Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-27 · Administracinė byla Nr. I-1031-428/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-27
Bylos Nr.
I-1031-428/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
R. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1031-428/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00071-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6; 55.1.1
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 27 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Laurai Mukaitei,dalyvaujant pareiškėjui R. Č.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 10-11).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpyje nuo 2013-03-19 iki 2013-04-02, nuo 2014-01-28 iki 2014-02-04, nuo 2014-03-18 iki 2014-03-26, nuo 2014-07-22 iki 2014-08-01 buvo laikomas Alytaus AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Kamerose buvo laikomas su keturiais asmenimis, kameros plotas, įskaitant ir sanitarinį mazgą, buvo apie 14,9 kv. m. Trūko gryno oro, nes langai neatsidarydavo, dirbtinės ventiliacijos nebuvo, trūko dirbtinės šviesos, dienos šviesa į kamerą taip pat nepatekdavo, kadangi ant langų buvo uždėtos grotos. Be to, kamerų plotą mažindavo ir kietasis inventorius. Buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl ir pats pradėjo rūkyti. Skunde pareiškėjas nurodė, jog netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas, neatitvertas nuo stalo, todėl kiti asmenys galėdavo stebėti. Kameroje virš praustuvo nebuvo įrengtas veidrodis bei įrengtas tik viena kištukinis lizdas, todėl ja galėdavo naudotis tik vienas nuteistasis. Pareiškėjas negalėjo naudotis savo televizorių. Kamerų sienos buvo aptrupėjusios, buvo pelėsis. Įrengta tik viena spintelė, be durelių, su sulaužytomis lentynomis, todėl nebuvo kur dėti daiktų. Buvo žeminamas pareiškėjo orumas, pareigūnai sudarė konfliktines situacijas tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 16-21) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas yra praleidęs įstatymuose numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir atmesti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų dėl žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš atsakovo iki 2014-01-10 buvusių laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Turimais duomenis pareiškėjas Alytaus aps. VPK areštinėje 2014 metais buvo laikomas: 2014-01-28 (atvežtas) - 2014-02-04 (išvežtas), kameroje Nr. 4 (plotas - 14,9 kv. m) : sausio 28 d. kartu su vienu asmeniu (dviese), jam teko 7,45 kv. m ploto; sausio 29-30 d. kartu su dviem asmenimis (trise), jam teko 4,97 kv. m ploto; sausio 31 d. - vasario 4 d kartu su vienu asmeniu (dviese), jame teko 7,45 kv. m ploto; 2014-03-18 (atvežtas) - 2014-03-26 (išvežtas), kameroje Nr. 4 (plotas - 14,9 kv. m), kartu su trimis asmenimis (keturiese), jam teko 3,725 kv. m ploto; 07-22 (atvežtas) - 2014-08-01 (išvežtas) kameroje Nr. 3 (plotas - 14,9 kv. m) kartu su dviem asmenimis (trise), jam teko 4,97 kv. m ploto. Reikalavimo užtikrinti pareiškėjui 5 kv. m plotą buvo nesilaikyta tais atvejais, kai jis kameroje buvo laikomas kartu su trimis asmenimis (keturiese) ir jam teko 3,725 kv. m (2014 m. kovo 18-26 d.), kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su dviem asmenimis (trise) (2014 m. sausio 29-30 d., liepos 22 d. - rugpjūčio 1 d.) jam tekęs plotas tik 0,03 kv. m neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo, t. y. buvo tik nežymiai mažesnis, todėl akivaizdu, kad šis atvejis pareiškėjui jokių realiai juntamų fizinių nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų sukelti negalėjo ir neturėjo. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-l658-575/2015, kurioje nors ir buvo nustatytas ilgesnės trukmės ir didesnio gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui, trūkumas, tačiau skundas, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, o būtent - atsiradusios žalos, buvo atmestas (šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas policijos areštinėje iš viso buvo laikomas 56 paras, iš kurių 35 paras jo laikymo sąlygos neatitiko minimalaus ploto reikalavimo, t. y. svyravo nuo 3,67 kv. m iki 4,66 kv. m). Net ir tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimą ir nustatytų kitas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas (žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), vien tokio pažeidimo pripažinimas galėtų ir turėtų būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui. Pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iškart, o praėjus beveik pustrečių metų nuo tada, kai paskutinį kartą buvo laikytas Alytaus apsk. VPK areštinėje (2014-08-­01). Atsižvelgiant teisinį reglamentavimą, policijos areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai turėjo būti atskirti tik pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto (20 punktas) ir neturėjo būti