- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-12
- Bylos Nr.
- 1A-496-843/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-61206-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Aušra Bielskė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskie
- Nuteistasis
- Vladui J
- Advokatai
- Rimantas Prėskienis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Vlado J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo Vladas J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme su įpareigojimais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
1. V. J. T. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2018 m. gruodžio 12 d., apie 8 val., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), įėjęs į nukentėjusiosios – motinos V. B. kambarį, liepė jai eiti į parduotuvę, po ko suėmė ją už drabužių iš nugaros pusės ir stipriai pastūmė į sieną, į kurią nukentėjusioji V. B. atsitrenkė dešine galvos puse ir dešiniu skruostikauliu, o jis toliau žodžiais konfliktavo su nukentėjusiąja, kol ji išėjo iš buto į parduotuvę; apie 10 val. V. B. grįžus į butą, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, toliau su ja konfliktavo žodžiais, ir jai išėjus iš buto į laiptinę, laiptinės 4-ame aukšte nukentėjusiąją pasivijo ir paėmęs už striukės skvernų 3 kartus papurtė, dėl ko nukentėjusiajai apsvaigo galva, pasidarė silpna; tokiais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai – motinai V. B. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo.
2.1. Apelianto teigimu, apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, todėl nepagrįstai juos pripažino įrodymais, išvadą dėl jo kaltės teismas padarė remdamasis tik subjektyviais nukentėjusiosios parodymais ir nesivadovaudamas bendraisiais teisės taikymo principais.
2.2. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai tyrimo metu buvo nuolat keičiami ir tikslinami, kad jie atrodytų kuo labiau įtikinami ir atitiktų eksperto išvadą. Tai patvirtina aplinkybė, jog apie tariamą žasto sumušimą tyrimui tapo žinoma tik tuomet, kai nukentėjusiąją apžiūrėjęs ekspertas rado hematomą ant nukentėjusiosios žasto. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visiškai skirtingai paaiškino, ką ji veikė laiptinėje po jos sumušimo, kiek laiko ji ten užtruko ir kaip jautėsi. Pažymi, kad nukentėjusioji įvykio aplinkybes pasakojo praėjus trejiems metams nuo kaltinime nurodytos datos, tačiau teismas vis tiek jos parodymus vertino kaip patikimus įrodymus, kuriais galima vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
2.3. Skunde pabrėžiama, kad teismas dėl tariamai nukentėjusiosios patirtų sužalojimų vadovavosi eksperto išvada, kuri buvo surašyta apžiūrėjus nukentėjusiąją po tariamo nusikaltimo dienos praėjus daugiau nei trims savaitėms. Tačiau visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiosios šeimos gydytoja, apžiūrėjusi nukentėjusiąją praėjus keletui dienų po tariamo įvykio, jokių sužalojimų nenustatė ir neužfiksavo jokių pastarosios nusiskundimų. Be to, byloje atliktos nukentėjusiosios apklausos ir jose nurodytos aplinkybės yra prieštaringos ir paneigiančios viena kitas, todėl tokiais įrodymais vadovautis negalima.
2.4. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas selektyviai vadovavosi išimtinai netiesioginiais įrodymais. Nukentėjusioji pasakojo savo išgalvotą istoriją kitiems asmenis, o apylinkės teismas vadovavosi šių asmenų parodymais. Tokie asmenys tai liudytojos G. M. – K., D. M. ir L. A.. Visos šios liudytojos turėjo pagrindą jį apkalbėti ar pateikti iškraipytą informaciją. Pažymi, jog teismas visiškai neatsižvelgė į kitus netiesioginius įrodymus byloje. Abejonės dėl teismo šališkumo jam iškilo vos pradėjus nagrinėti bylą teisme, tačiau jo pareiškimą dėl nušalinimo teismas atmetė. Teismo šališkumą patvirtina faktas, jog teismas skyrė jam įpareigojimą nebendrauti su nukentėjusiąja bei artintis prie jos arčiau kaip 2 metrų atstumu, nors teismui puikiai žinoma, kad jis su nukentėjusiąja gyvena viename bute ir šių įpareigojimų iš esmės laikytis neįmanoma. Tokią baudžiamojo poveikio priemonę apeliantas vertina kaip susidorojimą, siekiant, kad jis negalėtų įvykdyti teismo įpareigojimų ir sulauktų tolimesnio baudžiamojo poveikio persekiojimo. Tuo labiau, kad pati nukentėjusioji susipažinusi su teismo nuosprendžiu bando kelti konfliktus ir tokiu būdu siekia jį išvaryti iš gyvenamosios patalpos.
