Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-04 · Administracinė byla Nr. I-2110-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-04
Bylos Nr.
I-2110-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos
Pareiškėjas
B.J.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. Iv-2110-554/2014.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01999-2014-9.Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 4 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,

dalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui Erikai Zakarauskaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui – B.J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B.J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2896,20 EUR neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų įkalinimo sąlygų sudarymą už laikotarpį nuo 2014-03-27 iki 2014-12-23.

Pareiškėjas skunde (b.l. 9), kuris atsakovui išsiuntimui buvo įteiktas 2014-12-23 (b.l. 10) nurodė, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nepakeliamomis ir nežmoniškomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje gyveno 10 asmenų, o patalpos plotas tik apie 16,70 kv.m.. Dėl to pareiškėjui nebuvo užtikrintas jam garantuotas teisės aktų 3,1 kv.m. minimalus asmeninis plotas gyvenamojoje patalpoje. Be to, iš šio ploto normos turi būti išskaičiuotas baldų plotas. Dėl mažo ploto pareiškėjas buvo priverstas visą laiką gulėti, kadangi vaikščioti dėl ploto trūkumo vietos nepakako. Nežiūrint to, gyvenamojoje patalpoje buvo mažai baldų, todėl valgyti jis buvo priverstas sėdint lovoje.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 11-14) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjui buvo paskirta gyventi nuo 2014-04-01 iki 2014-04-15 6 būrio patalpoje Nr. 1, kuri yra 74,90 kv.m. ploto ir skirta gyventi 30 asmenų. Nuo 2014-04-15 iki 2014-08-19 pareiškėjas gyveno 1 būrio patalpoje Nr. 2, kuri yra 21,39 kv.m. ploto ir ji skirta gyventi 10 asmenų. Nuo 2014-08-19 pareiškėjas buvo grąžintas gyventi į 1 būrio patalpą Nr. 2, kuri yra 21,39 kv.m. ploto ir skirta gyventi 10 asmenų. Galiojantys teisės aktai numato pareigą pareiškėjui užtikrinti minimalų 3,1 kv.m. plotą vienam asmeniui. Atsakovas ir jo atstovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo ne kamerų tipo patalpose ir todėl turėjo galimybę vaikščioti po visą lokalinio sektoriaus teritoriją. Jis taip pat turėjo teisę lankytis bibliotekoje, koplyčioje ir t.t.. Be to, galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato, kad skaičiuojant ploto normą, būtų privaloma išminusuoti baldų plotą. Pareiškėjo argumentai dėl valgymo lovoje yra nepagrįsti, kadangi nuteistieji maitinami valgyklos patalpose pagal iš anksto patvirtintą darbotvarkę. Be to, maistą taip pat galima gaminti ir prie būrių esančiose virtuvėlėse. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam dėl atsakovo veiksmų būtų atsiradę neigiamos pasekmės, kurias būtų galima įvardinti kaip neturtinę žalą. Atlikdamas bausmę pareiškėjas į administraciją nesikreipė dėl įkalinimo sąlygų pagerinimo, taip pat dėl perkėlimo į kitą būrį ryšium su ploto stoka.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas nuo 2014-03-27 terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka už eilės tyrinių nusikaltimų padarymą (b.l. 15, 55, TIS LIteko duomenys – Ukmergės rajono apylinkės teismo baudžiamojo byla Nr. I-4-161/2014). Pareiškėjas 2014-12-23 (b.l. 9, 10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią jis patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK. Pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas gyveno nuo 2014-04-01 iki 2014-04-15 6 būrio patalpoje Nr. 1, kuri yra 74,90 kv.m. ploto ir skirta gyventi 30 asmenų (plotas 1 asmeniui – 2,50 kv.m.). Nuo 2014-04-15 iki 2014-08-19 jis gyveno 1 būrio patalpoje Nr. 2, kuri yra 21,39 kv.m. ploto ir skirta gyventi 10 asmenų (plotas vienam asmeniui – 2,12 kv.m.). Nuo 2014-08-19 pareiškėjas buvo grąžintas gyventi į 1 būrio patalpą Nr. 2, kuri yra 21,39 kv.m. ploto ir skirta gyventi 10 asmenų (plotas 1 asmeniui – 2,12 kv.m.)(b.l. 12, 15, 17). Į Psichologinę tarnybą pareiškėjas kreipėsi ne dėl įkalinimo metu buvusių sąlygų sukeltų pasekmių, o tik norėdamas, jog jam būtų taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos namų (b.l. 16). 1 lokalinio sektoriaus kiekvienas nuteistųjų būrys turi atskirą virtuvėlę maistui ruošti (b.l. 17). Pareiškėjas pagal iš anksto patvirtintą dienotvarkę buvo maitinamas valgyklos patalpose (b.l. 18-31), kurių patalpos ir patiekiamas maistas atitinka pagrindinius Lietuvos higienos normų reikalavimus (b.l. 32-38).

