Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-49/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-08
Bylos Nr.
1A-49/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas, Albinas Bielskis (pran.), Svajūnas Knizleris
Nuteistasis
R. T.
Civilinis ieškovas
V. U.
Nukentėjusysis
V. U.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-49/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.,1.1.7., 2.1.15.Procesinis bylos Nr. 1-98-1-00683-2004-2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistajai R. T.,gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. U.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. T. priteista 4930 Lt turtinei žalai ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios V. U. naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteista už tai, kad 2004 m. spalio 23 d., apie 22 val. 40 min., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su G. U., padarė jam paviršinius odos nubrozdijimus kairės akies apatiniame voke, kaktos kairėje pusėje su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir kraujosruvomis kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruvą pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose, odos nubrozdijimus kairėje blauzdoje, odos nubrozdijimus dešinės rankos ketvirtame piršte, tyčia, vieną kartą smogė virtuviniu peiliu G. U. į krūtinę, padarydama jam durtinę pjautinę kiauryminės krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kairės pusės ketvirto šonkaulio, krūtinkaulio, širdiplėvės, plautinio kamieno, aortos sužalojimu, kas sukėlė širdies tamponadą krauju, susikaupusiu širdiplėvės ertmėje, vidinį nukraujavimą į krūtinplėvės ertmės kairę pusę, nuo ko G. U. netrukus įvykio vietoje mirė.

Nuteistosios R. T. apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai ištyrus visus byloje esančius duomenis, grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, todėl naikintinas. Nuteistosios teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis tyrė šališkai, palaikydamas tik kaltinimo pusę ir neatsižvelgdamas į R. T. teisinančius bylos duomenis, tokiu būdu pažeisdamas rungimosi principą. Priešingai nei konstatuota apygardos teismo nuosprendyje, byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad 2004 m. spalio 23 d. tarp apeliantės ir G. U. būtų kilęs konfliktas. Nuteistoji viso proceso metu vienodai ir nuosekliai neigė konflikto metu sudavusi smūgį peiliu G. U. į krūtinę ir tokiu būdu jį nužudžiusi. R. T. tvirtina, jog nukentėjusysis ne kartą buvo užsiminęs apie savižudybę, dėl nuolatinio alkoholinių gėrimų vartojimo jis buvo neprognozuojamo charakterio, agresyvus tiek aplinkinių, tiek savo atžvilgiu. Šias aplinkybes savo parodymuose patvirtino ir nukentėjusioji V. U., liudytojai G. U., N. B., A. P., J. M., R. A.. Tačiau šių liudytojų parodymų pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

Tos aplinkybės, kad G. U. galėjo nusižudyti, nepaneigia ir byloje esančios teismo medicinos ekspertų išvados bei paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas J. R. patvirtino, kad sužalojimą, kuris konstatuotas G. U., žmogus gali pasidaryti ir pats. Tačiau ir šiuos objektyvius bylos duomenis pirmosios instancijos teismas vertino ir interpretavo šališkai, remdamasis tik R. T. kaltinančiais duomenimis. Vien tik ta aplinkybė, kad ant apeliantės naktinių marškinių buvo rasta G. U. kraujo pėdsakų, neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl jos kaltės tyčia nužudžius nukentėjusįjį. Nuteistoji savo parodymuose paaiškino, jog pamačiusi sunkiai sužalotą G. U., ėmė jį gaivinti, bandė nurengti marškinėlius, todėl kraujo dėmės galėjo atsirasti būtent tuo metu. Anot R. T., pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ekspertės – trasologės J. J. paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Priešingai nei nurodyta apygardos teismo nuosprendyje, ekspertė J. J. negalėjo tiksliai nurodyti, kokiu būdu kraujo dėmės atsirado ant nuteistosios naktinių marškinių. Todėl apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančios ekspertų išvados bei paaiškinimai teismo posėdyje paneigia R. T. parodymus apie tai, kad G. U. nusižudė, yra nepagrįsta.

Apygardos teismo išvada, jog R. T. slėpė nusikaltimo pėdsakus, plovė virtuvės grindis, taip pat nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Šios aplinkybės nepatvirtina ir tai, kad dėl aplaidaus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro darbo, nebuvo paimtas ir apžiūrėtas kilimėlis, buvęs įvykio vietoje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę apeliantei, neįvertino tų aplinkybių, kad nuo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas. Todėl yra pagrindas R. T. paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Šalies argumentai

Nuteistoji R. T. apeliaciniame skunde nesutinka ir su nukentėjusiajai V. U. priteistu civiliniu ieškiniu turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Apeliantė nurodo, kad apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiajai buvo išmokėta pašalpa, skirta laidojimo išlaidoms padengti. Tuo tarpu priteisdamas civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką.