2.5. Apelianto teigimu, apylinkės teismas išvadas dėl jo kaltės padarė vadovaudamasis išimtinai prielaidomis, o ne nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Vadovaudamasis nekaltumo prezumpcija, kuri nustatyta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BK 44 straipsnio 6 dalyje, apeliantas nurodo, kad apylinkės teismo išvada prieštarauja įstatymams ir negali būti laikoma teisėta.
2.6. Skunde pažymima, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais, nelogiškais nukentėjusiosios parodymais, tinkamai jų neįvertino, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiosios V. B. atstovas advokatas G. Ivoška prašo palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais.
3.1. Nurodo, kad nuteistasis serga paranojinės šizofrenijos liga, kurią neigia, nesilanko pas psichiatrus ir nevartoja vaistų. 2018 m. gruodžio 18 d. smurtavimo įvykis yra tik vienas iš ne vienerius metus besitęsiančio psichologinio ir fizinio smurto prieš nukentėjusiąją, seserį, kaimynus, paštininkę ir kitus asmenis.
3.2. Atsiliepime nurodoma, kad priešingai, nei teigiama skunde, nukentėjusiosios V. B. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o būtent liudytojų S. Z., L. A., A. S., D. M. ir G. M. K. parodymai, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 3 d. specialisto išvada Nr. G 9/2019. Pastarojoje nurodyta, kad V. B. nustatyta poodinė kraujosruva kairiame žaste, padaryta kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, prieš 2-3,5 savaitės iki apžiūros. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu ir nėra būdingas griuvimui ar savęs žalojimui.
3.3. Advokatas atsiliepime nurodo, kad situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tokiais atvejais teismai sprendžia, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais.
Atsiliepimas
3.4. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, todėl savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais.
3.5. Advokatas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo šališkumą patvirtina draudimas bausmės vykdymo metu bendrauti su nukentėjusiąja bei artintis prie jos arčiau kaip 2 metrų atstumu. Pastebi, kad nuteistasis gyvena kartu su nukentėjusiąja bute, kuris priklauso pastarajai. Nuteistasis yra pilnametis asmuo ir šiame bute gyvena ne dėl to, kad prižiūrėtų nukentėjusiąją, o priešingai, gyvena kaip asmuo, ginantis savo teisę savavaliauti patalpose. Be to, bute jis turi atskirą kambarį, todėl teismo nustatyto draudimo laikytis gali.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenurodytų apeliaciniame skunde, tačiau turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, patikrino baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
6. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, sietinų su apelianto ginčijamomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindo abejoti teismo išvadomis nenustatė. Priešingai, nei nurodoma skunde, teismas klaidų vertinant įrodymus ir V. J. T. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nepadarė, surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino tinkamai, išvadą dėl apelianto kaltės grindė ne vien nukentėjusiosios parodymais, o byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Byloje atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taip pat neprieštarauja ir apelianto įvardytam nekaltumo prezumpcijos principui.
7. V. J. T. viso baudžiamojo proceso metu savo kaltės nepripažino, neigė visas pirmosios instancijos teismo nustatytas jo smurtavimo V. B. atžvilgiu faktines aplinkybes. Jis nors ir pripažino, kad tarp jo ir motinos buvo konfliktas dėl kabelinės televizijos, tačiau tvirtino, kad jis buvo ne 2018 m. gruodžio 12 d., o anksčiau, be to, jis nesmurtavo ir negrasino. Teigė motinos niekada nemušęs. Jos parodymai yra pramanyti, nes ji yra senyvo amžiaus, yra susimokiusi su jam kerštaujančiais liudytojais, taip siekiama, kad jis išsikeltų iš namų (t. 1, b. l. 115, 125, t. 2, b. l. 139, 201–202). Visgi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiais parodymais nebuvo vadovaujamasi pagrįstai, nes jie prieštarauja kitų byloje surinktų įrodymų visumai.
