Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo V. D. , jo atstovės pagal įstatymą V. D. ir gynėjo advokato Jono Skruzdžio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. (J. Š. ) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 90 straipsnio 5 dalimi, 91 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, J. Š. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir jam paskirta auklėjimo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį dirbti bei uždraudžiant lankytis vietose, kuriuose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, bendrauti su žmonėmis darančiais jam neigiamą įtaką.

V. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 90 straipsnio 5 dalimi, 91 straipsnio 3 dalimi, 81 straipsnio 2 dalimi, laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, V. D. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir jam paskirta auklėjimo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslus Všį Mokymo centre ,,Mes esame“ bei iki 2008 m. gruodžio 3 d. atlyginti žalą.

Priteista iš V. D. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1295,75 Lt žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val. (duomenys neskelbiami), po to, kai J. Š. J. P. bute Nr. 7, tarpusavio konflikto metu, vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam V. B. į galvą, veikdamas bendrininkų grupe kartu su J. Š. ir D. K., kuris šiuo metu yra miręs, D. K. bute Nr. 2, toliau besitęsiančio konflikto dėl neva dingusių J. P. pinigų metu, nesitardamas su J. Š. ir D. K. ir dėl savo psichikos būklės nesuprasdamas D. K. asmeniškai atliktų, nukentėjusįjį V. B. žeminančių veiksmų, būtent, D. K. liepiant nukentėjusiajam V. B. pašalinių žmonių akivaizdoje čiulpti D. K. lytinį organą bei D. K. liepimu laižyti tuo metu kambaryje buvusios A. V. lytinius organus, po ko, bendrai veikdamas su J. Š. ir D. K. , rankomis ir kojomis, o D. K. dar ir metaliniu ramentu sudavė nukentėjusiajam V. B. ne mažiau 19 smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe ne mažiau 9 smūgių į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, padarydami V. B. nubrozdinimą tarpulankio, nosies srityse, kairiame skruoste, tris muštines žaizdas galvoje, kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies srityje, dešinėje smilkininėje srityje, kaktos kairėje smilkininėje srityje, kairiame skruoste, nosies kaulų lūžimą, kraujo išsiliejimą ir susitelkimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvą krūtinės ląstos kairiame šone, kairiojo IV šonkaulio lūžimą, blužnies plyšimą – sužalojimus vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, kairio raktikaulio srityje, dilbiuose, kairėje plaštakoje – sužalojimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko, įvykus kraujo išsiliejimui po kairiojo galvos smegenų pusrutulio kietuoju dangalu, galvos smegenų suspaudimui ir pabrinkimui, nepaisant intensyvaus gydymo, nukentėjusysis V. B. 2006 m. rugpjūčio 17 d., 15.20 val., mirė ir taip tyčia nužudė V. B. .

J. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val. (duomenys neskelbiami), J. P. bute Nr. 7, tarpusavio konflikto metu, vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam V. B. į galvą, po ko, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. D. ir D. K. , kuris šiuo metu yra miręs, D. K. bute Nr. 2, besitęsiančio konflikto dėl neva dingusių J. P. pinigų metu, nesitardamas su D. K. ir neversdamas nukentėjusiojo V. B. atlikti pastarąjį žeminančius ir nepadorius, pašalinių žmonių akivaizdoje, veiksmus, D. K. asmeniškai pareikalavus čiulpti jo lytinį organą bei laižyti tuo metu kambaryje buvusios A. V. lytinius organus, nukentėjusiajam V. B. tai atlikus, toliau veikdamas bendrai su V. D. ir D. K., rankomis ir kojomis, o D. K. dar ir metaliniu ramentu sudavė nukentėjusiajam V. B. ne mažiau 19 smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe ne mažiau 9 smūgių į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, padarydami V. B. nubrozdinimą tarpulankio, nosies srityje, kairiame skruoste, tris muštines žaizdas galvoje, kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies srityje, dešinėje smilkininėje srityje, kaktos kairėje smilkininėje srityje, kairiame skruoste, nosies kaulų lūžimą, kraujo išsiliejimą ir susitelkimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvą krūtinės ląstos kairiame šone, kairiojo VI šonkaulio lūžimą, blužnies plyšimą – sužalojimus vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, kairio raktikaulio srityje, dilbiuose, kairėje plaštakoje – sužalojimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko įvykus kraujo išsiliejimui po kairiojo galvos smegenų pusrutulio kietuoju dangalu, galvos smegenų suspaudimui ir pabrinkimui, nepaisant intensyvaus gydymo, nukentėjusysis V. B. 2006 m. rugpjūčio 17 d., 15.20 val., mirė ir taip tyčia nužudė V. B. .

