užtikrinti ne mažesnis nei 3 kv.m. patalpų plotą vienam nuteistajam. Pareiškėjui jo skunde minimu laikotarpiu realiai buvo užtikrintas 3,1 kv.m. gyvenamasis plotas. Be to, būriui priskirtų nuteistųjų skaičius yra teoriškai maksimalus, bet praktikoje beveik niekada nepasiekiamas, nes dalis nuteistųjų pastoviai būna baudos izoliatoriuje, ilgalaikiuose pasimatymuose.
Atsakovas taip pat nurodė, kad 10 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir vienas pisuaras. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena pareiškėjas, visiškai suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, penki šalto vandens čiaupai. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. numatyta, kad nuteistiesiems kartą savaitėje turi būti sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriama atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje. Minėtoje patalpoje įrengta 15 vandens maišytuvų. 10 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 9 val. 30 min. iki 12 val.. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu įrengimo kiekvieno būrio patalpose. Be to, būrys, kuriame pareiškėjas atlieka bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas, gali įsidarbinti ir kasdien dirbti įmonėje prie Marijampolės pataisos namų. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip 10 socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Atsakovas atsiliepime į skundą taip pat akcentavo, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos kaupti duomenis apie rūkančius asmenis. Teisės aktai taip pat nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Dėl to visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būrių patalpose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad lokaliniame sektoriuje yra įrengti dar 3 sanitariniai ir higienos mazgai, todėl nuteistųjų sanitariniai reikalavimai užtikrinami pilnumoje. Marijampolės pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis - 1 rulonas 1 mėnesiui. Esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, vadovaujantis protingumo kriterijumi, papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai. Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją nesikreipė. Be to, teisės aktai nenumato neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Jeigu poreikis yra didesnis už įstatymo numatytas galimybes, nuteistasis gali norimas priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas parduotuvėje. Patalpų atitikimas higienos normoms: atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t.t. yra periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to niekada nedarė. Pareiškėjo atveju negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes higieninės sąlygos yra geros, pareiškėjas didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis eile kitų patalpų ir erdvių, vaikščioti lokalinio sektoriaus kieme, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui. Be to, Marijampolės pataisos namus nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. 2014-05-13 tokį patikrinimą nuteistųjų būryje Nr. 10 pagal kito nuteistojo skundą atliko ir išvadoje higienos normos HN 76:2010 pažeidimų minėtos institucijos atstovai nenustatė. Patikrinimo metu buvo matuoti natūralios ir dirbtinės šviesos koeficientai, šiluminės aplinkos parametrai, tikrinta maisto energetinė vertė, tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta. Nuteistojo teiginiai dėl parazitų buvimo neturi pagrindo nes čiužiniai dezinfekuojami aukštoje temperatūroje, o pastebėjus tarakonų problema operatyviai sprendžiama išduodant specialias gaudykles. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Dezinfa". Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis. Taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos susijusiais su laikymo sąlygų pažeidimais į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas taip pat nesikreipė. Taip pat šiais klausimais pareiškėjas nesikreipė ir į būrio viršininką - tiesiogiai su nuteistuoju dirbantį administracijos pareigūną, kurio viena iš pagrindinių funkcijų yra įvairių nuteistajam iškilusių pagrįstų problemų sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų duomenų visuma patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka už tyčinių nusikaltimų padarymą (TIS Liteko duomenys, b.l. 62-63). Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią jis patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjas 144810,10 EUR neturtinę žalą kildina iš Marijampolės PN administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma, pasivaikščiojimai vyko mažame pasivaikščiojimo kiemelyje, nerūkantys asmenys gyveno kartu su rūkančiais, praustis privalėjo trumpą laiką ir mažose dušo patalpose, tualetuose nėra įrengtos kabinos, negalima užsidaryti durų, nėra įrengta karšto vandens krano ir t.t..
Teismas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (ABTĮ 57 str.).
Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. normos prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 p. ir 11-1.2 p. buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimais. Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2010-05-27 iki 2014-10-24 (atsakovas ginčo situacijoje neprašo taikyti ieškinio senaties instituto) terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu gyveno Marijampolės pataisos namų 5 būrio 1 brigados, 10 būrio 1 brigados ir 16 būrio 1 brigados gyvenamosiose patalpose (b.l. 21-27). Įvertinus minėtose patalpose numatytų gyvenamųjų vietų skaičių ir patalpų plotą, matyti, kad skunde minimu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus netgi didesnis negu 3,1 kv.m. minimalus gyvenamasis plotas (b.l. 49-52, 54-57). Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gyveno 51,42 kv.m. patalpoje (16 vietų), 59,46 kv.m. patalpoje (19 vietų) ir 46,82 kv.m. patalpoje (15 vietų)(ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat akcentuoja, kad bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (ABTĮ 13 str., 2013-02-04 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013, 2013-05-09 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų prasme yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010, kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Be to, ir iki 2010-04-11 galiojusios Higienos normos HN 76:1999 6.15 p. (2 lentelė), nustatant ploto normą vienam asmeniui, taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio (brigados) gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant tik bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas ir neatsižvelgiama vertinant minimalaus ploto užtikrinimą vienam nuteistajam (ABTĮ 57 str.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 str.. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir t.t.. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių visumos - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Taigi, dėl aukščiau išdėstytų argumentų teismas laiko nepagrįstu pareiškėjo skundo teiginį, kad jam turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 4 kv.m. gyvenamasis plotas (ABTĮ 57 str.). Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjo skunde minimu laikotarpiu pataisos namų administracija realiai užtikrino jam 3,1 kv.m. minimalų gyvenamąjį plotą bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nebuvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl to atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Be to, administracinėje byloje taip pat nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose bendrosios sąlygos - t.y. ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, vaikščioti apie 470 kv.m. kieme (pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pasivaikščiojimo kiemas tik 100 kv.m. ploto), taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. (b.l. 31-33). Reikšminga tai, kad nuteistieji pataisos nustatyta tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves (b.l. 31, 33). Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti Valstybės įmonėje prie Marijampolės pataisos namų. Be to, pareiškėjas gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (iš esmės nakties metu). Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą plotą, tačiau atitinkantį minimalius teisės aktų reikalavimus, kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.).
Teismui pateikti duomenys ir ginčo situacijos teisinis reglamentavimas duoda pagrindą išvadai, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003-07-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 258 p. nustatyta pareiga administracijai sudaryti sąlygas nuteistiesiems 1 kartą savaitėje nusiprausti po karštu dušu. Kiekvienam būriui skiriama nuo 45 min. iki 2 val. 30 minučių laikas duše. Pataisos namų dušinėje įrengta 15 maišytuvų (b.l. 28-29). Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nenumato dušo patalpų įrengimo kiekviename būryje, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens nebuvimo būrio patalpose. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas pažeidė šį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius samprotavimus apie naudojimosi dušu trukmę, teismui taip pat nepateikė. Be to, ir 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 p. administraciją įpareigoja sudaryti galimybę į savaitę tik vieną kartą per savaitę praustis duše.
Galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato pataisos namuose skirstyti nuteistuosius į rūkančių ir nerūkančių kategorijas bei nenumato šių kategorijų asmenų izoliavimo tarpusavyje. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, kad visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Atsakovas nėra gavęs iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti ir pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Atsakovas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nustatytu teisiniu reglamentavimu – 1 rulonas 1 mėnesiui. Teismas atkreipia dėmesį, kad esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, papildomas tualetinio popieriaus išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šiuo klausimu kreipėsi į administracijos atstovus. Be to, pareiškėjas gali norimas higienos priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas parduotuvėje. Taigi, administracijos atstovai tik vykdė teisės aktų reikalavimus ir tai negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Apie blogą tualetinio popieriaus kokybę pats pareiškėjas teismui jokių įrodymų taip pat nepateikė. Teismui pateikti duomenys (b.l. 50, 51, 52, 56) taip pat patvirtina, kad tualetai įrengti atskirose patalpose ir atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose tualetų patalpose įrengti klozetai bei pisuarai ir iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, reikia laukti eilėje ir pan.. Be to, lokaliniame sektoriuje yra dar 3 sanitariniai higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami. Teismas akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja šių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tiek ir Higienos norma HN 76:2010 taip pat nereglamentuoja džiovyklos bei kitų pagalbinių patalpų ploto.