įrengti atskirose patalpose. Toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas dėl pačių policijos areštinėje laikomų asmenų saugumo, kadangi kamerose neturėjo būti uždarų erdvių. Taip pat teisės aktai neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto pilnai atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą patvirtina tiek areštinės patalpų planai, tiek ir Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas. Alytaus apsk. VPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai pagal teisės aktų reikalavimus yra atitverti pertvaromis ir, be to, įrengti kamerų kampuose. Atsižvelgiant į tai ir į areštinės patalpų planus, sanitariniais mazgais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei kitiems toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius, tad sanitariniais mazgais besinaudojančių asmenų privatumas policijos areštinėse yra užtikrinamas tiek, kiek yra objektyviai įmanoma. Alytaus aps. VPK areštinės kameros yra vėdinamos ne tik per langus, bet jose įrengtos ir paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Patikrinimo akte nurodoma, kad dirbtinis apšvietimas areštinės kamerose užtikrinamas liuminescencinėmis lempomis, o langų stiklai matiniai. Taip pat nėra jokių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodo, jog dėl netinkamo apšvietimo jam būtų pablogėjęs regėjimas ar kilusios kitos neigiamos pasekmės. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas buvimo Alytaus aps. VPK areštinėje metu nereiškė jokių nusiskundimų dėl policijos areštinės kamerų apšvietimo ir dėl šios aplinkybės nebuvo atlikti jokie patikrinimai, todėl nustatyti būtent tuo metu buvusį kamerų apšvietimą realiai nėra objektyvios galimybės. Pažymėtina, kad kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas įstaigas aspektas yra svarbus tuo, kad ji, sužinojusi apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Patikrinimo akte nėra konstatuota antisanitarinė areštinės kamerų būklė ar kitokie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai numatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog bendra kamerų būklė buvo netinkama. Svarbu paminėti ir tai, kad patikrinimo akte Nr. PA-131 nurodyta, kad Alytaus aps. VPK areštinės kamerose yra dviejų aukštų lovos, spintelės, sieninės pakabos drabužiams, įrengti sanitariniai mazgai ir praustuvė bei konstatuota, jog jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Remiantis tuo, galima pagrįstai teigti, kad Alytaus aps. VPK areštinės kamerų apstatymas baldais ir kitais įrenginiais atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, galima pagrįstai teigti, jog turimi objektyvūs duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Alytaus aps. VPK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, tad pareiškėjo teiginiai dėl, jo tvirtinimu, nepriimtinų laikymo sąlygų ir dėl to patirtos žalos yra atmestini kaip subjektyvūs, deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinkantys tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) įvairiais laikotarpiais nuo 2013-03-19 iki 2014-08-01.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams senaties ir nurodo, kad teismas turi vadovautis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, t.y. tęstinio pobūdžio terminas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2013-03-19, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2017-01-12 (b. l. 7). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo buvimo Areštinėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2017-01-12. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2014-01-11 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2014-01-11 taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2014-01-11 atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2014-01-12 iki 2014-08-01.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015-11-01 neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007-05-29 įsakymas Nr. 5-V-356 neteko galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Atsakovas Alytaus AVPK nurodė, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 2014 metais. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 2014 m. pareiškėjas buvo periodiškai laikomas Alytaus AVPK areštinės kamerose. Laikotarpyje nuo 2014-01-28 (atvežtas) - 2014-02-04 (išvežtas), kameroje Nr. 4 (plotas - 14,9 kv. m) : sausio 28 d. kartu su vienu asmeniu (dviese), jam teko 7,45 kv. m ploto; sausio 29-30 d. kartu su dviem asmenimis (trise), jam teko 4,97 kv. m ploto; sausio 31 d. - vasario 4 d. kartu su vienu asmeniu (dviese), jame teko 7,45 kv. m ploto; 2014-03-18 (atvežtas) - 2014-03-26 (išvežtas), kameroje Nr. 4 (plotas - 14,9 kv. m), kartu su trimis asmenimis (keturiese), jam teko 3,725 kv. m ploto; 2014-07-22 (atvežtas) - 2014-08-01 (išvežtas) kameroje Nr. 3 (plotas - 14,9 kv. m) kartu su dviem asmenimis (trise), jam teko 4,97 kv. m ploto.