J. Š. ir V. D. buvo kaltinami ir atiduoti teismui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad jie 2006 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 val. (duomenys neskelbiami), J. P. bute Nr. 7, tarpusavio konflikto metu, J. Š. vieną kartą spyrus koja nukentėjusiajam V. B. į galvą, po ko, veikdami bendrininkų grupe kartu su D. K., kuris šiuo metu yra miręs, D. K. bute Nr. 2, besitęsiančio konflikto dėl neva dingusių J. P. pinigų metu, bendrai veikdami, grasindami smurtu nukentėjusiajam ir panaudodami smurtą, kankindami V. B. , versdami jį atlikti nukentėjusįjį žeminančius ir nepadorius pašalinių žmonių akivaizdoje veiksmus – čiulpti D. K. lytinį organą bei laižyti A. V. lytinius organus, rankomis ir kojomis, o D. K. dar ir metaliniu ramentu sudavė nukentėjusiajam V. B. ne mažiau 19 smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe ne mažiau 9 smūgių į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, padarydami V. B. nubrozdinimą tarpulankio, nosies srityje, kairiame skruoste, tris muštines žaizdas galvoje, kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies srityje, dešinėje smilkininėje srityje, kaktos kairėje smilkininėje srityje, kairiame skruoste, nosies kaulų lūžimą, kraujo išsiliejimą ir susitelkimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvą krūtinės ląstos kairiame šone, kairiojo VI šonkaulio lūžimą, blužnies plyšimą – sužalojimus vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, kairio raktikaulio srityje, dilbiuose, kairėje plaštakoje – sužalojimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko įvykus kraujo išsiliejimui po kairiojo galvos smegenų pusrutulio kietuoju dangalu, galvos smegenų suspaudimui ir pabrinkimui, nepaisant intensyvaus gydymo, nukentėjusysis V. B. 2006 m. rugpjūčio 17 d., 15.20 val., mirė ir taip tyčia, kankindami ir kitaip itin žiauriai nužudė V. B. .

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai). Nuteistojo V. D. , jo atstovės pagal įstatymą V. D. ir gynėjo advokato J. Skruzdžio apeliacinis skundas atmestinas.

Tokiu būdu, ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, byloje yra neginčijamai nustatyta, jog V. B. mirė būtent nuo pastarajam 2006 m. rugpjūčio 16 d. galvoje padarytų sužalojimų visumos, o kiti sužalojimai, V. B. padaryti 2006 m. rugpjūčio 12 d., dėl kurių V. B. buvo atvežtas į VšĮ Zarasų ligoninę, ir kurie buvo klaidingai aprašyti chirurgo S. S. (S. S. ), apžiūrėjusio V. B. 2006 m. rugpjūčio 12 d., konsultacijoje, ir, į kuriuos V. D. gynėjas apeliuoja, bandydamas paneigti ekspertų išvadas, neturi priežastinio ryšio su pastarojo mirtimi. Todėl, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo V. D. , jo atstovės pagal įstatymą, gynėjo teiginiai, jog V. D. negali atsakyti už kilusias pasekmes - V. B. mirtį, nes mirtini buvo tik D. K. suduoti smūgiai metaline lazda į galvą, po ko V. B. prarado sąmonę ir jos daugiau neatgavo, o teismo medicinos ekspertų R. Laurinavičiaus, J. Rybalko, R. Sitienės duotos išvados yra prieštaringos, prielaidinio pobūdžio, atmestini kaip nepagrįsi.

Kaip buvo minėta, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatė, kad nukentėjusįjį V. B. 2006 m. rugpjūčio 16 d., laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 d., mušė ir padarė jam sužalojimus, buvusius priežastiniame ryšyje, su pastarojo mirtimi, nuteistasis V. D., J. Š. ir D. K., kuris yra miręs, bendrais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog nuteistojo J. Š. , liudytojos A. V. , ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti mirusiojo įtariamojo D. K. parodymai, specialisto išvados, yra pakankami įrodymai, vertinant juos kaip visumą, daryti tokią išvadą. Nors nuteistasis V. D., jo atstovė pagal įstatymą, gynėjas, apskundę dėl V. D. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, ir nesutinka su tokiomis padarytomis teismo išvadomis vertinant minėtus įrodymus, skunde tvirtindami, jog byloje surinktų įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl ko yra pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, kolegija, išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje. Patikrinus apeliacine tvarka šią bylą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo minėtų įrodymų šaltinių įvertinimu dėl šių faktinių aplinkybių ir laiko, kad remiantis nuteistojo J. Š. , liudytojos A. V. , ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais mirusiojo įtariamojo D. K. parodymais, teismo medicinos ekspertų duotomis išvadomis, yra įrodyta, jog V. D., kaip ir J. Š. , kuris dėl jo priimto pirmosios instancijos nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, 2006 m. rugpjūčio 16 d., laikotarpiu nuo 20 val. iki 22 d., naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. B., suduodami pastarajam rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, nuo kurios sumušimo, kaip nustatyta atlikus šioje teismo medicinos ekspertams R. Laurinavičiui, J. Rybalko, R. Sitienei medicininius tyrimus, V. B. mirė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neabejotinai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, o teismo vidinio įsitikinimo susiformavimo teisėtumu neleidžia abejoti nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir nuteistojo V. D. , neigusio savo kaltę ir tvirtinusio, jog sudavė V. B. tik du smūgius į užpakalį, parodymų, atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams.

Nuteistasis V. D., jo atstovė pagal įstatymą, gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistojo J. Š. parodymais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis, nes J. Š. yra asmuo, suinteresuotas išvengti griežtos atsakomybės, ir dėl to siekia V. D. melagingai apkaltinti. Tačiau, kolegijos nuomone, su šiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies. Iš tikrųjų jau pats kaltinamojo (nuteistojo) asmens procesinis statusas neabejotinai reiškia, kad toks asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, tai liečia ne tik paminėtą nuteistąjį J. Š. , bet ir patį V. D. . Pačios BK ir BPK normos specialiai skatina nusikaltimus padariusius asmenis prisipažinti ir duoti teisingus parodymus, taip pat padėti išaiškinti nusikalstamas veikas. Atsižvelgus ir į kitas bylos aplinkybes, tokiais atvejais tai pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl kaltu prisipažinusio asmens suinteresuotumas tuo, kad jam būtų taikomos ir šios įstatymų nuostatos, taip pat yra natūralus bei suprantamas. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad savo parodymais nuteistasis J. Š. būtų siekęs dar ir melagingai apkaltinti ir kitą nuteistąjį V. D. , šioje byloje nėra. Tokių konkrečių duomenų nenurodo ir apie tai tik spėlioja ir pats nuteistasis V. D. bei jo atstovė pagal įstatymą, gynėjas. Kolegijai, vertinant nuteistojo J. Š. parodymus visų byloje surinktų įrodymų visete, neiškilo abejonių dėl J. Š. parodymų, jog V. D. 2006 m. rugpjūčio 16 d. mušė V. B. ir sudavė pastarajam smūgius į galvą, dėl kurios sumušimo V. B. mirė. Nuteistasis J. Š. , apklaustas pirmosios instancijos teisme, nuosekliai aiškino, jog 2006 m. rugpjūčio 16 d. prieš V. B. fizinį smurtą naudojo ir nuteistasis V. D., ir smulkiai detalizavo jo, taip pat ir savo paties bei D. K. prieš V. B. atliktus smurtinius veiksmus. Nuteistojo J. Š. parodymais nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. kilusio konflikto tarp V. B. , J. Š. , V. D. ir jau mirusio D. K. metu dėl tariamai dingusių J. P. pinigų, J. Š. pirmas spyrė V. B. į koją. Po to prie V. B. invalido vežimėliu privažiavęs D. K. pastarajam sudavė dar du kartus į veidą. Vėliau J. Š. vėl sudavė V. B. vieną ar du smūgius kumščiu į veidą, o po šių, V. B. į veidą kumščiu sudavė ir V. D. Tada, J. Š. , kadangi V. B. nenorėjo iš J. P. buto susirinkti ten esančių pastarojo daiktų, suėmė V. B. ir trenkė šį į sieną bei spyrė į veidą, po ko V. B. pradėjo rinktis savo daiktus. Tačiau po kurio laiko J. Š. ir V. D. pastebėjo, jog V. B. , atsidaręs langą, paspruko iš J. P. buto ir pradėjo šį gaudyti. Sugavę V. B. , jie nuvedė šį pas D. K. . Ten V. B. prisipažino pavogęs J. P. pinigus ir juos išleidęs maistui. Tada D. K. paėmė nuo spintelės peilį ir pasakė, jog papjaus V. B. , tačiau J. Š. atėmė iš D. K. peilį. Tuomet D. K. ištraukė iš savo invalido vežimėlio metalinį ramentą ir norėjo juo trenkti V. B., tačiau J. Š. ir šį atėmė iš D. K. . Po to, kai V. B. , D. K. liepus atliko šį žeminančius veiksmus, J. Š. V. B. dar sudavė apie 3-5 smūgius koja į veidą, o kai nuo šių smūgių V. B. nukrito ant šono, V. D. užšoko ant sofos atlošo ir pradėjo spardyti gulintį V. B. į kairę galvos ir peties sritį, tačiau kiek smūgių V. D. sudavė neskaičiavo, gal apie 10-13. Kai V. D. baigė mušti V. B. , V. D., J. Š. ir ten kartu su jais buvęs V. Š. , bet prieš V. B. smurto nevartojęs, išėjo iš D. K. buto, palikdami V. B. gulintį. Tai buvo apie 21.30 val. Po kurio laiko, apie 23 val., J. Š. ir V. D. vėl sugrįžo į D. K. butą. V. B. gulėjo koridoriuje, pastarojo galva buvo praskelta, kruvina. D. K. aiškino, jog jis per galvą sudavė V. B. 2-3 kartu su metaliniu ramentu. J. Š. tokius parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje (t. 3, b. l. 36-40). Taip pat apklaustas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme patvirtino ir visus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pagal kuriuos taip pat nustatyta, jog V. D. 2006 m. rugpjūčio 16 d. mušė V. B., suduodamas pastarajam smūgius į galvą. Apklaustas pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje J. Š. jokių kitokių esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių nenurodė. Procesiniai veiksmai, kuriais užfiksuoti šie įrodymai, atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir jų metu gauti faktiniai duomenys yra leistini įrodymai. Be to, nuteistojo J. Š. parodymai apie V. D. smurtavimą prieš V. B. ir smūgių pastarajam į galvą sudavimą, iš esmės neprieštarauja ir įvykio vietoje buvusių liudytojos A. V. ir jau mirusio įtariamojo D. K. parodymams. Įvykio vietoje buvęs ir betarpiškai nusikaltimo padaryme dalyvavęs D. K., dėl kurio, jam mirus, 2007 m. rugpjūčio 20 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 236-238), apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, jog V. B. 2006 m. rugpjūčio 16 d. mušė tiek jis, tiek ir abu nuteistieji V. D., J. Š. . Pagal D. K. parodymus 2006 m. rugpjūčio 16 d. jo bute vyko išgertuvės. Apie 20 val. pas jį atėjo V. D. ir J. Š. , kuriems jis pasakė, kad iš kaimyno J. P. dingo pinigai. Tada J. Š. ir V. D. atsivedė į jo butą V. B. ir pradėjo klausinėti apie dingusius pinigus. Jis, privažiavęs su invalido vežimėliu prie sėdinčio V. B. , sudavė jam du kartus kumščiu į veidą. Po to V. B. pradėjo mušti J. Š. ir V. D. Kiekvienas iš jų V. B. sudavė ne mažiau kaip po dešimt smūgių į įvairias kūno vietas. Sumušę V. B. , jie išėjo. V. B. liko gulėti. Po kurio laiko V. B. bandė atsistoti ir išeiti, todėl jis dar sudavė V. B. metaliniu ramentu tris kartus į galvą ir šis nukrito ant grindų (t. 1, b. l. 188-190, 199-200). Tokius parodymus D. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 192-197). Liudytoja A. V. , apklausta 2006 m. rugpjūčio 20 d., 2006 m. rugpjūčio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno (t. 1, b. l. 144-145, 146-147) ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 150-152) taip pat nurodė, jog nukentėjusįjį V. B. be nuteistojo J. Š. ir mirusio D. K. , mušė ir nuteistasis V. D., suduodamas V. B. smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Vėlesnių apklausų metu – apklausta pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose – liudytoja patvirtino savo šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, prašė šiais jos parodymais vadovautis, nes tuo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes, pripažindama, jog jie yra teisingi. Liudytoja A. V. apklausų metų negalėjo tiksliai nurodyti, kiek smūgių V. B. sudavė V. D. ir J. Š. . Tačiau tai, kolegijos nuomone, negali būti laikoma liudytojo A. V. ir nuteistojo J. Š. parodymų prieštaravimu, kaip mano nuteistasis V. D., jo atstovė pagal įstatymą, gynėjas apeliaciniame skunde, ir tai yra natūraliai paaiškinama. Pagal bylos duomenis liudytoja A. V. įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, be to, muštynės, kaip paaiškino liudytoja, vyko ne tik bute, bet ir koridoriuje, smūgiai nukentėjusiajam buvo suduodami chaotiškai, kur papuolė, o tai galėjo sutrukdyti A. V. labai tiksliai įsidėmėti ir pamatyti visas muštynių aplinkybes. Todėl ta aplinkybė, jog liudytoja A. V. negalėjo tiksliai nurodyti V. D. V. B. suduotų smūgių, dar nesuteikia pagrindo abejoti jos parodymais dėl V. D. , kaip ir dėl J. Š. , atliktų smurtinių veiksmų prie nukentėjusįjį V. B. . Kai matyti, liudytoja visų apklausų metu kategoriškai tvirtino, kad V. B. be nuteistojo J. Š. ir jau mirusio D. K. mušė ir nuteistasis V. D., suduodamas V. B. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Be to, pažymėtina, kad nužudytajam V. B. suduotų smūgių skaičių pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis ne tik nuteistojo J. Š. , liudytojos A. V. , pagarsintais mirusio įtariamojo D. K. parodymais, o pirmiausia teismo medicinos eksperto R. Laurinavičiaus specialisto išvadomis, kuriomis abejoti jokio pagrindo nėra. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad po to, kai J. Š. vieną kartą spyrė koja V. B. , V. D. su J. Š. ir D. K. rankomis ir kojomis, o D. K. dar ir metaliniu ramentu sudavė nukentėjusiajam V. B. ne mažiau kaip devyniolika smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat ne mažiau kaip devynis smūgius į gyvybiškai svarbią vietą – galvą. Apie tai nurodyta ir teismo medicinos eksperto R. Laurinavičiau specialisto išvadoje. Nuteistasis J. D. , jo atstovė pagal įstatymą, gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog šios išvados dėl smūgių skaičiaus turi būti atmestos kaip prieštaringos, dėl to, kad išvadose nurodytas smūgių skaičius nesutampa su nuteistojo J. Š., liudytojos A. V. , mirusio įtariamojo D. K. parodymuose V. B. suduotų smūgių skaičiumi (susumavus visus minėtų asmenų nurodytus smūgius). Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, negali būti pagrindu teismo medicinos eksperto R. Laurinavičiaus išvadas vertintini kaip prieštaringas. Apeliacinės instancijos teisme savo duotas išvadas dėl smūgių skaičiaus patvirtinęs teismo medicinos ekspertas R. Laurinavičius išsamiai paaiškino, kodėl buvo duota tokia išvada ir ši nesutampanti su minėtų asmenų parodymuose nurodytų smūgių (juos susumavus) skaičiumi. Pagal teismo medicinos eksperto paaiškinimus, tie smūgiai, kurie paliko žymes, buvo suskaičiuoti ir padaryta išvada, kad sužalojimai V. B. galvoje padaryti ne mažiau kaip devyniais trauminiais poveikiai. Tačiau ši išvada, eksperto teigimu, nėra kategoriška. Išvadoje nurodomas mažiausias įmanomų trauminių poveikių skaičius, kad išvada nebūtų melaginga. Eksperto teigimu, neatmetama tikimybės, jog V. B. buvo suduota ir daugiau smūgių, nes kai kurie trauminiai poveikiai galėjo būti nepakankamai stiprūs ir dėl to nepalikti sužalojimo požymių. (t. 3, b. l. 124). Kaip matyti iš anksčiau jau aptartų teismo medicinos ekspertų J. Rybalko, R. Sitienės išvadų ir duotų jų paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, šios teismo medicinos eksperto išvados dėl smūgių skaičiaus jie nepaneigė. Pagal teismo medicinos eksperto J. Rybalko paaiškinimus, jis su R. Sitiene, nurodydami, jog V. B. 2006 m. rugpjūčio 16 d. sužalojimai galvoje galėjo būti padaryti septynias trauminiai poveikiais, konstatavo tik patį mažiausią galimų trauminių poveikių skaičių, apie ką nurodė ekspertizės akte. Tačiau, eksperto J. Rybalko teigimu, sužalojimai V. B. galvoje galėjo būti padaryti ir devyniais trauminiais poveikiais, kaip konstatavo ekspertas R. Laurinavičius. Smūgių galėjo būti suduota ir daugiau, jiems objektyviai neužsifiksuojant arba kartotinių smūgių metų traumuojant tą pačią kūno sritį.

Kolegija, apibendrindama visas jau aptartas bylos aplinkybes daro išvadą, kad nusikaltimo padarymo laiką, vietą, nukentėjusiojo mirties priežastį, jo nužudymo būdą ir nužudymą padariusius asmenis pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis V. B. mušė ir V. D., o tarp jo padarytos veikos ir nukentėjusiojo mirties nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių nepaneigia, kartu nepatvirtina ir nuteistojo V. D. parodymų apie tai, kad jis sudavė tik V. B. į užpakalį, ir V. D. , jo atstovės pagal įstatymą, gynėjo skunde nurodytas faktas, jog ant V. D. basučių ir drabužių kraujo pėdsakų nebuvo rasta.

Kaip jau buvo paminėta, šioje byloje nustatyta, kad V. B. mirė nuo pastarajam 2006 m. rugpjūčio 16 d. galvoje padarytų sužalojimų visumos, ir nagrinėjamoje byloje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybės nustatyti, kuris konkrečiai iš V. D. , J. Š. ir mirusio D. K. nukentėjusiajam V. B. į galvą suduotų smūgių galėjo sukelti pastarojo mirtį. Tačiau kolegijai vien dėl to taip pat nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog abu nuteistieji yra kalti dėl V. B. gyvybės atėmimo. Išvada apie kiekvieno iš kaltinamųjų tyčią turi būti daroma įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai išanalizavus kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iš kaltinamųjų poelgį. Pabrėžtina, kad mirtinų smūgių skaičius yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, sprendžiant kaltės klausimus. Nors byloje nėra duomenų, kad V. D. norėjo nužudyti V. B. ir siekė būtent tokių pasekmių, tačiau kartu su nuteistuoju J. Š. , suduodamas rankomis, kojomis nevienkartinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, taip pat į gyvybei pavojingą – galvą, suprato, kad daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus gyvybei. Tai suvokdamas numatė, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Be to, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, už nužudymą esant tokiai situacijai, tai yra nustačius, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir nukentėjusysis mirė nuo jam padarytų galvoje sužalojimų visumos, atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. V. D. , jo atstovės pagal įstatymą, gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad V. B. po sumušimo dar buvo gyvas, veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį taip pat neturi reikšmės. Ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis. Kaip jau minėta, mirties priežastis buvo sužalojimai, atsiradę nuo abiejų bendrininkų, tiek V. D. , tiek ir J. Š. , suduotų smūgių. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.

Kolegija taip pat laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus teisingai nustatė, kad V. D., kaip ir J. Š., padaryta veika atitinka paprasto tyčinio nužudymo sudėtį, ir pašalino jiems inkriminuotą nužudymą kvalifikuojantį požymį – ypatingą žiaurumą. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad D. K. bendrininkai V. D. ir J. Š. negalėjo iš anksto suvokti D. K. noro pasityčioti iš V. B. , liepiant pastarajam čiulpti jo bei laižyti jo sugyventinės A. V. lytinius organus pašalinių žmonių akivaizdoje, šie D. K. veiksmai sąlygojo nukrypimą nuo bendrininkų susitarimo – sumušti ir tokiu būdu paauklėti V. B. , kad šis ateityje nevogtų pinigų, apeliacinės instancijos teismui, atlikus papildomą įrodymų tyrimą, yra nepaneigta. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausus liudytoją A. V. apie V. D. , J. Š. elgesį D. K. , pradėjus tyčiotis iš V. B. , abu nuteistuosius V. D. , J. Š. , kolegija neturi pagrindo dėl šių aplinkybių daryti kitokias išvadas nei tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. Byloje surinkti įrodymai nėra pakankami daryti neginčijamą išvadą, jog V. D. ir J. Š. buvo iš anksto susitarę su D. K. dėl veiksmų, kuriais šis norėjo pasityčioti iš V. B. , atlikimo, ar, kad jie pritarę pastariesiems D. K. veiksmams ir kokiu nors būdu prisidėję prie jų, siekdami, kad V. B. įvykdytų D. K. nurodytus veiksmus, taip pasityčiojant iš V. B., kas leistų juos nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kaip prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Kaip matyti, J. Š. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, kategoriškai neigė, jog jie su D. K. dėl tokių pastarojo veiksmų iš anksto būtų susitarę ar juos aptarinėję. Jis visada nuosekliai tvirtino, kad jis asmeniškai V. B. mušė tik dėl to, kadangi įtarė, jog šis pavogė J. P. pinigus, norėdamas pastarąjį pamokyti, kad daugiau nevogtų pinigų. Jiems su V. D. toks D. K. elgesys buvo netikėtas, staigmena. Kai D. K. liepė V. B. čiulpti jo lytinį organą, o vėliau laižyti A. V. lytinius organus, jis su V. D. stovėjo šalia ir nieko nedarė. Apeliacinės instancijos teisme šiuos savo parodymus patvirtino, pripažindamas, kad juose nurodytos aplinkybės yra teisingos. J. Š. nurodė, jog jis su V. D. nepritarė tokiems D. K. veiksmas ir nevertė V. B. jų atlikti, jie tik stovėjo ir tarpusavyje juokėsi (t. 3, b. l. 164). Kito nuteistojo V. D. parodymai dėl šios aplinkybės, kaip ir dėl kitų, nuolat kito viso proceso metu, jo nurodytos kai kurios aplinkybės neatitiko ir pirmosios instancijos teismo nustatytų. Įtariamojo papildomos apklausome metu 2006 m. rugpjūčio 23 d. (t. 2, b. l. 26-27) V. D. nurodė, kad J. Š. (o ne D. K.) liepė V. B. pačiulpti D. K., po ko V. B. priėjo prie D. K. invalido vežimėlio ir, D. K. išsitraukus savo lytinį organą, V. B. atliko J. Š. nurodytus veiksmus. Po to, D. K. dar V. B. pasakė, kad šis palaižytų lytinius organus ir jo sugyventinei A. V. , nes kitaip J. Š. jį vėl muš. V. D., apklaustas 2007 m. rugsėjo 20 d. (t. 2, b. l. 65-67) jau tvirtino, kad D. K. liepė V. B. laižyti A. V. lytinius organus ir čiulpti jo lytinį organą ir nukentėjusysis tai darė. Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. D. neigė savo kaltę, tvirtino, jog nesuprato, kas vyko (t. 3, b. l. 40). Apeliacinės instancijos teisme V. D. nurodė, kad nelabai prisimenantis, kaip viskas vyko. Paprašytas nurodyti veiksmus, kuriuos jis atliko, kai D. K. liepė V. B. atlikti šį žeminančius veiksmus, nurodė tik tai, jog jie nusijuokė. Be to, pažymėjo, jog nepritarė tokiems D. K. veiksmams (t. 3, b. l. 164). D. K., kuris yra miręs, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš viso neigė, jog būtų jis liepęs čiulpti V. B. savo lytinį organą (t. 1, b. l. 199-200). Apklausus pirmosios instancijos teisme įvykio vietoje buvusią ir betarpiškai nusikaltimo padarymo aplinkybes mačiusią liudytoją A. V. apie šias aplinkybes, ji, duodama parodymus, kategoriškai tvirtino, kad V. B. čiulpė D. K. lytinį organą ir laižė jos lytinius organus D. K. liepimu (t. 3, b. l. 43) . Šių parodymų ji nepaneigė ir papildomai dėl to apklausta apeliacinės instancijos teismo, priešingai, patvirtino jų teisingumą. Liudytoja tvirtino, jog nuteistieji V. D., J. Š. jokiais veiksmais nevertė V. B. atlikti šį žeminančių veiksmų (nemušė, nereikalavo, kad šis, D. K. liepus, čiulptų jo lytinį organą ir laižytų jos lytinius organus), jie tik stovėjo koridoriuje ir juokėsi. V. B. darė tai, ką jam liepė D. K. (t. 3, b. l. 163).

Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje pagal tas faktines aplinkybes, kurios yra nustatytos, išnaudojus visas galimybes joms nustatyti, nėra pagrindo daryti išvados, jog V. D. ir J. Š. padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje tenkinti prokuroro apeliacinio skundo.