Pareiškėjas 2896,20 EUR neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių PN-AK administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jam nebuvo užtikrintas minimalus (3,1 kv.m.) gyvenamasis plotas ir iš to kilusių pasekmių – buvo priverstas pastoviai gulėti lovoje, o valgyti maistą tik sėdėdamas lovoje.

Teismas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių (ir, tuo pačiu, nepadariusių tyrinių nusikaltimų), asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra jokio pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises bei laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčo situacijoje aktualu tai, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 p. ir 11-1.2 p. buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismui pateiktų įrodymų visetas taip pat patvirtina, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nuo 2014-04-01 iki 2014-12-23 jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv.m. gyvenamasis plotas (vidutiniškai teko apie 2,30 kv.m.)(b.l. 15, 17).

Teismas akcentuoja, kad bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei LVAT suformuota praktika (ABTĮ 13 str., 20 str., 2013-02-04 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013, 2013-05-09 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų prasme apibrėžta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Teisės aktai nenumato, kad į gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuotas lovų, stalų, kėdžių ir t.t. plotas. Be to, skaičiuojant ir nusikaltimų nepadariusių asmenų patalpų gyvenamąjį arba bendrąjį plotą, stalų, kėdžių, lovų plotas iš pvz. gyvenamojo namo ploto neišskaičiuojamas (ABTĮ 10 str.). Iki 2010-04-11 galiojusios Higienos normos HN 76:1999 6.15 p. (2 lentelė), nustatant ploto normą vienam asmeniui, taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv.m. vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Teismas taip pat akcentuoja, kad sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio (brigados) gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų (taip pat ir lokalinio sektoriaus) plotą atsižvelgtina vertinant tik bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas ir neatsižvelgiama vertinant minimalaus ploto užtikrinimą vienam nuteistajam (ABTĮ 57 str.).

Iš pareiškėjo skundų argumentų matyti, jog neturtinę žalą jis kildina ir iš to, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teismas šių argumentų kontekste pabrėžia, kad net ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Be to, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 str.. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir t.t.. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių visumos - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Kaip jau buvo paminėta, laikotarpiu nuo 2014-04-01 iki 2014-12-23 pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nežiūrint to, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis, kurios gali būti prilyginamos žmogaus kankinimui. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu tikslingai buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo pataisos namuose bendrosios sąlygos - t.y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t.. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje bei laisvalaikio kambaryje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas (laisvalaikio kambario nebuvimą), kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose, darbo zonoje (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas buvo nemokamai maitinamas valgykloje pagal teisės aktais nustatytas normas ir gulint lovoje jam nebuvo jokio būtinumo valgyti maistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes, pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, kaip jau buvo paminėta, Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga (šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi režimo bei dienotvarkės reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš nerakinamų miegamųjų, skirtų atitinkamam nuteistųjų skaičiui, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje ir būriui skirtose patalpose, gali sportuoti lauke ir patalpose, lankyti įvairius renginius, dirbti ir pan.), buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (ABTĮ 57 str.). Teismo vertinimu, santykinai mažą gyvenamųjų patalpų plotą, pareiškėjui kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose bei bendro naudojimo patalpose. Teismas daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl minimalaus ploto neužtikrinimo ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo (neužtikrinant minimalaus 3,1 kv.m. ploto) pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p., 4 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklės bei savijautos stovį, tik deklaratyviai išvardijo požymius, nurodytus CK, kuriais išoriškai pasireiškia neturtinė žala (b.l. 39-52). Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, nuo 2008 metų tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes – kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių ir apgyvendinimą pataisos namuose – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl nevisiškai tinkamų įkalinimo sąlygų atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo B.J. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo B.J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas (minimalų gyvenamąjį plotą) buvo pažeista.

Likusioje dalyje pareiškėjo B.J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius