Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorams Nerijui Brundzai, Arvydui Furmonui, ekspertei J. Z. R., gynėjams advokatams Editai Gaubienei, Nerijui Andriusevičiui, nuteistajam E. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. ir nuteistojo A. A. gynėjo advokato Nerijaus Andriusevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. - 5 metams laisvės atėmimo, pagal BK 150 str. 2 d. - 4 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. A. A. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. - 5 metams laisvės atėmimo, pagal BK 150 str. 2 d. - 4 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė - 5 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., prie paskirtos 5 metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta paskirtos ir neatliktos bausmės dalis pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendį ir galutinė bausmė paskirta 7 metams 4 mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista solidariai iš A. A. ir E. L. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios O. B. naudai.

Taip pat priteista solidariai iš A. A. ir E. L. 240 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Taip pat BPK 103 str. 1 d. 6 p. pagrindu ekstradicijos išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš A. A. 4090,40 Lt Policijos departamento prie LR VRM naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. ir A. A. nuteisti pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. už tai, kad veikdami bendrininkų grupe pagal išankstinį susitarimą, E. L. vairuojamu automobiliu nusivežė O. B. prieš šios valią į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini) r., kur kartu panaudodami fizinį smurtą - prievarta ištempė O. B. iš automobilio, kartu nusinešė ją į nuošalią vietą, kur nukentėjusiąją parklupdė, reikalavo tenkinti A. A. lytinę aistrą oraliniu būdu, tokiu būdu bendrais veiksmais atėmus galimybę priešintis, A. A. įvedė savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną ir tokiu būdu tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią, po to E. L. tęsė fizinio smurto panaudojimą ir grasino panaudoti fizinį smurtą - prievarta nusitempė nukentėjusiąją už pečių ir rankos, reikalavo nusirengti, lytiškai su juo santykiauti, grasino, kad lytinius santykius atliks visi atvykę asmenys, prievarta nurengė nukentėjusiąją, įvedė savo lytinį organą į O. B. lytinius organus ir tokiu būdu lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. L. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu. Skunde jis teigia, kad jam inkriminuotų nusikaltimų jis nepadarė. E. L. neneigia, kad 2010-07-02 lytiškai santykiavo su O. B., tačiau tai buvo daroma abipusiu susitarimu, po keleto valandų geranoriško bendravimo ir pramogavimo, jai nei veiksmu, elgesiu, nei žodžiu neišreiškiant nenoro lytiškai santykiauti su apeliantu. Tačiau teismas vadovavosi neteisingais ir nenuosekliais (dėl išlipimo iš automobilio (duomenys neskelbtini) miške ir jos veiksmų lytinio akto metu) nukentėjusiosios parodymais bei ikiteisminio tyrimo metu duotais, o teisme paties paneigtais A. A. parodymais, taip pat liudytojų G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos, jų teigimu, jie davė būdami girti ir teisme savo parodymų neprisiminė, nors juos patvirtino. Liudytojos A. B., K. K. parodė kitas įvykio aplinkybes nei nukentėjusioji, o šių liudytojų parodymai yra teisingi ir nepaneigti, kad prieš nukentėjusiąją nuteistieji jokios prievartos ar smurto nenaudojo, todėl teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai. Nukentėjusiosios O. B. parodymai skyrėsi ne tik nuo kitų įvykio dalyvių, bet ir nuo jos motinos duotų parodymų apie tai, ką O. B. pasakojo joms apie įvykį: jai ji teigė, kad „Š.