Tokiu būdu 5 kv. m ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 22 paras (iš viso buvo 28 paras). Dėl nurodytų aplinkybių teismas vertina, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir konstatuoja, jog 22 paras (13 parų- trūko 0,03 kv. m, o 9 paras trūko 1,275 kv. m ploto asmeniui) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pastebėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą turi būti įvertintas baldų ar inventoriaus užimamas plotas, tačiau trūkstant teisės aktuose nustatytos ploto normos, kamerose esančių baldų ir inventorius užimamas plotas dar labiau apribojo jo judėjimo kamerose galimybes. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų jam trūkdavo oro, buvo netinkama ventiliacija.

Higienos normos HN 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normoje HN 37:2009 taip pat nurodoma, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus AVPK areštinės kamerų netinkamos ventiliacijos. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Alytaus visuomenės sveikatos centro Alytaus AVPK areštinėje atliktą patikrinimą 2014-06-02 (b. l. 29-31). Patikrinimo metu nustatyta, kad patalpos vėdinamos per langus (dėl geresnės oro apykaitos orlaidės vasaros metu išimamos), kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija, pažeidimų dėl patalpų vėdinimo nenustatyta.

Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl kamerų vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų Areštinės kamerose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų gyvenimo sąlygų Areštinėje buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Pareiškėjas teigia, kad jį laikant Alytaus AVPK areštinėje, jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, kad kameros patalpoje buvo netinkamas apšvietimas.

Higienos normos HN 37:2009 21 punkte nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. PA-131 užfiksuota, kad kameros apšviečiamos liuminescencinėmis lempomis, kamerų langai pakeisti, langų stiklai matiniai, ant langų pritvirtintos metalinės grotos. Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių minėtų patikrinimų metu nustatytus faktus, teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl to, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas taip pat skunde teigia, jog nebuvo įrengtas tinkamai tualetas, t.y. nebuvo užtikrintas privatumas.

Taisyklių 7.13 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Higienos normos HN 37:2009 20 p. buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Bylos įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai Alytaus AVPK areštinėje nuo likusio kameros ploto atskirti pertvara, tačiau durų nebuvo įrengta, kadangi tai nenumatė teisės aktai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodęs, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks (tik perskyrimas sienele) sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-309-438/2017). Todėl, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus.

Pareiškėjas taip pat žalą kildina iš to, jog kameroje buvo tik vienas kištukinis lizdas, todėl negalėdavo žiūrėti televizoriaus. Areštinės įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta, kad kamerose privalo būti įrengti elektros kištukiniai lizdai, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kameros inventoriumi, t. y. buvo įrengta medinė be durelių su sulaužytomis lentynomis spintelė. Nurodo, kad dėl to neturėjo kur laikyti higienos priemonių, maisto, todėl asmeninius daiktus laikė ant grindų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. PA-131 nurodoma, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose yra įrengtos medinės spintelės. Patikrinimo akte konstatuota, kad atlikus patikrinimą jokių Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nustatyta nebuvo. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK metu jokių nusiskundimų areštinės pareigūnams dėl lovos, lentynėlės, spintelės ar kito inventoriaus nebuvo pareiškęs. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jo laikymo Alytaus AVPK metu kamerų įrengimo trūkumai buvo ir jis dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją (ABTĮ 56 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kameros inventoriaus laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo patalpintas į kamerą su rūkančiais asmenimis ir todėl pats pradėjo rūkyti. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus administracijai, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl teismas sprendžia, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimo, jų nesilaikymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelį fizinį bei dvasinį diskomfortą, didelius nepatogumus, pažeminimą, stresą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 56 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 12 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 24-25 str.). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 56 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 56 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas E. v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų.

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, privatumo neužtikrinimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, dalį laikotarpio gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti Rimvydui Čirbai (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Medvedevienė