Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams; baudžiamoji byla S. M. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. buvo nubaustas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką ir grasino nužudyti žmones ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą, t. y. 2017 m. sausio 20 d., apie 09.40 val., viešoje vietoje –(duomenys neskelbtini), o taip pat prie (duomenys neskelbtini), matant pašaliniams asmenims, rodydamas aiškų visuomenės ir žmogaus negerbimą, savo elgesiu priešpastatydamas save aplinkiniams, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles, triukšmaudamas, be priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. N. ir sukėlė jam fizinį skausmą, o vengdamas sulaikymo ištraukė iš kišenės atsuktuvą ir laikydamas jį rankoje grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų J. N. ir P. Č. sveikatą, taip pat ištraukęs iš kišenės peilį ir laikydamas jį rankoje juo pagrasino nužudyti nukentėjusįjį P. Č., dėl ko abiems nukentėjusiesiems buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įgyvendinti.Taip pat S. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis terorizavo žmogų, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2017 m. sausio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 kartus, sistemingai ateidavo į buvusios šeimos narės sutuoktinės P. M. darbovietę – (duomenys neskelbtini) ir ten ieškodamas P. M. jos bendradarbiams išsakė grasinimus susidoroti su P. M., taip ją persekiojo ir baugino naudodamas psichinę prievartą, o 2017 m. sausio 20 d., apie 10 val., grasino P. M. nužudyti sakydamas jai, kad ją užmuš, kad ji negyvens ir P. M. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įvykdyti.Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistajam S. M. buvo nutraukta, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – pripažinti nuteistąjį S. M. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 metams; šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta kita bausme ir skirti nuteistajam S. M. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams. Prokuroras cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 ir 167 straipsnius, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, dėsto apie ikiteisminio tyrimo eigą ir nurodo, kad nuteistasis S. M. nusikalstamą veiką padarė prieš savo buvusią sutuoktinę, t. y. artimoje aplinkoje, todėl pradedant ikiteisminį tyrimą dėl šios veikos pagal BK 145 straipsnį neprivalėjo būti nukentėjusio asmens skundo ar prokuroro reikalavimo, o ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas bendra tvarka, ikiteisminio tyrimo pareigūnui nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius ir surašant apie tai tarnybinį pranešimą, kaip ir buvo padaryta šioje byloje. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad P. M. savo veiksmais aiškiai rodė siekusi nuteistojo S. M. baudžiamojo persekiojimo – P. M. teisme nurodė, kad anksčiau ji ne kartą žodžiu kreipėsi į policiją dėl nuteistojo S. M. veiksmų, kad ji bijo buvusio sutuoktinio, nes ne kartą yra patyrusi smurtą, davė parodymus apie smurtaujantį buvusį sutuoktinį, apie sistemingą jos bauginimą ir pan. Šiuo atveju nukentėjusio asmens interesai negali nukentėti vien dėl to, kad nebuvo formalaus jo skundo, kurio net nereikalavo teisės aktai. Atsižvelgdamas į tai prokuroras mano, kad byloje pakanka duomenų apie nuteistojo S. M. veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, o teismas netinkamai suprato, aiškino bei taikė teisės normas ir nepagrįstai minėtame epizode baudžiamąją bylą prieš nuteistąjį S. M. nutraukė. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Dėl bylos nutraukimo pagrindoPirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą dalyje dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį prieš S. M. nutraukė iš esmės manydamas, kad baudžiamasis procesas pagal šią teisės normą buvo galimas tik esant nukentėjusiosios P. M. skundui, jos atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui pradėti procesą, o to šioje byloje nebuvo. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo nuomone sutikti negalima. BK 145 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tuo atveju, kai, be kita ko, ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius.Artimos aplinkos sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje – tai aplinka, kurią sudaro asmenys <...> praeityje sieti santuokiniais <...> ryšiais. To paties straipsnio 7 dalyje tvirtinta, kad smurtas – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą.Sistemiškai aiškinant paminėtas teisės normas akivaizdu, kad nuteistasis S. M. ir nukentėjusioji P. M., kaip buvę sutuoktiniai, patenka į artimosios aplinkos sąvoką, todėl šiuo konkrečiu atveju baudžiamojo proceso pradėjimui pakako įtarti, kad dėl nuteistojo S. M. bet kokios formos (fizinio, psichinio, seksualinio, ekonominio ar kt.) smurto nukentėjusioji P. M. patyrė fizinę, materialinę arba neturtinę žalą. Būtent tai įtariant, esant pirmiau nurodytuose teisės aktuose numatytam teisiniam pagrindui ir buvo pradėtas baudžiamasis procesas prieš nuteistąjį S. M. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.Įvertinus tai akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas ir nepagrįstai manė, jog šiuo atveju baudžiamasis procesas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį negalėjo būti pradėtas be nukentėjusiosios P. M. skundo, jos atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo pradėti procesą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria baudžiamoji byla pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta, yra nepagrįsta, ji prieštarauja teisės aktams ir suformuotai teismų praktikai, todėl skundžiamas nuosprendis minėtoje dalyje negali būti paliktas galioti – jis naikinamas šioje dalyje priimant naują nuosprendį.Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimoTeismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra visi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme surinkti ir užfiksuoti duomenys – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir kad juos būtų galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys).Nutraukdamas baudžiamąją bylą dalyje dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį prieš nuteistąjį S. M. pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tačiau jų nevertino ir dėl jų nieko nepasisakė. Todėl, pagal suformuotą teismų praktiką, taisydamas pirmosios instancijos teismo klaidas tai padaryti turi apeliacinės instancijos teismas.BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios alternatyvios nusikaltimo sudėtys, iš kurių viena – sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai reiškiasi kaip įvairaus pobūdžio grasinimai, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt). Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pavyzdžiui, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013).Byloje esančiais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. lapkričio pabaigoje išėjęs iš laisvės atėmimo vietos nuteistasis S. M. pradėjo vaikščioti į nukentėjusiosios P. M. darbovietę, jos ieškoti. Anksčiau nuteistasis S. M. buvo sužalojęs nukentėjusiąją P. M., jai teko gydytis sužalojimus. Be to, nuteistasis anksčiau ne kartą grasino nužudyti nukentėjusiąją. Bijodama nuteistojo nukentėjusioji nuo jo slapstėsi, vengė susitikti jį. 2017 m. sausio 20 d. nuteistasis S. M., atvykęs į nukentėjusiosios darbovietę ir pamatęs ją koridoriuje, grasino nukentėjusiąją nužudyti ir puolė ją, tačiau policijos pareigūnai jį sulaikė. Prieš tai nuteistasis S. M. taip pat kelis kartus buvo atėjęs į nukentėjusiosios darbovietę, jos neradęs išsakė nukentėjusiosios kolegoms grasinimus susidoroti su nukentėjusiąja. Tai patvirtino nukentėjusioji P. M., nukentėjusieji J. N. ir P. Č., o taip pat liudytojai V. V., A. R., N. N., V. D., N. R., T. J. ir A. J..Nėra pagrindo abejoti dėl grasinimų realumo ir sistemingumo, nes iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusiosios jos darbovietėje ieškojo ir grasinimus jos kolegoms išsakė ne vieną kartą, o 2017 m. sausio 20 d. savo grasinimus išsakė tiesiogiai nukentėjusiajai ir puolė ją rankoje laikydamas daiktą, su kuriuo galėjo realiai sužaloti nukentėjusiąją – atsuktuvą. Be to, nuteistasis S. M. anksčiau jau 2 kartus (Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. ir 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžiais) buvo nuteistas už grasinimus nužudyti tą pačią nukentėjusiąją. Jis nukentėjusiajai negrasino tik tuo metu, kai laisvės atėmimo vietoje atlikinėjo jam paskirtą bausmę, tačiau išėjęs iš laisvės atėmimo vietos jis vėl ėmė ieškoti nukentėjusiosios ir jai grasinti. Taip pat neabejojama, kad pirmiau aprašyti nuteistojo S. M. veiksmai kėlė stiprų baimės jausmą nukentėjusiajai, nes sužinojusi, kad nuteistasis S. M. išėjo iš laisvės atėmimo vietos ir suvokdama, kad jis ieškos jos darbovietėje bei grasins jai, bijodama jo, pasiėmė atostogų, po atostogų į darbą važinėjo su taksi, padedama kolegų slapstėsi nuo nuteistojo S. M. darbovietėje. Akivaizdu, jog nuteistojo S. M. elgesys nukentėjusiajai kėlė didelę baimę ir jai buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl nuteistojo ketinimų.Taigi byloje surinktais duomenimis yra nustatyti visi būtinieji BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – sistemingo asmens bauginimo, naudojant psichinę prievartą – sudėties požymiai, nes S. M. terorizavo nukentėjusiąją P. M., t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2017 m. sausio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 kartus, sistemingai ateidavo į buvusios šeimos narės sutuoktinės P. M. darbovietę – (duomenys neskelbtini) ir ten ieškodamas nukentėjusiosios P. M. jos bendradarbiams išsakė grasinimus susidoroti su nukentėjusiąja, taip ją persekiojo ir baugino naudodamas psichinę prievartą, o 2017 m. sausio 20 d., apie 10 val., grasino nukentėjusiajai P. M. nužudyti sakydamas jai, kad ją užmuš, kad ji negyvens ir nukentėjusiajai P. M. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti įvykdyti.Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria baudžiamoji byla pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu).Dėl bausmės skyrimo ir jos subendrinimo su kita bausmeSkirdamas nuteistajam S. M. bausmę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tas pačias aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 284 straipsnį. Taip pat teismas pripažįsta, kad šį nusikaltimą nuteistasis S. M. padarė esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).Atsižvelgdamas į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į jų svarbą ir santykį tarpusavyje apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bausmės tikslus galima pasiekti nuteistajam S. M. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo trukme atitinka BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos tokios bausmės vidurkį. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo nuteistajam S. M. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, skiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams. Kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu subendrinus bausmes, prie griežtesnės bausmės turi būti pridėta mažesnė dalis, nei prašo prokuroras.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla S. M. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – pripažinti S. M. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su pagal BK 284 straipsnį paskirta bausme ir S. M. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.