“ (A. A.) jai nieko nedarė, tik kiti du vaikinai. Skunde teigiama, kad iš specialistės (gydytojos - psichiatrės) J. F. P. parodymų matyti, kad O. B. yra linkusi perdėti aplinkybes, tačiau teismas to visiškai nevertino. Analogiška išvada buvo pateikta ir atlikus jai teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, kur nurodyta, kad O. B. galimos patologiškos, prasilenkiančios su realybe fantazijos, ypač pablogėjus psichinei būsenai. Kad O. B. psichinė būsena ikiteisminio tyrimo metu buvo pablogėjusi įrodo ir jos pačios parodymai apie tai, kad pareiškimą policijai ji parašė verčiama motinos. Beje, abejonės dėl O. B. pirminių parodymų kyla ir dėl to, kad juose vartojami žodžiai („vaginaliniu būdu“) akivaizdžiai neatitinka jos intelekto, vartojamų žodžių žodyno, todėl ji galimai nesuprato šių žodžių reikšmės. Teismas nevertino O. B. sugebėjimo prisiminti ir adekvačiai vertinti įvykio aplinkybes, atsižvelgiant į įvykio metu buvusį nukentėjusiosios girtumą (jos stiprų apsvaigimą patvirtino sesuo R. B.), jos psichinę sveikatos būklę apsvaigus, esant jai diagnozuotam psichikos sutrikimui bei vartojant vaistus ir pan. Apeliantas pažymi, kad prie ežero nukentėjusioji dar vartojo alkoholį, todėl jos parodymus apie tai, kas vyko miške teismas turėjo vertinti itin kritiškai. Be to, teismas nenurodė nusikalstamos veikos laiko, kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Apeliantas daro prielaidą, kad į policiją su pareiškimu O. B. kreipėsi ne todėl, kad prieš ją buvo įvykdytas koks nors nusikaltimas, o tik verčiama motinos, ką ji patvirtino teisme. E. L. mano, kad tokiu būdu buvo siekiama turtinės naudos, kadangi po šio įvykio O. B. prašė iš jo 50 000 Lt, tačiau šį faktą galėjęs patvirtinti E. N. į teismą nebuvo pakviestas, nes buvo atmestas toks jo gynėjos prašymas. Tokį prašymą turėjo ir prokuroras, tačiau vėliau jo atsisakė.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. A. išteisinti, o jo atžvilgiu pareikštą civilinį ieškinį bei reikalavimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei priteisimo atmesti. Skunde teigiama, kad A. A. kaltė neįrodyta, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų A. A. nepadarė, išankstinio susitarimo su E. L. nusikalsti nebuvo. Skunde teigiama, kad kaltinimas iš esmės šioje byloje grįstas tik nukentėjusiosios parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs ir skyrėsi ne tik nuo įvykio dalyvių duotų parodymų, bet ir nuo jos motinos duotų parodymų, kuriai nukentėjusioji papasakojo, kad A. A. pastarajai nieko nedarė. Nukentėjusioji vyko su kitais jaunuoliais prie ežero pavėsinės ir vėliau į mišką niekieno neverčiama, ką patvirtino pati nukentėjusioji. Skunde teigiama, kad nukentėjusiosios mamos I. B. ir sesers R. B. parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip nukentėjusiosios parodymų perpasakojimas. Gynėjas nurodo, kad A. A. lūkesčius turėti intymius santykius su nukentėjusiąja paskatino jos pačios „lipšnus“ elgesys ir buvimas kartu, bet minčių dėl lytinių santykių su nukentėjusiąja prieš jos valią, A. A. nekilo. Apeliantui kyla klausimas, kodėl nukentėjusioji nepuolė ieškoti ar šauktis pagalbos pas pasirodžiusius žvejus ar poilsiaujančius žmones, jei tariamai ji jautė grėsmę. Apklausus kaltinamuosius paaiškėjo, kad nukentėjusioji leido suprasti, jog nori mylėtis su E. L., todėl A. A. išlipo iš automobilio ir nuėjo toliau į mišką, be to, nebuvo įrodyta, kad A. A. atliko veiksmus, kuriais jis vertė nukentėjusiąją santykiauti oraliniu būdu, jis tiesiog buvo apkalbėtas. Gynėjas teigia, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta priešingai nei kaltinamajame akte, t. y. kad ant O. B. džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas ir sperminis skystis, kurie atlikus DNR gauti ne mažiau dviejų vyrų Y haplotipai, kurių vienas A. A. nepriklauso, tačiau į tai teismas neatsižvelgė. Gynėjas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu, pirminėse apklausose A. A. apklaustas gynėjui nedalyvaujant, kadangi jo buvo atsisakyta, o A. A. parodymai nėra būdingi jo kalbai, ką pastarasis teisme paaiškino, kad pareigūnai darė jam spaudimą ir įtakojo jo parodymus.