8. Pirmiausia, teismas neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios V. B. parodymų patikimumu. Jie viso proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo nuoseklūs. Pažymėtina, jog ji buvo apklausta ne tik teisme, nuo įvykio praėjus trims metams, ką akcentuoja apeliantas. Ji buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo metu, praėjus vos kelioms dienoms nuo jos nurodytų įvykių. Esminių prieštaravimų tarp visų apklausų metu duotų parodymų teismas nenustatė. V. B. nurodė, kad 2018 m. gruodžio 12 d., apie 8 val., V. J. T. pradėjo konfliktą, įėjęs į jos kambarį liepė jai eiti į parduotuvę, atnešti vedėjos telefono numerį, grasino, po to jis suėmė ją už drabužių iš nugaros pusės ir stipriai pastūmė į sieną. Į ją ji atsitrenkė galva, dešine puse, dešiniu skruostikauliu. Dėl to pajuto didelį skausmą. Po to nuėjo į parduotuvę „Aibė“ ir atnešė vedėjos telefono numerį, kuris sūnui netiko. Vėliau dar kartą ten ėjo, bet kito numerio vedėja nedavė. Jai pasiguodus ji pasiūlė eiti skųstis. Ji kreipėsi į seniūniją, pas Seimo narį. Grįžus namo, sūnus vėl pradėjo šaukti, keikti ją, jo veidas pasikeitė, ji suprato, kad prasideda psichozės priepuolis, todėl paėmusi dukters buto raktus išėjo į laiptinę. Ketvirtame aukšte sūnus ją pavijo, ranka paėmęs už striukės skvernų kelis kartus ją tampė, vėliau paleido, jai apsvaigo galva, pasidarė silpna. Ji panikavo, bandė skambinti policijai, bet neprisiskambino. Į medikus dėl sumušimų nesikreipė. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jos sūnus V. J. T. prieš ją yra smurtavęs kelis kartus, pareiškimų policijai nerašydavo, nes jai buvo gėda. Jis yra sužalojęs ir savo seseriai nosį (t. 1, b. l. 30–31, 46, 50, t. 3, b. l. 13–16). Vertindamas šiuos parodymus teismas atsižvelgė tiek į apelianto akcentuotą nukentėjusiosios senyvą amžių, tiek į tai, kad, kaip minėta, įvykio aplinkybes ji nurodė pakankamai nuosekliai ir aiškiai, o tai leidžia spręsti, kad jos amžius nedarė įtakos jos gebėjimui suprasti ir atpasakoti patirtus įvykius. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio V. B. siektų apkalbėti V. J. T.. Nuteistasis teigia, kad taip yra siekiama jį iškeldinti iš buto, tačiau pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji ne kartą patvirtino neprieštaraujanti, kad jis ir toliau gyventų jai priklausančiame bute. Teismas įvertino ir tai, kad tiesioginių V. B. nurodytus įvykius stebėjusių liudytojų byloje nėra, be to, iš karto po įvykio nukentėjusiosios apžiūra nebuvo atlikta. Visgi, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra kliūtis priimti apkaltinamąsias išvadas, nes nukentėjusiosios parodymus patvirtino kiti netiesioginiai įrodymai.
9. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
10. Visų pirma, nukentėjusiosios V. B. parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtino liudytojos S. Z., nukentėjusiosios dukters ir kaltinamojo sesers, parodymai. Ji nurodė, kad įvykių metu jos nebuvo Lietuvoje, tačiau apie šį konkretų įvykį jos motina jai papasakojo kalbant telefonu. Liudytojos nurodytos, motinos jai papasakotos įvykio aplinkybės atitinka šio proceso metu V. B. duotus parodymus. Liudytoja taip pat patvirtino, kad motina sunkiai kalbėjo, skundėsi, kad skauda dešinį pakaušį dėl smūgio į sieną. Po kelių dienų grįžusi į Lietuvą matė nukentėjusiąją, taip pat mėlynes ant rankų, motinai buvo sunku kalbėti, ji sunkiai rinko žodžius. Liudytoja taip pat patvirtino ir kitas nukentėjusiosios nurodytas, o nuteistojo neigtas aplinkybes, o būtent, kad V. J. T. yra smurtavęs prieš motiną ir anksčiau, mažiausiai tris kartus (apie tai ji žino iš motinos žodžių). Be to, nuteistasis yra smurtavęs ir prieš ją pačią, buvo sulaužęs jai nosį.
11. Nukentėjusios parodymus netiesiogiai patvirtino ir liudytojų L. A. bei A. S. parodymai. Jie nurodė, kad nukentėjusioji pasakojo jiems apie patirtą sūnaus smurtą, buvo dėl to susikrimtusi, išsigandusi, ieškojo pagalbos, sakė, kad bijo kreiptis į policiją. Būtent dėl šių asmenų patarimo ir pagalbos nukentėjusioji kreipėsi į policiją. Minėtų liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios nurodytą įvykių chronologinę eigą ir visumoje atitinka V. B. parodymus. Šie liudytojai nepatvirtino matę kokius nors V. B. kūno sužalojimus, tačiau ir pastaroji nurodė, kad V. J. T. smurtas sukėlė jai fizinį skausmą, o ne sužalojo. Netiesiogiai nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojos D. M. parodymai, kuriai nukentėjusioji taip pat atpasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Apie nuteistojo smurtą motinos, sesers, kaimynų atžvilgiu liudytojai buvo žinoma ir anksčiau, ji patvirtino mačiusi ir kraujosruvas ant V. B. rankų. Analogiškai vertintini ir liudytojos G. M. K. parodymai. Ji nurodė, kad gyvena V. J. T. kaimynystėje, bute ne kartą girdėjo barnius, riksmus, bumptelėjimus, daužymus. Porą kartų bumptelėjimus girdėjo ir 2018 m. gruodžio mėnesį. Liudytoja taip pat nurodė, kad V. J. T. elgiasi keistai, neadekvačiai, kaimynai jo bijo ir šalinasi.
12. Teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo išsakytus teiginius, kad visi minėti liudytojai jį apkalba, nes jis yra rašęs skundus dėl jų darbo ar elgesio, visgi juos vertina kaip nepagrįstus. Duodami parodymus liudytojai nenurodė turintys kokį nors suinteresuotumą šios bylos baigtimi ar norą kerštauti, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Liudytojai parodymus davė prisiekę, būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Jų nurodytos aplinkybės sutampa tiek tarpusavyje, tiek ir su nukentėjusiosios parodymais, patvirtina ir papildo vienas kitą. Todėl pagrindo jais netikėti nenustatyta.
13. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 3 d. specialisto išvados Nr. G 9/2019 (01) matyti, kad atlikus V. B. kūno apžiūrą buvo nustatyta poodinė kraujosruva kairiame žaste, kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, prieš 2-3,5 savaitės iki apžiūros. Neatmetama galimybė, kad sužalojimas padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2018 m. gruodžio 10 d. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveiktos sutrikdymu. Nustatytas sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu ir nėra būdingas griuvimui ant lygaus paviršiaus. Nustatyto sužalojimo vieta yra pasiekiama tiriamosios ranka, tačiau nėra būdinga savęs žalojimui. Nustatyto sužalojimo vietoje individualių požymių, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie žalojusį daiktą, neužsifiksuota (t. 1, b. l. 40–41). Specialistei nukentėjusioji papildomai paaiškino, jog 2018 m. gruodžio 10 d., vakare, sūnus buvo sugriebęs už žasto, jį suko. Šio sužalojimo ir jo padarymo aplinkybių nukentėjusioji nekonkretizavo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vien tai nėra pagrindas suabejoti jos parodymų patikimumu. Priešingai, nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad šioje byloje nagrinėjamas V. J. T. smurtavimo atvejis nebuvo pirmas, kad nuteistasis jos atžvilgiu yra smurtavęs ir anksčiau, tad teismo padarytų išvadų iš esmės nepaneigia.
14. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į kitus byloje esančius ir apelianto akcentuotus duomenis. Dalyvaujant specialistui buvo apžiūrėta V. B. ambulatorinė asmens sveikatos istorija, gauta iš VšĮ Lazdynų poliklinikos. Duomenys fiksuoti 2019 m. vasario 13 d. ir 2019 m. balandžio 25 d. kitų objektų apžiūros protokoluose. Specialistas pateikė išvadą, kad apžiūrimoje ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje įrašų, užuominų apie kūno sužalojimą nėra. 2018 m. gruodžio 14 d. V. B. kreipėsi dėl to, kad pasibaigė vaistai. Jai skirti vaistai „Indopamide“ (širdies ir kraujagyslių sistemą veikiantys vaistai). Objektyviai konstatuota, kad širdis ir plaučiai – nieko ypatingo, arterinis kraujo spaudimas 102/76 (1 t., b. l. 57, 63). L. V. V., V. B. gydytoja, nurodė, kad jai nėra žinomos smurto, naudoto prieš nukentėjusiąją, aplinkybės. Vizito metu pastebėjusi akivaizdžius kūno sužalojimus, ji juos fiksuotų, praneštų policijai ir administracijai. Visgi šie duomenys anksčiau aptartų įrodymų nepaneigia, nes ir pati nukentėjusioji tvirtino, kad dėl nuteistojo smūgio į sieną ji pajuto fizinį skausmą, o ne buvo sužalota.
15. Apibendrindama išsakytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios V. B. ir minėtų liudytojų parodymai, aptarta rašytinė bylos medžiaga atitinka vienas kitą, visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog V. J. T. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos teisingai. Nuteistojo parodymai neigiant smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai ir yra paneigti.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti yra ir apelianto išsakyti teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Šiuos argumentus V. J. T. grindė tuo, kad nebuvo tenkintas jo pareikštas nušalinimas teisėjai pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisėjai pareikštas nušalinimas buvo atmestas todėl, kad nebuvo nustatytas nė vienas iš BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų, ir teisėjų kolegija su tokia išvada visiškai sutinka. Apelianto išsakyti nušalinimo argumentai yra abstraktūs, jo nurodyti teismo padaryti procesiniai pažeidimai nepasitvirtino, netinkamo, tendencingo vadovavimo procesui nenustatyta. Todėl pateikti argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrindžia.
17. Apelianto vertinimu teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad jam buvo skirtas draudimas bendrauti su nukentėjusiąja bei artintis prie jos arčiau kaip 2 metrų atstumu, kurio neįmanoma vykdyti, nes jis su nukentėjusiąja gyvena viename bute. Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad vien bausmės, kuri netenkina nuteistojo, paskyrimas pats savaime teismo šališkumo nepatvirtina. Byloje nėra nustatyta jokių konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių. To nepatvirtina ir teismo paskirta bausmė, kurią apeliacinės instancijos teismas revizuoja tik apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teismo nustatyto draudimo vykdymas gyvenant kartu su nukentėjusiąja yra apsunkintas, tačiau jo vykdymas nėra neįmanomas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas gyvena atskirame kambaryje, jis pats patvirtino pastaruoju metu nebendraujantis su nukentėjusiąja, o nustatytas draudimas neabejotinai padėtų pasiekti bausmei keliamus prevencinius tikslus. Pirmosios instancijos teismas V. J. T. taip pat skyrė ir įpareigojimą tęsti gydymą bendrais pagrindais pas psichiatrą pagal gyvenamąją vietą. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui išsakė argumentus, kad poreikio gydytis jam nėra. Tai vertindamas apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtas teismo skirtas įpareigojimas gali būti vykdomas tik esant nuteistojo sutikimui. Priverčiamosios medicininės priemonės, reglamentuotos BK 98 straipsnyje, šiuo atveju nėra taikytos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo Vlado J. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.