Pirmosios instancijos teismas V. D. ir J. Š. už minėto nusikaltimo padarymą paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmes ir, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į V. D. , J. Š. asmenybes, amžių, sveikatos būklę, socialinė brandą, į V. D. ir J. Š. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tai, kad nėra nustatyta jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vadovaudamasis BK 80 straipsniu, 81 straipsnio 1 dalimi, 91 straipsnio 3 dalimi, 92 straipsniu, laikė, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir atidėjo jiems paskirtų laisvės atėmimų bausmių vykdymą, paskirdamas auklėjimo poveikio priemones. Prokuroras apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas bylos aplinkybes, kas sąlygojo, jog padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra nustatyta V. D. ir J. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe), ir be jokio pagrindo, formaliai pažiūrėdamas į padaryti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atidėjo jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

Kolegija prokuroro argumentus dėl V. D. ir J. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe, pripažinimo laiko pagrįstais. Nagrinėjamoje byloje pagal byloje nustatytas aplinkybes iš tiesų yra pagrindas taikyti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir pripažinti V. D. ir J. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jie veiką padarė veikdami bendrininku grupe. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ši aplinkybė, nors byloje yra nustatyta, jog V. D., J. Š. kartu su jau mirusiu D. K. veikė kaip bendravykdytojai nužudant V. B., negali būti pripažinta V. D. , J. Š. atsakomybę sunkinančia vien dėl to, kad ji nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, nesivadovavo susiklosčiusia teismų praktika šiuo klausimu, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal teismų praktiką atsakomybę lengvinančių ir sunkiančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų. Teismas visuomet turi pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tada, kai ji nebuvo nurodyta pareikštuose įtarimuose ar kaltinamajame akte. Tuo tarpu šiuose procesiniuose aktuose nenurodytą aplinkybę sunkinančią aplinkybę teismas pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Ši aplinkybė nepripažįstama atsakomybę sunkinančia, jei ji išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga ,,Teismų praktika“ Nr. 27, p. 270-319). Šiuo atveju iš byloje V. D. , J. Š. pareikštų įtarimų, kaltinamojo akto matyti, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę sudarantys faktai yra nurodyti V. D. , J. Š. pareikštuose įtarimuose bei pateiktame kaltinamajame akte, tik ši aplinkybė nėra kvalifikuota kaip jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje V. D., J. Š. patvirtino, jog jie kuo yra kaltinami supranta (t. 3, b. l. 36). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog V. D., J. Š. kartu su D. K. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, ką nurodė ir nuosprendyje, aprašydamas nusikalstamos veikos, už kurią V. D., J. Š. yra nuteisti, padarymo aplinkybes. Todėl kolegija laiko, kad esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nėra kliūtis šios aplinkybės pripažinti J. Š. ir V. D. atsakomybę sunkinančia, vien dėl to, jog BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę sudarantys faktai nėra kaltinamajame akte kvalifikuoti kaip V. D. ir J. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Tačiau sprendžia, kad šios vienos sunkinančios atsakomybę aplinkybės nustatymas, iš esmės nepasikeitus kitoms bausmių skyrimui reikšmingoms, palankioms nuteistiesiems aplinkybėms, neturėtų nepilnamečiui J. Š. ir jam pagal socialinę brandą prilygintam V. D. griežtinti jiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas ketverių metų laisvės atėmimo bausmes, kurios, kaip mano prokuroras skunde yra per švelnios.