Gynėjas teigia, kad iš byloje atliktų teismo psichologijos ekspertizės aktų paaiškėjo, kad iki to įvykio nukentėjusioji buvo 5 kartus gydyta Lietuvos psichiatrijos stacionaruose, diagnozė – šizoafektinis susirgimas, depresijos tipas. Nustatyta, kad psichikos liga ji sirgo ir įvykio metu, o ekspertai nurodė, kad yra padidėjęs nukentėjusiosios įtaigumas, galimos patologiškos, prasilenkiančios su realybe fantazijos, ypač pablogėjus psichinei būklei, esant ekstremaliose situacijose. Tačiau apylinkės teismas nukentėjusiosios sveikatos būklės vertinimo neatliko. Gynėjas teigia, kad nukentėjusioji apkaltino A. A. ir E. L. dėl jos nestabilios emocinės būklės bei artimųjų įtakos. Teismas nevertino ir to, kad tą vakarą nukentėjusioji buvo grįžusi namo, gėrė kavą kartu su A. A., o nepaklausiusi sesers vėl išvyko kartu su visais, kas patvirtina, jog ji elgėsi laisvanoriškai. Nukentėjusiosios elgesys, kuomet ji greitai po įvykio pradėjo gyventi su draugu, pastojo, kelia pagrįstas abejones jos deklaruotu stresu po įvykio ir pačiu prievartos jos atžvilgiu buvimo faktu. Skunde teigiama, kad A. A. yra jauno amžiaus, neturintis gyvenimo patirties, išsilavinimo, todėl teismo neturėjo suklaidinti A. A. desperatiški veiksmai, kuomet jis pasislėpė nuo baudžiamosios bylos tyrimo. Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika, nes iškilusių abejonių nevertino A. A. naudai, nepagrįstai jį pripažinus kaltu, nepagrįstai iš jo priteisė atlyginti neturtinę žalą, kuri yra nepagrįstai didelė, ir išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos nukentėjusiajai suteikimo. Skunde teigiama, kad visi įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, buvo netiesioginiai, gauti vienokiu ar kitokiu būdu iš nukentėjusiosios parodymų, todėl jie yra subjektyvūs. Palaikydamas nukentėjusiąją ir visas abejones aiškindamas jos naudai, apylinkės teismas buvo šališkas. Be to, teismas priteisė nepagrįstai didelę neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundus atmesti, nuteistųjų gynėjai ir nuteistasis E. L. prašė skundus tenkinti.

Nuteistojo E. L. ir nuteistojo A. A. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Iš nuteistojo E. L. ir nuteistojo A. A. gynėjo apeliacinių skundų matyti, kad abu nuteistieji neigia savo kaltę įvykdę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinių skundų teiginiais ir juos pagrindžiančiais motyvais negalima, nes nuteistųjų E. L. ir A. A. kaltė pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. yra įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga. Iš nukentėjusiosios O. B. parodymų matyti, kad miške vienas iš kaltinamųjų ją ištraukė iš automobilio, nes ji pati nelipo, ją parklupdė ant kelių. E. L. laikė už pečių, o „Š.“ (A. A.) liepė čiulpti. „Š.“ nusimovė kelnes ir išsiėmęs savo organą kišo jai į burną, bet nepilnai įkišo, nes ji spėjo nustumti. Ji jį nustūmė nuo savęs ir po to E. L. paėmęs už pečių, o A. A. už liemens nešė ją į tą laukymę. Tada „Š.“ nuėjo toliau, o E. L. atliko aktą. Jis jai per prievartą numovė kelnes ir stipriai laikė, kad niekur nepabėgtų. Jie abu stovėjo. Jai liepė nebėgti, nešaukti ir sakė, kad pereis visi iš eilės per ją. Ji išsigando, nes iki tol jai nieko panašaus nebuvo nutikę. Kai jie atlikinėjo veiksmus, ji mėgino išsisukti, bėgti, gintis, bet jai nieko neišėjo. Tai paneigia A. A. gynėjo skundo motyvus, kad jei nukentėjusioji jautė grėsmę, tai kodėl ji nepuolė ieškoti ar šauktis pagalbos pas pasirodžiusius žvejus ar poilsiaujančius žmones. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jie susėdę į automobilį ją paliko ir nuvažiavo. Jai liepė pėsčiai pareiti, o grįžusi pas seserį jai viską papasakojo ir pastaroji paskambino tėvams, nors ji prašė, kad neskambintų, nes bijojo, kad jai nieko neatsitiktų. Nukentėjusioji bijojo, sakė mamai, kad bijo, bet mama privertė, jog abi nueitų į policiją ir parašytų pareiškimą.

