- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-07
- Bylos Nr.
- A-143-1733-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00848-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–7) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę atliko perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktų nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv. m, todėl jos nėra pritaikytos patenkinti nuteistųjų poreikius. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors jose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje, nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos. Pataisos namai neturi higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio-energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamosiose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, mažų patalpų atsirado palankios sąlygos kenkėjams veistis (pelėms, žiurkėms, tarakonams ir t. t.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) numatyta, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka, kad maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, kad privalomas higienos pasas, kad neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalis skelbia, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3, 18.4 punktai numato, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo. Pabrėžė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintą organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.14.01:1999), gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal paminėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Pareiškėjo skundo motyvas, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv. m) pažeista nebuvo. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu (b. l. 152–157) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. (pareiškėjas 2011 m. gegužės 10 d. paskirtas į 1-ojo būrio 1-ąją brigadą). Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsniais. Pažymėjo, jog viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Teismas nustatė, kad kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, jog buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktų. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismas padarė išvadą, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai turėjo jam tiesioginę įtaką ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13, 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Teismas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Nustatė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. buvo paskirtas gyventi 1 būrio 1 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi iš viso 18 nuteistųjų (gyvenamosios patalpos plotas 52,60 kv. m, kiekvienam nuteistajam teko po 2,92 kv. m gyvenamojo ploto). Taigi nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, t. y. iki nustatytos normos pareiškėjui trūko 0,18 kv. m ploto. Teismas vadovavosi Konvencijos 3 straipsniu, atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją). Teismo nuomone, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Šioje situacijoje vertintinos bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutylėjo. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Paminėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus (trūko tik 0,18 kv. m ploto), truko sąlyginai neilgą laiką, suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.). Pažymėjo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (tiek ir Antrojoje valdyboje) bendras nuteistųjų skaičius viršijo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.5 punkte numatytą skaičių. Tačiau šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Dėl šių aplinkybių šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Teismas, be to, nustatė, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog visų 5 Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv. m, o nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo maždaug 1449. Atsakovas padarė išvadą, kad minimali vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto dalis sudaro 4,02 kv. m (skaičiuojant 1449 nuteistuosius). Teismas pabrėžė, kad toks skaičiavimo būdas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 8, 9, 10, 15, 18 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtino, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos. Dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesirėmė atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, apskaičiavimo.
Vertindamas kitus pareiškėjo argumentus, teismas pabrėžė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose. Nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), nei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Šiuose teisės aktuose nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtino, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė higienos pasą Nr. 9-0128(13). Bylos įrodymai patvirtino, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtino, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Direktoriaus įsakymais sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų būklę, dezinfekcijos atlikimą ir t. t. Siekdamas užtikrinti teisės aktų reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove firma ,,Koslita“. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Pateikti įrodymai taip pat davė pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, ne visiškai atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ reikalavimų. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog paminėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie jo sveikatos būklės pablogėjimą (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti. Atkreipė dėmesį į tai, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl ne visiškai tinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas vertino ir tai, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek tam tikroje dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo atvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 161–162) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą ir priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose (jam teko 2,92 kv. m), kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Šiuo atveju aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis. Pataisos namai pagal nacionalinę teisę neužtikrino jam minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai pagal CK 6.271 straipsnio prasmę reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija. Akivaizdžiai neatitinkančios teisės aktų ir netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, asmuo patiria neturtinę žalą. Pažeidimo laikotarpis nėra trumpas, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimas nėra menkavertis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 167–169) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad, skaičiuojant vienai miegamajai vietai tenkantį plotą, kiekvienam nuteistajam teko 2,92 kv. m gyvenamojo ploto. Iki nustatytos normos, t. y. 3,1 kv. m, apeliantui galėjo trūkti 0,18 kv. m. Toks mažesnio ploto suteikimas nesuponuoja išvados, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Be to, šioje situacijoje vertintinos bausmės atlikimo pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pareiškėjas nuo atvykimo nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų. Nėra duomenų, kad būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo argumentai dėl bausmės atlikimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Pažymi, jog pareiškėjui iš esmės užtikrino gyvenamąjį plotą. Jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinei žalai konstatuoti, neatliko. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, jis nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš skunde nurodytų atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ir neveikimo laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. Nurodytos 20 000 Lt dydžio neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad dėl atsakovo neteisėto elgesio jis, atlikdamas pas atsakovą laisvės atėmimo bausmę, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus ir kitą neigiamą poveikį. Toks pareiškėjo nurodytas neigiamas poveikis pagal savo pobūdį yra jo asmeniniai išgyvenimai, kurie (kaip nurodė pats pareiškėjas) laiko aspektu prasidėjo nuo įkalinimo pas atsakovą pradžios.
Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodytų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamųjų patalpų ploto normų pažeidimų, kolegija pirmiausia pažymi, kad teismui paduotame skunde pareiškėjas nurodė, kad paminėtu laikotarpiu jis buvo paskirtas gyventi patalpose, kuriose jam (vienam) tekdavo tik apie 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, o pareiškėjas tokių įrodymų nenurodė. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad pareiškėjui, atliekant laisvės atėmimo bausmę pas atsakovą, tekdavo 2,92 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. tik 0,18 kv. m mažiau, negu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto nustatytas minimalus tokio ploto dydis (3,1 kv. m). Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu toks ploto neatitikimas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad su pareiškėju buvo elgiamasi žiauriai, nežmoniškai ir žeminant jo garbę bei orumą.
Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, kolegija pažymi, kad pagal pareiškėjo teismui paduotą skundą buvo pažeistos šios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos: 6 punktas („Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka“); 17 punktas („Pastatyti, rekonstruoti ar kapitaliai suremontuoti laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės akto nustatyta tvarka“); 27 punktas („Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema“); 46 punktas („Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir laisvės atėmimo vietų sveikatos priežiūros tarnybos privalo turėti leidimą-higienos pasą“) ir 60 punktas („Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka“). Atsižvelgdama į išvardytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų turinį, kolegija, viena vertus, pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje jos turi būti aiškinamos ir taikomos CK 6.250 straipsnio taikymui reikšmingu aspektu, t. y. tuo aspektu, kiek šių nuostatų galbūt padaryti pažeidimai gali būti siejami su asmens fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu ir kitko, kas teismo gali būti įvertinta pinigais kaip valstybės atlygintina neturtinė žala. Kita vertus, nurodytus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimus pareiškėjas sieja su Konstitucijos 21 straipsnio („Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“), Konvencijos 3 straipsnio („Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“) bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies („Vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą“) pažeidimu. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingas ir svarbus pareiškėjo nurodytų (atsakovo galbūt padarytų) Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimų kokybinis vertinimo aspektas, t. y. byloje yra svarbu nustatyti, ar tokie atsakovo galbūt padaryti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimai protingumo ir proporcingumo požiūriu gali būti laikomi Konstitucijos 21 straipsnio, Konvencijos 3 straipsnio bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies saugomų vertybių pažeidimu.
Kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl paminėtų teisės normų pažeidimo yra deklaratyvūs, t. y. jo nėra siejami su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinių teismų praktika, pagrįstai nurodė, kad vien tik tokiu būdu pareiškėjo nurodytos aplinkybės CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu negali būti pripažintos bylai reikšmingomis aplinkybėmis.
Atsižvelgdama į nurodytus bylai reikšmingus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimų vertinimo kriterijus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrįstumo.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.