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad neturtinę žalą patyrė dėl blogos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose, taip pat parazitų (tarakonų) buvimo. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose bausmės atlikimo patalpos iš esmės atitinka 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" reikalavimus. Paminėtoje higienos normoje numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas savo teiginiams paneigti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie deguonies trūkumą, parazitų buvimą nepateikė. Atsakovo atsiliepimo į skundą argumentai, 2014-05-16 Marijampolės visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto Nr. PT-154 (b.l. 36-41), Paslaugų teikimo sutarties ir jos priedų (b.l. 42-46) duomenys duoda pagrindą išvadai, kad specialistams atlikus patikrinimą, jokių esminių minėtos higienos normų pažeidimų nenustatyta. Patalpos nuolat ventiliuojamos, temperatūros rėžimo pažeidimų nenustatyta, apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dalyje patalpų nuolat atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros. Be to Higienos normos HN 76:2010 58 p. įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara. Taigi, šioje dalyje pareiškėjo teiginius teismas vertina kaip neįrodytus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laisvės atėmimo įstaigoje jis buvo labai blogai maitinamas, nukrito jo svoris, buvo skiriamos labai mažos ir nekaloringo maisto porcijos. Atsakovas kategoriškai nesutiko su tokio pobūdžio argumentais ir pabrėžė, kad jie neatitinka tikrovės. Įstaigoje maitinimas organizuojamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsakovas pabrėžė, kad maistas nuteistiesiems patiekimas griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Visuomenės sveikatos centro atstovai patikrinimų metu jokių nuteistųjų maitinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų nenustatė. 2014-05-16 Marijampolės visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akto Nr. PT-154 (b.l. 36-41) duomenys taip pat patvirtina, kad maisto porcijos bei kaloringus atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas akcentuoja, kad iki 2014-07-01 nuteistieji įstaigoje buvo maitinami pagal valgiaraščius, patvirtintus 2011-04-29 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-138. Nuo 2014-07-01 nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis 2014-03-28 Kalėjimų departamento įsakymu Nr. V-138 patvirtintais valgiaraščiais, laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energetinės vertės. Kaip jau buvo paminėta, patikrinimo metu jokie paminėtų teisės aktų pažeidimai nenustatyti, o pareiškėjas apie kalorijų kiekį jokių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat byloje esantys medicininiai duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie svorio sumažėjimą dėl nekaloringo maisto vartojimo.
Atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas pažymi, kad pagal nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 str. nuostatas. Atsakovas taip pat pagrįstai ginčo situacijoje akcentuoja ir bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrąsias sąlygas - t.y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus ribose bei galimybes užsiimti leistina veikla. Kaip jau buvo paminėta, Marijampolės PN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose bei dirbti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str., sąlygomis (ABTĮ 57 str.). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir t.t., kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Kaip jau buvo paminėta, pats pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas nuo 2001 metų sistemingai tyčia darė nusikaltimus (b.l. 62-63, TIS Liteko duomenys - Kretingos rajono apylinkės teismo b/byla Nr. NI-69-206/2011 ir kt.), todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už tyčinių smurtinių nusikaltimų darymą jis bus patalpintas į tardymo izoliatorių ir vėliau į pataisos namus – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl gyvenimo (įkalinimo) sąlygų pablogėjimo (CK 6.282 str. 1 d.). Teismui pateiktų pažymų (b.l. 47, 48) duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie jo išvardintus pergyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimu. Minėtų pažymų duomenys tik patvirtina, kad pataisos namuose pareiškėjas sistemingai (užfiksuoti 4 kartai) vartoja draudžiamas narkotines bei psichotropines medžiagas. Taigi, tai patvirtina, kad teismui nebuvo pateikta jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių tiesiogine priežastimi būtų bausmės atlikimo sąlygos bei tenkantis gyvenamasis plotas. Teismui pateikti duomenis kaip tik patvirtina, kad pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją ir neprašė perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, taip pat neprašė ilginti naudojimosi dušu termino, nepranešė apie rūkančius gyvenamosiose patalpose ir t.t.. Aukščiau išdėstytos teisiškai reikšmingos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Marijampolės pataisos namai veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė. Dėl to pareiškėjo skundas pilnoje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 88 str. 1 p.).
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A.D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.