Netikėti nukentėjusiosios parodymais pagrindo nėra, nes jie yra vieni kitiems neprieštaraujantys ir patvirtinti kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga. L. R. B. parodė, kad yra nukentėjusiosios sesuo ir ji įtikinėjo seserį daugiau niekur neiti, nes matėsi, kad ji buvo neblaivi, sunkiai ėjo, o išėjusi ir grįžusi atrodė labai prastai, buvo susijaudinusi, nervinga, nekalbėjo ir buvo suodina, susivėlusi. Iš pradžių sesuo tylėjo, o po to pasakė, kad ją išprievartavo keliese. Sekančią dieną ar kelios dienos po įvykio jai skambino E. N. telefonu nepažįstami vaikinai ir siūlė pinigus moralinei žalai atlyginti, kad O. B. atsiimtų kaltinimus. Liudytoja I. B. parodė, kad kai pamatė dukrą, ji buvo išsigandusi, perbalusi, akys lakstė. Sakė niekur nevažiuos, nieko nerašys, nes jie ją suras ir užmuš, bet ji dukrą įkalbėjo. Kol laukė policijoje, ištisai skambino „Š.“, kad reikia susitikti, reikia išsiaiškinti, ji suprato, kad trise išžagino. L. V. G., skirtingai nuo jo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, ikiteisminio tyrimo metu (2010-07-07) parodė, kad kitą rytą E. su A. jam pasakojo, kad Aivarui jo draugė čiulpė lytinį organą. Aivaras norėjo sakyti, kad ir E. kažką darė su jo drauge, tačiau E. jį nutildė. V. G. suprato, jog A. norėjo pasakyti, kad E. su jo drauge užsiiminėjo seksu. Nors pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus šis liudytojas nurodė, kad neprisimena to ką sakė, nes parodymų davimo metu buvo neblaivus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas V. G. yra E. L. ir A. A. draugas, todėl nekyla abejonių, kad teisme duotais savo parodymais ir neigdamas ikiteisminio tyrimo metu (praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio) duotus parodymus, jis tik siekia padėti E. L. ir A. A. išvengti atsakomybės. Analogiškai vertinami ir liudytojo K. G. parodymai, nes jis teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodęs, kad nieko neprisimena, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2010-07-07 (praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio) nurodė, kad kažkuriuo momentu A. su E. griebė į glėbį A. draugę ir ją nusinešė toliau tarp medžių. Kas ten vyko, nematė. Po kurio laiko, prie automobilio sugrįžęs A. su E. pasigyrė, kad pasimylėjo su ta mergina. Liudytojos K. K. ir A. B. patvirtino tai, kad E. su O. sugrįžo iš miško, po to su O. link miško išėjo „Š.“, bet jie greitai sugrįžo.

Šių liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios O. B. parodymus ir neduoda pagrindo jais abejoti kaip nenuosekliais ar prieštaraujančiais liudytojų parodymams. Tuo pagrindu E. L. apeliacinio skundo motyvai, kad teismas vadovavosi neteisingais ir nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais bei ikiteisminio tyrimo metu duotais, o teisme pačių paneigtais A. A. ir liudytojų G. parodymais, o be pagrindo kritiškai vertino teisingus liudytojų A. B. ir K. K. parodymus, yra atmetami kaip nepagrįsti. Tai, kad ir A. A. kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams, bei tai, kad A. A. buvo apkalbėtas, nurodoma ir A. A. gynėjo apeliaciniame skunde, todėl tokie šio apeliacinio skundo motyvai taip pat atmetami. Tai, kad nukentėjusioji vyko su kitais jaunuoliais prie ežero pavėsinės ir vėliau į mišką niekieno neverčiama, jokiu būdu dar nepatvirtina fakto, kad atvykus į įvykio vietą prieš ją nebuvo naudojama seksualinė prievarta. A. A. gynėjo skundo teiginys, kad A. A. lūkesčius turėti intymius santykius su nukentėjusiąja paskatino jos pačios „lipšnus“ elgesys ir buvimas kartu, įvertinus kitas įvykio aplinkybes, vertinamas tik kaip mėginimas A. A. išvengti atsakomybės. Abiejuose skunduose keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios mamos liudytojos I. B. parodymų, tačiau šios liudytojos parodymuose buvę netikslumai, t. y. kad A. A. nukentėjusiajai nieko nedarė, pašalinti byloje gautais kitais įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji su pareiškimu kreipėsi į pareigūnus tik įkalbėta savo motinos, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji nenorėjo kreiptis į pareigūnus tik iš baimės dėl savo sveikatos ir gyvybės. Todėl E. L. apeliacinio skundo motyvai, kad nukentėjusioji kreipėsi į pareigūnus tik siekdama turtinės naudos, nes iš jo buvo prašoma 50 000 Lt, ką galėjo patvirtinti E. N. (jis beje buvo apklaustas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka), yra atmetami kaip nepagrįsti.

E. V. M. parodė, kad nukentėjusioji O. B. serga šizoefektiniu sutrikimu depresinio tipo. Šis sutrikimas pasireiškia depresija ir buvo psichoziniai sutrikimai. Jie pasireiškia haliucinacijomis, kliedesiais, baime, nerimu, bloga nuotaika. Šie požymiai buvo įvykio metu ir tęsiasi tik mažesnėje apimtyje. Nukentėjusioji šiuo metu, ekspertizės atlikimo metu, neišsakė jokios aktyvios psichinės simptomatikos, ji orientavosi aplinkoje, situacijoje ir visame gyvenime aplamai. Šiaip ji buvo visiškai pilnai adaptuota ir galėjo pilnai atskleisti buvusias objektyvias aplinkybes. Nukentėjusiosios pateikti duomenys nesikerta su apklausos protokoluose esančiais duomenimis. Pirmoji ekspertizė nepaneigė antrosios. Ekspertė psichologė V. J. parodė, kad nukentėjusiosios kliedesių kažkokių nebuvo, paranoidinis sindromas nėra išreikštas. Nukentėjusiajai prieš įvykį pablogėjimo būsenos nebuvo. Trys metai iki nusikaltimo jos būsena buvo stabili, ji gėrė vaistus ir vaistų pagalba ji funkcionavo pakankamai. Iki šio įvykio ji lankėsi pas psichiatrus ir stacionaro nesiūlė, pablogėjimo būsenos nebuvo, jokių kliedesių, psichozės nebuvo. Dėl duodamų parodymų tikslumo, tai esminės aplinkybės yra tokios pačios. Tokio defekto pas ją nėra, kad nesuvoktų ką su ja daro. Pažintinės veiklos defekto nėra. Ji suaugusi mergina ir, kad nesuvoktų tokių dalykų, tai nėra jos toks defektas. Būsenai pablogėjus atsiranda kliedesiai ir neadekvatus realybės suvokimas, bet tuo momentu, nusikaltimo padarymo metu, ypatingo psichikos pablogėjimo nebuvo, neadekvačių fantazijų nebuvo, bet lieka tie asociaciniai ryšiai. Nukentėjusiajai galėjo atsirasti kliedesiai, fantazijos tik paūmėjus būsenai. Tos fantazijos atsiranda tik psichozių metu, o įvykio metu psichozės nebuvo. Įvykio metu joks pliūpsnis nekilo, nes tokiu atveju iš karto po įvykio ji būtų neadekvačiai elgusis, kai grįžo į namus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-137 užfiksuota, kad O. B. gali sugebėti objektyviai perteikti jos atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų prasmę ir turinį. O. B. būdinga ekstremalioje situacijoje staiga išsigąsti, sutrikti, nesugeba priimti sprendimus ir elgtis pagal savo valią. Teismo psichiatrijos ekspertizės kate 2012-01-06 Nr. 84TPK-6 nurodyta, kad nagrinėjama nusikalstama veika giliai pakenkė tiriamosios psichinę būseną. Jai išsivystė ūmi stresinė reakcija, po to perėjusi į potrauminį streso sindromą. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus ekspertę J. R., naujų aplinkybių nei tos, kurios buvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepaaiškėjo.

Šie byloje esantys įrodymai ir rašytinė bylos medžiaga, liudijanti apie nukentėjusiosios O. B. psichikos būklę iki įvykio, jo metu ir po jo, paneigia apeliacinių skundų motyvus, kad nukentėjusiosios psichikos sveikatos būklė ir girtumas įtakojo tai, jog ji davė neteisingus parodymus, klaidingai vertino situaciją bei įvykio aplinkybes. Todėl apeliacinių skundų motyvai, kad apylinkės teismas nevertino to, kad O. B. dėl jai diagnozuotos psichikos ligos galimos patologiškos, prasilenkiančios su realybe fantazijos bei jos girtumas įvykio metu nulėmė jos klaidingus liudijimus apie įvykio aplinkybes ir neadekvatų įvykio aplinkybių vertinimą, yra atmetami kaip paneigti bylos medžiaga.

