Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Dianos Butrimienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad A. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

Lietuvos Respublikoje pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo išduota Šengeno viza, galiojanti iki 2023 m. rugsėjo 15 d.

Pareiškėjas 2023 m. balandžio 6 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduot leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. balandžio 5 d.) (toliau – ir Aprašas), 10.3¹ papunkčiu, priimant prašymą buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 3-ią klausimą (Ar esate atlikęs karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite visą informaciją), nurodė: „(duomenys neskelbtini) m. buvo (duomenys neskelbtini) karo mokymo įstaigos kursantas, (duomenys neskelbtini) metais tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje“.

Migracijos departamentui buvo pateiktas Valstybės saugumo departamento 2023 m. gegužės 24 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), su pateikta išvada, kad A. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Rašte nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad A. S., tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, A. S. išdavus leidimą gyventi jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

2023 m. birželio 9 d. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 1).

2023 m. birželio 12 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Aprašo 10.3¹ papunktį, užsienietis asmeniškai, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 11¹ punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą).

Aprašo 76 punkto 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

Aprašo 131 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, kurioje taip pat buvo vertinamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimas, yra konstatavęs, kad „nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Raštu gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl įvertinęs pateiktas aplinkybes ir nustatęs, kad yra draudimo atvykti pagrindas, privalėjo priimti ir priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip“. Taigi užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Teismas nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad Migracijos departamentui suteikta tik teisė atsižvelgti į VSD pateiktą išvadą, ir sutinka su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VSD išvadomis ir jų pagrindu priimtais sprendimais, gali savo teises ginti teisme, kur įvertinami tiek procedūriniai, tiek skundžiamų Migracijos departamento sprendimų turinio aspektai.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovavosi VSD 2023 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pateikta išvada, jog A. S., tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

(duomenys neskelbtini) keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio (duomenys neskelbtini) valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, (duomenys neskelbtini) valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė (duomenys neskelbtini) karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

Nors pareiškėjas ir nurodo, kad jis tiesiogiai kariuomenėje netarnavo, teismas sutinka su atsakovo atstovo argumentais, kad ginkluotės ir technikos aptarnavimas, remontas yra neatsiejama kariuomenės dalis. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atliko ne privalomąją karinę tarnybą. Kaip skunde ir teismo posėdžio metu nurodė pats pareiškėjas, jis (duomenys neskelbtini) m. kariniame komisariate gavo pasiūlymą įstoti į (duomenys neskelbtini) karinį institutą. (duomenys neskelbtini) m. baigęs studijas ir gavęs karinį (duomenys neskelbtini) laipsnį, buvo paskirtas į karinio dalinio Nr. (duomenys neskelbtini) pareigas, o (duomenys neskelbtini) m. paaukštintas į karinio dalinio Nr. (duomenys neskelbtini) pareigas. Taigi, pareiškėjas savo noru pasirinko tiek mokslus kariniame institute, tiek tarnauti kariuomenėje.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) kariuomenės pasitraukė ne dėl savo įsitikinimų, nepritarimo valdžios vykdomai politikai. Kaip nurodė pareiškėjas teismo posėdyje, (duomenys neskelbtini) m. kariniame dalinyje vyko reorganizacija, jo einamos pareigos turėjo būti naikinamos. Esant tokiai situacijai, kai naikinamos kario einamos pareigos ir karys turi daugiau kaip 10 metų stažo, jis turi galimybę būti atleistas ir jam privalo būti suteiktas būstas. Kadangi pareiškėjas kitų pareigų eiti nenorėjo, pateikė prašymą atleisti iš tarnybos. Nors pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas ir buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini), pavaldaus (duomenys neskelbtini), pareigas, šį sprendimą apskundė ir (duomenys neskelbtini) m. pareiškėjui buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) laipsnį ir atleistas iš karinės tarnybos, suteikiant butą.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sutinka su VSD išvadoje pateiktu vertinimu, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią.

Teismas nagrinėjamu atveju pabrėžia trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

Nors pareiškėjas nurodo neturintis jokių ryšių su (duomenys neskelbtini) institucijomis, įvykius Ukrainoje vertina neigiamai, teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai patvirtina, kad iki šiol kartu su sutuoktine, sūnumi gyvena (duomenys neskelbtini). Šiuo metu, kaip nurodė pats pareiškėjas, su šeima atostogauja (duomenys neskelbtini), kur gyvena pareiškėjo motina, brolis, sesuo, sūnėnai. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl (duomenys neskelbtini) atžvilgiu taikomų apribojimų (duomenys neskelbtini) pasidarė sunku gyventi, sunku išlaikyti šeimą, todėl norėtų gauti leidimą gyventi Lietuvoje, čia dirbti ir išlaikyti šeimą. Taip pat pareiškėjas paminėjo, kad tuo atveju, jei leidimo gyventi Lietuvoje nebus suteiktas, išvyks iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės, teismo nuomone, taip pat kelia abejonių pareiškėjo deklaruojamam ne lojalumui (duomenys neskelbtini) valdžiai. Aplinkybė, kad Ukrainoje turi giminių, kad Ukrainoje yra palaidoti seneliai iš tėvo pusės, tėvas, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje karo tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais (duomenys neskelbtini) lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio taip pat nurodė tokias aplinkybes, kad į (duomenys neskelbtini) vyksta ne tik atostogų, tačiau ten vyko su žmonos motina, padėjo jai susitvarkyti reikiamus dokumentus dėl sveiktos būklės ir nustatytas neįgalumas. Tai patvirtina, kad pareiškėjo šeimyniniai ir socialiniai ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra itin tvirti. Taip pat, teismo vertinimu, paneigia pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad pareiškėjas nori pabėgti nuo rėžimo.

Teismas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė (duomenys neskelbtini) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šios valstybės vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti (duomenys neskelbtini) režimą palaikantiems ar su šiuo režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis (duomenys neskelbtini) tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama.

VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza ir jis dirba Lietuvoje veikiančioje įmonėje (duomenys neskelbtini) legaliai ir moka Lietuvos valstybei mokesčius, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo Nr. 1 neproporcingumas.

Dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 12 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38 punktas taip pat nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Migracijos departamentas Skundžiamu sprendimu Nr. 2 nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau nei jis, nei jo atstovas teismo posėdyje nenurodė, kokias papildomas aplinkybes pareiškėjas būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, kad šis būtų priėmęs kitokius sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkintinas, prašymas priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.