Nuteistoji R. T. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistoji R. T. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų kaip visumos vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino šališkai, ignoruodamas nuteistąją teisinančius įrodymus. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos visos teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nuteistosios R. T. parodymus apygardos teismas vertino kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmetė jos versiją, keliamą ir apeliaciniame skunde, pagal kurią nukentėjusysis G. U. mirtį sukėlusius sužalojimus pasidarė pats.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sprendžia, jog byloje liudytojų, tiesiogiai mačiusių, kad smūgį peiliu nukentėjusiajam į krūtinę sudavė ir tokiu būdu jį sužalojo būtent apeliantė, byloje nėra. Tačiau R. T. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y. tyčia nužudžius G. U., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų grandinė, leidžianti padaryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2004 m. spalio 24 d., apie 00.10 val., R. T. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje buvo rastas G. U. lavonas su durtine – pjautine žaizda krūtinėje (1 t. 5-10 b.l.). Nužudytojo lavono tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas davė specialisto išvadą Nr. M 187-04(10), kurioje nurodyta, kad G. U. mirė nuo durtinės – pjautinės kiauryminės krūtinės ląstos kairės pusės žaizdos su kairės pusės ketvirto šonkaulio, krūtinkaulio, širdiplėvės, plautinio kamieno, aortos sužalojimo, kas sukėlė širdies tamponadą krauju, susikaupusiu širdiplėvės ertmėje, vidinį nukraujavimą į krūtinplėvės ertmės kairę pusę. Atliekant G. U. lavono tyrimą buvo nustatyti ir paviršiniai odos nubrozdinimai kairės akies apatiniame voke, kaktos kairėje pusėje su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir kraujosruvomis kaktos minkštuose audiniuose; kraujosruva pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose; odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje ir dešinės rankos ketvirtame piršte. Durtinis sužalojimas krūtinės ląstos kairėje pusėje padarytas kietu aštriu smailiu daiktu, galimai peiliu, vienu smūgiu, jėgai veikiant nuo priekinių link užpakalinių kūno paviršių, nežymiai – apie 10-15 laipsnių kampu, iš apačios į viršų bei iš kairės į dešinę analogišku kampu vertikaliai esančio asmens atžvilgiu. Tyrimą atlikęs ekspertas nustatė, kad nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti 10-14 valandų iki tyrimo pradžios (tyrimo pradžia – 2004 m. spalio 24 d., 10.00 valanda) (1 t. 16-25 b.l.). Nuteistosios R. T. byloje duotais parodymais nustatyta, kad 2004 m. spalio 23 d., vakare, jai priklausančiuose namuose buvo tik ji ir nužudytasis G. U.. Apeliantė savo parodymuose patvirtino ir tai, kad G. U. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti apie 22 val. 40 min. (5 t. 62-65 b.l.).

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad G. U. mirtį sukėlę sužalojimai krūtinės kairėje pusėje, suduodant vieną smūgį peiliu, buvo padaryti 2004 m. spalio 23 d., apie 22 val. 40 min., R. T. priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje. Įvykio vietoje tuo metu jokių kitų pašalinių žmonių, išskyrus nukentėjusįjį ir apeliantę, nebuvo. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistoji neigia sudavusi smūgį peiliu G. U. į krūtinę ir tvirtina, jog šis nusižudė pats. Nuosprendį priėmęs teismas, priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, įvertino R. T. byloje duotus parodymus, sugretino juos su kitais byloje surinktais duomenimis ir motyvuotai atmetė jos keltą versiją dėl G. U. savižudybės.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. T. parodymai dėl G. U. mirties aplinkybių buvo kruopščiai tikrinami ikiteisminio tyrimo metu, paskiriant atlikti įvairaus pobūdžio specialistų tyrimus. Specialistas, ištyręs G. U. įvykio metu vilkėtus marškinėlius bei iš R. T. namų paimtą virtuvinį peilį, konstatavo, jog durtinis – pjautinis sužalojimas krūtinės kairėje pusėje G. U. buvo padarytas tyrimui pateiktu peiliu. Specialistas padarė tikėtiną išvadą, jog peilis savo veikliąja dalimi smigo nukentėjusiojo krūtinėn per marškinėlius. Tyrimą atlikęs specialistas konstatavo, jog objektyvių duomenų, kuriais būtų galima diferencijuoti savižudybės ir nužudymo versijas, nėra. Kita vertus, odos žaizdoje neaptikta savižudžiams būdingų „įrankio bandymo“ požymių (1 t. 42-49 b.l.). Iš esmės analogiška išvada dėl sužalojimų, būdingų savižudžiams, nebuvimo G. U. kūne padaryta ir Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini)09 (01). Šį ekspertizės aktą pateikęs teismo medicinos ekspertas taip pat nurodė, kad turimi medicininiai duomenys neleidžia nei patvirtinti, nei paneigti bet kurios iš dviejų sužalojimo padarymo galimybių – savęs žalojimo ar nužudymo (3 t. 105-113 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. M27/05(01) nurodyta, kad G. U. lavono kraujyje rasta 2, 99 promilių etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį. Esant sunkiam girtumo laipsniui žuvusysis galėjo pats peiliu pataikyti į širdį. Tačiau asmuo, būdamas tokio girtumo laipsnio, paprastai būna apsnūdęs, pasyvus, sutrikusios koordinacijos, sulėtinto mąstymo ir išblaškyto dėmesio (1 t. 59-66 b.l.). Teismo medicinos ekspertas, pateikęs ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini)09(01) pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad neatmestina tikimybė, jog G. U. galėjo susižaloti pats. Tačiau tokio pobūdžio sužalojimai paprastai nėra būdingi savižudžiams, juolab, kad šiuo atveju nukentėjusysis, jeigu tikėti apeliantės parodymais, turėjo pats peilį dar ir išsitraukti iš susidariusios žaizdos kanalo (6 t. 6-7 b.l.).

Atlikus R. T. naktinių marškinių tyrimą nustatyta, kad jų priekinėje apatinėje dalyje yra dėmė, panaši į kraują. Ši dėmė susidarė kontakto su kraujuotu (kraujuojančiu) paviršiumi metu. Naktinių marškinių dešinės rankovės nugarinėje dalyje, vidinėje rankovės trikotažo dalyje, kairės rankovės nugarinėje dalyje rastos dėmės, panašios į kraują. Šios dėmės (tiškalai) susidarė kraujui užlašant, užtyškant. Užtiškimo kryptis – iš viršaus į apačią ir įžambiai iš dešinės į kairę (3 t. 30-40 b.l.). Ta aplinkybė, kad ant R. T. naktinių marškinių buvo rastas būtent G. U. kraujas, konstatuota specialisto išvadoje Nr. S269/09(01) (1 t. 21-28 b.l). Teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė – trasologė J. J. patvirtino savo duotos išvados teisingumą ir ją detalizuodama paaiškino, kad R. T. versija apie tai, kad G. U. kraujo dėmės ant jos naktinių marškinių galėjo atsirasti jai purtant ir bandant atgaivinti nukentėjusįjį, yra mažai tikėtina, kadangi kraujo dėmės rastos marškinių rankovių nugarinėje pusėje. Ekspertė patvirtino, kad kraujo dėmių užlašėjimai ir užtiškimai, rasti ant R. T. naktinių marškinių, galėjo atsirasti peilio dūrio ar jo ištraukimo iš žaizdos metu (6 t. 25-26 b.l.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas specialistų išvadas bei ekspertų paaiškinimus teisiamajame posėdyje, padarė pagrįstą išvadą, jog šių objektyvių bylos duomenų visuma paneigiami nuteistosios R. T. parodymai apie tai, kad G. U. mirtį sukėlusius sužalojimus pasidarė pats, durdamas peiliu sau į krūtinę bei peilį ištraukdamas, o kraujo dėmės ant apeliantės naktinių marškinių atsirado jai gaivinant žuvusįjį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tą aplinkybę, kad būtent R. T., suduodama smūgį peiliu nužudė G. U., patvirtina ir objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su apeliantės elgesiu netrukus po nukentėjusiojo sužalojimo.

Priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog prieš G. U. sužalojimą, tarp pastarojo ir apeliantės buvo kilęs konfliktas. Šią aplinkybę patvirtina jau aptarta teismo medicinos išvada, kurioje konstatuota, jog G. U. lavone, be durtinės – pjautinės žaizdos krūtinėje, rasti ir kitokio pobūdžio sužalojimai – paviršiniai odos nubrozdinimai kairės akies apatiniame voke, kaktos kairėje pusėje su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir kraujosruvomis kaktos minkštuose audiniuose; kraujosruva pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose; odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje ir dešinės rankos ketvirtame piršte. Specialisto išvadoje nurodyta, kad šie sužalojimai padaryti greitai iki mirties ar jos metu (1 t. 16-22 b.l.). Iš specialisto išvados Nr. G 464/04 (10) matyti, kad R. T. buvo nustatyti šie sužalojimai – odos nubrozdinimai dešinės rankos antrame piršte, kairiame delne. Šie sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais ar smūgiais, kietais bukabriauniais ar aštriais daiktais, prieš 1 – 2 paras iki apžiūros (apžiūra atlikta 2004 m. spalio 25 d.) (1 t. 31 b.l.). Liudytoja R. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2004 m. spalio 23 d., vakare, pas ją namuose lankėsi R. T.. Apie 21 val. 30 min. prie jų prisijungė G. U.. Liudytoja patvirtino, kad išeidami iš jos namų, nei pastarasis, nei R. T. sužaloti nebuvo (5 t. 93-94). Taigi šiais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad G. U. bei R. T. šiuos pirmiau minėtus sužalojimus patyrė būtent 2004 m. spalio 23 d., vakare, prieš nukentėjusiojo mirtį. Nuteistoji R. T. pirmosios instancijos teisme negalėjo paaiškinti, kokiu būdu buvo padaryti jai ir G. U. konstatuoti sužalojimai (5 t. 62-65 b.l.). Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prieš G. U. mirtį, tarp jo ir nuteistosios buvo kilęs konfliktas, kurio metu ir buvo padaryti ne tik nukentėjusiojo mirtį sukėlę durtiniai, pjautiniai sužalojimai, bet ir minėtose specialistų išvadose konstatuoti sužalojimai.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ji kokiais nors veiksmais slėpė ar naikino nusikalstamos veikos pėdsakus. Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis bei pačios apeliantės parodymais, G. U. mirė 2004 m. spalio 23 d., apie 22 val. 40 min. Nuteistoji savo parodymuose pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose patvirtino, jog net ir matydama sunkiai sužalotą G. U., į medikus nesikreipė, o paskambino nukentėjusiojo broliui G. U., kuris atvykęs ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Apeliantė negalėjo logiškai paaiškinti, dėl kokių priežasčių ji pati iš karto po įvykio sunkiai sužalotam nukentėjusiajam neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, teigė nepagalvojusi, kad nukentėjusysis gali mirti, todėl apie valandą laiko nukentėjusįjį bandė gaivinti pati. Tuo tarpu iš byloje esančios teismo medicinos išvados Nr. M187-04(10) matyti, kad laikotarpis tarp padarytų sužalojimų ir nukentėjusiojo mirties buvo labai trumpas, matuojamas sekundėmis. Tokią išvadą ekspertas padarė įvertinęs kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą su plautinio kamieno, aortos pažeidimais, kas sukėlė širdies tamponadą. Taigi akivaizdu, jog R. T. tuoj po įvykio suprato, kad jos veiksmų pasėkoje nukentėjusysis nuo patirtų sužalojimų mirė, todėl greitosios medicinos pagalbos iškviesti neskubėjo ir pati jo valandą laiko negaivino, o susidariusią situaciją po įvykio stengėsi panaudoti sau palankiu būdu. Antai, iš R. T. parodymų matyti, kad ji neigė pati valiusi kraują ar nuplovusi peilį ir tvirtino, kad tai darė jos motina tuo metu, kai jau buvo atvykę policijos pareigūnai bei medikai (5 t. 62-65 b.l., 6 t. 80-83 b.l.). Tokie apeliantės parodymai iš dalies prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenimis. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas G. U. paaiškino, kad 2004 m. spalio 24 d. naktį jam iš žuvusiojo mobiliojo ryšio telefono paskambino R. T. ir paprašė atvažiuoti. Nuvykęs pas R. T. kartu su jos motina įėjo į namo vidų. Virtuvėje, ant grindų, gulėjo G. U., jo krūtinėje matėsi žaizda. Liudytojas parodė, kad aplink brolį kraujo dėmių nesimatė, tačiau kilimėlis, ant kurio jis gulėjo, buvo šlapias. Tuo metu, kai G. U. buvo pasilenkęs prie nukentėjusiojo, R. T. motina ant stalo padėjo virtuvinį peilį (5 t. 66-68 b.l.). Liudytoja V. B. (Greitosios medicinos pagalbos felčerė) pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2004 m. spalio 23 d. pagal iškvietimą nuvyko į (duomenys neskelbtini) namą, kurio virtuvėje, ant grindų rado gulintį vyriškio lavoną. Jis iki pusės buvo nuogas, matėsi durtinė žaizda krūtinėje. Vyriškio kelnės buvo šlapios, matėsi, kad žaizda buvo valyta (5 t. 88-90 b.l.). Aplinkybę, jog iki atvykstant policijos pareigūnams ir medikams virtuvė buvo išvalyta, savo parodymuose patvirtino ir policijos pareigūnai R. J., V. J., R. K. bei E. T.. Pastaroji taip pat nurodė, jog pati R. T. jai sakė, kad kartu su motina plovė virtuvę (5 t. 91-93 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad tokie liudytojos E. T. parodymai iš dalies sutampa su liudytojos A. E. A. parodymais, duotais pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu. Apklausta pirmąjį kartą liudytoja patvirtino, kad išgirdusi triukšmą savo dukters R. T. namo dalyje, nuėjo pažiūrėti ir pamatė virtuvėje, ant grindų be gyvybės ženklų gulintį G. U.. Po kurio laiko atvyko nukentėjusiojo brolis G. U., kuris iškvietė greitąją medicinos pagalbą (1 t. 89-90 b.l.). Taigi šios apklausos metu liudytoja A.E. A. patvirtino, jog pas R. T. buvo nuėjusi dar prieš atvykstant G. U.. Tuo tarpu apklausta antrąjį kartą liudytoja A. E. A. pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog pirmąjį kartą pas R. T. nuėjo kartu su G. U. (1 t. 91-93 b.l.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja A. E. A. savo parodymus pakeitė netrukus po pirmosios liudytojo G. U. apklausos, kurioje ši nurodė, kad pas R. T. jis užėjo kartu su jos motina A. E. A..

Pirmiau aptartų objektyvių bylos duomenų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistojo R. T., netrukus po G. U. sužalojimo, prieš iškviesdama greitąją medicinos pagalbą, įvykio vietoje plovė kraują tiek nuo nukentėjusiojo kūno, tiek nuo įvykio vietoje buvusių paviršių, tokiu būdu siekdama sunaikinti nusikalstamos veikos pėdsakus ir apsunkinti galimybę nustatyti tikslias G. U. žūties aplinkybes. Šios aplinkybės, vertinant jas visumoje su kitais pirmiau aptartais objektyviais duomenimis, pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, jog nuteistosios R. T. versija dėl G. U. savižudybės prieštarauja objektyviais bylos duomenimis nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apygardos teismas, motyvuotai atmetęs tokius apeliantės byloje duotus parodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog G. U. mirties priežastimi buvo R. T. peiliu suduotas smūgis į krūtinę, dėl ko kilus vidiniam nukraujavimui, nukentėjusysis netrukus įvykio vietoje mirė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo R. T. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnis įpareigoja skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio.

Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, galiojusio iki 2007 m. birželio 28 d., redakcija), padarymą numatyta vien tik laisvės atėmimo nuo penkerių iki penkiolikos metų bausmė, jos vidurkis yra dešimt metų. Byloje nenustatyta R. T. atsakomybę sunkinančių ar jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui įtakos turinčias aplinkybes – tai, kad ji padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Priešingai nei nurodoma nuteistosios apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino ir tas aplinkybes, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, per kurį R. T. jokių naujų teisei priešingų veikų nepadarė. Atsižvelgęs į pastarąją aplinkybę – tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, pirmosios instancijos teismas apeliantei paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė lygų BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sankcijos minimumui.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 62 straipsnis 1 ar 2 dalis taip pat numato galimybę skirti švelnesnę, negu įstatyme numatytą bausmę. Tačiau tam turi būti šio straipsnio 1 ar 2 dalyse numatyti pagrindai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas apsvarstė galimybę R. T. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, tačiau pagrįstai konstatavo, jog byloje nenustatyti šių BK bendrosios dalies normų taikymo pagrindai. Tokių pagrindų nenurodo ir nuteistoji savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė R. T. paskirta laikantis BK bendrosios dalies nuostatų, atitinka specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir dydį bei yra pakankamai individualizuota, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Turtine žala pripažįstama ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negautos pajamos ir kt. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiosios patirtus dvasinius išgyvenimus, nuteistosios kaltę, jos turtinę padėtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, V. U. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir, remdamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų reikalavimais, jai priteisė 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl priteistino civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nukentėjusiesiems, patyrusiems neturtinio pobūdžio žalą dėl jų artimųjų tyčinio nužudymo (nesant pagrindo dėl tam tikrų faktinių ypatumų nukrypti nuo teismų praktikoje susiformavusių neturtinės žalos dydžių), paprastai priteisiama nuo 30 000 iki 200 0000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-569/2012, 2K-410/2011, 2K-485/2009, 2K-82/2006). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį nustatė tinkamai vadovaudamasis CK nuostatomis ir šioje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visuma.

Tuo tarpu teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, susijusius su V. U. priteisto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti dydžiu. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas, vertindamas V. U. pareikšto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti pagrįstumą, rėmėsi objektyviais nukentėjusiosios pateiktais duomenimis, patvirtinančiais turėtas išlaidas. Įvertinęs šiuos byloje esančius duomenis, apygardos teismas V. U. pareikštą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti tenkino iš dalies ir priteisė iš R. T. iš viso 4930 Lt turtinei žalai atlyginti. Apygardos teismas konstatavo, kad turtinę žalą nukentėjusiajai sudaro išlaidos, skirtos teisinei pagalbai apmokėti (3 135 Lt) ir nužudytojo laidojimo išlaidos (1795 Lt). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, raštu kreipėsi į Jurbarko rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių prašydamas pateikti informaciją apie tai, ar nukentėjusiajai V. U. buvo išmokėta G. U. laidojimo pašalpa. Iš Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. sausio 8 d. rašti matyti, kad G. U. laidojimo išmoka – viso 750 Lt, 2004 m. spalio 25 d. buvo išmokėta G. U. (6 t. 90 b.l). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas G. U. patvirtino, kad jam buvo išmokėta tokio dydžio pašalpa, kuri buvo panaudota G. U. laidojimo išlaidoms padengti. Tokius liudytojo G. U. parodymus patvirtino ir civilinė ieškovė V. U..

CK 6.291 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitoma į laidojimo išlaidas, todėl pagal formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiojo gautos socialinės išmokos, susijusios su žuvusiojo laidojimo išlaidomis, turi būti išskaičiuojamos iš pareikšto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti. Vadinasi, V. U. byloje pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti mažintinas šia pinigų suma (750 Lt), kuri buvo išmokėta kaip laidojimo pašalpa ir kuria buvo padengta dalis turėtų išlaidų.

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2013 m. vasario 1 d. vykusio teismo posėdžio metu nukentėjusioji pateikė teismui mokėjimo kvitą, patvirtinantį, kad ji turėjo 178 Lt dydžio G. U. laidojimo išlaidų, kurių nebuvo nurodžiusi pareikštame civiliniame ieškinyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 112 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog civilinis ieškinys bei jį pagrindžiantys objektyvūs duomenys gali būti pateikiami ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Iš nukentėjusiosios pateikto mokėjimo kvito matyti, kad jis išrašytas 2004 m. spalio 26 d. (6 t. 93 b.l.). Vadinasi, V. U. turėjo galimybę šį turėtas išlaidas patvirtinantį dokumentą pateikti ikiteisminio tyrimo institucijai ar teismui kartu su pareikštu civiliniu ieškiniu ir tokiu būdu padidinti prašomą priteisti sumą turtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje civilinio ieškinio reikalavimai negali būti keičiami.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji V. U. pateikė duomenis, patvirtinančius, jog ji už teisinės pagalbos suteikimą šioje byloje Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai sumokėjo 1170 Lt bei turėjo 3, 35 Lt pašto išlaidų (6 t. 76-78 b.l.). Nukentėjusioji prašė šias turėtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistosios R. T.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu V. U. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Visos V. U. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 2340 Lt, iš kurių 1170 Lt apmokėjo pati nukentėjusioji (6 t. 76 b.l.).

BPK 104 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytomis nuostatomis, nukentėjusiosios V. U. turėtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistosios R. T..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti.

Iš R. T. nukentėjusiosios V. U. naudai priteistą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 4180 Lt.

Iš R. T. nukentėjusiajai V. U. priteisti 1173, 35 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Valdimaras BavėjanasSvajūnas Knizleris