Tai pat prokuroro apeliaciniame skunde be to, kad prašo sugriežtinti V. D. ir J. Š. paskirtas laisvės atėmimo bausmes, kaip jau buvo minėta, mano, jog jiems nepagrįstai buvo atidėtas šių paskirtų bausmių vykdymas. Prokuroras yra įtikinęs, kad V. D. ir J. Š., atidėjus paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, pastarieji nuteistieji už įvykdytą labai nusikaltimą iš esmės liko nenubausti ir tokia bausmė neatitinka bausmės paskirties. Su šiais prokuroro išdėstytais argumentais, kuriais remiantis, prašoma skunde netaikyti V. D. ir J. Š. bausmės vykdymo atidėjimo, kolegija sutinka tik iš dalies. Kolegijos nuomone, paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo negalima tapatinti su nenubaudimu už įvykdytą nusikalstamą veiką, nes bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui ar jam prilygintam asmeniui (BK 81 straipsnio 2 dalis) taikymas yra visuomet siejamas su tam tikrais įpareigojimais, kurių nevykdant bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir vykdoma nuosprendžiu paskirta bausmė. Be to, BK 92 straipsnio 1 dalyje nenumatyta, kad bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui taikymas turėtų būti ribojamas kuria nors nusikaltimo kategorija, todėl bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas ir paskyrus ne didesnę kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmę už vieną ar kelis tyčinius labai sunkius nusikaltimus. Tokiu būdu, teismas, vykdydamas teisingumą, turi pakankamai plačias BK 92 straipsnio taikymo galimybes. Tačiau pažymėtina, kad BK 92 straipsnio taikymas yra teismo teisė, ne pareiga, o teismas, visų pirma, ką mini ir prokuroras apeliaciniame skunde, privalo vadovautis BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtimi ir tik esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atidėti bausmės vykdymą. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-444/2007, 2K-449/2007, 2K-748/2007). Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant nė vienam iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aišku, kad V. D. ir J. Š. teismas atidėjo paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą atsižvelgęs į pačių nuteistųjų charakteristikas, sveikatos būklę ir elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, o V. D. taip pat ir į gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, socialinę brandą. Šios pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kolegijos įsitikinimu, nėra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip buvo minėta, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog vienas iš bausmės tikslų yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atitinkamai teisingumo principas reikalauja, kad, visų pirma, būtų ginamos pažeistos nukentėjusio asmens teisės, o kalti asmenys būtų tinkamai nubausti. Prokuroras skunde teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas šių baudžiamajame įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikė, atidėdamas bausmės vykdymą iš esmės atsižvelgė tik V. D. , J. Š. palankias aplinkybes ir nepakankamai įvertino tai, kad nuteistieji įvykdė labai sunkų nusikaltimą – tyčia, konflikto metu, nužudė kitą žmogų, šio jų padaryto nusikaltimo padariniai labai sunkūs ir neatstatomi – atimta žmogui gyvybė. Nėra byloje ir jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad V. D. ir J. Š. nužudymą padarė nepalankiai susiklosčius kokioms nors aplinkybėms. Jie, norėdami paauklėti V. B. , kad šis ateityje nevogtų pinigų, atsivedė jį į D. K. butą ir pradėjo prieš jį vartoti fizinį smurtą, suduodami nevienkartinius smūgius rankomis ir kojomis V. B. į įvairias kūno vietas, taip patį į galvą. Be to, savo smurtinių veiksmų nenutraukė, visiškai nekreipdami dėmesio į tai, kad V. B. net nebando jiems priešintis, su juo elgėsi brutaliai, nesuteikė iš karto medicininės pagalbos, nors matė, kad jam tokia būtina - V. B. bėgo kraujas iš nosies. Byloje dėl J. Š. psichikos būklės tuo metu abejonių nekyla, todėl akivaizdu, kad nuteistasis turėjo pakankamai laiko suvaldyti savo neigiamas emocijas ir buvusio konflikto metu kilusį pyktį dėl tariamai pavogtų pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu ekspertų komisija, ištyrusi V. D. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje, konstatavo, jog V. D. nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, bet dėl jam nustatyto organinio asmenybės sutrikimo centrinės nervų sistemos susirgimo (epilepsijos) pasėkoje negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tokią išvadą patvirtino ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės teismo psichiatrijos ekspertų komisija, Lietuvos apeliaciniam teismui šioje byloje paskyrus naują komisijinę kompleksinę teismo psichiatrinę – psichologinę. Tačiau, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismas šias aplinkybes įvertino, dėl V. D. diagnozuoto organinio asmenybės sutrikimo pripažino jį ribotai pakaltinamu ir tai laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į kurią jau atsižvelgta skiriant V. D. bausmę. Be to, dar kartą įvertinant V. D. psichikos būklę apeliacinės instancijos teisme, remiantis šioje byloje atliktos teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės Nr. 82TPK-29 (t. 3, b.l. 211216), teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKG 133/08 (01) (t. 3, b. l. 225-236) išvadomis, byloje nustatyta, kad V. D. dėl psichikos būklės gali atlikti bausmę. V. D. liga – epilepsija nėra kliūtis jam atlikti bausmę, kadangi epilepsijos forma yra kontroliuojama vaistais nuo epilepsijos. Įkalinimo įstaigoje jam gali būti užtikrintas būtinas ir reikalingas gydymas. Teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akto tiriamojoje dalyje be kita ko pažymėta, jog V. D. yra gynybiškas nusikalstamos veikos padarymo atžvilgiu, keičia savo parodymus, juos tikslinant pats sau prieštarauja, tai teigia ,,aš viską užmiršau, kaip buvo ...“, tai - ,,aš jį tik koja paliečiau“. Pokalbio eigoje išryškėja polinkis agravuoti (sąmoningas stengimasis perdėti, išryškinti savo negalavimus) orientacijos, atminties ir savo sugebėjimų sutrikimus. Visa tai, kolegijos nuomone, liudija ir apie V. D. bandymą simuliuoti ir pasinaudojus tuo, kad serga, ir išvengti realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Todėl, esant tokiems bylos duomenims, kolegija, nors V. D. serga sunkia, nepagydoma liga, taip pat nemato pagrindo daryti išvados, jog V. D. negali atlikti jam paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės dėl ligos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas šias aptartas aplinkybes, tai yra įvertinusi tiek nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tiek dėl nusikaltimo prarastas vertybes, jų svarbą, vietą vertybių hierarchijoje, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kartu neignoruojant nei nuteistųjų, nei nukentėjusiojo interesų, nuteistųjų gyvenimo pokyčių, vadovaudamasi BK 41 straipsniu, ir siekdama, kad būtų užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimą, laiko, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, atidėdamas V. D. , J. Š. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Todėl šioje dalyje nuosprendis naikinamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti V. D. , J. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis V. D. ir J. Š. , pritaikius BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalis, laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtas ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės.

V. D. ir J. Š. nuosprendžiu paskirtas ketverių metų laisvės atėmimo bausmes paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. D. , jo atstovės pagal įstatymą V. D. ir gynėjo advokato Jono Skruzdžio apeliacinį skundą atmesti.