Iš Vilkaviškio rajono policijos komisariate 2010-07-02 paimto O. B. protokolo-pareiškimo matyti, kad 2010-07-02, apie 04 val., galimai (duomenys neskelbtini) miške, (duomenys neskelbtini) r., A. A. liepė jai „čiulpti“, o jai nesutikus, ją išžagino nepažįstamas jaunuolis. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant O. B. rūbų rastas sperminis skystis priklauso E. L. su 99,9 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais su E. L. pagal vyriškąją liniją su E. L. nesusijusių asmenų. Ant O. B. džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas ir sperminis skystis, kurie atlikus DNR gauti ne mažiau dviejų vyrų Y haplotipai, iš kurių vienas priklauso E. L. su 99,9 % tikimybe, tarp giminystės ryšiais su E. L. pagal vyriškąją liniją su E. L. nesusijusių asmenų, o kitas nepriklauso A. A.. Iš apecialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant E. L. drabužių (bliuzono ir bridžų) rasta šviesiai mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su O. B. džinsinių kelnių atitinkamais pluoštais. Ant O. B. drabužių (marškinių, marškinėlių, liemenėlės, džinsinių kelnių, kelnaičių) ir ant E. L. drabužių (bliuzono, bridžų) rasta vienodų pašalinių rusvai pilkos spalvos polimerinių pluoštų. Yra tikimybė, kad O. B. drabužiai (marškiniai, marškinėliai, liemenėlė, džinsinės kelnės, kelnaitės) kontaktavo su E. L. drabužiais (bliuzonu, bridžais).

Iš paties A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, verkė, o E. L. rankomis paėmęs nukentėjusiajai už pečių, parklupdė ją, ir pasakė, kad “dabar grauši Š.”, liepė jam mautis kelnes, nes ji “pačiulps”. Įvertinus aukščiau nurodytus bylos duomenis ir tai, kad nuteistieji skambino nukentėjusiajai, siekiant išsiaiškinti, ar ji neparašė pareiškimo policijai, daroma išvada, kad A. A. ir E. L. bendrininkų grupėje tenkino lytinę aistrą ir lytiškai santykiavo su O. B. prieš jos valią. Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo K. G. parodymai, kad miške E. L. ir A. A. griebė A. draugę ir ją nusinešė toliau tarp medžių. Iš bylos duomenų matyti, kad E. L. ir A. A. prieš nukentėjusiąją ne tik naudojo fizinę prievartą (ištempė iš automobilio nukentėjusiąją, nusinešė ją į nuošalesnę vietą, parklupdė), bet ir psichinę prievartą (grasino palikti miške, kad “pereis visi iš eilės per ją”). Tokiu būdu nuteistieji padėjo vienas kitam palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir paeiliui atlikti lytinės prievartos veiksmus. Todėl apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad E. L. ir A. A. bendri veiksmai buvo nukreipti į prievartinį lytinių santykių atlikimą bei kiekvienas iš jų suprato bendrai darantys nusikaltimus, numatytus BK 149 ir 150 straipsniuose. Todėl E. L. skundo motyvai, kad lytiškai santykiavo su O. B., tačiau tai darė abipusiu susitarimu, jai jokiais būdais neišreiškiant nenoro lytiškai santykiauti, o A. A. gynėjo apeliacinio skundo motyvai, kad A. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų šis nuteistasis nepadarė, išankstinio susitarimo su E. L. nusikalsti nebuvo, yra atmetami kaip paneigti byloje esančiais įrodymais.

E. L. apeliacinio skundo motyvai, kad O. B. savo pirminiuose parodymuose vartojo žodžius („vaginaliniu būdu“), kurie neatitinka jos intelekto, vartojamų žodžių žodyno, todėl ji galimai nesuprato šių žodžių reikšmės, yra atmetami, nes tai, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir aukščiau nurodytus faktus, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais. Nors šiame skunde taip pat teigiama, kad teismas nenurodė nusikalstamos veikos laiko, kvalifikavimo ir išvadų, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame yra nurodytos nusikalstamų veikų kvalifikavimo aplinkybės, taip pat nurodytos ir teismo padarytos išvados. Tai, kad nuosprendyje nenurodytas tikslus nusikalstamų veikų padaryto laikas, vertinama kaip rašymo apsirikimas, kadangi teismas aiškinosi nusikalstamų veikų padarymo datą ir laiką, todėl vien dėl šios aplinkybės nuosprendis negali būti laikomas neteisėtu ir nepagrįstu. Šį rašymo apsirikimą pirmosios instancijos teismas turės galimybę ištaisyti BPK numatyta tvarka. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl E. L. kaltės pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. yra teisinga, todėl tenkinti nuteistojo E. L. apeliacinį skundą ir skundžiamą nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti, bylą nutraukti bei tuo pagrindu civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, pagrindo nėra.

Nors A. A. gynėjo skunde teigiama, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog ant O. B. džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas ir sperminis skystis, kurie atlikus DNR gauti ne mažiau dviejų vyrų Y haplotipai, kurių vienas A. A. nepriklauso, tačiau ši aplinkybė kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste A. A. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepaneigia. Atmetamas ir tas šio apeliacinio skundo motyvas, kad pirminėse apklausose, nedalyvaujant gynėjui, A. A. davė parodymus, kurie yra nebūdingi jo kalbai, ką teisme jis paaiškino, jog pareigūnai darė jam spaudimą ir įtakojo jo parodymus. Pirminių apklausų metu A. A. buvo apklausiamas gynėjui nedalyvaujant, nes jis pats nepageidavo gynėjo dalyvavimo, o tai, kad pirminiai A. A. parodymai buvo tariamai nebūdingi jo kalbai, neduoda pagrindo išvadai, kad tokius jo parodymus įtakojo pareigūnai.

A. A. jaunas amžius, gyvenimiškos patirties stoka, išsilavinimo neturėjimas jo nuo atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas neatleidžia ir nepateisina jo elgesio, kuomet jis pasislėpė nuo baudžiamosios bylos tyrimo, o būtent pastaroji aplinkybė leidžia teigti, kad suvokdamas ką padarė, A. A. siekė išvengti atsakomybės pasislėpdamas nuo pareigūnų. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. kaltė pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. yra įrodyta teisėjų kolegijai abejonių nekeliančiais ir nuosekliais įrodymais bei rašytine bylos medžiaga. Todėl A. A. gynėjo skundo motyvai, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika, nes iškilusių abejonių nevertino A. A. naudai, buvo šališkas jo atžvilgiu, nepagrįstai iš jo priteisė atlyginti neturtinę žalą ir išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos nukentėjusiajai suteikimo, yra atmetami kaip nepagrįsti. A. A. gynėjas skunde taip pat teigia, kad teismas priteisė nepagrįstai didelę neturtinę žalą. Tačiau iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, kad nagrinėjama nusikalstama veika giliai pakenkė O. B. psichinei būsenai, jai išsivystė ūmi stresinė reakcija, po to perėjusi į potrauminį streso sindromą. Ji ir ekspertizės metu ir šiuo metu dar sapnuoja prievartavimo scenas, jai konstatuotas lengvas depresinis epizodas. Todėl atsižvelgęs į tai ir formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, apylinkės teismas pagrįstai civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir solidariai iš abiejų nuteistųjų priteisė 30 000 Lt O. B. patirtai neturtinei žalai atlyginti. A. A. gynėjas skunde nesutinka ir su išlaidų dėl antrinės teisinės pagalbos nukentėjusiajai suteikimo, tačiau padarius išvadą, kad A. A. pagrįstai pripažintas kaltu ir tai, kad O. B. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba konstatuojama, kad su tuo susijusios išlaidos pagrįstai pripažintinos proceso išlaidomis ir solidariai priteistos iš A. A. ir E. L. valstybės naudai. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. A. kaltės pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. yra teisinga, todėl tenkinti nuteistojo A. A. gynėjo apeliacinį skundą ir skundžiamą nuosprendį A. A. atžvilgiu panaikinti bei priimti naują nuosprendį, kuriuo A. A. išteisinti, o jo atžvilgiu pareikštą civilinį ieškinį ir reikalavimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei priteisimo atmesti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. L. ir nuteistojo A. A. gynėjo advokato apeliacinius skundus atmesti.